Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Regina Pocienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-553-318/2012 Teisėja Lilija Tarčevskaja Teisminio proceso Nr. 1-03-3-000533-2011-7 Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.4.8.1; 2.4.1; 2.4.6.1;

2012 m. birželio 20 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos LR BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 48 str. 7 d., A. Š. įpareigotas per 3 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiojo S. L..

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Š. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą, tai yra 2008 m. rugpjūčio 6 d., dienos metu, Tabariškių gatvėje Vilniuje, reikšdamas nepasitenkinimą dėl jo nuomone, gatvėje blogai atliekamų darbų, tiesiamos vandentiekio trasos ir vandentiekio avarijos likvidavimo darbų, dėl ko jo namuose (Tabariškių g. 5, Vilniuje) buvo atjungtas vanduo, užpuolė gatvėje minėtus darbus atlikinėjusį S. V. L., tai yra du kartus kumščiu sudavė nukentėjusiajam į krūtinės ląstą, sukeldamas pastarajam stiprų ir ilgalaikį fizinį skausmą.

Visų pirma apeliantas tvirtina, kad teismas neturėjo pagrindo nukentėjusiojo parodymus vertinti kaip nuoseklius, nes jie dėl esminių įvykio aplinkybių bylos tyrimo eigoje kito. Be to nukentėjusiojo aiškinimas apie įvykio aplinkybes prieštarauja kitiems byloje esantiems faktiniams duomenims. Nors teismas nepašalino S. V. L. parodymuose esančių prieštaravimų, tačiau jais rėmėsi, grįsdamas nuteistojo kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Tuo tarpu, nors apeliantas jokių smūgių nukentėjusiajam nesudavė ir jam skausmo nesukėlė, teismas, be jokio pagrindo jo parodymus įvertino kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Be to, A. Š. manymu, teismas negalėjo remtis ir liudytojų V. L. ir M. M. parodymais, nes pastarieji dirbo gilioje tranšėjoje, todėl negalėjo girdėti ir matyti A. Š. pokalbio su nukentėjusiuoju, ką patvirtino ir atliktas eksperimentas. Nuteistojo manymu, teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad minėti liudytojai buvo S. V. L. pavaldiniai, todėl jų parodymai nebuvo objektyvūs.

Apeliantas tvirtina, kad būtent dėl šių aplinkybių, teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, kuris turėtų būti panaikintas.

Teismo posėdyje nuteistojo A. Š. gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Nukentėjusysis S. V. L. ir jo atstovas prašė nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Apylinkės teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, jais remdamasis padarė pagrįstą išvadą, kad A. Š., suduodamas du kartus nukentėjusiajam S. V. L. į krūtinės sritį, sukėlė jam fizinį skausmą, todėl teisingai šiuos jo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d..

Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Nors nuteistasis tvirtina, kad nukentėjusiojo nemušė, todėl skausmo jam nesukėlė, tokį jo aiškinimą paneigia apylinkės teismo ištirti įrodymai, kurie patvirtina A. Š. kaltę dėl šio nusikaltimo padarymo.

S. V. L. parodė, kad įvykio dieną jis tvarkė vandentiekį netoli nuteistojo namų. Netrukus ten atvažiavo A. Š., kuris pradėjo šaukti, jog jo namuose nėra elektros. Abiems vyrams susiginčijus, nuteistasis S. V. L. du kartus smūgiavo į krūtinės sritį. Nuo patirtų smūgių nukentėjusysis kelias sekundes prarado orientaciją, dėl skausmo pritūpė ant akmenų krūvos. Po to S. V. L. apie įvykį pranešė policijai ir dėl skausmo krūtinėje kreipėsi į medikus.

Nors nukentėjusysis apklausų metu ne visada tiksliai nurodė, į kurią būtent krūtinės vietą nuteistasis jam smūgiavo, tačiau jis visą laiką nuosekliai tvirtino esminę aplinkybę, kad nuteistasis smūgius jam sudavė į krūtinės sritį. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje S. V. L. paaiškino, kad didelį skausmą jis jautė visoje krūtinėje, po smūgio buvo trumpam praradęs orientaciją. Vertindama šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiojo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių, tai yra, kad nuteistasis nukentėjusiajam tyčia smūgiavo ranka į krūtinę ir taip jam sukėlė stiprų skausmą, yra nuoseklūs. Todėl apylinkės teismas, atsižvelgiant į nukentėjusiojo amžių ir prabėgusį laiką po įvykio, pagrįstai S. V. L. parodymus įvertino kaip nuoseklius. Tai, kad medicinos specialistai suklydo diagnozuodami nuteistojo veiksmais S. V. L. sukeltų pasekmių sunkumo laipsnį, kolegijai nekelia abejonių paties nukentėjusiojo parodymų teisingumu, nes juos patvirtina kiti byloje esantys faktiniai duomenys.

