- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-03-04
- Bylos Nr.
- 2A-121-230/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė (pirm.), Egidijus Tamašauskas, Albinas Čeplinskas
- Ieškovas
- O. P., M. P., A. P.
- Atsakovas
- O. M., I. V., L. S., A. V., Kauno apskrities viršininko administracijai, Prienų rajono savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- Prienų
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų O. P., M. P. ir A. P. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-15-34/2007 pagal ieškovų O. P., M. P. ir A. P. ieškinį atsakovams O. M., I. V., L. S., A. V., Kauno apskrities viršininko administracijai, Prienų rajono savivaldybės administracijai, dalyvaujant trečiajam asmeniui Prienų 1-ajam notarų biurui, dėl valdžios aktų ir sutarčių panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai O. P., M. P.. ir A. P. patikslintu ieškiniu (1 t., b.l. 107-108) prašė: 1) panaikinti Prienų r. Išlaužo apylinkės tarybos 1993 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 1 dalį, kuria buvusi P. P. žemė asmeniniam ūkiui suteikta A. V. 2,84 ha, ir 1993 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. 9 dalis, kuriomis buvusi P. P. žemė suteikta asmeniniam ūkiui L. S. - 2,12 ha, O. Č. - 0,61 ha ir I. V. - 1,75 ha; 2) panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 1996 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. 69-3781 dalį, kuria 0,61 ha žemės ekvivalentine natūra perduota O. Č., 1996 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 69-5343, kuriuo žemė ekvivalentine natūra 2,84 ha perduota A. V.; 3) panaikinti 1996 m. spalio 21 d. valstybinės žemės pirkimo sutarties Nr. P 69/96-0661 dalį, kuria I. V. parduota 1,75 ha žemės už 1968,75 Lt, 1996 m. spalio 24 d. žemės pardavimo sutartį Nr. P 69/96/0668, kuria L. S. 2,12 ha žemės parduota už 3181,4 Lt; 4) panaikinti dalį paveldėjimo teisės liudijimo, Prienų r. 1-ojo notarų biuro išduoto 2000 m. lapkričio 14 d. A. V. po A. V. mirties 1999 m. gruodžio 18 d., dėl 2,84 ha žemės; 5) panaikinti dalį paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 1464, išduoto 2005 m. kovo 14 d., kuria O. M. po O. Č. mirties paveldėjo 0,61 ha žemės; 6) panaikinti šių žemės sklypų dalių registravimą I. V., A. V., L. S. ir O. M. vardu; 7) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2006 m. gegužės 2 d. įsakymą Nr. 02-07-4905, kuriuo už valstybės išperkamą žemę išmokama kompensacija pinigais O. P., M. P. ir A. P.; 8) panaikinti 2006 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 69/18178, kuriuo nuspręsta O. P. už 2,6 ha žemės išmokėti kompensaciją pinigais 3224 Lt, 2006 m. gegužės 2 d. sprendimą Nr. 69/18180, kuriuo nuspręsta M. P. už 2,6 ha žemės išmokėti kompensaciją pinigais 3224 Lt, ir 2006 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. 69/18179 dalį, kuria A. P. už 2,58 ha žemės nuspręsta išmokėti kompensaciją pinigais 3299 Lt.
