Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę Abylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Derivatus“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-373-538/2008 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Derivatus“ ieškinį atsakovei L. T., tretieji asmenys akcinė bendrovė bankas ,,Snoras“ ir D. M., dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra būtų priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacinio skundo apibrėžtose ribose, privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį apeliacinio skundo pagrindą, o taip pat teismo sprendimo negaliojimo absoliučius pagrindus (CPK 320 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus, todėl neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat suklydo aiškindamas bei taikydamas materialiosios, proceso teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo, aiškinimo praktikos, ir dėl tos priežasties neteisingai išnagrinėjo šią bylą (CPK 185, 263 str.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nagrinėjamu atveju viena iš ginčo šalių – ieškovas, yra bankrutuojanti bendrovė, kuriai bankroto byla buvo iškelta pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus ieškinį, o Klaipėdos teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartimi patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai yra 69 154, 07 Lt (t. 1, b. l. 23, 49). Tai yra svarbu turėti galvoje, nes pagal esamą teismų praktiką, bylose, kuriose dalyvauja bankrutuojanti bendrovė, būtina atsižvelgti į tokios įmonės kreditorių interesus, tai yra laikoma, jog tokioje byloje ginamas taip pat ir viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006 ir kt.). Skundžiamas teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikinamas, remiantis tokiais motyvais:

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo bankrutuojančios bendrovės ieškinį, laikė nustatyta aplinkybę, jog atsakovė nuo 2006 m. sausio 18 d. iki 2006 m. rugsėjo 1 d. ėjo UAB „Derivatus“ vadovės pareigas, todėl pareikštą ieškinį kvalifikavo kaip reikalavimą dėl atlyginimo žalos, kuri atsirado atsakovės vadovavimo įmonei laikotarpiu. Teismas teisingai nurodė, kad ši civilinės atsakomybės forma, kaip turtinė prievolė, atliekanti kompensacinį vaidmenį, gali būti taikoma tik esant asmens, įpareigoto atlikti atitinkamus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, kaltei dėl šių neteisėtų veiksmų padarymo ar neveikimo, tai yra teisinės pareigos pažeidimui, ir priežastiniam ryšiui tarp veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Atskleidęs galiojančioje teismų praktikoje išanalizuotus teisinių santykių, susiklostančių tarp bendrovės ir administracijos vadovo, ypatumus, atitinkančius atstovavimo pagal įstatymą požymius, bei remdamasis liudytojų M. J. , R. J. ir kitų asmenų, kurie minimu laikotarpiu dirbo ieškovo bendrovėje, paaiškinimais, pinigų priėmimo kvitais, ieškovo pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis bei trečiojo asmens D. M. paaiškinimais, teismas sprendė, kad atsakovė įrodė, jog iš įmonės atsiskaitomosios sąskaitos AB banke „Snoras“ paimti pinigai, kuriuos ieškovas prašo priteisti, buvo panaudoti įmonės interesais, todėl nėra pagrindo spręsti, jog atsakovė veikė neteisėtai ir įmonei padarė šią žala (t. 1, b. l. 155-159, 208-209, 89-100, 164-205). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis paminėtais įrodymais, neturėjo pagrindo nustatyti faktus ir aplinkybes, kurie pagal imperatyvias įstatymų nuostatas privalo būti įforminti tam tikrais dokumentais ir tvarka, be to, įrodymai, kuriais rėmėsi teismas, negali būti laikomi pakankamais teismo išvadoms pagrįsti (CPK 178 str.).

