Kauno apygardos teismo nuosprendis

2011-10-27 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-387-317-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2011-10-27
Bylos Nr.
1A-387-317-2011
Teisminio proceso Nr.
1-65-1-00539-2010-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Algirdas Jaliniauskas (pirm.), Jurgis Kiškis, Algerdas Urbšys
Nuteistasis
G. V.
Nukentėjusysis
V. R.
Advokatai
Jonas Kvaraciejus
Kategorijos
Pranešėjas: Algirdas Jaliniauskas Bylos Nr. 1A-387-317/2011

Teisėjas: Romaldas Šuliokas Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00539-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.; 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. spalio 27 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Jaliniausko, teisėjų A. U. ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei ir Nomedai Sireikytei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, gynėjai Aušrai Ručienei, nuteistajam G. V., nukentėjusiajam V. R., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Jonavos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro bei nuteistojo G. V. gynėjo-advokato Jono Kvaraciejaus apeliacinius skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2011-03-17 nuosprendžio, kuriuo G. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal BK 181 str. 1d. (dėl nusikalstamos veikos įvykdytos 2010-06-01) – laisvės atėmimu dvejiems metams keturiems mėnesiams;

- pagal BK 181 str. 1 d. (dėl nusikalstamos veikos įvykdytos 2010-06-12) – laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė dviejų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas išbūtas suėmime nuo 2010-08-18.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. V. nuteistas už tai, jog 2010-06-01 apie 20.00 val., veikdamas bendrininkų grupėje su dviem asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas 2010-11-09 prokuroro nutarimu atskirtas į atskirą tyrimą, atvyko į V. R. gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), bei, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai vertė nukentėjusįjį V. R. perduoti savo turtą - 6000 litų, reikalavo iš V. R. perduoti R. P. naudai - 6000 litų, gavęs neigiamą atsakymą, panaudojo psichinę prievartą - lauke, prie šio namo 18 buto virtuvės lango, pagrasino V. R., kad jam vis tiek teks sumokėti, jis niekur nepasislėps, nes gyvena Jonavoje.

Jis nuteistas ir už tai, jog 2010-06-12 apie 21.10 val., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas 2010-11-09 prokuroro nutarimu atskirtas į atskirą tyrimą, parduotuvėje „IKI", esančioje (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai vertė nukentėjusįjį V. R. perduoti savo turtą - 6000 litų, pareikalavo iš V. R. perduoti R. P. naudai - 6000 litų, po ko asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas 2010-11-09 prokuroro nutarimu atskirtas į atskirą tyrimą, panaudojo prieš nukentėjusįjį V. R. psichinę prievartą, pagrasino nukentėjusiajam V. R., sakydamas: „nori aš tave išprievartausiu čia pat".

Jonavos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras apeliaciniame skunde prašo Jonavos rajono apylinkės teismo 2011-03-17 nuosprendį pakeisti ir G. V. pagal LR BK 181 str. 1 d. skirti 3 (trijų) metų laisvės atėmimo bausmę, pagal LR BK 181 str. l d. skirti 3 (trijų) metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d. bausmes subendrinti, jas iš dalies sudedant, ir paskirti G. V. galutinę subendrintą bausmę - 4 ( keturis) metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Šalies argumentai

Skunde nurodo, jog apylinkės teismas vadovaudamasis LR BPK 20 str., 301 str., išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino įrodymus ir pagrįstai kvalifikavo G. V. padarytas nusikalstamas veikas pagal atitinkamus baudžiamojo įstatymo straipsnius, dėl ko pagrįstai jį pripažino kaltu. Tačiau teismas nepakankamai įsigilino į LR BK 41 str., 54 str. 1 d. nuostatas, todėl paskyrė aiškiai neteisingą bausmę.

