Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2007-02-12 · Byla Nr. R-403-11-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2007-02-12
Bylos Nr.
R-403-11-07
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Gintaras Kryževičius (pirm.), Antanas Ablingis, Algirdas Taminskas (pran.)
Pareiškėjas
Darbo, V. U.
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai
Advokatai
Vytautas Bučius, Simona Augėnaitė
Kategorijos
  • 18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. R6-11/2007Procesinio sprendimo kategorija 18.1(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. vasario 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo Darbo partijos atstovams Kęstučiui Daukšiui ir advokatei Simonai Augėnaitei,

pareiškėjo V. U. atstovui advokatui Vytautui Bučiui,

trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovui prokurorui Sauliui Verseckui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Darbo partijos ir V. U. skundus atsakovui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

V. U. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 71. Skunde jis nurodo, kad Vyriausioji rinkimų komisija 2007 m. sausio 25 d. gavo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros raštą, kuriame, remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio l dalies 3 punktu ir Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 straipsniu, prašoma panaikinti 2007 m. sausio 25 d. kandidatu į Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narius įregistruoto V. U. neliečiamybę 2007 m. vasario 25 d. savivaldybių tarybų rinkimų agitacijos kampanijos metu, taip pat iki naujai išrinktos Kėdainių rajono savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio, kadangi, priešingu atveju, įtariamojo V. U. atžvilgiu, jeigu minėtu laikotarpiu jis grįžtų į Lietuvos Respubliką, atsižvelgiant į jo, kaip kandidato į savivaldybės tarybos narius, teisinės neliečiamybės statusą, negalima įvykdyti 2006 m. rugpjūčio 25 d. Vilniaus m. 2 - ojo apylinkės teismo nutarties, kuria jam, kaip įtariamajam, paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, taip pat jam negalėtų būti paskirtos kitos kardomosios priemonės, nebūtų galima apklausti V. U. įtariamuoju, atlikti kitų procesinių veiksmų. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra taip pat pabrėžia, jog minėtu laikotarpiu – Vyriausiajai rinkimų komisijai (toliau – ir VRK arba Komisija) nedavus sutikimo patraukti minėtą asmenį baudžiamojon atsakomybėn, suimti, kitaip suvaržyti jo laisvę – nebūtų galima ir V. U. ekstradicija. VRK, išklausiusi suinteresuotų asmenų argumentus bei motyvus, įvertinusi pateiktus dokumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsniu, nusprendė duoti sutikimą dėl kandidato į Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narius V. U. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, suėmimo, kitokio jo laisvės suvaržymo. Pareiškėjas su tokiu sprendimu nesutinka ir savo nesutikimą grindžia šiais argumentais:

V. U. , kurio atžvilgiu buvo atlikta administracinė procedūra, turėjo teisę ir tikėjosi, kad jam rūpimą klausimą, susijusį su pradėta įgyvendinti teise į laisvus rinkimus, VRK nagrinės, išspręs ir priims sprendimą objektyvumo, nešališkumo aplinkoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinančia nekaltumo prezumpciją. Tačiau VRK pirmininkas ne kartą žiniasklaidoje pasisakydamas dėl galimo V. U. kandidatavimo pabrėždavo, jog VRK panašiais atvejais visada duoda sutikimą ir nėra buvę atvejo, kad Komisija neduotų sutikimo patraukti kandidatą į savivaldybės tarybos narius rinkimų agitacijos kampanijos metu, taip pat iki naujai išrinktos savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio patraukti kandidatą baudžiamojon atsakomybėn, suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę.Europos žmogaus teisių teismas yra pažymėjęs, kad Konvencijos Pirmo Protokolo 3 straipsnyje įtvirtinta teisė į laisvus rinkinius (apima ir teisę rinkti, ir teisę būti renkamam), kuria grindžiamas tikras demokratinis režimas, taptų iliuzine, jeigu ji bet kuriuo momentu galėtų būti savavališkai atimta. Šiuo atveju taip yra atsitikę, nes VRK sprendimas Nr. 71 leisti V. U. atžvilgiu atlikti atitinkamus veiksmus faktiškai prilygsta teisės dalyvauti rinkimuose – būti renkamam ir pasisakyti rinkėjų susitikimuose ir kitokiuose susirinkimuose, pasitarimuose, posėdžiuose, skelbti savo ir juos iškėlusios partijos rinkimų programą, agituoti už tai – atėmimui. Tokie suvaržymai padaryti net nepanaikinus jo kandidato statuso. Tuo buvo iš esmės atimta V. U. teisė būti išrinktam (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalis), pažeistos Konvencijos 1 Protokolo 3 straipsnio nuostatos.Teisių efektyvumo principas reikalauja, kad, reglamentuojant kandidatavimo rinkimuose sąlygas in abstracto, valstybė turi pozityvią pareigą nustatyti aiškius kriterijus, leidžiančius apsaugoti asmenį nuo nepagrįsto davimo sutikimo dėl kandidato į savivaldybės tarybos narius patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, suėmimo ar kitokio jo laisvės suvaržymo, grindžiamo subjektyviais ir neteisiniais įvertinimais. Tokie kriterijai Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatyme bei Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatyme nenumatyti. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausioji rinkimų komisija, vykdydama Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymą bei Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 straipsnį, vykdo ir viešąjį administravimą. Vykdydama viešąjį administravimą, Komisija priima administracinius sprendimus, kuriuose išreiškia savo valią. Lietuvos administracinių teismų sprendimuose ne kartą buvo pasisakyta dėl reikalavimų individualiems administraciniams sprendimams. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, kad individualus administracinis sprendimas (šiuo atveju – ginčo sprendimas) turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės normomis, sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos bei nurodyta sprendimo apskundimo tvarka, sprendimas turi būti pasirašytas jį priėmusios institucijos vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas institucijos atspaudu. Taip pat, priimant sprendimą, turi būti vadovaujamasi bendraisiais viešojo administravimo principais, reikalavimais, keliamais administracinėms procedūroms. Administracinis sprendimas (aktas), kurį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, yra neteisėtas ir turi būti panaikintas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio l dalies 3 punktas). Skundžiamas VRK sprendimas yra neteisėtas vien dėl Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 43 straipsnyje numatytų teisių suvaržymų, prilygstančių V. U. teisės būti renkamam ir išrinktam atėmimui ir Konvencijos 1 Protokolo 3 straipsnio nuostatų pažeidimui. Įvertinus, kad padaryti pažeidimai yra akivaizdūs ir paliečia fundamentaliąją demokratijos garantuojamą teisę būti renkamam, laikytina, kad toks VRK sprendimas padarytas siekiant kitų, negu įstatymais nustatyta, tikslų, t. y. piktnaudžiaujant valdžia.