Kaip žinoma, CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Taigi įrodinėjimo tikslas byloje – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str.). Įrodymų vertinimo ypatumą nagrinėjamoje byloje nulemia tai, kad šis ginčas yra kilęs dėl bendrovės lėšų, kurias, atsakovės teigimu, ji panaudojo bendrovės interesais, tam turėdama teisę kaip bendrovės administracijos vadovė, be to, veikdama vienintelio bendrovės akcininko D. M. pavedimu. Taigi sprendžiamas klausimas, ar teisėti buvo atsakovės veiksmai paimant iš bendrovės sąskaitos banke grynus pinigus ir juos panaudojant atsakovės nurodytu būdu, ar šiais veiksmais bendrovei yra padaryta žala. Todėl taikant įrodymų vertinimo taisykles yra svarbios CPK 177 straipsnio nuostatos, apibrėžiančios įrodinėjimo priemonių leistinumą (CK 2.74 str. 3 d., Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 4, 9, 10 str.). Tokią nuostatą ne kartą yra išdėstęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką šiais klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-827/2000; 2003 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-544/2003).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad įstatymų leidėjas, preciziškai bei imperatyvai reglamentuodamas finansinių operacijų įforminimą, siekė, kad jų apskaita būtų tvarkoma tokiu būdu, jog iškilus ginčams tarp ūkine komercine veikla besiverčiančių asmenų, šių asmenų bei valstybės (pavyzdžiui, mokesčių administratoriaus ir kt.), ar ginčams dėl bendrovės pinigų panaudojimo teisėtumo, kaip yra nagrinėjamu atveju, būtų galima tiksliai nustatyti bei patikrinti atliktų operacijų apimtis, pagrindą ir kt. Taigi griežtas minėtų įstatymų reikalavimų laikymasis yra reikšmingas ir viešajam interesui, nes tokiu būdu užtikrinamas veiklos skaidrumas, užkertamas kelias tarpusavio atsiskaitymams neteisėtai išvengiant privalomų mokėjimų (atsiskaitymas už darbą ,,vokeliais“, pajamų slėpimas ir kt.). Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju, atsakovė, kuri pagal byloje esančios Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2006 m. lapkričio 20 d. pažymos Nr. 83 duomenis, užfiksuotus patikrinus ieškovo atsiskaitymą su Valstybinio socialinio draudimo fondu, 2006 m. sausio – rugpjūčio mėnesiais vykdė ieškovo administracijos vadovės funkcijas, taigi žinojo arba turėjo žinoti anksčiau paminėtus imperatyvius įstatymų reikalavimus, privalėjo juos vykdyti ir tinkamai įforminti finansines operacijas (grynųjų pinigų panaudojimas, atsiskaitymas už prekes ir kt.), kurias teigė atlikusi ieškovo naudai ir interesais. Teisėjų kolegija sprendžia, jog dėl paminėto, atsakovė negali būti laikoma silpnesniąja šio ginčo šalimi. Be to, minimoje pažymoje, be kita ko, nurodyta, kad šiam skyriui nebuvo pateikta bendrovės kasos knyga, kiti dokumentai, kurių pagrindu būtų galima patikrinti grynųjų pinigų mokėjimų paskirtį, nustatyta, kad šios bendrovės registracijos adresu (tose pat patalpose) veikia kita bendrovė - UAB ,,4 TOWN“, kurios administracijos vadove dirba atsakovė L. T. . Tuo tarpu, pagal bylos medžiagą ši įmonė verčiasi tokiu pat verslu.

