- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-07-02
- Bylos Nr.
- eI3-6533-583/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-02789-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjas
- Remigijus Arminas (pirm.)
- Atsakovas
- valstybės įmonės „Registrų centras“, VĮ Registrų centras
- Pareiškėjas
- R. K.
2021 m. birželio 22 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės „Registrų centras“ skundą pareiškėjui R. K. dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Atsakovas valstybės įmonė „Registrų centras“ (toliau – ir atsakovas, Centras) kreipėsi su skundu į teismą prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus (toliau – ir Komisijos Klaipėdos skyrius) 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 21R2-142 (AG2-119/17-2019).
Atsiliepimas
Atsakovas paaiškino, kad Komisijos Klaipėdos skyrius 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu nusprendė iš dalies tenkinti pareiškėjo R. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundą ir panaikino Centro Vakarų Lietuvos klientų aptarnavimo centro 2019 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. S-66871 (16.1 E) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 16 d. prašymą Nr. 21849723 dėl duomenų pateikimo apie V. R. visą turimą turtą.
Šalies argumentai
Paaiškino, jog pareiškėjas per Centro savitarnos elektroninių paslaugų portalą pateikė prašymus Nr. 21851013 ir Nr. 21849723, prašydamas pateikti duomenis apie visą sutuoktinių I. R. ir V. R. nekilnojamąjį turtą įregistruotą Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėjas taip pat pateikė 2019 m. rugpjūčio 2 d. Privačios detektyvinės veiklos paslaugų teikimo sutarties Nr. 19-2019/C.H., sudarytos tarp jo ir R. C., kopiją. Prašymuose nurodomas informacijos rinkimo tikslas – surinkti informaciją apie sutuoktinių R. turimą turtą, nes tai tiesiogiai susiję su privačios detektyvinės paslaugos teikimu klientei, kadangi yra pagrįstų įtarimų, kad sutuoktiniai iš jos apgaule pasisavino apie 145 000 Eur. Ši informacija būtina norint įvertinti sutuoktinių turtines galimybes ir mokumą, prieš kreipiantis į teisėsaugą.
Atsiliepimas
Atsakovas teigia, jog išnagrinėjęs pareiškėjo prašymus, priėmė 2019 m. spalio 8 d. raštais Nr. S-66871 (16.1E) ir Nr. 66868 (16.1E) įformintus sprendimus, kuriais atsisakė pateikti prašomus duomenis pareiškėjui. Minėti sprendimai priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir NTRĮ) 29 straipsnio 1 punktu, 42 straipsnio 3 punktu. Pareiškėjas buvo informuotas, jog privatus detektyvas nepatenka į NTRĮ 42 straipsnio 3 dalyje nurodytų subjektų, galinčių gauti duomenis apie visą asmens nekilnojamąjį turtą, ratą, todėl prašymuose nurodyti duomenys jam negali būti teikiami.
Komisijos Klaipėdos skyrius išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo konstatavo, jog NTRĮ 29 straipsnio 1 punktas yra nepagrįstai nurodytas, kaip vienas iš Sprendimo priėmimo teisinių pagrindų, nes minėta teisės norma nustato registro tvarkytojo teisę atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, bet ne registro duomenų teikimą ir naudojimą. Komisijos Klaipėdos skyrius taip pat pažymėjo, jog Sprendime tik pacituotos NTRĮ 42 straipsnio 3 dalies 1-6 punktų nuostatos ir iš Sprendimo neaišku, kokiu konkrečiu NTRĮ 42 straipsnio 3 dalies pagrindu pareiškėjui buvo atsisakyta teikti jo prašomą informaciją. Komisijos Klaipėdos skyrius padarė išvada, kad Sprendime nebuvo motyvuotai pagrįsta, kodėl pareiškėjo nurodytos teisės aktų nuostatos ir faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo jam gauti prašomą informaciją pagal NTRĮ, todėl Sprendimas neatitinka esminių Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų ir tai sudaro pagrindą Sprendimą panaikinti.
Atsakovo nuomone Sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, Sprendimo priėmimo teisinio pagrindo netikslumai nekeičia jos esmės, todėl jį naikinti ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą, nėra teisinio pagrindo. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad ne kiekvienas procedūrinis pažeidimas gali būti savarankišku pagrindu panaikinti individualų administracinį aktą.
