Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-11-09 · Administracinė byla Nr. I-5287-561/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-11-09
Bylos Nr.
I-5287-561/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06044-2015-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Kaminskas
Pareiškėjas
R. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-5287-561/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06044-2015-4Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2., 3.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. J. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 13 000 Eur (trylika tūkstančių eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Skunde paaiškino, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas teisės aktuose nustatytas minimalaus ploto vienam asmeniui reikalavimas. Anot pareiškėjo, vieno stalo nepakakdavo visiems asmenims susėdus pavalgyti, tualetas buvo įrengtas prieš kameros duris, kas pažeidė asmenų privatumą, prausykloje nebuvo galimybės apsiprausti. Taip pat nurodė, kad nebuvo galimybės prieiti prie lango, duše vanduo būdavo užsukamas po 15 minučių, išduodama itin prastos būklės patalynė bei savaitę laiko jam nebūdavo leidžiama apsipirkti parduotuvėje. Pažymėjo, kad tarp kamerose kartu laikomų asmenų kildavo konfliktai. Paaiškino, kad atvykus į Lukiškių TI-K vykdomos kratos, kurių metu asmenys ilgą laiką verčiami būti mažose nevėdinamose patalpose. Nurodė, kad karantino kameros bei juose įrengti tualetai buvo itin prastos būklės, langai išdaužti, žiemą būdavo itin šalta. Tokias laikymo sąlygas pareiškėjas vertino kaip kankinimą. Nurodė, kad dėl jų patyrė baimę, pažeminimą, stresą, pasidarė emociškai nestabilus. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ABTĮ) bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsniu, prašė teismo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose. Todėl administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų į Lukiškių TI-K, skaičiui. Skirstant asmenis į kameras, turi būti laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kuriose kamerose vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktuose nustatytas ribas. Susidarius tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Be to, suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė naudotis sporto kiemeliu, koplyčia, biblioteka, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba.

Pabrėžė, kad iš kalinčių asmenų reikalaujama kamerose palaikyti švarą ir tvarką. Lukiškių TI-K administracija buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ bei su UAB „Dezinfa“. Minėtos įmonės atlikdavo kenkėjų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Lukiškių TI-K kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kadangi nuteistieji bei suimtieji dažnai tyčia niokoja valstybės turtą, suremontuotose kamerose dažnai tenka daryti pakartotinį remontą.

Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos įrengtos, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kadangi kamerų plotas yra pakankamai mažas, ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų baldų. Stalai kamerose įrengti atsižvelgiant į kameros plotą, o daugelis asmenų vietoje stalo naudoja medinę spintelę. Todėl yra galimybė visiems valgyti vienu metu.

Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 metro aukščio sienele. Teisės aktuose nėra įtvirtinto reikalavimo įrengti dureles sanitariniam mazgui. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – HN 76:2010), 24 punkte įtvirtinta, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys kartą į savaitę vedami 15 minučių nusiprausti po šiltu dušu. Tai atitinka HN 76:2010 įtvirtintus reikalavimus.

Paaiškino, kad laikino laikymo patalpos yra įrengtos administraciniame pastate. Jose įrengti suolai, o asmenys laikomi ne ilgiau nei dvi valandas. Teisės aktai nenustato minimalaus laikino sulaikymo patalpų ploto reikalavimų. Šiose patalpose draudžiama rūkyti, visur iškabinti apie tai informuojantys ženklai. Šių patalpų valymo darbai atliekami pagal poreikį. Pažymėjo, kad nėra duomenų, kad šios patalpos būtų nešvarios, ar kad būtų gauta kitų asmenų nusiskundimų dėl švaros.