Byloje nėra ginčo, jog atsakovė iš ieškovo atsiskaitomosios sąskaitos minimu laikotarpiu yra paėmusi grynųjų pinigų ar pervedusi į savo asmeninę tarptautinės kortelės einamąją/atsiskaitomąją sąskaitą, esančią tame pačiame AB banko ,,Snoras“ Klaipėdos filiale, kaip ir ieškovo sąskaita, bendrovės lėšas, tame tarpe ir ieškovo prašomas priteisti lėšas (t. 1, b. l. 59-65), tačiau, priešingai nei konstatavo teismas, teisėjų kolegija sprendžia, kad ji nepateikė teismui įrodymų, atitinkančių anksčiau paminėtų įstatymų reikalavimus, kurie duotų pagrindą išvadai, jog šie pinigai panaudoti bendrovės ūkinėje veikloje, tai yra nepateikė leistinų įrodymų (CPK 177 str.). Be to, kaip buvo nurodyta anksčiau, teismas, neturėjo pagrindo atsakovės pateiktus įrodymus laikyti pakankamais (CPK 185 str.). Kaip minėta, teismas, sutikdamas su atsakovės argumentais, rėmėsi pinigų priėmimo kvitais, pagal kuriuos atsakovė 2006 m. liepos - rugsėjo mėnesiais UAB ,,Deraimas“ grynaisiais pinigais yra sumokėjusi 2 862 Lt pagal įvairias sąskaitas faktūras (t. 1, b. l. 89-100). Tačiau šie dokumentai, patvirtinantys faktą, jog minimus pinigus mokėjo nurodytai bendrovei atsakovė, priešingai nei sprendė teismas, nepagrindžia išvados, jog šie pinigai buvo sumokėti ieškovo darbuotojams. Be to, minimi įrodymai taip pat nepatvirtina fakto, jog lėšos panaudotos ieškovo interesais, tai yra, kad paslaugos ar prekės, už kurias sumokėta, buvo parduotos ieškovo bendrovei, nes pagal bankroto administratoriaus paaiškinimą, tokios sąskaitos faktūros bendrovei nebuvo perduotos, pagaliau pati atsakovė neteigia, jog šios prekės ar paslaugos bendrovėje buvo apskaitytos (PVM įstatymo 2 str. 29 d.). Teismas taip pat rėmėsi byloje esančiomis teismui pateiktomis UAB ,,VP Market“ 2006 m. liepos – spalio mėnesiais ieškovui išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis už valymo priemones, šiukšlių maišus ir kt., kuriose pasirašydama atsakovė patvirtino gavusi šias prekes už 1 937 Lt. Tačiau nei bankroto administratoriui, nei teismui nebuvo pateikti duomenys, jog šias prekes iš atsakovės ieškovas gavo, kad jos buvo apskaitytos ir sunaudotos ieškovo veikloje, o taip pat duomenys, apie tai, kada ir kaip šios PVM sąskaitos faktūros buvo apmokėtos. Tuo tarpu, kaip jau buvo minėta, atsakovė, būdama ieškovo administracijos vadove, privalėjo užtikrinti tinkamą operacijų įforminimą, dokumentų apskaitą, išsaugojimą ir perdavimą. Apeliantas teisingai nurodo, jog vertinant minimų dokumentų įrodomąją vertę nagrinėjamoje byloje, būtina atsižvelgti taip pat į tai, kad atsakovė pas ieškovą dirbo iki 2006 m. rugsėjo 1 d., o vėliau ėmė vadovauti UAB ,,4 TOWN“, kur perėjo dirbti taip pat ir ieškovo darbuotojai (t. 1, b. l. 154-160). Taigi atsakovė nepaneigė ieškovo teiginių, jog šie pinigai galėjo būti mokami ne pagal ieškovo prievoles.

Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad teismas, atmesdamas ieškinį, neturėjo pagrindo remtis paminėtais apklaustų liudytojų paaiškinimais. Visų pirma, darbo užmokesčio apskaičiavimo, mokėjimo bei šių operacijų apskaitymo tvarka įstatyme taip pat yra griežtai reglamentuota (DK 201 str., Darbo sutarties įstatymas, Socialinio draudimo įstatymas). Tačiau rašytinių įrodymų, pagrindžiančių atsakovės teigiamas aplinkybes, kad būtent ginčo pinigai buvo naudojami darbo užmokesčiui sumokėti, teismui nebuvo pateikta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad buvę bendrovės darbuotojai liudytojai teismui paaiškino, jog minimu laikotarpiu įmonei realiai vadovavo atsakovė ir D. M.. Taigi turint omenyje byloje esančius įrodymus, kad D. M., priešingai nei konstatavo teismas, nebuvo bendrovės akcininkas, o pagal byloje esančius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus duomenis apie ieškovo sumokėtas draudimo įmokas, jis bendrovėje iš viso nedirbo (t. 1, b. l. 53-57, 83-87), atmestini atsakovės teiginiai, jog iš bendrovės sąskaitos paimdama grynus pinigus, pervesdama juos į savo asmeninę sąskaitą, atiduodama D. M. bei naudodama jos minimu būdu, ji veikė ne savavališkai, kadangi vykdė D. M. , kaip vienintelio akcininko, tai yra bendrovės valdymo organo, nurodymus (CK 2.87 str. 4 d.). Dėl anksčiau paminėtų aplinkybių, trečiojo asmens D. M. paaiškinimai šiuo klausimu taip pat negali būti vertinami, kaip įrodymas, paneigiantis ieškovo teiginius, jog atsakovė, kaip bendrovės administracijos vadovė, žinanti bei privalanti vykdyti įstatymų nuostatas, veikė neteisėtai (CPK 185 str.). Be to, liudytojais apklausti buvę ieškovo darbuotojai paaiškino, jog iki 2006 m. vasaros darbo užmokestis jiems buvo pervedamas į sąskaitas banke, tuo tarpu atsakovė L. T. teismui nenurodė priežasčių, kurios pagrįstų atsiradusią būtinybę su darbuotojais atsiskaityti grynais pinigais, kaip teigė atsakovė, pinigus mokant pagal skolų lapą. Pagal liudytojos R. J. ir kitų paaiškinimus, kartą pinigai jiems buvo perduoti net per trečiuosius asmenis, o pagal liudytojos I. U. paaiškinimą, tai ji, paprašyta atsakovės, 2006 m. rugsėjo ar spalio mėnesį prie parduotuvės darbininkams dalijo pinigus, kurie buvo sudėti į atskirus maišelius (t. 1, b. l. 154-160, 208-209, t. 2, b. l. 19-23). Be to, apeliantas teisingai nurodo, jog atsakovė bendrovės pinigus naudojo ir po to, kai buvo atleista iš ieškovo administracijos vadovės pareigų, nebedirbo pas ieškovą ir neturėjo teisės veikti jo vardu.