II.

Darbo partija kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2007 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 71. Skunde nurodo, kad VRK 2007 m. sausio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 71, kuriuo nusprendė duoti sutikimą dėl kandidato į Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narius V. U. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, suėmimo, kitokio jo laisvės suvaržymo. Pažymi, kad VRK 2007 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. 71 pažeidžia visos Darbo partijos interesus, kadangi iš esmės savivaldybių tarybų rinkimuose dalyvauja ne atskiri fiziniai asmenys, bet politinių partijų sudaryti ir patvirtinti kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašai. 2007 m. sausio 10 d. Darbo partijos tarybos sprendimu buvo patvirtintas 25 kandidatų į Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narius sąrašas, todėl bet kurio iš sąraše esančių asmenų negalėjimas dalyvauti rinkimų agitacijos kampanijoje sukelia neigiamas pasekmes visai partijai. Galiojant VRK 2007 m. sausio 26 d. sprendimui Nr. 71, vienas iš Darbo partijos kandidatų į Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narius, t. y. V. U. , dėl jo laisvės apribojimo negalės pasinaudoti visomis jam Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo suteikiamomis teisėmis. Be to, Darbo partija niekaip nebegali šio kandidato pakeisti kitu kandidatu, kadangi pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 35 straipsnio 5 dalį keisti kandidatų į savivaldybių tarybų narius sąrašą partijos galėjo iki 2007 m. sausio 22 d. 17.00 val. Šiuo metu yra nebeįmanoma nei išbraukti kandidatą iš sąrašų, nei sąrašą papildyti, kadangi pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 41 straipsnio l dalį nuo 2007 m. vasario 1 d. net ir patys kandidatai į savivaldybių tarybų narius nebeturi teisės atšaukti ar papildyti rinkimų dokumentus.

Skunde teismui Darbo partija taip pat nurodo, kad V. U. yra Darbo partijos iškeltas kandidatas į Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narius. Jis buvo įregistruotas kandidatu į Kėdainių rajono savivaldybes tarybą Kėdainių rinkimų apygardos Nr. 19 2007 m. sausio 25 d. sprendimu. 2007 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 71 VRK priėmė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 straipsniu bei Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2007 m. sausio 25 d. raštu. Darbo partijos nuomone, VRK buvo suklaidinta. Darbo partija pažymi, kad nors priimdama 2007 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 71 VRK ir vadovavosi Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 straipsniu, tačiau šią normą taikė netinkamai bei neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio nuostatas, nors apie pastarąją teisės normą buvo kalbėta 2007 m. sausio 26 d. VRK posėdyje. Pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 straipsnį kandidatas į savivaldybės tarybos narius rinkimų agitacijos kampanijos metu, taip pat iki naujai išrinktos savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio be VRK sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio l dalies 3 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nėra kompetentingos institucijos leidimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenį, kai šis leidimas pagal įstatymus būtinas. Kompetentinga institucija, turinti teisę pagal Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą, ginčijamu atveju yra VRK. Kaip teigiama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2007 m. sausio 25 d. rašte, V. U. įtariamuoju pripažintas 2006 m. rugpjūčio 23 d. prokuroro nutarimu. Tokiu būdu Darbo partijos narys V. U. tapo patrauktu baudžiamojon atsakomybėn asmeniu 2006 m. rugpjūčio 23 d., o kandidatu į Kėdainių rajono savivaldybės tarybos nariu – 2007 m. sausio 25 d. Dėl šios priežasties VRK niekaip negalėjo duoti sutikimo prokuratūrai patraukti V. U. baudžiamojon atsakomybėn, suimti, kitaip suvaržyti jo laisvę, kadangi tokio sutikimo davimo metu (2007 m. sausio 26 d.) V. U. jau buvo kandidatas į Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narius, tad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2007 m. sausio 25 d. turėjo ne pateikti prašymą dėl sutikimo davimo, o privalėjo priimti nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo V. U. atžvilgiu, kadangi tuo metu, kai V. U. jau buvo suteiktas kandidato į savivaldybės tarybos narius statusas, prokuratūra neturėjo kompetentingos institucijos (VRK) leidimo patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn, kas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra absoliutus pagrindas pradėtam ikiteisminiam tyrimui nutraukti. VRK nepatikrino ir tos aplinkybės, ar pagrįstai Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra savo 2007 m. sausio 25 d. raštu V. U. įvardijo kaip įtariamąjį, kadangi procesas jo atžvilgiu 2007 m. sausio 25 d. rašto pateikimo, o juo labiau nagrinėjimo metu turėjo būti nutrauktas. Be to, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašė VRK sutikimo patraukti V. U. baudžiamojon atsakomybėn, t. y. sutikimo pateikti jam pranešimą apie įtarimą, kai jau pačiame 2007 m. sausio 25 d. rašte buvo nurodyta, kad V. U. yra įtariamasis. Jeigu VRK būtų patikrinusi visas šias aplinkybes, būtų paprasčiausiai negalėjusi patenkinti prokuratūros prašymo, kadangi Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra jau ir be VRK sutikimo buvo patraukusi V. U. baudžiamojon atsakomybėn. Tokiu būdu Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prašė VRK sutikimo patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenį, jau patrauktą baudžiamojon atsakomybėn be jos sutikimo, taip pažeidžiant VRK teisę, numatytą Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 straipsnyje. VRK, gavusi Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2007 m. sausio 25 d. raštą, jo argumentų nepatikrino, jokio tyrimo šiuo klausimu neatliko, nors privalėjo tai padaryti, t. y. turėjo nustatyti faktus bei būtent nustatytais faktais pagrįsti savo 2007 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 71. Dėl paminėtų priežasčių Darbo partija mano, kad 2007 m. sausio 26 d. VRK sprendimas Nr. 71 turi būti panaikintas dėl netinkamo Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 straipsnio taikymo bei dėl to, kad jis prieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio l dalies 3 punkto reikalavimams.

