- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-16
- Bylos Nr.
- I-1929-162/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Gumuliauskienė
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
2016 m. rugpjūčio 29 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 7 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 7 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš pareiškėjo laikymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2013 metų (tikslesnis periodas nenurodytas) pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (b. l. 5-9).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2013 m. buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš Klaipėdos AVPK areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų, patalpinant jį į areštinės kameras, neatitinkančias higienos normų reikalavimų. Teigia, kad Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui, kamerose buvo šalta, drėgna, prastas apšvietimas, be to, rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiaisiais asmenimis. Nurodo, jog Klaipėdos AVPK areštinėje daromos asmens ir jo daiktų apžiūros antisanitarinėmis sąlygomis (šalta, purvina ir kt.).
Tvirtina, jog tokiu būdu buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, dėl to patyrė pažeminimą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą. Mano, kad buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis (toliau – ir Konvencija) bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis.
Pareiškėjas V. M. apie teismo posėdį informuotas tinkamai šaukimu (b. l. 36). Pareiškėjas nepareiškė noro dalyvauti 2016 m. rugpjūčio 29 d. 14.00 val. paskirtame teismo posėdyje (b. l. 9).
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b. l. 12-14) su pareiškėjo skundu nesutinka.
Atsiliepimu prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 metų iki 2013 metų atmesti kaip nepagrįstą. Pažymi, jog duomenų, kad pareiškėjo buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje metu jis kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) būtų skundęsis atsakovės atstovo administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl pažeidžiamų ar pažeistų pareiškėjo teisių, nėra.
Taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu, buvo pažeistos jo teisės. Teigia, kad Klaipėdos AVPK areštinė atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2002) nustatytus reikalavimus, kurie Klaipėdos AVPK areštinei galiojo ir pareiškėjo buvimo joje metu. Be to, Klaipėdos AVPK areštinėje visiems nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti atskirai nuo rūkančiųjų, yra sudaromos sąlygos kvėpuoti neužterštu tabako dūmais oru ir tokie asmenys būna laikomi atskirai. Pažymi, jog pareiškėjas nusiskundimų areštinės administracijai dėl laikymo su rūkančiais asmenimis nereiškė.
Nurodo, jog asmens krata, įskaitant ir daiktų apžiūrą, atliekama tam skirtoje patalpoje, kuri kasdien valoma drėgnuoju būdu, o jos oro temperatūra bei santykinė drėgmė atitinka keliamus reikalavimus.
Akcentuoja, jog pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad jis būtų kankintas, būtų pablogintos jo buvimo areštinėje sąlygos, žeminama garbė ir orumas, nėra.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai (b. l. 33). Atsakovės atstovas atsiliepime prašo bylą nagrinėti teismo posėdyje nedalyvaujant Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui.
Nagrinėjamoje byloje vadovaujamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta ir nebaigta nagrinėti pirmąja instancija iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis).
Motyvuojamoji dalis
ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Į teismo posėdį neatvykus proceso šalims nei jų atstovams, byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 79 straipsnio 5 dalis).
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (minėta, toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2013 metų (tikslesnis periodas nenurodytas) atlyginimo priteisimo.
Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013).
Dėl ieškinio senaties termino
Minėta, kad pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš pareiškėjo laikymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2013 metų (tikslesnis periodas nenurodytas), pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininkas 2016 m. gegužės 27 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-10267 „Dėl V. M. skundo“ nurodė, kad informacijos apie V. M. buvimą areštinėje iki 2011 m. gruodžio 31 d. pateikti negali, nes tokie duomenys saugomi tris metus ir yra sunaikinami, o pateikiami duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d. (b. l. 15-16).
Pateikta rašytinė bylos medžiaga leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011 metų, bet ne ilgiau kaip iki 2012 m. lapkričio 21 d.
Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos AVPK nagrinėjamoje byloje prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-553/2014 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 26, 2014) 143 punkte nurodyta, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios nepriimtinų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 pažymėjo, jog atsakovui prašant, nuo patirtos žalos atsiradimo iki kreipimosi į teismą praėjęs laiko tarpas gali būti pagrindas ieškinio senačiai taikyti.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjo skundas surašytas 2016 m. balandžio 11 d., išsiųstas 2016 m. balandžio 25 d. (b. l. 5, 10), teisme gautas 2016 m. balandžio 28 d., ir tai yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą visam laikotarpiui, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą (2011 – 2012 metai), nes ieškinio senaties netaikymas apimtų tik laikotarpį po 2013 m. balandžio 25 d., tačiau byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas iki 2012 m. lapkričio 21 d.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).
Teismas pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-363/2012 yra pažymėta, kad ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai. Be to, ieškinio senatis sudaro realias galimybes pažeistas teises apginti. Teismų darbas tampa efektyvesnis, sudaromos objektyvios prielaidos nustatyti materialiąją tiesą byloje, nes praėjus tam tikram laikui faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingas.
Nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas anksčiau būtų teikęs žodžiu ar raštu kokius nors skundus kompetentingoms įstaigoms dėl jo netinkamų kalinimo sąlygų, ar kad dėl objektyvių priežasčių (pvz., liga, kreipimasis dėl antrinės teisinės pagalbos ir kt.) būtų negalėjęs tokių skundų teikti ar kreiptis į teismą. Pareiškėjas skunde nenurodė, jog anksčiau būtų rašęs kokius nors skundus dėl jo netinkamų kalinimo sąlygų. Šiuo atveju teigti, kad pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu nežinojo apie galimus savo teisių pažeidimus, nėra pagrindo, kadangi pareiškėjas skunde nurodo, kad Klaipėdos AVPK buvo laikomas ploto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, apšvietimas buvo nepakankamas, buvo drėgna ir kt., vadinasi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Minėta, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tik esant objektyvioms priežastims gali būti atnaujintas ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas jo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje laikotarpiu jokių skundų ir prašymų neteikė, be to, dėl galimai pažeistų teisių delsė kreiptis į teismą ilgą laiko tarpą bei nenurodė priežasčių, dėl kurių negalėjo įgyvendinti šios savo teisės, t. y. elgėsi abejingai ir nerūpestingai, nesiekė kuo greičiau ir efektyviau pasirūpinti savo teisių gynimu (įgyvendinimu) per įstatymu nustatytą terminą. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, teismas sprendžia, jog nėra objektyvių priežasčių, dėl kurių būtų galima pareiškėjui atnaujinti ieškinio senaties terminą.
Remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis atsakovės atstovo prašymas taikyti ieškinio senatį tenkintinas.
ieškinio senaties termino praleidimas yra pakankamas pagrindas pareiškėjo skundo atmetimui.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, nes ieškinio senaties termino praleidimas yra pakankamas pagrindas pareiškėjo skundo atmetimui.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.