Esant paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, neturėjo pagrindo remtis įrodymų pakankamumo taisykle ir konstatuoti, jog atsakovė paneigė ieškovo teiginius, kad naudodama šios bendrovės turtą, tai yra prašomas priteisti lėšas, ji veikė teisėtai, šiuos pinigus sunaudojo vykdydama ieškovo prievoles, jo interesais dėl to ieškovas nepatyrė žalos, ir atmesti jai pareikštą ieškinį. Todėl, patenkinusi ieškovo apeliacinį skundą bei panaikinusi skundžiamą teismo sprendimą, teisėjų kolegija ieškinį patenkina ir priteisia ieškovui iš atsakovės 35 440,10 Lt žalai atlyginti (CPK 178, 185 str., CK 2.87 str. 7 d., 6.263 str., 6.246-6.249 str.).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str.). Taip pat bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio daliai (CPK 96 str.).

Kaip matyti iš šio sprendimo, teisėjų kolegija panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, priima naują sprendimą ir ieškinį patenkina (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Atsižvelgiant į tai, pagal CPK 93 straipsnio nuostatas, ieškovui turi būti atlyginamos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, o atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos atlyginamos nėra. Nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė prašymo atlyginti atstovavimo išlaidas, todėl turi būti sprendžiamas klausimas dėl žyminio mokesčio bei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (CPK 88 str.).

Ieškovas yra bankrutuojanti bendrovė, todėl pagal CPK 83 straipsnio nuostatas jis yra atleidžiamas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Tačiau, kaip minėta, pagal 96 straipsnio pirmąją dalį, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimo daliai. Šiuo atveju ieškinys buvo patenkintas visiškai, todėl iš atsakovės valstybei turi būti priteisiamas mokėtinas žyminis mokestis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškinio reikalavimo suma yra 35 440,10 Lt, todėl už ieškinį turėjo būti mokamas 1 063 Lt. Taigi iš atsakovės valstybei turi būti priteisiamas šis mokestis. Apeliaciniu skundu ginčijama suma taip pat buvo 35 440,10 Lt, o už skundą taip pat turėjo būti mokamas 1 063 Lt minėtas mokestis. Dėl to iš atsakovės valstybei turi būti priteisiama iš viso 2 126 Lt žyminio mokesčio.

Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 88, 93 straipsniais, priteisia iš atsakovės valstybei 75,10 Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginti (t. 1, b. l. 1; t. 2, b. l. 38).

Kaip matyti iš Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. gruodžio 19 d. nutarties, ieškinio užtikrinimui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės (t. 1, b. l. 26-27). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo sprendimu ieškinys patenkinamas, šios laikinosios apsaugos priemonės turi būti paliktos galioti iki tol, kol bus visiškai įvykdytas šis sprendimas (CPK 150 str. 5 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir patenkinti ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Derivatus“ ieškinį atsakovei L. T. dėl nuostolių atlyginimo.

Priteisti iš atsakovės L. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Derivatus“ (įmonės kodas 141648311) 35 440,10 Lt (trisdešimt penki tūkstančiai keturi šimtai keturiasdešimt litų 10 ct) nuostolių atlyginimą.

Priteisti iš atsakovės L. T. valstybei 2 126 Lt (du tūkstančiai šimtas dvidešimt šeši litai) žyminį mokestį.

Priteisti iš atsakovės L. T. valstybei 75,10 Lt (septyniasdešimt penki litai 10 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti.

Palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. gruodžio 19 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovės L. T. turto areštą 35 440,10 Lt sumai - iki visiško šio sprendimo įvykdymo.