III.

Atsiliepimu į pareiškėjo V. U. skundą Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – ir Prokuratūra) prašo skundą atmesti.

Prokuratūra mano, kad V. U. atstovas skunde netinkamai aiškina teisės normas – Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalį ir Konvencijos 1 Protokolo 3 straipsnį. Šios teisės normos turi būti aiškinamos sistemiškai, kartu su Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 straipsniu ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio l dalies 3 punktu. Prokuratūra nurodo, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamente atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00066-06 dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimo ir kitų nusikaltimų. Šioje byloje dar 2006 m. rugpjūčio 23 d. prokuroro nutarimu V. U. yra pripažintas įtariamuoju pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio l dalį, 222 straipsnio l dalį. 2006 m. rugpjūčio 25 d. Vilniaus m. 2-os apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi įtariamajam V. U. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Tą pačią dieną buvo paskelbta įtariamojo V. U. paieška. 2006 m. spalio 31 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi atmetė įtariamojo V. U. gynėjo skundą ir paliko galioti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 25 d. nutartį dėl kardomosios priemonės (suėmimo) paskyrimo įtariamajam V. U. . Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Prokuratūra pažymi, kad ta aplinkybė, kad asmuo yra įtariamas padaręs nusikalstamas veikas ir jo atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, nėra kliūtis šiam asmeniui dalyvauti rinkimuose, pačiam balsuoti, būti renkamam ir išrinktam. Prokuratūros manymu, jei pareiškėjo nuomone jis rinkimų agitacijos metu ir negali visa apimtimi naudotis Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 43 straipsnyje numatytomis teisėmis, tai ne todėl, kad jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ar kitaip suvaržyta jo laisvė, bet todėl, kad jis, siekdamas išvengti jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, pasiprašė Rusijos Federacijos politinio prieglobsčio, taip išvengdamas jo ekstradicijos Lietuvos Respublikai.

Žemesnės instancijos teismas

Prokuratūra akcentuoja, kad kandidato į savivaldybės tarybos narius teisinė neliečiamybė nėra absoliuti teisė, reiškianti, kad rinkimų agitacijos metu ir iki pirmo tarybos posėdžio baudžiamasis procesas įtariamojo (kuris tuo pačiu yra ir kandidatas į savivaldybės tarybos narius) atžvilgiu yra negalimas arba šis procesas turėtų būti sustabdomas šiam laikotarpiui. Baudžiamasis procesas tokio įtariamojo atžvilgiu vykdomas BPK nustatyta tvarka, jeigu yra gautas tam reikalingas Vyriausiosios rinkimų komisijos sutikimas. Vyriausioji rinkimų komisija, vykdydama jai įstatymo pavestas funkcijas, gavusi prokuratūros prašymą, įvertinusi šiame prašyme išdėstytas ikiteisminio tyrimo aplinkybes bei išklausiusi prokuratūros bei kandidato į savivaldybės tarybos narius V. U. atstovų argumentus, įvertinusi pateiktus dokumentus, priėmė sprendimą duoti sutikimą dėl kandidato į Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narius V. U. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, suėmimo, kitokio jo laisvės suvaržymo. Priešingai skundo teiginiams, sprendimas buvo priimtas kolegialiai, o ne Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko vienasmeniškai. Todėl nepagrįsti ir skunde išdėstyti teiginiai, kad sprendimas buvo priimtas nesilaikant nešališkumo ir objektyvumo principų.

Prokuratūra taip pat nurodo, kad laikantis pareiškėjo V. U. skunde išdėstytos pozicijos, kad duodama sutikimą Vyriausioji rinkimų komisija suvaržė kandidato galimybes pasinaudoti numatytomis teisėmis, reikėtų daryti išvadą, kad Vyriausioji rinkimų komisija, spręsdama tokius klausimus, visais atvejais galėtų priimti tik vienintelį sprendimą – neleisti kandidato patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ir kitaip suvaržyti kandidato laisvę, nes leidimas reikštų, kad yra suvaržomos kandidato galimybės dalyvauti rinkimų agitacijoje ir įgyvendinti jam suteiktas teises. Tokiu atveju nagrinėjamas teisinis reglamentavimas netektų prasmės.

Prokuratūra nesutinka ir su pareiškėjo skundo teiginiais, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kuriuos turi atitikti individualus administracinis sprendimas, nes jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros; kad sprendimas yra neteisėtas, nes priimtas siekiant kitų, negu įstatymais nustatyta, tikslų. Prokuratūros nuomone, pareiškėjas nepateikė argumentų, kuo, jo manymu, pasireiškė pagrindinių procedūrų pažeidimas, ir nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Ta aplinkybė, kad sprendime nenurodyta jo apskundimo tvarka, nėra esminė ir vertintina kaip formalus trūkumas. Priimant skundžiamą sprendimą nebuvo pažeisti ir Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinti principai. Pareiškėjas nenurodė, kokių kitų įstatymais nenumatytų tikslų siekė Vyriausioji rinkimų komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, bei kuo pasireiškė Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 4 punkte įtvirtinto nepiktnaudžiavimo valdžia principo pažeidimas.

IV.

Atsiliepimu į Darbo partijos skundą Prokuratūra prašo atmesti Darbo partijos skundą. Atsiliepime į skundą Prokuratūra iš esmės pakartoja su V. U. patraukimu baudžiamojon atsakomybėn susijusias faktines aplinkybes, nurodytas atsiliepime į V. U. skundą. Atsiliepime Prokuratūra taip pat nurodo, kad Darbo partija patvirtino V. U. kandidatu į savivaldybės tarybos narius jau po to, kai šis asmuo buvo pripažintas įtariamuoju, kai jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kai buvo paskelbta šio asmens paieška. Tokiu būdu Darbo partija, įtraukdama V. U. į kandidatų sąrašus, įvertino ar galėjo ir turėjo visas galimybes įvertinti, kokias pasekmes tokio asmens įtraukimas į kandidatų į Kėdainių savivaldybės tarybos narius sąrašą gali sukelti Darbo partijos interesams ir reputacijai, tuo pačiu galėjo iš anksto nuspręsti, ar tokio asmens įtraukimas į sąrašus trukdys ar ne Darbo partijos vykdomai rinkiminei kampanijai.