Ieškovai, grįsdami ieškinį, nurodė, kad jų tėvas P. P. iki nacionalizavimo nuosavybės teise turėjo 22,2 ha žemės Petraitiškių k. ir 3 ha Pasaulio (dabar Degimų k.), Prienų rajone. Nuosavybės teisė jiems atkurta į dalį žemės - 3 ha Degimų k. ir 14,42 ha Petraitiškių k., o į likusią dalį - 7,78 ha buvo numatyta atkurti antrame etape. Ieškovai nesutinka su Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu ir sprendimais, kuriais nuosavybės teisės į likusią žemės dalį atkuriamos, išmokant kompensaciją pinigais. Ieškovai prašė atkurti nuosavybės teisę į visą žemę natūra ir savo valios nekeitė. Visi ieškovai pripažinti nukentėjusiais nuo okupacijų (buvo ištremti į Sibirą), o P. P. po mirties pripažintas kariu savanoriu (jis buvo nužudytas). Neišsprendus klausimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovams, žemė kitiems asmenims negalėjo būti išdalinta. Ieškovų tėvų sodyba jau sunaikinta, prie jos ieškovai turėtų gauti ne mažiau 3 ha žemės naudmenų, tačiau sodybvietės žemė paskirta asmeniniam ūkiui. Iš Nacionalinės žemės tarnybos 2003 m. rugsėjo 2 d. rašto ieškovai sužinojo, kad dalis jų tėvų žemės Išlaužo apylinkės tarybos 1993 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 1 ir 1993 m. lapkričio 17 d. Nr. 9 suteikta asmeniniams ūkiams, o vėliau parduota: 1996 m. spalio 21 d. sutartimi - I. V. (3ha), 1996 m. spalio 24 d. sutartimi - L. S. (3ha). Apskrities viršininko administracijos 1996 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. 69-3781 žemė - 2,53 ha suteikta O. Č. nuosavybėn, ją perkeliant iš kitos vietos, o 1996 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 69-5343 – 2,87 ha žemės A. V. nuosavybėn. Ieškovai negalėjo laiku apskųsti šių aktų, nes jų kopijas gavo į advokato paklausimą tik 2006 m. liepos 22 d. Šie aktai pažeidė ieškovų, kaip žemės savininko teisių perėmėjų ir nukentėjusių nuo okupacijų, teises, įtvirtintas Konstitucijos 23 straipsnyje ir atstatytas po nepriklausomybės atkūrimo priimtais teisės aktais. Žemė asmeniniam ūkiui suteikta neteisėtai ir todėl, kad nėra dokumentų, kurių pagrindų ji galėjo būti suteikta nurodytiems asmenims. Išlaužo apylinkės tarybos 1993 m. kovo 29 d. sprendimas priimtas pažeidžiant tvarką, patvirtintą Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 (nėra prašymo suteikti žemę asmeniniam ūkiui, dokumentų, patvirtinančių teisę ją gauti, ir sklypo ribų ženklinimo aktų). Išlaužo apylinkės tarybos 1993 m. lapkričio 17 d. sprendimas pažeidė tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816, 6 punktą (nėra prašymų suteikti žemę), 7 punktą (nes nėra dokumentų, suteikiančių teisę gauti tokią žemę, žemėtvarkos pažymų apie jau turimą žemę). Neteisėtai asmeninam ūkiui suteikta žemė parduota taip pat neteisėtai ir nesilaikant Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo 2.2.5 punkto, nes dviems pirkėjoms - I. V. ir L. S. - parduodama žemė buvo suteikta po 1993 m. liepos 1 d. ir nėra duomenų, kad jos iki to laiko būtų naudojęsi ta žeme. Kauno apskrities administracijos 1996 m. liepos 12 d. sprendimas perduoti asmeninio ūkio žemę O. Č. nuosavybėn ir 1996 m. gruodžio 23 d. sprendimas perduoti žemę A. V. nuosavybėn, kompensuojant jų teisę į kitoje vietoje esančią žemę, pažeidė 1997 m. liepos 1 d. įstatymo dėl nuosavybės teistų atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą 16 straipsnio 5 dalį, nes žemė, į kurią pretendavo ieškovai, nepriklausė valstybės žemės fondui (Įstatymo 1 str. 2 d. 2 p.). Ieškovai neginčija dalies žemės - 0,5 ha - suteikimo M. K. valstiečių ūkiui. Šiuo metu buvusio savininko P. P. žemė nuosavybės teise priklauso šiems asmenims: 2,84 ha - A. V. (paveldėjo iš A. V.), 1,75 ha - I. V., 2,12 ha - L. S. ir 0,61 ha - O. M. (paveldėjo iš S. Č.). Todėl ieškovai ginčija priimtus aktus tik dėl šio žemės ploto.
