Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nutarties D. Š. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Institucija) 2010 m. spalio 15 d. nutarimu D. Š. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 172 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skirta 500 Lt bauda dėl to, kad 2010 m. rugsėjo 24 d., apie 10 val. 40 min., Pakruojo miesto prekyvietėje ji prekiavo chalatais, apatiniu trikotažu, prekybos vietoje neturėdama prekių įsigijimą patvirtinančių dokumentų 12 vienetų vaikiškų marškinėlių po 4 Lt, 37 vienetams liemenėlių po 6 Lt, vaikiškam chalatui už 25 Lt, taip pažeisdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintų Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 16 punkto reikalavimus.

D. Š. su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Institucijos 2010 m. spalio 15 d. nutarimu skirtą 500 Lt baudą.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 3 d. nutartimi D. Š. skundo netenkino ir Institucijos 2010 m. spalio 15 d. nutarimą paliko nepakeistą. Teismas nustatė, kad D. Š. individualia veikla užsiima jau apie 10 metų, todėl vertino, kad ji negali nežinoti tokiai veiklai keliamų reikalavimų, tame tarpe ir reikalavimo prekybos vietoje, o ne kur nors kitur, turėti juridinę galią turinčius prekių įsigijimą patvirtinančius dokumentus. Tokių dokumentų nutarime paminėtoms prekių grupėms D. Š. prekybos vietoje neturėjo, pateikė juos tik vėliau administracinio teisės pažeidimo tyrimo proceso metu. Teismas pažymėjo, jog priežastys, dėl kurių tokių dokumentų neturėta, turi reikšmės tik nuobaudos individualizavimui. Pareiškėjos argumentus, kad liemenėlėmis ji neprekiavo, o tik laikė prekybos vietoje, teismas vertino kritiškai.

II.

Apeliaciniu skundu D. Š. prašo panaikinti Institucijos 2010 m. spalio 15 d. nutarimą ir bylą nutraukti. Nurodo, kad apatinis trikotažas – tai liemenėlės, kelnaitės, marškinėliai ir kt. Teigia, kad Institucijos pareigūnams pateikė 11 prekių įsigijimo dokumentų apatiniam trikotažui bei kitų dokumentų kitoms prekėms. Tvirtina, kad liemenės yra apatinis trikotažas, todėl laikytina, kad ji pateikė jų įsigijimą patvirtinančius dokumentais, nepaisant to, kad jomis neprekiavo. Paaiškina, kad marškinėliai dokumentuose buvo taip pat įrašyti kaip apatinio trikotažo vienetai, o chalatas įeina į sustambintų prekių sąvoką. Pažymi, kad mažesnės baudos neprašė, nes pažeidimo nepripažįsta. Pabrėžia, kad Valstybinė mokesčių inspekcija 2008 m. išleido „Verslo liudijimą įsigyjančio gyventojo atmintinę“, kurios 11.4 dalyje nurodyta, jog gyventojai, parduodami prekes kitiems prekybos verslo liudijimus įsigijusiems gyventojams, privalo išrašyti kvitus, tačiau juose nebūtina įrašyti kiekvieną prekę atskirai.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo D. Š. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad tai, jog D. Š. po patikrinimo pateikė visus dokumentus, nepanaikina jos atsakomybės. Akcentuoja, jog 2010 m. rugsėjo 24 d. paaiškinime ji pripažino, kad kai kurioms prekėms įsigijimo dokumentų neturėjo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimas, užtraukia baudą nuo 500 iki 1 000 Lt.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintų Verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių 16 punktas inter alia įtvirtina, jog gyventojai, įsigiję prekybos verslo liudijimus, – prekybos vietoje, o gamybos verslo liudijimus, – gamybos vietoje privalo turėti verslo liudijimus ir šiuos prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentus:

16.1. sąskaitą faktūrą arba PVM sąskaitą faktūrą – kai prekės, medžiagos arba žaliavos įsigytos iš Lietuvos juridinių asmenų arba užsienio apmokestinamojo vieneto, vykdančio veiklą per nuolatinę buveinę; prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitą, sąskaitą faktūrą arba PVM sąskaitą faktūrą – kai prekės, medžiagos arba žaliavos įsigytos iš gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme; dokumentą, kuriuo įformintas prekių, medžiagų arba žaliavų tiekimas ir iš kurio galima nustatyti ūkinės operacijos turinį, – kai prekės, medžiagos arba žaliavos įsigytos Europos Sąjungos valstybėse;