Prokuratūra taip pat pažymi, kad Darbo partijos pateikiami argumentai yra painūs, tarpusavyje prieštaringi, nepagrįsti nei teisės, nei teisminės praktikos požiūriu. Skunde nepagrįstai teigiama, kad V. U. jau patrauktas baudžiamojon atsakomybėn be Vyriausiosios rinkimų komisijos sutikimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, dar 1999 m. lapkričio 12 d., nagrinėdamas kasacinę bylą Nr. 2K-280, priėmė nutartį, kurioje nurodė: “Baudžiamosios atsakomybės turinį atskleidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BK 3 straipsnio <…> nuostatų analizė. Pagal Konstitucijos 31 straipsnio l dalį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. BK 3 straipsnis, reglamentuojantis baudžiamosios atsakomybės pagrindus, numato, kad niekas negali būti pripažintas kaltu kitaip, kaip teismo nuosprendžiu pagal Įstatymą. Vadinasi, baudžiamoji atsakomybė siejama su asmens pripažinimu kaltu ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu”. Prokuratūros teigimu, V. U. yra pripažintas įtariamuoju, tačiau jis nėra pripažintas kaltu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, taigi, jis nėra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, kaip teigiama Darbo partijos skunde.

Žemesnės instancijos teismas

Prokuratūros nuomone, Darbo partijos skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad prokuratūra privalėjo nutraukti baudžiamąjį procesą iškart po to, kai V. U. tapo kandidatu į savivaldybės tarybos narius (2007 m. sausio 25 d.). Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 straipsnis numato, kad kandidatas į savivaldybės tarybos narius rinkimų agitacijos metu, taip pat iki naujai išrinktos savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio be Vyriausiosios rinkimų komisijos sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė. Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 42 straipsnis numato, kad likus ne mažiau kaip 30 dienų iki rinkimų, Vyriausioji rinkimų komisija paskelbia rinkimuose dalyvaujančių asmenų sąrašą ir partijoms burtais suteiktus rinkimų numerius. Nuo šio paskelbimo dienos prasideda rinkimų agitacijos kampanija. Vyriausioji rinkimų komisija nurodytus duomenis paskelbė 2007 m. sausio 26 d., tą dieną prasidėjo rinkimų į savivaldybių tarybų narius rinkiminė agitacija. Todėl V. U. teisinę neliečiamybę įgijo ne tapęs kandidatu į savivaldybės tarybos narius (2007 m. sausio 25 d.), bet nuo rinkimų agitacijos pradžios (2007 m. sausio 26 d.). Kai įtariamasis V. U. Kėdainių rajono rinkimų apygardos rinkimų komisijos sprendimu buvo įregistruotas kandidatu į Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narius, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra iškart (2007 m. sausio 25 d. raštu Nr. 8.2-204 (04)) kreipėsi su prašymu į Vyriausiąją rinkimų komisiją dėl sutikimo leisti patraukti nurodytą asmenį baudžiamojon atsakomybėn, jį suimti ar kitaip suvaržyti jo laisvę. Todėl 2007 m. sausio 25 d. nebuvo BPK 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos aplinkybės, remiantis kuria baudžiamasis procesas būtų negalimas ir baudžiamojo proceso kodekso tvarka turėtų būti nutrauktas, nes toks leidimas yra reikalingas tik rinkimų agitacijos metu, taip pat iki naujai išrinktos savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio. Vyriausioji rinkimų komisija šį klausimą pradėjo spręsti 2007 m. sausio 25 d., sprendimą priėmė 2007 m. sausio 26 d. ir davė sutikimą įtariamąjį V. U. patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ir kitaip suvaržyti jo laisvę, todėl baudžiamasis procesas negalėjo būti nutrauktas vadovaujantis BPK 3 straipsnio l dalies 3 punktu, nes buvo kompetentingos institucijos leidimas patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenį tuomet, kai šis leidimas pagal įstatymus būtinas.

V.