Žemesnės instancijos teismas

Apylinkės teismas G. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, o jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje su asmenimis, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą tyrimą jiems pasislėpus. BK 61 str. 2 d. numatyta, kad įvertinus atsakomybę lengvinančias ir atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, skiriamos bausmės dydį teismas parenka skaičiuodamas nuo jos vidurkio. G. V. padarė dvi apysunkes nusikalstamas veikas, numatytas BK 181 str. 1 d., kaltu neprisipažino, BK 27 str. 1 d. prasme yra recidyvistas, teisiamas ketvirtą kartą, nusikaltimus padarė neišnykus teistumui. Tai įrodo, kad kaltinamasis nepadarė išvadų iš savo ankstesnių teistumų, nekeičia savo gyvenimo būdo, nenori taisytis, apibūdinamas neigiamai, nevertina kritiškai savo padarytų veikų. Apelianto nuomone, apylinkės teismas, nesilaikydamas BK 54 str. įtvirtintų bausmės individualizavimo nuostatų, BK 61 str. nuostatų, nepagrįstai G. V. paskyrė žymiai mažesnę bausmę negu sankcijoje numatytas bausmės vidurkis t.y. per švelnią, bausmės paskirties neatitinkančią bausmę.

Šalies argumentai

Nuteistojo G. V. gynėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2011-03-17 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį - G. V. ištesinti.

Skunde nurodo, jog teismo nuosprendis yra nepagrįstas, neteisėtas, nes teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, G. V. veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, jo kaltė nėra įrodyta. Apelianto teigimu, tarp R. P. ir V. R. buvo susiklostę paskoliniai santykiai dėl žemės sklypo pirkimo, ką patvirtino L. P. ir pats R. P., byloje yra duomenys apie jo imtas iš banko paskolas, o tai paneigia V. R. parodymus, kad jokių ketinimų ir susitarimo pirkti žemę nebuvo.

Skundo autorius atkreipia dėmesį į tai, jog nukentėjusiojo parodymai buvo nenuoseklūs, jis nuo pat pareiškimo policijai pateikimo klaidino ikiteisminį tyrimą. Protokole- pareiškime jis nurodė, kad pas jį į namus atvyko trys jam nepažįstami asmenys, reikalavo iš jo 6000 Lt, tačiau apie jokį grasinimą neužsiminė. Apklausiamas rugsėjo 18 d. jis pakeitė parodymus ir jau nurodė, kad pas jį buvo G. V., kuris nuėjęs nuo jo namo susitiko su jam gerai pažįstamu R. P.. Tai patvirtina, kad jau pranešdamas policijai apie turto prievartavimą, V. R. žinojo, apie kokią skolą kalba G. V..Toje apklausoje jis jau pripažino ir tai, kad važiavo į banką su R. P. paimti pinigų.

Skunde teigiama, kad po G. V. apsilankymo V. R. namuose jis nepaskambino apie tai ir nepranešė policijai, nes būtų išaiškėję paskoliniai santykiai, o tik rytojaus dieną pateikė pareiškimą, kad buvo apsilankę jam visiškai nepažįstami vyrai. Atsitiktinai susitikus "IKI" parduotuvėje su G. V., jam buvo pasiūlyta pačiam išsiaiškinti dėl skolos su R. P., tačiau V. R. tai daruti atsisakė. Apelianto įsitikinimu, net jeigu G. V. kaltė būtų įrodyta, teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, nuosprendyje cituojama teisės teoriją, kad turto prievartavimas negali būti kvalifikuojamas padarytas pakartotinai, jei turint vieningą tyčią tuo pačiu motyvu buvo kelis kartus reikalaujama iš to paties nukentėjusiojo pinigų konkreti suma, tačiau G. V. veiką teismas vis vien kvalifikavo kaip pakartotinę.

Skunde gynėjas teigia, jog baudžiamojo proceso kodekso 44 str. 6 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. teismų praktikos apžvalgoje "Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą" išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti grindžiamos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Nurodyta, kad išnaudojus visas galimybes, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai. Tačiau, apelianto įsitikinimu, šiomis nuostatomis apylinkės teismas nesivadovavo priimdamas šį apkaltinamąjį nuosprendį.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė Jonavos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais, o nuteistojo G. V. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusysis V. R. dėl apeliacinių skundų neturėjo ką pasakyti.

Nuteistasis G. V. ir jo gynėja A. Ručienė prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, o Jonavos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. V. gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o Jonavos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas atmestinas.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes teismas klaidingai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl nuosprendis keistinas LR BPK 328 str. 1 d. 1p., 3p. numatytais pagrindais(LR BPK 326 str. 2d. 2p., 326 str. 1d. 3p.)