Asmens kratos vykdomos, siekiant surasti nuteistiesiems draudžiamus turėti daiktus bei rengiamas pabėgimui vietas. Asmenims atvykus į Lukiškių TI-K, atliekama asmens krata atskiroje patalpoje, o įtarus, kad asmuo gali turėti su savimi narkotinių medžiagų ar daiktų, galinčių būti nusikalstamų veikų darymo įrankiais, atliekama asmens kūno ertmių apžiūra. Draudžiama atlikti asmens kūno ertmių apžiūrą prieš jo valią, tačiau atsisakymas laikytinas laisvės atėmimo vietos administracijos reikalavimų nevykdymu. Valymo darbai Priėmimo-paskirstymo punkte atliekami kiekvieną dieną, siekiant palaikyti kratų patalpos sanitarinę švarą.

Anot atsakovės atstovo, pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais bei samprotavimais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs. Nėra įrodyta, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai darė jam tiesioginę įtaką. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų/nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu, todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, atsakovės atstovas prašė teismo priteisti iš pareiškėjo 6,12 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas rengiant su bylos nagrinėjimu susijusią medžiagą.

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalinamas Lukiškių TI-K, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Motyvuojamoji dalis

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti, žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A756-122/2010, A438-121/2009). Aplinkybė, kad kalinamas nepriimtinomis sąlygomis asmuo patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pvz., administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Pažymėtina, kad LVAT yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013-02-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013-11-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Taigi, pareiškėjas turi pareigą detaliai apibūdinti teisės aktų neatitinkančias kalinimo sąlygas, o kalinimo įstaiga privalo pateikti įrodymus, paneigiančius pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš aplinkybės, jog buvo laikomas kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimų. Minimalus kameros plotas vienam asmeniui nustatytas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124. Šio įsakymo 1.3.1. punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovės atstovas pateikė duomenis apie pareiškėjo judėjimą jo buvimo Lukiškių TI-K metu ir su juo kartu kamerose laikytų asmenų kiekį. Įvertinus šiuos duomenis nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014-09-24 iki 2014-09-30, nuo 2015-01-29 iki 2015-02-02, nuo 2015-10-15 iki 2015-10-20 ir nuo 2015-12-10 iki 2015-12-17. Šiais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,34 kv. m iki 34,71 kv. m. Pareiškėjui minėtu laikotarpiu tekdavo nuo 1,97 kv. m iki 31,61 kv. m ploto. Iš viso 8 dienas pareiškėjas buvo laikomas minėto ploto kamerose, neužtikrinant teisės aktuose įtvirtinto minimalus kameros ploto reikalavimo. Į šią aplinkybę bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kameroje esančio nedidelio stalo nepakakdavo visiems laikomiems asmenims. Todėl visi kameroje laikomi asmenys neturėjo galimybės vienu metu valgyti prie stalo. Pažymėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jos neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio, asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą ir trukmę (LVAT 2015-10-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A2350-520/2015). Šiuo atveju skunde buvo rašoma apie patirtus nepatogumus, dėl per mažo, visiems laikomiems asmenims nepakankamo, stalo. Pareiškėjas neteigė, kad kamerose visai nebuvo stalų, todėl darytina išvada, jog ne visada pareiškėjui tekdavo susidurti su šiais nepatogumais. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo apibūdinti veiksniai, susiję su vietos prie stalo nebuvimu, negali būti laikomi pakankamai intensyviais, esančiais pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Neturtinę žalą pareiškėjas taip pat kildino iš aplinkybės, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai neužtikrino pakankamo privatumo nuo pareigūnų bei kitų kameroje laikomų asmenų, o prausyklose nebuvo galimybės nusiprausti. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 14.5 papunkčiu, sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai atitinką šį reikalavimą – yra atskirti nuo likusios kameros patalpos 1,5 metro aukščio pertvara. Vadovaujantis naujausia LVAT praktika, toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., LVAT 2016-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A257-442/2016, 2016-05-10 sprendimą administracinėje byloje Nr. A986-756/2016). Todėl į šią aplinkybę bus atsižvelgiama vertinant pareiškėjui padarytą neturtinę žalą. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su neturėjimu galimybės nusiprausti prausykloje, pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių detalesnių paaiškinimų, leidžiančių įvertinti tokį jo teiginį, t. y. nenurodė, kokios būtent aplinkybės sudarė kliūtis nusiprausti prausykloje. Tokie pareiškėjo abstraktūs teiginiai negali būti pagrindu konstatuoti Lukiškių TI-K administracijos padarytą pažeidimą.