Žemesnės instancijos teismas
Prienų rajono apylinkės teismas 2007 m. spalio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš O. P., M. P. ir A. P. 46,40 Lt (iš kiekvieno po 15,46 Lt) procesinių dokumentų išsiuntimo išlaidų valstybei. Teismas nurodė, kad buvusio savininko P. P. 7,78 ha žemės plotas priklauso valstybės išperkamai žemei, nes pagal įstatymus suteikta gyventojų asmeniniam bei valstiečių ūkiui. Kauno apskrities viršininko 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu ir sprendimais ieškovams atkurtos nuosavybės teisės į šią žemę, atlyginant už ją pinigais. Teismas konstatavo, kad asmenų, kuriems žemė suteikta asmeniniam ūkiui, interesus gina įstatymo nuostata, jog asmeniniam ūkiui suteikta žemė yra valstybės išperkama (1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str. 7 p.). Taip pat atsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad laiko atžvilgiu žemė asmeniniam ūkiui buvo pradėta skirstyti anksčiau, negu prasidėjo nuosavybės teisės į žemę atkūrimo procesas (Nr. 3K-3-443/1999), taip pat nurodęs, kad nei Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimas, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. 308 nereikalavo, kad prieš suteikiant žemę asmeniniam ūkiui, būtų aiškinamasi, kam ši žemė priklausė anksčiau (Nr. 3K-3-363/1999). Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 27 d. nutarime konstatavo, jog įstatymo nuostata, kad jeigu negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą. Todėl laikė nepagrįstu ieškovų teiginį, kad asmeninio ūkio žemės suteikimas ir jos privatizavimas pažeidžia ieškovų teises atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. P. turėtą žemę.
Teismas, remdamasi LR Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodė, kad asmenų, kuriems žemė suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami tik tuo atveju, kai ši žemė jiems suteikta teisėtai. 1991 m. birželio 18 d. įstatyme „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatyta, kad nuosavybės teisė natūra neatkuriama į žemę, kuri pagal galiojančius įstatymus suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui (12 str. 3 p., 1993-07-15 įstatymo redakcija). 1997 m. liepos 1 d. įstatyme dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo taip pat nustatyta, kad valstybės išperkama yra žemė pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui (12 str.7 p.). Todėl klausimas, kurio asmens - pretenduojančio atkurti nuosavybės teisę į žemę ar turinčio asmeninio ūkio žemę - interesai turi būti prioritetiškai ginami, priklauso nuo žemės sklypo asmeniniam ūkiui suteikimo teisėtumo. Teismas konstatavo, kad suteikiant atsakovams asmeninio ūkio žemę buvo laikytasi tuo metu galiojusių teisės aktų, ir žemė suteikta asmenims, kurie turėjo teisę ją gauti. Todėl teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju asmeninių ūkių naudotojų interesai turi būti prioritetiškai ginami, o ieškinys turi būti atmestas.
Šalies argumentai
Ieškovų teiginį, kad yra pažeista Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 8 dalies nuostata, jog prie ginkluoto pasipriešinimo dalyvių sunaikintų sodybų grąžinama natūra ne mažiau kaip 3 ha žemės ūkio naudmenų, teismas pripažino nepagrįstu, nes buvusi sodybvietė yra grąžinta ieškovams Kauno apskrities viršininko 2002 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 02-07-3211, ir įeina į ieškovams grąžintą 10,60 ha ploto sklypą (Nr. 437-1). Likusi žemės sklypo dalis yra valstybės išperkama, todėl už ją turi būti atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Apie tai, kad dalis P. P. valdytos žemės yra valstybės išperkama ir natūra nebus grąžinama, ieškovai buvo informuoti 2003 m. vasario 1 d. raštais, ir jiems buvo siūloma iki 2003 m. balandžio 1 d. pasirinkti kitą atkūrimo būdą. Ieškovams nesutikus pasirinkti kitą atkūrimo būdą, nuosavybės teises jiems atkurtos išmokant kompensaciją pinigais.