Apylinkės teismas padarė išvadą, jog nuteistasis G. V. iš R. P. 6000 litų reikalavo ir vertė šiuos pinigus perduoti neturėdamas tam teisėto pagrindo, grasindamas bei panaudodamas psichinę prievartą. Tačiau su tokia apylinkės teismo išvada apeliacinės instancijos teismo kolegija nesutinka ir pripažįsta, jog apylinkės teismo nuosprendyje padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teismas netinkamai įvertino kaltinamojo veiksmus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kolegijos įsitikinimu, teisme ištirti įrodymai patvirtina, jog G. V. savo veiksmais padarė ne dvi LR BK 181 str. numatytas nusikalstamas veikas, o vieną-tęstinę ir LR BK 294 str. 2d. numatytą nusikalstamą veiką, todėl kaltinimas jam keistinas į lengvesnį vadovaujantis LR BPK 256 str. 4d., kadangi paminėtos nusikalstamos faktinės aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo kaltinimų kaltinamajame akte bei apylinkės teismo nuosprendyje nustatytų aplinkybių.

Žemesnės instancijos teismas

Kolegija nustatė, jog G. V., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai, vykdydamas tikrą ar tariamą, tačiau ginčijamą R. P. teisę į 6000 litų skolos susigražinimą iš V. R., padarydamas didelę žalą nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams, 2010-06-01 apie 20.00 val. kartu su dar dviems nenustatytais asmenimis atvyko į V. R. gyvenamąją vietą Jonavoje, Chemikų g. 27-18, kur panaudodamas psichinę prievartą t.y. reikalaudamas gražinti skolą bei sakydamas V. R., jog šis niekur nepasislėps nes gyvena Jonavoje, reikalavo grąžinti R. P. 6000 litų skolą. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2010-06-12, apie 21.10 val., būdamas parduotuvėje „IKI", esančioje Chemikų g. 1, Jonavoje kartu su kitu asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą tyrimą, iš nukentėjusiojo V. R. jis vėl reikalavo, kad pastarasis grąžintų 6000 litų skolą R. P., o nukentėjusiajam nesutikus gražinti pinigus bei pasakius, jog jis kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl turto prievartavimo, kartu su G. V. buvęs asmuo panaudojo prieš nukentėjusįjį V. R. psichinę prievartą, sakydamas, jog toje pat parduotuvėje gali jį išprievartauti.

Iš kaltinimų G. V. šalintina atlinkybė, jog jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje, nes tiek tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta ši kaltinamojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Teisme ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai nepakankami išvadai, kad tiek 2010-06-01, tiek ir 2010-06-12 G. V. veikė iš anksto susitaręs su kitais asmenims t.y. kad savavaldžiaudamas, jis veikė bendrininkų grupėje.Nėra jokių duomenų apie tai, kad kiti asmenys būtų ėmęsi kokių tai nusikalstamų veiksmų V. R. atžvilgiu.

Pagal LR BK 181 str. 1 d. atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą.

Pagal LR BK 294 str. 1 d. atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę bei padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, o pagal šio straipsnio 2 d. atsako tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam ar jo artimam asmeniui.

Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas prie nusikaltimų valdymo tvarkai, kurio tiesioginis objektas yra įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo valstybėje tvarka, o papildomas objektas – konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Turto prievartavimas yra nusikaltimas nuosavybei, kurio rūšinis objektas – nuosavybė, o papildomas objektas gali būti sveikata, laisvė, orumas ir kt. Šios, kartais išoriškai vieną į kitą labai panašios nusikalstamos veikos atribojamos pagal esminius jų objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Atskiriant objektyviuosius šių nusikalstamų veikų požymius, svarbu pažymėti tai, kad savavaldžiavimo atveju savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdoma ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuota savo ar kito asmens tikra ar tariama teisė, o esant turto prievartavimui, nukentėjusysis verčiamas suteikti neteisėtą turtinę naudą kaltininkui, kurio turtinės pretenzijos nepagrįstos jokia ginama teise – reikalavimas perduoti turtą neturi jokio pagrindo. Būtent juridinio pagrindo buvimas ar nebuvimas yra lemiamas objektyvusis požymis sprendžiant klausimą, kokią normą – turto prievartavimo (BK 181 str.) ar savavaldžiavimo (BK 294 str.) – taikyti. Atskiriant turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo pagal subjektyviuosius požymius, būtina atkreipti dėmesį į tai, kaip pats kaltininkas suvokia savo veiksmus. Savavaldžiautojo psichiniam santykiui su daroma nusikalstama veika būdingas įsitikinimas, kad jis, nors ir neteisėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina jam ar kitam asmeniui priklausančią teisę. Tuo tarpu turto prievartautojas suvokia savo turtinio reikalavimo neteisėtumą.

Turtinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai išdėstyti CK 1.136 straipsnyje. Vienas iš tokių pagrindų – CK ir kitų įstatymų numatytų sutarčių ir kitokių sandorių, taip pat, nors įstatymų nenumatytų, bet jiems neprieštaraujančių sandorių (LR CK 1.136 str. 2 d. 1 p.).

Nuteistasis G. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai tvirtino, jog jo pažįstamas R. P. buvo skolingas jam pinigų ir jis dažnai pastarojo klausinėjo, kada šis sugrąžins pinigus. R. P. jam sakė, kad pinigus grąžins tik tada, kai jam skolą sugražins V. R.. Kadangi nuteistasis V. R. pažinojo, tai nors ir neprašomas R. P. išreikalauti pinigus iš V. R., 2010-06-01 su V. O. nuvažiavo pas V. R. į namus paklausti, kada šis sugražins R. P. skolą. Atvykęs pas V. R. jis iš karto jam pasakė, jog atvyko dėl R. P. skolos ir klausė, kada šis gražins jam pinigus. V. R. jam atsakė, kad jiems nėra apie ką kalbėtis ir užtrenkė buto duris. Būdamas įsitikinęs, jog V. R. vengia gražinti skolą, išėjęs į kiemą ir pamatęs prie atviro virtuvės lango stovintį V. R., jis jam pasakė, kad niekas taip nuo problemų nebėga, o jas reikia išspręsti, kad jis gyvena Jonavoje ir vis vien turės sugražinti pinigus. Kadangi V. R. su juo į kalbas daugiau nesileido, jis su draugu išvažiavo. 2010-06-10 kartu su tuo pačiu V. O. ,,Iki" parduotuvėje jis atsitiktinai vėl susitiko V. R. su drauge ir dar kartą jo paklausė "...kaip dėl tos skolos...".V. R. jam atsakęs, kad parašė pareiškimą policijai dėl to, jog G. V. prievartaujantis iš jo turtą. Ar V. O. jam ką nors sakė, jis nepamenantis, tačiau jie abu daugiau su V. R. nekalbėję, ir, juo labiau, jam negrasinę.

Nukentėjusysis V. R. ikiteisminio tyrimo metu, teisminio nagrinėjimo metu ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje iš esmės davė tokius pat parodymus. Jis patvirtino, jog 2010-06-01 apie 20.00 val. jam būnant namuose, į duris paskambino jam pažįstamas G. V., kuris buvo su dviem draugais. Jam atidarius duris, G. V. pradėjo kalbėti apie 6000 Lt skolą, kad jis neva skolingas R. P. 6000 Lt., todėl turintis juos R. P. atiduoti. Kadangi jis niekam nebuvo skolingas, apie tai pasakė G. V. ir nurodė, jog nesiruošia jokių pinigų niekam mokėti. R. P. jam pažįstamas, tačiau jokių pinigų nėra asmeniškai reikalavęs iš V. R.. G. V. jam tą kartą pasakęs, kad vis tiek reiks sumokėti 6000 Lt ir išėjo iš laiptinės. Būdamas virtuvėje jis girdėjo kaip kieme stovėjęs G. V. grasinančiai pasakė, kad pinigus reiks vis vien sumokėti, nes jis gyvenantis Jonavoje ir niekur nepasislėps. Po to jis matė, kaip V. ir tie du kartu su juo buvę du asmenys nuvažiavo prie parduotuvės "(duomenys neskelbtini)" kur susitiko su R. P.. Supratęs, kad G. V. ketinimai yra rimti, jis parašė pareiškimą dėl turto prievartavimo, kurį sekančią dieną pateikė policijai. 2010-06-12 kartu su drauge L. J. jam būnant parduotuvėje ,, (duomenys neskelbtini)", jis sutiko G. V. ir V. O. G. V. jo vėl paklausęs, kaip bus dėl tų pinigų, ar jis yra skolingas R. P.. Jam atsakius, kad niekam jis nėra skolingas jokių pinigų ir nesirengia niekam mokėti, V. O. pasiūlė akistatą su R. P.. Jis su tuo sutikęs, tačiau G. V. vėl pagrasino, kad vis tiek tuos pinigus teks sumokėti. Tada jis pasakė G. V., kad jau parašė policijai skundą dėl turto prievartavimo. Po šių žodžių V. O. jam pagrasino sakydamas: ,,. aš galiu čia vietoje tave išprievartauti.". Po to jie išsiskyrė ir daugiau nebesimatė. Nors R. P. jis pažįsta, tačiau iš jo niekada nesiskolino pinigų ir niekada nėra taręsis nei su juo, nei su V. J. dėl kokio tai bendro žemės sklypo įsigijimo. Yra buvęs atvejis, kai V. J. automobiliu, pastarojo prašymu jis atvežė R. P. ir V. J. prie Vilniaus banko, kur R. P. gavo banko paskolą. Jis matė kaip R. P. automobilyje skaičiavo gautus pinigus ir atidavė juos V. J.. Asmeniškai jam R. P. jokių pinigų nėra davęs ir jis nėra jam skolingas.