Skunde teismui pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K išduodama patalynė buvo itin prastos būklės. Atsakovės atstovas pateikė teismui Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – VVSC) atliktų patikrinimų aktus, kuriuose buvo nustatyta, kad minkštasis inventorius Lukiškių TI-K išduodamas dezinfekuotas (2014-12-18 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2581 (b. l. 38–39)). Analogiška išvada pateikta ir 2015-12-23 patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2836 (b. l. 76–77) bei 2015-03-19 patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-580 (b. l. 93–94), papildomai nurodant, kad minkštasis inventorius (čiužiniai, antklodės) buvo tvarkingas, nesuplyšęs. Be to, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas turi pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad patalynė buvo prastos būklės, o atsakovės atstovas pateikė šiuos teiginius paneigiančius įrodymus. Todėl atmestini pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos patalynės būklės.

Anot pareiškėjo, Lukiškių TI-K kamerose nėra sudarytos sąlygos pasiekti langus. Dėl šio pažeidimo pareiškėjas nepateikė jokių detalesnių paaiškinimų. Tuo tarpu iš atsakovės atstovo pateiktų VVSC patikrinimo aktų matyti, kad visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, langai buvo pritaikyti vėdinimui (b. l., 26, 31, 36, 39, 40, 50–51, 55, 67–68, 76, 114). Minėti rašytiniai įrodymai paneigia pareiškėjo teiginius, kad langų įrengimas kliudo juos pasiekti bei vėdinti kameras natūraliu būdu.

Anot pareiškėjo, prausiantis po dušu, praėjus 15 minučių, vanduo būdavo užsukamas. Tokio laiko nepakakdavo nusiprausti po dušu. Iki 2015-11-01 galiojusios HN 76:2010 68 punkte buvo nustatyta, kad Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiška nuostata įtvirtinta nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-30 įsakymu Nr. V-908, 44 punkte. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą paaiškino, kad ši teisė yra suteikiama, o jos įgyvendinimo tvarką nustato Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymas „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriame įtvirtinta, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše. Iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad šios nuostatos pažeidžiamos nebuvo, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K administraciją savaitę laiko nesuteikdavo jam galimybės apsipirkti tardymo izoliatoriaus parduotuvėje. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės), 86 punkte įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas suimtasis galėtų įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų parduotuvėse ne rečiau kaip kartą per savaitę. Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas keturis kartus, laikotarpiais užtrunkančiais penkias, šešias, septynias ir aštuonias dienas. Pareiškėjas skunde nenurodė, kokių prekių neturėjo galimybės įsigyti bei kokius dėl to patyrė nepatogumus. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad minėtus pakankamai trumpus laikotarpius neturėjęs galimybės apsipirkti pareiškėjas galėjo patirti nepatogumus bei išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai konstatuoti.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildino iš konfliktų, kylančių tarp vienoje kameroje laikomų nuteistųjų. EŽTT 2012-11-27 sprendime, priimtame byloje T. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 29474/09), vertindamas situaciją, įvykus muštynėms tarp dviejų kalinių, kurių vienas patyrė sunkų kūno sužalojimą, nurodė, jog siekiant įrodyti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, asmeniui pakanka pateikti įrodymus, kad valstybė, siekdama užkirsti kelią realiam ir tiesioginiam pavojui asmens fizinei neliečiamybei (apie kurį valstybė žinojo ar turėjo žinoti), nesiėmė visų veiksmų, kurių iš jos buvo galima objektyviai tikėtis. EŽTT pažymėjo, kad būtina nustatyti, ar valstybė žinojo ar turėjo žinoti, jog asmeniui grėsė pavojus iš kitų kalinių pusės, ir, jeigu taip, kad būtina nustatyti, ar kalėjimo administracija savo įgaliojimų ribose ėmėsi protingai prieinamų priemonių, siekdama eliminuoti grėsmę ir apsaugoti asmenį nuo smurto, kadangi kalėjimo administracija turi pareigą atidžiai įvertinti, ar kaliniai kalėjime kelia pavojų (sau ar kitiems kaliniams). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nenurodė, kad dėl įvykusių konfliktų būtų patyręs sužalojimų, kad būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl nesutarimų su kitais nuteistaisiais. Todėl darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija neturėjo galimybės numatyti galimų konfliktinių situacijų ir imtis atitinkamų priemonių. Taip pat EŽTT pripažino, kad kalėjimo administracija nėra atsakinga už aiškiai spontaniškų muštynių pasekmes. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, susijusių su konfliktinių situacijų užkardymu.