Ieškovai O. P., M. P.,A. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kreipėsi dar 1991 m., nuosavybės teises prašė atkurti natūra, ir šios nuomonės niekada nekeitė. Todėl neteisingai rašoma sprendime, kad jie nebuvo pasirinkę atkūrimo būdo. Kitiems asmenims žemė negalėjo būti išdalinta, kol nebuvo išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo ieškovams klausimas, nes būtent tokia yra nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių aktų esmė. Tokia teisės aktų taikymo praktika yra įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (LR Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-984/2003). Žemės, į kurią pretendavo ieškovai, išdalinimas asmeniniams ūkiams ir vėlesnis jos pardavimas pažeidė ieškovų teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Pažeistas ir Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje numatytas žemės skyrimo eiliškumas: pirmąja eile įrašytas nuosavybės teisių atkūrimas, o žemės pardavimas asmeniniam ūkiui nurodytas tik 7-oje eilėje. Asmeniniam ūkiui žemė buvo suteikta be dokumentų, reikalingų suteikiant tokios paskirties žemę: pareiškimų dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui, pažymų apie turimą žemę, dokumentų, patvirtinančių teisę gauti tokios paskirties žemę. Todėl Išlaužo apylinkės tarybos 1993 m. kovo 29 d. sprendimas priimtas pažeidžiant tvarką, patvirtintą Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 (nėra prašymo suteikti žemę asmeniniam ūkiui, dokumentų, patvirtinančių teisę ją gauti, ir sklypo ribų ženklinimo aktų). Išlaužo apylinkės tarybos 1993 m. lapkričio 17 d. sprendimas pažeidė tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816, 6 punktą (nes nėra prašymų suteikti žemę), 7 punktą (nes nėra dokumentų, suteikiančių teisę gauti tokią žemę, žemėtvarkos pažymų apie jau turimą žemę). Asmeninio ūkio žemės pardavimas neteisėtas ne tik todėl, kad ji buvo neteisėtai suteikta asmeniniam ūkiui, bet ir nesilaikant Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo 2.2.5 punkto, nes dviems pirkėjoms - I. V. ir L. S. - parduodama žemė buvo suteikta po 1993 m. liepos 1 d. ir nėra įrodymų, kad jos iki to laiko ta žeme būtų naudojęsi. Teismas pažeidė CPK 42 straipsnio 1 dalį, 180 ir 181 straipsnių reikalavimus, kadangi atmetė ieškovų prašymą apklausti liudytoją A. V., Žemės ūkio rūmų darbuotoją, kuri žino žemės suteikimo atsakovams aplinkybes, ir kurios parodymais ieškovai siekė įrodyti žemės suteikimo asmeniniam ūkiui pažeidimus.
Atsiliepimas
Atsakovė I. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodo, kad su ieškovų apeliaciniu skundu nesutinka. Taip pat nurodo, kad ji žemės savavališkai neužėmė, žemės sklypas jai buvo suteiktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais. Atsakovė nuo 1979 m., o jos vyras A. V. nuo 1974 m. dirbo Šiauliškių kolūkyje, Prienų raj., iki kolūkio likvidavimo dienos. 1980 m. kolūkis jų šeimai davė 0,6 ha žemės sklypą, kaip ir visiems kolūkiečiams. 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypas jiems pamatuotas toje pat vietoje, kolūkio duotą 0,6 ha sklypą padidinant iki 3,0 ha ploto. Šį sklypą atsakovė naudoja ir dabar. Prienų rajono valdybos 1994 m. rugpjūčio 23 d. potvarkiu I. V. buvo leista pirkti iš valstybės 3 ha asmeniniam ūkiui naudojamos žemės, 1994 m. rugsėjo 21 d. ji už perkamą sklypą sumokėjo 135 investicinius čekius, 1996 m. spalio 21 d. buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo- pardavimo sutartis, 1996 m. lapkričio 9 d. žemė įregistruota VĮ Registrų centre. Buvusio savininko P. P. žemės atsakovei atmatuota tik pats kraštas – apie 0,2 - 0,3 ha, bet ne visas 3 ha plotas.