Atsiliepimais į V. U. ir Darbo partijos skundus Vyriausioji rinkimų komisija prašo pareiškėjų skundus atmesti. Savo atsiliepimus grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Nustatyta, kad Kėdainių rajono rinkimų komisijos 2007 m. sausio 25 d. sprendimu Darbo partijos narys V. U. įregistruotas kandidatu Darbo partijos keliamame kandidatų sąraše į Kėdainių rajono savivaldybės tarybą. Generalinė prokuratūra 2007 m. sausio 25 d. raštu kreipėsi į VRK, prašydama duoti sutikimą rinkimų agitacijos metu, taip pat iki naujai išrinktos savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio kandidatą į savivaldybės tarybos narius, įtariamąjį V. U. patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ir kitaip suvaržyti jo laisvę, o taip pat informavo, kad prokuroro 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu V. U. yra pripažintas įtariamuoju pagal BK 220 straipsnio l dalį, 222 straipsnio l dalį; atsižvelgiant į tai, kad V. U. tiksli buvimo vieta nežinoma ir jis slapstosi nuo Lietuvos teisėsaugos pareigūnų, Vilniaus m. 2‑o apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2006 m. rugpjūčio 25 nutartimi įtariamajam V. U. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas; 2006 m. rugpjūčio 25 d. paskelbta V. U. paieška; Interpolo Rusijos nacionalinio biuro duomenimis, V. U. 2006 m. rugsėjo 15 d. buvo sulaikytas Maskvos milicijos, bet tą pačią dieną paleistas, nes RF Migracijos tarnybos departamento Maskvoje pasiprašė politinio prieglobsčio, ir Europos konvencijos dėl ekstradicijos 3 straipsnio 2 punkto pagrindu buvo paleistas iš areštinės; Vilniaus apygardos teismas 2006 m. spalio 31 d. nutartimi nustatė, kad V. U. skelbti pareiškimai, jog jis nesislapsto ir nori duoti parodymus baudžiamojoje byloje, yra deklaratyvūs, prieštarauja jo veiksmams ir leidžia pagrįstai manyti, kad jis slapstosi nuo ikiteisminio tyrimo, todėl atmetė įtariamojo gynėjo skundą ir paliko galioti 2006 m. rugpjūčio 25 d. teismo nutartį dėl suėmimo skyrimo V. U. . Generalinės prokuratūros prašyme nurodoma, kad be VRK sutikimo V. U. negalėtų būti suimtas pagal minėtą teismo nutartį ir pristatytas ikiteisminio tyrimo teisėjui, nebūtų galima jo apklausti įtariamuoju, atlikti kitų būtinų procesinių veiksmų, taip pat nebūtų galima jo ekstradicija.Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 straipsnis nustato, kad kandidatas į savivaldybės tarybos narius rinkimų agitacijos kampanijos metu, taip pat iki naujai išrinktos savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio be VRK sutikimo negali būti (1) traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, (2) suimtas, (3) negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė. Baudžiamojo proceso paskirtis – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK l straipsnis), t. y. bendrąja prasme – vykdyti baudžiamąjį persekiojimą ir užtikrinti teisines prielaidas teisingumo vykdymui (Konstitucijos 109, 118 straipsniai). Rinkimų teisės uždaviniai yra užtikrinti, kad rinkimai vyktų demokratiškai, laikantis visuotinės, lygios ir tiesioginės rinkimų teisės principų (Konstitucijos 119 straipsnis). VRK pareiga yra organizuoti ir vykdyti rinkimus, užtikrinti jų teisėtumą ir demokratinį pobūdį (Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnis). Darytina išvada, kad VRK, spręsdama klausimą dėl kandidato teisinės neliečiamybės apribojimo ar panaikinimo pagal Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 straipsnį, turėtų įvertinti, kiek esamu momentu prokuratūros prašomos kandidato teisinės neliečiamybės apribojimo priemonės yra adekvačios, proporcingos ir būtinos baudžiamojo proceso uždavinių įgyvendinimui, kartu siekiant užtikrinti pareiškėjui maksimaliai įmanomas ir lygias su kitais kandidatais rinkimų agitacinės kampanijos galimybes. Atsižvelgiant į prokuratūros rašte nurodytas aplinkybes ir jas patvirtinančius procesinius dokumentus, VRK nariai padarė pagrįstą išvadą, kad V. U. iš tikrųjų slapstosi nuo Lietuvos teisėsaugos institucijų, vengia dalyvauti procese (BPK 163 straipsnis) ir neketina dalyvauti rinkimų agitacinėje kampanijoje, siekdamas pasinaudoti įstatyme numatyta kandidato neliečiamybe saviems tikslams, nesusijusiems su rinkimų teise.

Atsiliepimas

Atsiliepime į Darbo partijos skundą VRK taip pat nurodo, kad šio pareiškėjo pateikti argumentai dėl netinkamo Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 straipsnio taikymo ir neatsižvelgimo į BPK 3 straipsnio l dalies 3 punkto nuostatas yra nepagrįsti. VRK, spręsdama klausimą dėl kandidato teisinės neliečiamybės panaikinimo, neprivalo ir negali tikrinti BPK nustatyta tvarka priimtų procesinių sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo asmens, tapusio kandidatu, atžvilgiu. Atsiliepime į V. U. skundą VRK pažymi, kad skundo nuoroda į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio pažeidimą yra nepagrįsta, nes teisė negina nesąžiningai veikiančio asmens teisių ir interesų. Skunde minimi galimi Viešojo administravimo įstatymo pažeidimai dėl nepakankamo konkrečių aplinkybių įvardijimo ir apskundimo tvarkos nenurodymo, priimant ginčijamą sprendimą, laikytini procedūriniais ir neduodančiais pagrindo jį naikinti. VRK pirmininko pasisakymai apie tokių sprendimų priėmimo ankstesnę praktiką nelaikytini teisiškai reikšminga aplinkybe, galinčia kelti pagrįstų abejonių ginčijamo sprendimo objektyvumu ir nešališkumu. VRK pirmininko atsakymai į žiniasklaidos atstovų klausimus, kaip ir atsisakymas atsakyti į pateiktus klausimus apie ankstesnę komisijos darbo praktiką, niekaip nelaikytini kokia tai išankstinės nuomonės išraiška. VRK sudaro 15 narių, iš kurių kiekvienas yra davęs priesaiką laikytis Konstitucijos ir įstatymų, sąžiningai ir garbingai atlikti savo pareigas (Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 8 straipsnis) ir yra šios priesaikos saistomas. VRK sprendimus priima kolegialiai balsų dauguma.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Byloje yra duomenų ir pareiškėjai jų neginčijo, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamente atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-2-00066-06 dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo, nusikalstamu būdu įgytų pinigų ar turto legalizavimo ir kitų nusikaltimų. Šioje byloje 2006 m. rugpjūčio 23 d. prokuroro nutarimu V. U. yra pripažintas įtariamuoju pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio l dalį, 222 straipsnio l dalį. 2006 m. rugpjūčio 25 d. Vilniaus m. 2-os apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi įtariamajam V. U. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Tą pačią dieną buvo paskelbta įtariamojo V. U. paieška. 2006 m. spalio 31 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi atmetė įtariamojo V. U. gynėjo skundą ir paliko galioti Vilniaus m. 2‑ojo apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 25 d. nutartį dėl kardomosios priemonės (suėmimo) paskyrimo įtariamajam V. U. .

Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 2007 m. sausio 25 d. raštu kreipėsi į Vyriausiąją rinkimų komisiją, prašydama duoti sutikimą rinkimų agitacijos metu, taip pat iki naujai išrinktos savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio kandidatą į savivaldybės tarybos narius, įtariamąjį V. U. patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ir kitaip suvaržyti jo laisvę. Prašyme išdėstytos aplinkybės, kuriomis grindžiami įtarimai pareiškėjui, taip pat teigiama, kad be Vyriausiosios rinkimų komisijos sutikimo V. U. negalėtų būti suimtas pagal minėtą teismo nutartį ir pristatytas ikiteisminio tyrimo teisėjui, nebūtų galima jo apklausti įtariamuoju, atlikti kitų būtinų procesinių veiksmų, taip pat nebūtų galima jo ekstradicija.