Nors nukentėjusysis V. R. tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje neigė aplinkybę, jog R. P. buvo skolingas šešis tūkstančius litų, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, ši nukentėjusiojo parodymų dalis nėra visiškai nuosekli, be to ją paneigia liudytojų V. J., R. P. bei L. P. parodymai.

Teisminio nagrinėjimo metu liudytojas V. J. parodė, jog V. R. ir R. P. pažįsta gerai, o G. V. nepažinojo. 2007 metais, tikslios datos neatsimena, tarp jų buvo kalba apie žemės sklypo pirkimą. Tuo tikslu R. P. iš banko paėmė 6000 litų paskolą ir pinigus atidavė V. R.. Pinigai buvo perduoti automobilyje, kuriame sėdėjo jis, V. R. ir R. P.. Tą dieną R. P. atėjo į automobilį su pinigais iš banko skyriaus, juos padavė V. R.. Šis pinigus perskaičiavo ir įsidėjo. R. P., paduodamas pinigus V. R., dar pasakė V. J., jog šis bus liudytoju. V. R. buvo pažadėjęs tuos pinigus investuoti į žemę.

Teisiamojo posėdžio metu liudytoja L. P. parodė, jog dar gyvenant su buvusiu vyru R. P. iš SEB banko buvo paimta 6000 litų paskola. Apie šią paskolą ji žino, nes buvo laiduotoja. R. P. jai sakė, jog ima paskolą žemės pirkimui. Po to jis jai minėjo, kad pinigus kažkam paskolino, tačiau tas asmuo pinigų negrąžino. R. P. motina yra jai pasakojusi, jog R. P. pinigus paskolino V. R..

R. P., kurio parodymai teisme buvo perskaityti vadovaujantis LR BPK 276 str. 4 d., nes jis išvykęs gyventi į užsienį, ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog V. R. pažįsta nuo 2005 metų, o G. V. nuo vaikystės. 2007 metais ar 2008 metais, drauge su V. R. ir V. J. jie sumanė įsigyti žemės sklypą. Dėl to iš Vilniaus banko jis paėmė paskolą ir V. R. davė 6000 litų. V. R. tų pinigų jam negražino, o žemės sklypo nenupirko. Jau daug vėliau jis pasiskolino 3000 litų iš G. V.. Praėjus kuriam laikui G. V. pasiteiravo jo apie skolą. Kadangi jis pinigų neturėjo ir skolos jam gražinti negalėjo, pasakė G. V., jog pinigus jam sugražins, kai tik atgaus skolą iš V. R.. G. V. jis pasiguodė, kad šis yra neatidavęs jam 6000 litų skolos. G. V. jo pasiteiravo ar Vidas tai tas pat jo draugas, su kuriuo jis anksčiau jį dažnai matydavo ir kuris gyvena Chemikų g. 27 name. Jis atsakęs, kad tai tas pats asmuo, tačiau jis neprašė G. V., kad šis reikalautų iš V. R. pinigų.