Atsakovė A. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą nurodo, kad su ieškovų apeliaciniu skundu nesutinka. Taip pat nurodo, kad žemės savavališkai neužėmė, žemę jai suteikė valstybinės institucijos, remiantis įstatymais. Jos šeimą 1974 m. priverstinai iškeldinus iš Pakampiškių kaimo dėl melioracijos, Šiauliškių kolūkis namo statybai skyrė sklypą, kuris yra išpirktas ir nėra P. P. žemėje. Kaip ir visiems kolūkiečiams, 1977 m. kolūkis atsakovės šeimai skyrė 0,6 ha žemės sklypą. 1990 m. liepos 26 d. priėmus asmeninio ūkio įstatymą, buvo numatyta galimybė suteikti žemę asmeniniam ūkiui. 1993 m. lapkričio 17 d. Prienų rajono Išlaužo apylinkės tarybos sprendimu Nr. 9 A. V. skirtas 3 ha žemės sklypas asmeniniam ūkiui. Žemė pamatuota toje pat vietoje, kur buvo kolūkio suteiktas 0,6 ha sklypas, šį sklypą padidinant iki 3 ha. Lietuvos Konstitucinis Teismas 1995 m. kovo 8 d. nutarime yra pasisakęs, kad įstatymų leidėjas nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo pradžios numatė sąlygą, kad žemę, suteiktą asmeniniam ūkiui, valstybė iš buvusių savininkų išperka. Todėl dalis buvusio savininko P. P. žemės yra valstybės išperkama. Atkuriant nuosavybės teises į atsakovės vyro A. V. tėvų Pakiauliškių kaime turėtą žemę, esančią už 4 km nuo namų, ir esant galimybei grąžintiną žemę atsikelti arčiau namų, 2,87 ha sklypas ekvivalentine natūra buvo atkeltas į Petraitiškių kaimą ant valstybės išperkamos žemės ploto. Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 23 d. įsakymu A. V. atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant ekvivalentine natūra 2,87 ha žemės. Po vyro mirties 1999 m. gruodžio 18 d., visą turtą paveldėjo atsakovė A. V.. 2002 m. buvo pakeistos sklypo ribos ir ieškovams grąžinta buvusi sodybvietė. Atsakovė taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad ji ir jos vyras yra nuketėję nuo okupacijos, jų tėviškes sugriovė ir sunaikino melioracija. Atsakovė žemės palaisvinti nesutinka, nes ji yra netoli jos namų.
Atsakovas Prienų rajono savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimu „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ ir Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo 16 straipsniu buvo numatyta galimybė suteikti žemę asmeniniam ūkiui, ir asmeniniai ūkiai įstatymu buvo pripažinti valstybės išperkama žeme. Tuo metu galioję norminiai aktai nereikalavo, kad prieš suteikiant žemę asmeniniam ūkiui būtų aiškinamasi, kam ši žemės priklausė anksčiau (tai įtvirtinta ir LR Aukščiausiojo Teismo praktikoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/1999). Teismų praktikoje taip pat suformuota nuostata, jog asmeninių ūkių naudotojų interesai yra prioritetiškai ginami, jei asmeninis ūkis buvo suteiktas teisėtai, t.y. nepažeidžiant įstatymų reikalavimų. Kadangi žemė atsakovams asmeniniam ūkiui buvo suteikta nepažeidžiant galiojusių teisės aktų, todėl asmeninio žemės ūkio savininkų teisės turi būti ginamos prioritetiškai buvusių savininkų atžvilgiu. Pagal teismui pateiktas archyvines pažymas ieškinyje minimi asmenys - L. S., O. Č. (teisių perėmėja O. M.), I. V., A. V. (teisių perėmėja A. V.) - gyveno Išlaužo seniūnijoje, Prienų rajone, ir dirbo Išlaužo apylinkės Šiauliškių (M. V.) kolūkyje, be to, byloje yra ir asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktai bei abrisai. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad parduodant asmeninio ūkio žemę I. V. ir L. S. buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 „Dėl asmenino ūkio žemės pardavimo“ 2.2.5 punkto reikalavimas, kuriuo numatyta, kad piliečiams asmeninio ūkio žemė neparduodama, jei ji suteikta po 1993 m. liepos 1 d. Šis reikalavimas nebuvo pažeistas, nes I. V. ir L. S. po 3 ha žemės asmeniniam ūkiui paskirta 1993 m. kovo 29 d. Prienų rajono Išlaužo apylinkės tarybos sprendimu.
Atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad asmeninio ūkio žemės suteikimas piliečiams pradėtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. I-141 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“. Pagal šio nutarimo 1 punktą kaimo vietovėje gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams, jiems pageidaujant, asmeniniam ūkiui buvo suteikiami iki 3 ha žemės sklypai vienai šeimai. Vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 16 straipsniu, apylinkių tarybos žemę asmeniniam ūkiui piliečiams galėjo suteikti ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. Žemė yra valstybės išperkama, jeigu ji pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui. Taip pat nepagrįstas apeliantų argumentas dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 „Dėl asmenino ūkio žemės pardavimo“ 2.2.5 punkto (kuriuo piliečiams draudžiama parduoti po 1993 m. liepos 1 d. suteiktą asmenino ūkio žemę) reikalavimų pažeidimo, nes I. V. ir L. S. po 3 ha asmeninio ūkio žemės paskirta 1993 m. kovo 29 d. Prienų rajono Išlaužo apylinkės tarybos sprendimu Nr. 1. Lietuvos Konstitucinis Teismas 1995 m. kovo 8 d nutarime konstatavo, jog įstatymo nuostata, kad žemė, suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui, yra valstybės išperkama, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Ieškovai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikė 1991 m. spalio 23 d., tačiau teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atsiranda tuomet, kai asmuo su pareiškimu pateikia nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Juridinę reikšmę turintis faktas dėl P. P. iki nacionalizacijos valdytos žemės nustatytas Prienų rajono apylinkės teismo sprendimu tik 1993 m. rugpjūčio 25 d.. Todėl 1993 m. kovo 29 d. Išlaužo apylinkės tarybos sprendimo dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo priėmimo metu ieškovai dar neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Tuo metu galioję teisės aktai nereikalavo, kad prieš suteikiant žemę asmeniniam ūkiui, būtų aiškinamasi, kas buvo ankstesni šios žemės savininkai.
Atsakovė L. S. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Prienų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovė nurodo, kad apeliantų teiginiai, jog žemės išdalinimas asmeniniams ūkiams ir jos vėlesnis pardavimas pažeidė jų teises į nuosavybės atkūrimą, yra nepagrįsti. Teismas teisingai nustatė, kad 3 ha žemės asmeniniam ūkiui L. S. suteikta teisėtai Prienų rajono Išlaužo apylinkės tarybos 1993 m. kovo 29 d. sprendimu. Žemė suteikta laikantis tuo metu galiojusių įstatymų. Prienų rajono valdybos 1994 m. rugpjūčio 23 d. potvarkiu Nr. 228v L. S. buvo leista pirkti žemę iš valstybės, 1994 m. spalio 4 d. ji sumokėjo 180,08 investicinius čekius, 1996 m. spalio 24 d. buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutartis, kuri įregistruota VĮ Registrų centre. Nurodo, kad teismo sprendimas pagrįstas teisės aktais ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Iš ieškovų patikslintame ieškininiame pareiškime suformuluotų reikalavimų (b.l. 107-108, t.1) matyti, kad esminę reikšmę sprendžiant kilusį ginčą turi ieškovų reikalavimai, susiję su asmeninio ūkio žemės skyrimo teisėtumu. Visi kiti reikalavimai betarpiškai ir tiesiogiai susiję su šiais reikalavimais, ir jų patenkinimas ar atmetimas priklauso nuo nurodytų reikalavimų patenkinimo ar jų atmetimo. Ieškovai patikslintu ieškiniu prašo panaikinti Prienų rajono Išlaužo apylinkės tarybos 1993 m. kovo 29 d. ir 1993 m. lapkričio 17 d. sprendimų dalis, kuriomis asmeninio ūkio žemė buvo paskirta A. V., L. S., O. Č. ir I. V.. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo nustatyti neatitikimai tarp ieškovų suformuluotų reikalavimų panaikinti Išlaužo apylinkės tarybos sprendimų dalis dėl žemės suteikimo konkretiems asmenims asmeniniam ūkiui ir byloje pateiktų rašytinių įrodymų apie šios žemės suteikimą, t.y. nebuvo galima nustatyti, kokiu gi konkrečiu sprendimu kokiems konkretiems asmenims buvo paskirta asmeninio ūkio žemė. Dėl šios priežasties Kauno apygardos teismas 2008 sausio 24 d.nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą ir pareikalavo iš Kauno apskrities archyvo Prienų rajono Išlaužo apylinkės tarybos sprendimus (b.l. 101, t.2). G. K. apskrities archyvo duomenis, paaiškėjo, jog minėtiems asmenims A. V., L. S., O. Č., I. V. žemė asmeniniam ūkiui buvo paskirta trimis Prienų rajono Išlaužo apylinkės tarybos sprendimais, o būtent 1993 m. kovo 29 sprendimu Nr. 1 – I. V., O. Č. ir L. S. (b.l. 141-159, t.2), 1993 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. 