Sprendimo vieno iš teisinių pagrindų nurodytas NTRĮ 29 straipsnio 1 punktas gali būti vertinamas kaip perteklinis pagrindas, o pagrindas NTRĮ 42 straipsnio 3 dalis gali būti ir teismo patikslintas, nurodytas suklydimas nekeičia Sprendimo esmės, todėl akivaizdu, kad Sprendimas yra motyvuotas ir nėra jokio pagrindo jį panaikinti. Atkreipia dėmesį, kad iš pareiškėjo Komisijos Klaipėdos skyriui pateikto skundo turinio yra aiškiai matyti, jog jam yra žinomi Sprendimo priėmimo pagrindai, motyvai, tačiau jis nesutinka su Centro teisiniu vertinimu, kad Lietuvos Respublikos privačios detektyvinės veiklos įstatymas (toliau – ir PVDĮ) bei kiti teisės aktai neįtvirtina privataus detektyvo teisės gauti informaciją iš valstybės registrų.
Atkreipia dėmesį, kad PVDĮ 24 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad privatus detektyvas turi teisę įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų nustatyta tvarka iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įmonių gauti informaciją, dokumentus ar jų nuorašus. Tuo tarpu NTRĮ 42 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas baigtinis sąrašas subjektų, turinčių teisę gauti duomenis apie visą asmens nekilnojamąjį turtą, daiktines teises į jį ir šių teisių turėtojus ir t.t. NTRĮ 42 straipsnio 3 dalies 6 punktas numato, jog minėta informacija gali būti teikiama valstybės institucijoms ir kitiems asmenims – valstybės pavestoms funkcijoms atlikti ar įstatymuose nustatytoms teisinėms paslaugoms teikti. Nei PVDĮ, nei kiti įstatymai privačios detektyvinės veiklos nepriskiria prie valstybės pavestų funkcijų atlikimo, taip pat šios veiklos neįvardina ir kaip teisinės paslaugos teikimo.
Pareiškėjo argumentas, kad PVDĮ 2 straipsnio 6 dalyje įvardinta sąvoka „kitos paslaugos“ aiškintina plečiamai taip, kaip apimanti ir teisines paslaugas yra nepagrįstas. PVDĮ 21 straipsnyje yra nustatytas baigtinis privačių detektyvinių paslaugų sąrašas ir jame nėra numatytas teisinių paslaugų teikimas. Atkreipia dėmesį, kad viešojo administravimo subjekto aktai, priimti viršijant įstatymines kompetencijos ribas yra vertinami kaip neteisėti, todėl duomenis apie visą asmens nekilnojamąjį turtą Centras gali teikti tik griežtai laikydamasis imperatyvių įstatymo nuostatų reikalavimų ir neturi kompetencijos plečiamai aiškinti teisės aktus.
Atsiliepimas
Atsakovo nuomone pareiškėjo teiginiai, jog praeityje panašaus pobūdžio prašymai buvo tenkinami neturi jokios reikšmės, kadangi nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl konkretaus sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjas R. K. atsiliepime į atsakovės skundą nurodė, jog nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, jog NTRĮ 42 straipsnio 3 dalyje nėra nurodyti ar įvardinti konkretūs asmenys, subjektai kurie teikia teisines paslaugas, t. y. nenurodyti asmenys kuriems įstatymuose nustatytoms teisinėms paslaugoms teikti būtų galima teikti tokius duomenis. Atsakovas privalo pagrįsti kokiais kriterijais vadovaudamasis jis suteikia duomenis ir kaip traktuoja NTRĮ 42 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatas. Nagrinėjamu atveju to nebuvo padaryta.
NTRĮ 42 straipsnyje nustatyta, kad duomenys teikiami tik valstybės institucijoms ir kitiems asmenims – valstybės pavestoms funkcijoms atlikti ar įstatymuose nustatytoms teisinėms paslaugoms teikti. Pareiškėjo nuomone NTRĮ nustato tik reikalavimą, kad teisė teikti tam tikras teisines paslaugas vienam ar kitam subjektui būtų tiesiogiai nustatytos įstatyme, tačiau teisinis teikiamų paslaugų pobūdis nustatomas nagrinėjant konkrečias aplinkybes, NTRĮ tiesiogiai nenustato, kad teisins paslaugos turi būti įvardintos subjektų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose, taip pat gali būti numatomas, dėl sisteminio teisės normų aiškinimo. Sisteminis aiškinimas reikalauja, kad teisės normų prasmė būtu atskleidžiama per aiškinamos teisės normos loginius ryšius, sąveika su kitomis teisės normomis, jog būtu užtikrinamas teisės nuoseklumas. Sprendimas pasižymi teisinio nuoseklumo trūkumu, kuris sukuria sąlygas privačių detektyvų diskriminacijai.