16.2. importo deklaraciją, kuria įformintas prekių, medžiagų arba žaliavų importas į Europos Bendrijų muitų teritoriją, – kai prekės, medžiagos arba žaliavos įsigytos ne Europos Bendrijų muitų teritorijoje;

16.3. prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvito pirmąjį egzempliorių arba PVM sąskaitą faktūrą – kai prekės perkamos iš gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą verstis prekyba, kai iš verslo liudijimą įsigijusio gyventojo perkama jo pagaminta produkcija, kai žemės ūkio produkcija perkama iš gyventojo (ne PVM mokėtojo), kuris pats ją išaugino, arba kai iš gyventojo (ne PVM mokėtojo ir neįsigijusio verslo liudijimo) perkami asmeninės nuosavybės teise priklausantys daiktai.

Nagrinėjamu atveju apeliantei D. Š. skirta administracinė nuobauda už ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą dėl to, kad 2010 m. rugsėjo 24 d., apie 10 val. 40 min., Pakruojo miesto prekyvietėje ji prekiavo apatiniu trikotažu, prekybos vietoje neturėdama prekių įsigijimą patvirtinančių dokumentų 12 vienetų vaikiškų marškinėlių po 4 Lt, 37 vienetams liemenėlių po 6 Lt, vaikiškam chalatui už 25 Lt.

D. Š. nesutinka su skirta administracine nuobauda ir tvirtina, kad nurodytos prekės laikytinos apatiniu trikotažu, kurių įsigijimo dokumentus ji pateikė. Operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. OP-1213 nurodyta, jog patikrinimo metu buvo tikrinama, ar prekybos vietoje turimų prekių kiekis atitinka prekių įsigijimo dokumentuose nurodytus kiekius; prekybos vietoje rastų prekių kiekis ir pavadinimai išvardinti 2010 m. rugsėjo 24 d. prekių likučių patikrinimo akte Nr. OP-1213/1; taip pat nurodyta, kad D. Š. neturėjo 12 vaikiškų marškinėlių, 37 liemenėlių ir vaikiško chalato įsigijimą patvirtinančių dokumentų (ATP b. l. 8). Prekių likučių patikrinimo akte Nr. OP-12-13 nurodytos analogiškos prekės ir jų kiekis kaip ir minėtoje operatyvaus patikrinimo pažymoje (ATP b. l. 13-14). Pažymėtina, kad iš šių dokumentų, kaip ir iš 2010 m. rugsėjo 24 d. faktų fiksavimo pažymos, nėra aišku, kokius prekių įsigijimo dokumentus tikrinimo metu pateikė D. Š., taip pat būtent kokių prekių įsigijimo dokumentus ji pateikė. Faktų fiksavimo pažymoje nurodyta, jog pasirinktinai buvo patikrintos prekės su prekių įsigijimo dokumentais, tačiau nenurodyta, kokios prekės, be administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytųjų, buvo patikrintos ir kokie prekių įsigijimo dokumentai buvo pateikti (ATP b. l. 11-12). Tokiu būdu iš byloje esančių dokumentų nėra galimybės patikrinti apeliantės argumentus, jog ji pateikė apatinio trikotažo įsigijimo dokumentus, tačiau tikrinimą atlikusi inspektorė reikalavo dokumentų, kuriuose konkrečiai būtų išvardintos minėtos administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytos prekės.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas apskritai nevertino ir nepasisakė dėl minėtų administracinėn atsakomybėn traukiamos D. Š. argumentų. Pirmosios instancijos teismas nesurinko ir neištyrė visų galimų įrodymų, kruopščiai, be išankstinio skeptiško nusistatymo nepatikrino D. Š. paaiškinimų pagrįstumo.

Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant, teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N756-1233/2010). Būtent bylą nagrinėjančiam organui (pareigūnui), šiuo atveju pirmosios instancijos teismui, tenka pareiga nustatyti byloje tiesą, ir šios institucijos pozicija renkant įrodymus, galinčius patvirtinti ar paneigti reikšmingas aplinkybes byloje, turi būti aktyvi.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nesurinko ir neištyrė byloje visų galimų įrodymų, kad būtų nustatytos visos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, ir kad nekiltų jokių pagrįstų abejonių dėl asmens kaltumo inkriminuoto pažeidimo padarymu. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

D. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.