7 - pakartotinai skirta I. V., O. Č. ir L. S. (b.l. 120-139, t.2), ir 1993 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. 9 – A. V. (b.l. 106-119, t.2). Tokiu būdu nustatyta, kad būtina tikslinti ieškovų reikalavimus dėl Išlaužo apylinkės tarybos sprendimų panaikinimo ir suteikti ieškovams galimybę ginčyti ir dar vieną jų iki šiol neginčytą sprendimą, nes šie reikalavimai, kaip jau nurodyta, yra esminiai ir sudaro bylos esmę. Kadangi ieškovai apeliacinės instancijos teisme negali kelti naujų reikalavimų (CPK 312 straipsnis), todėl kolegija taip pat neturi galimybės pati išnagrinėti bylą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, turėjo atkreipti dėmesį į ieškovo ir Kauno apskrities viršininko administracijos pateiktų rašytinių įrodymų apie žemės asmeniniam ūkiui suteikimą prieštaravimus (b.l. 9, 45-47, 50, 113-117, t. 1 ir asmeninių ūkių naudotojų bylų duomenis) ir kilus abejonių dėl kai kurių rašytinių įrodymų tikrumo pareikalauti duomenis iš archyvo. Teismas nevykdė CPK 202 ir 203 straipsnio reikalavimų, todėl nepilnai ir nevisapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir nepašalino prieštaravimų tarp pateiktų įrodymų (CPK 185 straipsnis, 265 straipsnio 1 dalis, 270 straipsnio 4 dalies 1-3 punktai). Dėl šių procesinės teisės normų pažeidimų, apeliacinės instancijos teismui negalint pačiam pašalinti šių pažeidimų, priimtas teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo tam pačiam teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 329 straipsnio 1 dalis). Kolegija taip pat daro išvadą, jog nurodytų aplinkybių nepilnas ir nevisapusiškas išsiaiškinimas sudaro bylos esmę, nes būtent šie reikalavimai nagrinėjant ginčą yra esminiai, todėl sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
Bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, ieškovams suteiktina galimybė patikslinti ir papildyti reikalavimus dėl valdžios aktų, kuriais buvo paskirta asmeninio ūkio žemė, panaikinimo. Taip pat svarstytina, ar ieškovams 1991 m. spalio 23 d. padavus prašymą atkurti nuosavybės teises natūra turint tikslą ūkininkauti teisėtai, neišsprendus šio prašymo, žemė, į kurią jie pretendavo atkurti nuosavybės teises, 1993 m. kovo – lapkričio mėnesiais buvo paskirta asmeninio ūkio naudotojams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad kol asmens nuosavybės teisės į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimas nėra išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas, ir toks turtas negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/1999, 2005 m. spalio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2005, 2005 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2005). Šiuo požiūriu taip pat svarbu nustatyti, ar ginčo žemė pagal tuo metu galiojusius įstatymus buvo laisva valstybinio fondo žemė, nes asmeninių ūkio žemės suteikimo metu galiojusio 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio 4 dalyje buvo numatyta, kad laisva valstybinio fondo žeme laikytini tie žemės plotai, kurių nesusigrąžina nuosavybėn šio įstatymo 2 straipsnyje numatyti asmenys (1992 m. sausio 14 d. įstatymo redakcija). Taip pat svarstytina, ar asmeninio ūkio žemė asmenims nurodytais tarybos sprendimais buvo suteikta tinkamai. Pagal LR Vyriausybės 1990 spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 patvirtintos „Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“ 5 punktą sklypų ribas turėjo nustatyti sudaryta komisija, o pagal LR Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos „Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos“ 14 punkto reikalavimus žemės sklypų matavimo darbai turėjo būti organizuojami kartu sprendžiant klausimus, susijusius su grąžinamų privatinėn nuosavybėn žemės sklypų išdėstymu. Asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktai asmeninio ūkio naudotojų bylose patvirtina, kad nurodytiems asmenims suteikta žemė paženklinta tik 1993 m. spalio – lapkričio mėnesiais t.y. asmeninis ūkis faktiškai suteiktas tik tuomet.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Panaikinti Prienų rajono apylinkės teismo 2007 m. spalio 11 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.