Pareiškėjas sutinka, kad teisinių paslaugų sąvoka NTRĮ ar kituose įstatymuose nėra tiesiogiai apibrėžta, tačiau laikosi pozicijos, jog teisės paslaugos iš esmės yra profesionalių teisininkų veikla, suteikiant asmenims teisinę informaciją, konsultacijas ir išaiškinimus teisės klausimais, pareiškimų ir skundų rengimas, procesinių ir kitų teisinio pobūdžio dokumentų rengimas, asmenų interesų atstovavimas teismuose, kituose valstybės ar vietos savivaldos institucijose ir t. t. Pareiškėjo nuomone, privačių detektyvų veikla, po jos įteisinimo įstatymo priėmimo, atitinka teisinių paslaugų teikimo turinį.
Atsiliepimas
Atsakovas teigia, kad pareiškėjo atstovaujamoji R. C. savo teisėtus interesus gali ginti kreipdamasi į teismus ar teisėsaugos institucijas, kurios gali išreikalauti visą reikalingą informaciją iš valstybės registrų. Pareiškėjas nesutinka su minėtu argumentu. Lietuvos Respublikos privačios detektyvinės įstatymo 21 straipsnyje yra pateiktas baigtinis privačių detektyvinių paslaugų sąrašas, o tai reiškia, jog paslaugų, laikytinų detektyvinėmis jokie kiti asmenys neturi teisės teikti. Akivaizdu, jog teisiškai nėra kito galimo paslaugų teikėjo, išskyrus privatų detektyvą, kuris klientui pageidaujant padėtų surinkti reikalingą informaciją. Atsakovo atsisakymas tenkinti prašymą nepagrįstai užkirto klientei kelią gauti reikalingą informaciją ir taip įgyvendinti savo teisėtus interesus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad procesiniai sprendimai teisėsaugos institucijose dėl jo klientės skundų nėra priimti dėl aplinkybių galimai susijusių su reikšmingų duomenų negavimu iš Centro. Tai tiesiogiai ar netiesiogiai įtakojo teisėsaugos institucijų sprendimų priėmimą dėl įrodymų nepakankamumo.
Pareiškėjas pažymi, jog anksčiau atsakovas jam, kaip privačiam detektyvui, teikė duomenys, o tai parodo atsakovo nenuoseklumą ir jo priimamų sprendimų prieštaringumą. Centras nei sprendime, nei ginčo nagrinėjimo Komisijoje metu šių prieštaravimų nepašalino. Laikosi nuomonės, jog tarp Sprendimo ir ankstesnių Centro sprendimų yra tiesioginis priežastinis ryšis – praeityje prašomi duomenys buvo teikiami tam pačiam asmeniui, tokiu pačiu teisiniu pagrindu, tačiau 2019 m. rugsėjo 16 d. pateikus analogišką prašymą gauti reikalingą informaciją iš Nekilnojamojo turto registro, buvo priimtas nemotyvuotas neigiamas atsakymas. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad minėtos aplinkybės patvirtina, jog Komisijos Klaipėdos skyrius priėmė pagrįstą sprendimą ir nėra pagrindo jį naikinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Atsakovas valstybės įmonė „Registrų centras“ skunde prašo panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 21R2-142 (AG2-119/17-2019) dalį, kuria panaikintas 2019 m. spalio 18 d. atsakovo priimtas sprendimas Nr. S-66871(16.1E) ir atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.
Iš teismui pateiktų rašytinių dokumentų nustatyta, jog Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. kovo 8 d. pareiškėjui išdavė privataus detektyvo veiklos pažymėjimą Nr. L1-000013. 2019 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjas su R. C. sudarė privačios detektyvinės veiklos paslaugų teikimo sutartį Nr. 19/2019/C.H.
Pareiškėjas, veikdamas kaip R. C. pasamdytas privatus detektyvas, 2019 m. rugsėjo 16 d. Centro savitarnos sistemoje pateikė prašymus Nr. 21851013 ir Nr. 218497723. Prašymuose pareiškėjas nurodė, jog pageidauja gauti visą Nekilnojamojo turto registre esančią informaciją apie I. R. ir V. R. priklausantį nekilnojamąjį turtą. Prašymų tikslas - surinkti informaciją apie minėtų asmenų turimą turtą, nes tai tiesiogiai susiję su privačios detektyvinės veiklos teikimu klientei, kadangi yra pagrįstų įtarimų, jog sutuoktiniai iš klientes apgaule pasisavino didelės vertės turtą. Informacija reikalinga siekiant įvertinti I. R. ir V. R. turtines galimybes bei mokumą.
