- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-03
- Bylos Nr.
- I-17-171/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- P. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, Panevėžio apygardos teismui
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir atsakovui Panevėžio apygardos teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. Š. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir atsakovo Panevėžio apygardos teismo nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. neišmokėtą 103 820, 74 Lt darbo užmokesčio dalį ir 5 procentus metinių palūkanų nuo teismo sprendimu priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas Prezidento dekretu yra paskirtas Panevėžio apygardos teismo teisėju.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškina, kad jam yra mokamas darbo užmokestis, kurį sudaro pareiginė alga ir priedas už ištarnautus metus pagal Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymą (toliau – ir Teisėjų atlyginimo įstatymas). Pagal minėto įstatymo 3 straipsnį teisėjų atlyginimams skaičiuoti taikomas pareiginės algos bazinis dydis (toliau – ir bazinis dydis), kurį galima buvo mažinti 2009 metams dėl sunkios ekonominės ir finansinės valstybės padėties, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. teisėjų atlyginimas turėjo būti apskaičiuotas taikant tą patį 475 Lt bazinį dydį ir negalėjo būti mažinamas dar kartą einamaisiais metais.
Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje nustatytos nuostatos, kad apygardų teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas (baziniais dydžiais) buvo 17,2, o vėliau pakeitus teisinį reguliavimą – 15,14 ir 14, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio I daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Kadangi teisėjo atlyginimas apskaičiuojamas pareiginės algos koeficientą padauginant iš bazinio dydžio, kurie nepagrįstai buvo sumažinti kelis kartus, teisėjų atlyginimas sumažėjo 27 procentais. Taigi pareiškėjas daro išvadą, kad neteisėtas teisėjų atlyginimų sumažinimas, priedo už ištarnautus valstybei metus sumažėjimas, teisėtai priklausančio atlyginimo nemokėjimas, jo neatstatymas pasibaigus valstybės ekonominiam ir finansiniam sunkmečiui jai daro didelę materialinę žalą ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nes darbo užmokestis sumažintas pažeidžiant proporcingumo, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, taip pat teisėjų nepriklausomumo ir nešališkumo principus ir teisėjų atlyginimų mažinimo laikinumo principą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo. Apie teismo posėdį ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovė pažymėjo, kad nagrinėjant šios kategorijos bylas yra ne kartą nurodyta (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-408/2009 ir kt.), kad nors Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme numatyta, kad šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 41 straipsnį teisėjai yra valstybės pareigūnai, turintys valstybės valdžios įgaliojimus. Šiuose teisės aktuose nurodytas teisėjo apibūdinimas ir jo kompetencija iš esmės atitinka valstybės tarnybos teisinius santykius su išimtimis, būdingomis teisėjui kaip vieninteliam pareigūnui, turinčiam konstitucinius teisminės valdžios įgalinimus. Nors teisėjai ir nėra tiesiogiai sutapatinami su valstybės tarnautojais ar pareigūnais, tačiau tai nedaro teisinių santykių, atsirandančių teisėjams vykdant savo pareigas, išskirtinių ir nepriklausančių nei vienai teisės šakai. Taigi, teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Kadangi nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali priteisti darbo užmokestį, pagal analogiją turėtų būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, numatytas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje.
Šalies argumentai
Ieškovas į teismą kreipėsi 2013 m. birželio 17 d., tačiau prašo priteisti nesumokėtą atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. Akivaizdu, kad jis praleido ieškinio senatį reikalavimams nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. pareikšti, todėl atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir pareiškimą atmesti (LR CK 1.131 straipsnio 1 dalis).
Taip pat Darbo kodekso 301 straipsnyje yra nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pareiškėjo reikalavimas pažeidžia šią nuostatą, kadangi jis prašo priteisti sumą už ilgesnį laikotarpį.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai kompensuos praradimus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovės atstovė nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta įstatymo nustatyta tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas Panevėžio apygardos teismas atsiliepime į skundą nurodo, kad neprieštarauja, kad skundas būtų patenkintas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu P. Š. paskirtas Panevėžio apygardos teismo teisėju ir iki šiol čia eina teisėjo pareigas.
Ginčas byloje kilo dėl sumažinto pareiškėjo pareiginės algos koeficiento laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. Pareiškėjas nagrinėjamoje administracinėje byloje pateiktame skunde prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai.
Atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime pareikštą prašymą taikyti ieškinio senatį ir į Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas Darbo kodekse reglamentuojamiems santykiams yra 3 metai, taip pat Civilinio kodekso I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. įskaitytinai, turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas neprašė teismo atnaujinti ieškinio senaties termino, teismas ex officio taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų. Kadangi ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), todėl pareiškėjo reikalavimas dėl laikotarpio nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. atmetamas.
Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis, inter alia, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia, atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
2014 m. balandžio 16 d. sprendime „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“ Konstitucinis Teismas konstatavo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. spalio 28 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio pakeitimo 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymas Nr. XII-1088 (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 30 straipsnio 1 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, 109 straipsnio 1 daliai.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d.
Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. vasario 15 d. nutartyse administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 apibendrino Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo ir nurodė, kad įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia, atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui), asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieniems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nelaikytinas nepagrįstu delsimu.
Išplėstinė kolegija minėtose nutartyse atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, ir konstatavo, kad, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, nagrinėjamos bylos aplinkybės nesudaro pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 15 d. nutartyse administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuotos teismų praktikos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad pareiškėjui yra taikomas Grąžinimo įstatymas (1 straipsnio 8 punktas), taigi jo patirti paradimai bus kompensuoti Grąžinimo įstatyme nustatyta tvarka.
Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundas atmestinas.
Pažymėtina, kad nors ši byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis), tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas nustato pareiškėjams palankesnį vieno mėnesio sprendimo apskundimo terminą, todėl jis taikytinas vietoje anksčiau galiojusio keturiolikos dienų apskundimo termino.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) ir 132 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija),
nusprendžia:
Pareiškėjo P. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.