Pareiškėjas nurodė, kad atvykęs į Lukiškių TI-K, būdavo laikomas nevėdinamoje 1 kv. m patalpoje, arba 2 kv. m patalpoje kartu su trimis arba keturiais asmenimis. Pažymėjo, kad prašymai išleisti į tualetą dažnai būdavo ignoruojami. Vidaus tvarkos taisyklių 11 punkte numatyta, jog priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nenurodė, kiek kartų buvo laikomas laikino laikymo kamerose viršijant numatytą dviejų valandų ribą. Be to, pareiškėjas skunde teismui pabrėžė, kad pareigūnai dažniausiai nekreipė dėmesio į prašymus išvesti į tualetą. Iš tokio paaiškinimo matyti, kad tokie prašymai ne visada būdavo ignoruojami. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad laikinojo sulaikymo kamerose nebuvo ventiliacijos, paneigia byloje pateiktas VVSC 2014-02-05 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-71 (b. l. 26–27), kuriame konstatuota, kad administraciniame pastate esančių laikinojo sulaikymo kamerų patalpa yra vėdinama per langą. Todėl nėra pagrindo pripažinti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, susijusius su pareiškėjo laikymu laikino sulaikymo patalpose bei šių patalpų būkle.

Neturtinę žalą pareiškėjas taip pat kildino iš karantino kamerų būklės. Nurodė, kad jose žiemos metu būdavo šalta, tualetai bei langai buvo itin prastos būklės. Tokie abstraktūs, pareiškėjo nuomone pagrįsti teiginiai neleidžia daryti konkrečių išvadų dėl karantino kamerų būklės neatitikimo teisės aktų reikalavimams. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad karantino kamerose būdavo laikomas vieną parą, t. y. iš viso buvo laikomas keturis kartus po vieną parą. Todėl negalima išvada, jog pareiškėjas trumpai būdamas karantino kameroje patyrė pakankamai intensyvius neigiamus išgyvenimus, galinčius būti pagrindu konstatuoti jam padarytą neturtinę žalą.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, byloje nustatyta, kad ne visą laiko, praleisto Lukiškių TI-K dalį, pareiškėjui buvo užtikrinta jo teisė būti kalinamam kamerose, atitinkančiose teisės aktuose nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo suteikiamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Todėl pripažintina, kad jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, jog dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 70 Eur (septyniasdešimt eurų).

Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovės atstovas prašė teismo priteisti jo patirtas išlaidas, susijusias su dokumentinės medžiagos rengimu administracinėje byloje. Iš ABTĮ 40 straipsnio nuostatų matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau ABTĮ 39–41 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos; antra, priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (LVAT 2011-01-21 nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011, 2012-01-20 nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012).

Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas, prašydamas priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – Atlyginimo tvarka), 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“.

Pažymėtina, kad Atlyginimo tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų ir iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (Nutarimo 3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Nurodyti įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (LVAT 2014-10-29 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014). Todėl atsakovės atstovo prašymas priteisti jo patirtas su bylos nagrinėjimu susijusių dokumentų rengimo išlaidas, atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjo R. J. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti R. J. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 70 Eur (septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo R. J. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovės atstovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą, priteisti iš pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su administracinės bylos nagrinėjimu, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Arūnas Kaminskas