Vyriausioji rinkimų komisija 2007 m. sausio 26 d. priėmė sprendimą Nr. 71, kuriuo nusprendė duoti sutikimą dėl kandidato į Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narius V. U. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, suėmimo, kitokio jo laisvės suvaržymo.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 straipsnyje įtvirtinta kandidato į savivaldybių tarybų narius neliečiamybė. Nustatyta, jog kandidatas į savivaldybės tarybos narius rinkimų agitacijos kampanijos metu, taip pat iki naujai išrinktos savivaldybės tarybos pirmojo posėdžio be Vyriausiosios rinkimų komisijos sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė. Nagrinėjamas įstatymo straipsnis yra šeštame jo skirsnyje “Kandidatų į savivaldybių tarybų narius veiklos garantijos”, kuriame taip pat yra įtvirtintos teisės normos, reglamentuojančios kandidatų į savivaldybių tarybų narius teisę pasisakyti susirinkimuose, naudotis visuomenės informavimo priemonėmis, teisę būti atleistiems nuo darbo ar tarnybinių pareigų rinkimų agitacijos kampanijos laiku, numatančios atsakomybę už trukdymus būti išrinktiems į savivaldybių tarybas. Todėl darytina išvada, kad nustatydamas kandidato į savivaldybių tarybų narius neliečiamybę įstatymų leidėjas siekė sudaryti tinkamas sąlygas kandidatui dalyvauti rinkimuose į savivaldybės tarybos narius, t. y. tinkamai įgyvendinti ir realizuoti pasyviąją rinkimų teisę – teisę būti išrinktam. Teisė būti išrinktam į savivaldybės tarybos narius yra viena iš konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalis, 119 straipsnio 2 dalis).

Pareiškėjas V. U. teigia, kad jo atžvilgiu leisti padaryti suvaržymai faktiškai prilygsta teisės dalyvauti rinkimuose – būti renkamam ir pasisakyti rinkėjų susitikimuose ir kitokiuose susirinkimuose, pasitarimuose, posėdžiuose, skelbti savo ir juos iškėlusios partijos rinkimų programą, agituoti už tai – atėmimui. Jis mano, kad tokiu būdu yra pažeidžiama Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 3 straipsnis. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad teisės aktuose nėra nustatyti kriterijai, kurie leistų apsaugoti asmenį nuo nepagrįsto davimo sutikimo dėl kandidato į savivaldybės tarybos narius patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, suėmimo ar kitokio jo laisvės suvaržymo.

Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 straipsnyje išties nėra nurodyti konkretūs kriterijai, kuriais remiantis turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl kandidato neliečiamybės panaikinimo (suvaržymo), tačiau tai nereiškia, kad Vyriausioji rinkimų komisija turi nevaržomą diskrecijos teisę šiuo klausimu. Vyriausioji rinkimų komisija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vyriausiosios rinkimų komisijos, rinkimų, Referendumo ir kitais įstatymais bei teisės aktais (Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis). Todėl priimdama sprendimą dėl kandidato neliečiamybės panaikinimo (suvaržymo) Vyriausioji rinkimų komisija privalo veikti jai suteiktos kompetencijos ribose, užtikrinti sprendimo teisėtumą, pagrįstumą, nešališkumą ir objektyvumą, sprendimo proporcingumą juo siekiamam tikslui bei laikytis kitų konstitucinių ir viešojo administravimo principų. Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimai neturi prieštarauti tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi naikinti skundžiamo sprendimo vien tik tuo pagrindu, kad įstatyme nėra įvardinti konkretūs kriterijai, kuriais remiantis turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl kandidato neliečiamybės panaikinimo (suvaržymo), nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo nutarimuose yra ne kartą konstatavęs, kad pagal Konstituciją riboti konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimą galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje taip pat įtvirtinta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, kiekvienas žmogus negali patirti jokių kitokių apribojimų, kaip tik įstatymo numatytųjų, vien tam, kad garantuotų deramą kitų žmonių teisių ir laisvių pripažinimą bei gerbimą siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 29 straipsnio 2 dalis).

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje teigiama, kad teisė balsuoti ir teisė būti renkamam yra implicitiškai įtvirtintos Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnyje. Tačiau šios teisės nėra absoliučios. Yra galimybė nustatyti numanomus šių teisių apribojimus ir Susitariančiosioms Valstybėms privalo būti suteiktos plačios vertinimo ribos šioje sferoje. Europos žmogaus teisių teismas, spręsdamas, ar buvo laikytasi Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio reikalavimų, turi nustatyti, kad atitinkamos sąlygos nesuvaržo nagrinėjamų teisių tokiu mastu, jog yra paneigiama pati šių teisių esmė, jos tampa neefektyvios; kad šios sąlygos nustatomos siekiant teisėtų tikslų; kad taikomos priemonės nėra neproporcingos (Europos žmogaus teisių teismo 2006 m. kovo 28 d. sprendimas byloje Sukhovetskyy v. Ukraina, Nr. 13716/02). Pagal Europos Komisijos Demokratijai per Teisę (Venecijos komisija), kuri yra patariamasis Europos Tarybos organas konstituciniais klausimais, parengto Rinkimų geros praktikos kodekso II skyriaus 1 dalies a. ir b. punktus fundamentalias teises ir laisves (tame tarpe ir teisę laisvai judėti valstybės viduje), be kurių laisvi ir demokratiniai rinkimai iš esmės neįmanomi, galima apriboti pagal įstatymą, siekiant apsaugoti viešąjį interesą ir laikantis proporcingumo principo.

Teisėjų kolegijos nuomone, kadangi Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 straipsnyje nėra įvardinti konkretūs kriterijai, kurių pagrindu sprendžiamas klausimas dėl kandidato neliečiamybės panaikinimo (suvaržymo), aukščiau paminėti ir visuotinai pripažinti teisių ir laisvių ribojimo principai mutatis mutandis gali būti teisiniu orientyru šioje byloje. Todėl atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą teisėjų kolegija sprendžia, kad Vyriausioji rinkimų komisija, vadovaudamasi Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 straipsniu, turi teisę panaikinti (suvaržyti) kandidato į savivaldybės tarybos narius teisę į neliečiamybę, jei konkrečiu atveju įvertinus prašymo panaikinti neliečiamybę faktinį ir teisinį pagrindą tai yra būtina ir pateisinama, tai daroma siekiant pagrįstų ir teisėtų tikslų, laikantis proporcingumo principo bei kitų administraciniam aktui ir jo priėmimui keliamų reikalavimų. Kandidato neliečiamybės panaikinimas tokiu atveju negali būti traktuojamas nei kaip Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalies, nei kaip Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnio, nei kaip kitų teisės aktų pažeidimas. Pažymėtina, kad tokiu atveju teisė būti išrinktam, jos esmė apskritai nėra paneigiama, nes asmuo ir toliau lieka kandidatu bei gali būti išrinktas, o atitinkamas sprendimas priimamas tik konkretaus asmens atžvilgiu, atsižvelgiant į konkrečias su juo susijusias aplinkybes.