Aptarti įrodymai patvirtina, kad nuteistasis G. V. pas nukentėjusįjį V. R. nuvyko ne gauti neteisėtos turtinės naudos t.y. prievartauti turto, o reikalauti, kad pastarasis grąžintų skolą R. P.. Ištirti ir aptarti įrodymai patvirtina, kad G. V. buvo įsitikinęs, jog būtent dėl V. R. negražintos skolos R. P., jis neatgauna iš R. P. šiam skolintų pinigų. Kaltinamojo G. V. nukentėjusiajam ne kartą buvo išsakytas reikalavimas grąžinti skolą R. P. ir taip buvo siekiama atgauti R. P. paskolintus pinigus. Tai visiškai atitinka vieną iš jau minėtų ir CK numatytų teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų – skolos grąžinimą. Vadinasi, skirtingai nei pripažino apylinkės teismas, nukentėjusiajam pareikštas reikalavimas turėjo nors ir ginčijamą, tačiau įstatyminį pagrindą, o tai reiškia, kad šiuo reikalavimu buvo įgyvendinama asmens teisė.

Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, net ir pripažįstant, kad V. R. nebuvo skolingas R. P., byloje esantys duomenys patvirtina, kad G. V. buvo įsitikinęs, jog R. P. jam negražina skolos dėl to, kad R. P. V. R. neatiduoda 6000 litų skolos. Būtent todėl G. V. galėjo sąžiningai klysti dėl R. P. teisės į skolos susigrąžinimą tikrumo ir, reikalaudamas iš V. R. grąžinti skolą, jis vykdė jei ir ne tikrą, tai bent jau tariamą asmens teisę. Tokia G. V. klaida laikytina pateisinama, nes pagal bylos duomenis, jis negalėjo ir neturėjo galimybės jos išvengti. Pateisinama klaida, kai asmuo klaidingai mano, jog vykdo savo ar kito asmens teisę(nors iš tikrųjų jokios teisės nevykdo) nepaneigia savavaldžiavimo. Pagal savavaldžiavimo kaip nusikalstamos veikos dispoziciją, savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos asmens subjektinę teisę gali vykdyti ne tik teisės turėtojas, bet ir kitas asmuo.

Taigi byloje nustatyti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, įvertinant ir paties G. V. parodymus apie jo psichinį santykį su padaryta nusikalstama veika, leidžia daryti išvadą, kad G. V., nurodydamas nukentėjusiajam V. R. grąžinti 6000 litų skolą R. P., manė, kad vertė jį įvykdyti teisėtą pretenziją, pagrįstą įstatyme numatyta teise, o tai patvirtina savavaldžiavimui būdingus subjektyviuosius požymius, kai tyčia yra nukreipta į teisės įgyvendinimą.

Esant šioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas nustatė neteisingas faktines bylos aplinkybes, jas klaidingai aiškino, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių. Dėl to buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas t.y. vietoje LR BK 294 str., taikytas LR BK 181 str.

Pažymima, kad tiek LR BK 294 str. 2 d., tiek LR BK 181 str. 1 d. numatytų veikų padarymo būdas – panaudojant psichinę prievartą – sutampa. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog psichinės prievartos panaudojimas pasireiškė tuo, kad G. V. atvyko pas nukentėjusį ne vienas: pirmu atveju su keliais asmenimis, o antru-su V. O.. Reikalaudamas iš nukentėjusiojo gražinti 6000 litų skolą, jis atvirai išsakė grasinamojo pobūdžio žodžius bei sukūrė bauginančio pobūdžio situaciją.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad G. V. padarė dvi atskiras nusikalstamas veikas. Pagal LR BK 63 str. 10 d. nelaikoma, kad asmuo padarė kelias nusikalstamas veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Įstatyme tęstinės nusikalstamos veikos sąvoka nėra apibrėžta, tačiau teisės teorijoje ir teismų praktikoje tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko. Byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad nusikalstamus veiksmus jungė vieninga tyčia, kaltinamojo G. V. veiksmai sekė vienas paskui kitą, jie buvo padaryti per neilgą laiko tarpą ir esant bendram sumanymui t.y. tiek 2010-06-01, tiek 2010-06-12 jis iš nukentėjusiojo reikalavo, kad šis gražintų R. P. 6000 litų skolą. Todėl šias nusikalstamas veikas reiktų laikyti ne kelių nusikaltimų sutaptimi, o tęstine nusikalstama veika.

Kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą ir išvadai, kad G. V. savo neteisėtais veiksmais padarė didelę žalą nukentėjusiojo teisėms ir teisėtiems interesams. Tokie nuteistojo veiksmai, kaip, nors ir netiesioginis, tačiau grasinimas, trijų asmenų atvykimas į namus, t.y. sukuriant bauginančią situaciją, be abejo, padarė didelę žalą nukentėjusiojo teisėms bei teisėtiems interesams.

Iš to seka, kad visus G. V. nusikalstamus veiksmus siejo vieninga savo turiniu ir forma kaltė – tyčia. Todėl G. V. padaryti nusikalstami veiksmai vertintini kaip vienas tęstinis nusikaltimas, atitinkantis vienos ir tos pačios nusikalstamos veikos sudėtį ir kvalifikuotinas pagal LR BK 294 str. 2 d.

Kadangi apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog apylinkės teismas, kvalifikuodamas G. V. nusikalstamus veiksmus pagal LR BK 181 str. 1d. neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl šiuo nuosprendžiu nustačius, kad kaltinamasis padarė vieną ir LR BK 294 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, G. V. skiriama nauja bausmė. Pripažindama, kad kaltinamasis nepadarė LR BK 181 str. 1d. numatytų veikų, kolegija nepasisako dėl prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl bausmės G. V. ir jo apeliacinį skundą atmeta.

Pripažindama G. V. padarius LR BK 294 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką bei skirdama už ją bausmę, kolegija atsižvelgia į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus LR BK 54 str. - į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Kolegija atsižvelgia, kad G. V. padarė apysunkį nusikaltimą, iki šios nusikalstamos veikos dirbo, tačiau anksčiau teistas tris kartus, nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą. Nors G. V. nesutiko su jo veiksmų kvalifikavimu, tačiau dėl nusikalstamos veikos kaltu iš esmės prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi. Tai pripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. G. V. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, o aplinkybė, jog jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe, nėra įrodyta..

Lietuvos Aukščiausiasis Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus apžvalgoje dėl „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai)“ pažymima, kad LR BK 61 str. 1 d., 2 d. nuostatos išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. LR BK 61 str. 2 d. dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Tačiau, pagal formuojamą teismų praktiką, ši norma reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę.

LR BK 294 str. 2 d. numatytos dvi alternatyvios bausmės rūšys – areštas bei laisvės atėmimas iki penkerių metų. Kolegija, atsižvelgdama į aukščiau aptartas aplinkybes, daro išvadą, jog bausmės tikslai ir paskirtis, numatyti LR BK 41 str., bus įgyvendinti G. V. paskyrus tik laisvės atėmimo bausmę, tačiau mažesnę bei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 3p.

nusprendė:

Jonavos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo G. V. gynėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 17 d. nuosprendį toje dalyje, kurioje G. V. pripažintas kaltu pagal LR BK 181 str. 1 d. (dėl veikos padarytos 2010-06-01) ir nuteistas laisvės dvejiems metams ir keturiems mėnesiams; pripažintas kaltu pagal LR BK 181 str. 1 d. (dėl veikos padarytos 2010-06-12) ir nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams bei, vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d. jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir aštuoniems mėnesiams:

G. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą LR BK 294 str. 2 d., perkvalifikavus į šią veiką kaltinimus nusikalstamomis veikomis numatytomis LR BK 181 str. 1d. (dėl veikos padarytos 2010-06-01) ir LR BK 181 str. 1 d. (dėl veikos padarytos 2010-06-12), bei skirti jam 1(vienerių) metų 2(dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Kadangi į G. V. paskirtą bausmę įskaitytas laikas išbūtas suėmime nuo 2010-08-18 ir jis šiuo metu jau yra atlikęs visą šiuo nuosprendžiu jam paskirtą 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, todėl G. V. iš suėmimo paleisti.

Šis nuosprendis įsigalioja nuo jo paskelbimo dienos.

Kolegijos pirmininkas Algirdas JaliniauskasTeisėjai Algerdas UrbšysJurgis Kiškis