Liudytojas M. M. parodė, kad jis, būdamas įvykio vietoje, išgirdęs triukšmą, išlipo iš tranšėjos pasižiūrėti, kas nutiko, todėl matė tą momentą, kai nuteistasis du kartus smūgiavo S. V. L.. Tuo metu nukentėjusysis iš kart susirietė ir pritūpė. Apie šį įvykį liudytojas informavo duobėje dirbusį V. L., kuris šias aplinkybes teisme patvirtino.

Parodymų patikrinimo vietoje metu liudytojas M. M. tiksliai nurodė vietą, kurioje išlipęs iš duobės, jis stovėjo ir stebėjo įvykį. (t.1 b.l. 52-56). Jo nurodyta vietos aplinkybė neprieštarauja nuteistojo ir nukentėjusiojo aiškinimui apie konflikto vietą. Taigi, esant šiem duomenim, apeliacinio skundo argumentas, kad liudytojų M. M. ir V. L. parodymai negali būti vertinami kaip įrodymai, nes jie, įvykio metu būdami duobėje, negalėjo nieko girdėti ir matyti, yra nepagrįstas, kadangi M. M. įvykį matė, būdamas iš tranšėjos išlipęs. Taigi įvykio metu atlikto eksperimento duomenys nepaneigia minėtų liudytojų parodymų patikimumo.

Nors įvykio metu M. M. ir V. L. buvo S. V. L. pavaldūs, tačiau apie įvykio aplinkybes buvo apklausiami ne tik tuo metu, kai nukentėjusysis buvo jų darbų vadovas, bet ir tuomet, kai pastarasis šio darbo jau nebedirbo. Jų parodymai dėl įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs. Be to byloje nėra tokių duomenų, kurie patvirtintų, kad S. V. L. pastariesiems būtų daręs kokį nors poveikį, ar kad pastarieji būtų buvę jo draugai. Tai patvirtinančių duomenų nepateikė ir nuteistasis. Be to nėra ir tokių duomenų, kurie patvirtintų, kad šie liudytojai būtų suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti nuteistąjį nusikaltimo padarymu. Taigi netikėti liudytojų M. M. ir V. L. parodymais teismas neturėjo jokio pagrindo, todėl teisingai juos įvertino ir jais vadovavosi, grįsdamas A. Š. kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiojo S. V. L. elgesys iš karto po įvykio: kvietė policijos pareigūnus (t. 1 b.l. 4), tą pačią dieną dėl sumušimo atsiradusį skausmą krūtinės srityje kreipėsi į VšĮ VGPUL skubios traumatologinės pagalbos skyrių (t. 1 b.l. 12, 131), neprieštarauja tam, kad įvykio metu A. Š. jam sudavė smūgius į krūtinės sritį ir dėl to S. V. L. buvo diagnozuotas krūtinės sumušimas. Kad dėl suduotų smūgių nukentėjusysis jautė skausmą, patvirtina byloje esantys medicininių dokumentų duomenys (t. 1 b.l. 11-13), kuriems neprieštarauja ir M. M. aiškinimas, kad po nuteistojo suduotų smūgių S. V. L. iš karto susirietė ir pritūpė (t. 1 b.l. 34-35).

Nors ekspertai išorinių sužalojimų požymių nukentėjusiojo kūne nenustatė, tačiau ta aplinkybė nepaneigia fakto, kad nuteistasis pastarajam įvykio metu sudavė du smūgius į krūtinės sritį, taip sukeldamas fizinį skausmą, nes apklausta specialistė patvirtino, kad, atsižvelgiant į individualius kiekvieno žmogaus fiziologinius požymius, kraujosruvos dėl to galėjo ir neatsirasti. (t. 1 b.l. 12-18)

Kadangi nuteistojo A. Š. parodymai, kad jis S. V. L. smūgių nesudavė, prieštarauja aptartų įrodymų visetui, pirmosios instancijos teismas jo parodymus apie įvykio aplinkybes pagrįstai įvertino, kaip jo siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikalstamus veiksmus.

Taigi tiek apylinkės teismo nuosprendyje, tiek kolegijos nutartyje aptarti faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir nustatytomis aplinkybėmis neabejotinai patvirtina, jog A. Š. padarė jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d..

Todėl naikinti Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nuosprendį dėl A. Š. apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.