Konstitucijos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis suponuoja tai, kad privalu stengtis užtikrinti, kad kiekvienas asmuo ir visa visuomenė būtų saugūs nuo nusikalstamų kėsinimųsi (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Jeigu valstybė ir jos institucijos nesiimtų deramų veiksmų, kuriais siekiama užkirsti kelią nusikaltimams, būtų griaunamas pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais, didėtų nepagarba teisinei tvarkai, įvairiems socialiniams institutams. Todėl pagal Konstituciją valstybė – visos visuomenės organizacija, privalanti garantuoti viešąjį interesą, turi ne tik teisę, bet ir priedermę imtis įvairių teisėtų priemonių, užkertančių kelią nusikaltimams, ribojančių bei mažinančių nusikalstamumą (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas), o šios priemonės turi būti veiksmingos (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarimas). Viena iš priemonių, padedančių kovoti su nusikalstamumu, yra tinkamai reglamentuoti su nusikalstamų veikų atskleidimu bei tyrimu ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimu susijusius santykius (baudžiamojo proceso santykius) bei sudaryti tinkamas sąlygas ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnis). Todėl niekas neturėtų toleruoti ir sudaryti prielaidų vilkinti nusikalstamų veikų tyrimą ir baudžiamųjų bylų nagrinėjimą, baudžiamojo proceso dalyviams piktnaudžiauti procesinėmis ar kitomis teisėmis. Kitaip pasunkėtų valstybės konstitucinės priedermės teisėtomis priemonėmis užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą, konstitucinėmis vertybėmis grindžiamą teisinę tvarką įgyvendinimas.

Laisvi ir demokratiniai rinkimai iš esmės įmanomi tik tuo atveju, jei yra užtikrinama pagarba fundamentalioms teisėms ir laisvėms – spaudos laisvei, laisvei reikšti įsitikinimus, teisei laisvai judėti valstybės viduje ir t. t. Tai pabrėžiama ir paminėtame Rinkimų geros praktikos kodekse (Kodekso II skyriaus 1 dalies a. punktas). Tačiau kiekvienas žmogus turi ne tik teises, bet ir pareigas visuomenei, kurioje tik ir gali laisvai ir visiškai vystytis jo asmenybė (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 29 straipsnio 1 dalis). Žmogus turi laikytis nustatytos teisinės tvarkos, per kurią išreiškiamos pagrindinės visuomenės vertybės, o jei šiai tvarkai nepaklūsta, jam gali (turi) būti taikomos atitinkamos poveikio priemonės, gali būti suvaržomos ar panaikinamos atitinkamos jo teisės.

Kaip jau minėta, 2006 m. rugpjūčio 23 d. prokuroro nutarimu V. U. yra pripažintas įtariamuoju pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 220 straipsnio l dalį, 222 straipsnio l dalį. Taigi įtarimai V. U. atžvilgiu inter alia yra pareikšti dėl apysunkio nusikaltimo padarymo (BK 11 straipsnio 4 dalis, BK 222 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjusia teismo nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Bylos duomenys sudaro pagrindą manyti, kad pagrindinė priežastis skirti šią kardomąją priemonę buvo pagrįstas manymas, kad V. U. slapstosi nuo ikiteisminio tyrimo, t. y. sąmoningai nepaklūsta valstybėje nustatytai teisinei tvarkai. Iš bylos medžiagos yra pagrindo manyti, kad siekdamas išvengti ekstradicijos Lietuvos Respublikai jis sąmoningai pateikė prašymą suteikti jam politinį prieglobstį Rusijos Federacijoje. Todėl negali būti vienareikšmiškai atmestas Vyriausiosios rinkimų komisijos atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodytas argumentas, kad V. U. siekia pasinaudoti įstatyme numatyta kandidato neliečiamybe saviems tikslams, iš esmės nesusijusiems su rinkimų teise. Atsižvelgiant į tai, kad V. U. jau ganėtinai ilgą laiką slapstosi nuo ikiteisminio tyrimo, neatmestina tikimybė, jog, V. U. palikus kandidato į savivaldybės tarybos narius neliečiamybę, jis grįžtų į Lietuvos Respubliką, o prieš baigiantis neliečiamybės terminui netrukdomai galėtų iš jos išvykti ir toliau slapstytis nuo ikiteisminio tyrimo. Toks elgesys iš esmės galėtų pakirsti pasitikėjimą valstybe ir valdžia, jos galimybe veiksmingai tirti galimai padarytas nusikalstamas veikas ir tokiu būdu vykdyti savo priedermę – saugoti visuomenę nuo nusikalstamų kėsinimųsi. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo įtarti, kad pareikšti įtarimai ir paskirta kardomoji priemonė bei prašymas panaikinti neliečiamybę sietinas su V. U. dalyvavimu rinkimuose į savivaldybės tarybos narius ir tokiu būdu bandoma jam sutrukdyti dalyvauti rinkimuose, nes baudžiamasis procesas buvo pradėtas ir įtarimai V. U. pareikšti likus dar daug laiko iki savivaldybių tarybų rinkimų. Be to, dar 2006 m. liepos 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. X-759 buvo paskirta savivaldybių tarybų rinkimų data, todėl V. U. , planuodamas dalyvauti šiuose rinkimuose ir norėdamas juose visapusiškai dalyvauti, apskritai galėjo nesislėpti nuo tyrimo arba galėjo iš anksto grįžti į Lietuvą ir duoti parodymus ikiteisminiame tyrime. Tai būtų sudarę sąlygas atlikti reikiamus tyrimo veiksmus bei nustačius, kad V. U. yra nekaltas, nutraukti baudžiamąjį procesą jo atžvilgiu, taip pat svarstyti kardomosios priemonės (suėmimo) jam pagrįstumą (BPK 123 straipsnio 3 dalis).

Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad panaikinant V. U. neliečiamybę buvo siekiama teisėtų ir pagrįstų tikslų, pritaikyta priemonė (neliečiamybės panaikinimas) yra proporcinga ir adekvati ja siekiamiems tikslams (sudaryti tinkamas sąlygas greitai ir išsamiai ištirti galimai padarytas nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas, veiksmingomis ir teisėtomis priemonėmis įgyvendinti valstybės konstitucinę priedermę užtikrinti kiekvieno asmens ir visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, konstitucinėmis vertybėmis grindžiamos teisinės tvarkos įgyvendinimą, užkirsti kelią nusikalstamų veikų tyrimo vilkinimui ir proceso dalyvių piktnaudžiavimui procesinėmis ar kitomis teisėmis) ir nustatytoms aplinkybėms. Todėl teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus V. U. argumentus, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista Konstitucijos 34 straipsnio 2 dalis, Konvencijos Pirmojo protokolo 3 straipsnis, kad skundžiamu spendimu buvo siekiama kitų, nei įstatymo numatytų, tikslų.

Pareiškėjo V. U. nurodomos aplinkybės, susijusios su Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko pasisakymais apie ankstesnę Komisijos praktiką duodant sutikimą dėl kandidato į savivaldybės tarybos narius traukimo baudžiamojon atsakomybėn, suėmimo, kitokio laisvės suvaržymo, nesudaro pagrindo abejoti Komisijos objektyvumu ir nešališkumu bei naikinti skundžiamo sprendimo. Komisijos pirmininkas tokiais pasisakymais neišreiškė savo išankstinės nuomonės dėl nagrinėto klausimo, o informavo apie ankstesnę Komisijos, kurios posėdžiai ir balsavimai yra vieši, o sprendimai skelbiami įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 11 straipsnio 4 dalis, 12 straipsnio 4 dalis), praktiką. Be to, Komisija klausimus svarsto ir sprendimus priima kolegialiai, o jos pirmininkas yra tik vienas iš Komisijos narių. Nagrinėjamu atveju Komisijos posėdyje dalyvavo 13 narių, iš kurių 10 balsavo už ginčijamą sprendimą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtinta principinė procedūrinių pažeidimų įtakos viešojo administravimo akto teisėtumo vertinimui taisyklė: skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Ši įstatyminė nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-416/2005 (Administracinių teismų praktika Nr. 7, psl. 131-138). Teisėjų kolegijos nuomone, nors pareiškėjo V. U. skunde remiamasi ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu, tačiau konkretūs procedūriniai pažeidimai, dėl kurių galėjo būti priimtas nepagrįstas sprendimas, nenurodomi ir nepagrindžiami. Pareiškėjas iš esmės abstrakčiai pacituoja ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, nesiedamas šių teisės normų su konkrečiomis bylos aplinkybėmis, atitinkamais pažeidimais, galėjusiais nulemti neteisėto sprendimo priėmimą.

ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Todėl Darbo partijos skunde nurodomi teiginiai dėl skundžiamo sprendimo neigiamų pasekmių Darbo partijai, nesiejant jų su konkrečiais teisės normų pažeidimais, nesudaro pagrindo tenkinti Darbo partijos skundo. Juolab, kad Darbo partija patvirtindama įtariamuoju baudžiamojoje byloje pripažintą V. U. kandidatu į savivaldybės tarybos narius turėjo ir galėjo numatyti galimas tokio veiksmo pasekmes Darbo partijai.

Darbo partijos skunde nurodomas argumentas, kad Vyriausiojo rinkimų komisija niekaip negalėjo duoti sutikimo prokuratūrai patraukti V. U. baudžiamojon atsakomybėn, suimti, kitaip suvaržyti jo laisvę, kadangi tokio sutikimo davimo metu (2007 m. sausio 26 d.) V. U. jau buvo kandidatas į Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narius, yra visiškai nepagrįstas, nes tokia Vyriausiosios rinkimų komisijos teisė yra aiškiai nustatyta Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo 46 straipsnyje. Darbo partijos teiginiai, kad po V. U. įregistravimo kandidatu į savivaldybės tarybos narius prokuratūra turėjo nedelsiant nutraukti baudžiamąjį procesą jo atžvilgiu, kad Vyriausioji rinkimų komisija turėjo patikrinti, ar ginčo klausimo svarstymo metu baudžiamasis procesas V. U. atžvilgiu neturėjo būti jau nutrauktas, šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes Vyriausiajai rinkimų komisijai nėra suteikta teisė spręsti dėl baudžiamojo proceso nutraukimo, teisėsaugos institucijų procesinių veiksmų ir sprendimų teisėtumo. Baudžiamojo proceso nutraukimo klausimai turėtų būti sprendžiami Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, o ne Vyriausiajai rinkimų komisijai svarstant sutikimo dėl kandidato į savivaldybės tarybos narius traukimo baudžiamojon atsakomybėn, suėmimo ar kitokio laisvės suvaržymo davimo klausimą. Pastebėtina, kad net pats V. U. teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose neįrodinėjo, kad jo atžvilgiu baudžiamasis procesas turėjo būti nutrauktas taip, kaip nurodo Darbo partija. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2007 m. sausio 25 d. prašymo turinį darytina išvada, kad Generalinė prokuratūra prašė leisti V. U. patraukti baudžiamojon atsakomybėn ne tam, kad galėtų jam pateikti pranešimą apie įtarimą, kaip teigia Darbo partija, o tam, kad galėtų tęsti jau pradėtą baudžiamąjį procesą (jį suimti, apklausti ir kt.). Pranešimas apie įtarimą V. U. buvo pareikštas dar iki jo tapimo kandidatu į savivaldybių tarybų narius ir tokio pranešimo pareiškimo metu Vyriausiosios rinkimų komisijos sutikimo šiam veiksmui nereikėjo. Todėl kiti Darbo partijos skunde pateikiami argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo, nes nėra teisiškai pagrįsti, yra nenuoseklūs.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 121 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Darbo partijos ir V. U. skundus atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

TeisėjaiAntanas AblingisGintaras KryževičiusAlgirdas Taminskas