Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-08-02 · Administracinė byla Nr. I-4215-426/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-08-02
Bylos Nr.
I-4215-426/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04657-2015-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
T. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos
Trečiasis asmuo
Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4215-426/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04657-2015-3Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugpjūčio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių tardymo izoliatorius) dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), priteisti 9 000 Eur kompensaciją neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–5).

Pagrįsdamas savo reikalavimus nurodė, kad nuo 2014-02-17 iki šiol yra laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje (toliau – Šiaulių TI). Paaiškino, kad rūbų negali išdžiovinti, nes kameroje nėra tam skirtos vietos. Pareiškėjo nuomone, Departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu V–176 patvirtintose tardymo izoliatoriaus įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) nereglamentuota, kad turėtų būti įrengtos specialios vietos rūbų džiovinimui. Tai pareiškėjas laiko aplaidumu ir neveikimu. Anot pareiškėjo, kameroje negalima pakabinti išskalbtų viršutinių rūbų džiūti, nes tai draudžia Šiaulių TI vidaus taisyklės bei Suimtųjų gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo 10.1 p. ir 10.3 p. Tvirtino, kad dėl tokio neveikimo patyrė neturtinę žalą, kurią prašo priteisti.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 24–27) paaiškino, kad Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) teikiamos viršutinių drabužių skalbimo ir valymo paslaugos pagal Šiaulių TI direktoriaus 2012-11-20 įsakymu Nr. 1/01-236 „Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašo“ nustatytą tvarką.

Nurodė, kad Lietuvos Respublik?s suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 4 d. nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 67 p. nustatyta, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Skalbimo paslaugos organizavimą Šiaulių TI reglamentuoja 2012-10-31 įsakymu Nr. 1/01-210 patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas, kurio 4 p. numato, kad Šiaulių TI skalbiniai (suimtiesiems (nuteistiesiems), išduodama patalynė ir rankšluosčiai bei darbo rūbai) skalbiami ne dažniau kaip kartą per savaitę. Patalynės skalbimas Šiaulių TI vykdomas nepažeidžiant galiojančių nuostatų ir užtikrinant jų švarą.

Pažymėjo, kad sistemiškai aiškinant galiojančias teisės normas matyti, kad sąlygos skalbtis laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose yra sudarytos.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai apie neva padarytą neturtinę žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais.

Atsakovės nuomone, pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, privalo visas aplinkybes įrodyti, tačiau įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių TI su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 20-23). Paaiškino, kad jokie teisės aktai nenumato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovinti rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Nurodė, kad teismui pateikė Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščius, iš kurių matyti, kad pareiškėjas turėjo lėšų asmeninėje sąskaitoje. Pažymėjo, jog duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl socialinės paramos skyrimo ar galimybės nemokamai išsiskalbti, įstaigoje nėra. Šiaulių TI direktorius, vadovaudamasis Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašu iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti paramą įsigyti medikamentams, vadovėliams, kitoms mokymo, savišvietos, kultūros ir sporto priemonėms, taip pat kitoms priemonėms, gerinančioms suimtųjų ir nuteistųjų socialines ir buitines sąlygas, įsigyti, jeigu atitinkamame fonde lieka lėšų.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas

Byloje ginčas kilęs dėl žalos, kuri atsirado dėl Departamento neveikimo, t.y pareiškėjo pageidaujamų tardymo izoliatorių įrengimo reikalavimų nenustatymo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais.

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra išaiškinęs, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pareiškėjų reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: atsakovės neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjams padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, savivaldybei pagal CK 6.271 str. nekyla prievolė atlyginti žalą.

Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. CK 6.246 str. 1 d. nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms.

CK 6.271 str. 3 d. nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai, išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Vadovaujantis LVAT praktika, neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (LVAT 2007-05-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007, 2012-03-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2012). Taigi siekiant nustatyti Departamento neveikimo neteisėtumą, būtina nustatyti, kad jis turėjo pareigą atitinkamai veikti, t. y. nustatyti reikalavimą, kad tardymo izoliatoriaus kameroje būtų įrengta džiovykla.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnis įtvirtina fundamentalias demokratinės visuomenės vertybes. Ši nuostata absoliučiai draudžia kankinimą ir nežmonišką ar žeminantį elgesį bei bausmes, neatsižvelgiant į aplinkybes ir nukentėjusio asmens elgesį (EŽTT sprendimas Labita prieš Italiją, Nr. 26772/95,). Vis dėlto, tam, kad būtų taikomas Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnis, netinkamas elgesys turi pasiekti minimalų sunkumo laipsnį. Minimalaus sunkumo lygio vertinimas yra sąlyginis dalykas; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip pažeidimo trukmė, fizinis ir psichinis poveikis nukentėjusiajam, o tam tikrais atvejais – asmens lyties, amžiaus ir sveikatos būklės (EŽŽT sprendimas V. prieš Lietuvą, Nr. 44558/98).

Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje K. prieš Lietuvą yra pripažinęs, jog tokie aspektai, kaip aprūpinimas higienos priemonėmis (tualetinio popieriaus išdavimas), tinkamų sąlygų nusiprausti, skalbti kalinamųjų rūbus bei patalynę sudarymas, nors ir negali pagrįsti „žeminančio orumą“ elgesio buvimo, tačiau jie papildo pagrindinį ypatingo perpildymo – faktorių, siekiant įrodyti, kad ginčytinos kalinimo sąlygos viršijo leistinas ribas pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnį (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005-04-07 sprendimas byloje K. prieš Lietuvą).

Pareiškėjo nuomone, tokia atitinkama pareiga kyla iš EŽTT jurisprudencijos, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 str., Konstitucijos 21 str. ir 29 str.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 4 d. numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu ir gauti išskalbtą patalynę (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę) ir apatinius drabužius. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 67 p. numatyta, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiama atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Pareiškėjas nenurodė jokio teisės akto, įpareigojančio Departamentą priimti teisės aktą, kuriuo būtų nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti džiovykla. Teismo vertinimu, Departamentas tokios pareigos ir neturi. Atitinkamai, tai negali būti traktuojama kaip neteisėtas neveikimas.

Pažymėtina, kad Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašo 3 p. numatyta, kad skalbimo ir cheminio valymo paslaugos teikiamos už asmeninėse sąskaitose esančius pinigus (b. l. 32). Taigi, išsiskalbti viršutinius drabužius pareiškėjui buvo sudarytos galimybės.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuo 2014-02-03 iki 2014-09-22 pareiškėjo sąskaitoje buvo 1 610,98 LT (b. l. 11–12). Tai patvirtina, jog pareiškėjas atitinkamu laikotarpiu turėjo pinigų, kuriuos galėjo, jeigu būtų buvęs poreikis, panaudoti skalbimo paslaugų įsigijimui.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodomas Departamento neveikimas yra nepagrįstas. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad, nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų (arba neteisėto neveikimo), nėra ir jos atsakomybės pagal CK 6.271 str. sąlygos, o, kaip jau minėta, nesant pagrindinės sąlygos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 str., 88 str. 1 p., 1.,132 str., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Rūta Miliuvienė