2019 m. rugsėjo 17 d. Centro savitarnos sistemoje pareiškėjas gavo pranešimus, kurių turinys – „NTR išrašas apie nurodyto asm. turtą“, „Paieška NTR duomenų bazėje“, „SMS pranešimas“, atmesti. Atmetimo priežastis: negalima suteikti duomenų.
Pareiškėjo prašymo Nr. 21849723, kuriame buvo prašoma pateikti visą turimą informaciją apie V. R. turimą nekilnojamąjį turtą, atsisakymas buvo įformintas Sprendimu. Sprendime nurodoma, jog jo priėmimo teisiniais pagrindais yra NTRĮ (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2015-01-01 iki 2020-01-01) 29 straipsnio 1 punktas ir NTRĮ 42 straipsnio 3 punktas. Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas – aplinkybė, jog privatus detektyvas nepatenka į NTRĮ 42 straipsnio 3 punkte nurodytą baigtinį subjektų sąrašą, turinčių teisę iš Nekilnojamojo turto registro gauti duomenis apie visą asmens nekilnojamąjį turtą, daiktines teises į jį ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir kitas žymas, įregistruotas šiame registre.
Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendime padarytomis išvadomis, 2019 m. lapkričio 2 d. pateikė skundą Komisijos Klaipėdos skyriui, kurio prašė panaikinti Sprendimą kaip nepagrįstą ir įpareigoti atsakovą tenkinti jo prašymą Nr. 21849723, pateikiant visus prašomus duomenis apie prašyme nurodyto asmens nekilnojamąjį turtą.
Komisijos Klaipėdos skyrius išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu nusprendė skundą tenkinti iš dalies. Panaikino Sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 16 d. prašymą Nr. 21849723. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Komisijos Klaipėdos skyrius sprendimu konstatavo, jog ginčijamas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2019-07-01 iki 2019-11-01) 8 straipsnio reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektus priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą. Komisijos Klaipėdos skyrius pažymėjo, jog Centras Sprendime faktinių aplinkybių nesusiejo su konkrečiomis NTRĮ 42 straipsnio 3 dalies nuostatomis, nenurodė, kodėl privatus detektyvas, Centro nuomone, nelaikytinas asmeniu, kuris teikia įstatymuose nustatytas teises paslaugas. Tokia Sprendimo motyvacija negali būti laikoma aiškia ir pakankama. Taip pat 2019 m. lapkričio 28 d. sprendime pabrėžiama, jog visiškai neaišku, kaip NTRĮ 29 straipsnio 1 punkto nuostatos yra susijusios su pareiškėjo pateiktu prašymu, kadangi minėta teisės norma reglamentuoja atvejus kada registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir pan.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog asmeniui kreipusis į teismą po to, kai ginčas buvo išnagrinėtas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, teisme yra sprendžiamas ginčas ne dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, bet dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso. Pirmosios instancijos teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o sprendžia ginčą dėl teisės iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-622-442/2020; 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020).
Įvertinus minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką darytina išvada, jog iš esmės nagrinėjamos bylos ginčo dalyku yra Centro Vakarų Lietuvos klientų aptarnavimo centro 2019 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. S-66871 (16.1 E), teisėtumas ir pagrįstumas.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja NTRĮ, PVDĮ, Viešojo administravimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Nekilnojamojo turto registro nuostatai (toliau – ir Nuostatai) (bylai aktuali Nuostatų redakcija galiojusi nuo 2019-07-26 iki 2020-03-27).
Žemesnės instancijos teismas
Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalis teigia, jog prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmens aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Vyriausybė. Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių 35.2 punktas numato, jog į prašymą pateikti turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys.
Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2018-11-23 iki 2020-09-01) 2 straipsnio 2 dalies 3-4 punktuose nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas dokumentams, kuriuos teikti draudžia įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti norminiai teisės aktai, įskaitant dokumentus, kurie nėra prieinami dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų slaptumo, komercinio konfidencialumo arba kurie sudaro valstybės, tarnybos, banko, komercinę, profesinę paslaptį bei dokumentams, kuriuos teikti riboja įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti norminiai teisės aktai, taip pat kai pareiškėjai turi pagrįsti dokumentų, kurių prašo, panaudojimo tikslą. Konstatuotina, kad ginčo situacija patenka į minėtų teisės normų reguliavimo sritį, todėl kilusio ginčo atveju Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigų įstatymo nuostatos netaikytinos.
Vadovaujantis NTRĮ 42 straipsnio 1 dalimi nekilnojamojo turto registro duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir kitas žymas, įregistruotus šiame registre, ir su šiais suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusių asmenų duomenys yra vieši, išskyrus šio ir kitų įstatymų nustatytus apribojimus. Nekilnojamojo turto registro duomenys teikiami šio įstatymo ir Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka pagal duomenų teikimo sutartis arba pagal asmenų prašymus. Duomenys, identifikuojantys daiktinių teisių turėtojus ir kitus su daiktinių teisių suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusius fizinius asmenis, teikiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymu (NTRĮ 42 straipsnio 4 dalis).
NTRĮ 42 straipsnio 3 dalis numato, kad duomenys apie visą asmens nekilnojamąjį turtą, daiktines teises į jį ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir kitas žymas, įregistruotus šiame registre, ir su šiais suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusių asmenų duomenys teikiami tik: 1) jo savininkams; 2) teismams ir teisėtvarkos institucijoms – valstybės pavestoms funkcijoms atlikti; 3) juridiniams asmenims, kurie užsiima draudimo verslu, kai duomenys yra būtini atitinkamoms draudimo paslaugoms besikreipiantiems asmenims teikti; 4) juridiniams asmenims, kurie teikia finansines paslaugas, susijusias su rizikos prisiėmimu ar kreditingumo vertinimu, kai duomenys yra būtini atitinkamoms finansinėms paslaugoms besikreipiantiems asmenims teikti; 5) savivaldybėms – savivaldybių funkcijoms atlikti; 6) valstybės institucijoms ir kitiems asmenims – valstybės pavestoms funkcijoms atlikti ar įstatymuose nustatytoms teisinėms paslaugoms teikti. Atkreiptinas dėmesys, jog minėtas sąrašas subjektų yra baigtinis, t. y. tik asmenys, atitinkantis NTRĮ 42 straipsnio 3 dalyje įvardintus požymius, turi teisę iš Nekilnojamojo turto registro gauti duomenys apie visą asmens nekilnojamąjį turtą, daiktines teises į jį bei šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus ir t. t. ir jis negali būti aiškinamas plečiamai.
Pažymėtina, jog analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Nuostatų 123 bei 135 punktuose. Remiantis Nuostatų 123 punktu Registro duomenys yra vieši, išskyrus Nekilnojamojo turto registro įstatymo ir kitų įstatymų nustatytus apribojimus. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 3 dalyje nurodyti duomenys teikiami šioje dalyje nurodytiems asmenims, atliekant paiešką pagal fizinio asmens pavardę ir asmens kodą, juridinio asmens pavadinimą ir (ar) kodą. Nuostatų 153 punktas nustato, jog Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas gali motyvuotai atsisakyti teikti Nekilnojamojo turto registro duomenis ir privalo nurodyti kitus galimus teisėtus duomenų gavimo būdus.
Šiame kontekste aktualūs Konstitucinio Teismo išaiškinimai, kad bet kokius informacijos laisvės ribojimus būtina pagrįsti tais pačiais konstituciniais kriterijais, kaip ir kitų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimus: informacijos laisvę riboti galima, jeigu tai daroma įstatymu, jeigu ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, jeigu ribojimais nėra paneigiama šios laisvės prigimtis bei esmė ir jeigu yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą santykius, susijusius su informacijos ieškojimu, gavimu ir skleidimu, įstatymais reguliuoti taip, kad, viena vertus, būtų užtikrinta viena iš prigimtinių žmogaus laisvių – informacijos laisvė, ir kad, kita vertus, įgyvendinant informacijos laisvę nebūtų pažeidžiamos konstitucinės vertybės, kad jos būtų apsaugotos ir apgintos (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
Analizuojant Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio redakciją, įsigaliojusią nuo 2012 m. sausio 10 d., atkreiptinas dėmesys į priežastis, paskatinusias tokios teisės normos atsiradimą. Iš 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1891 projekto Aiškinamojo rašto matyti, jog šio įstatymo projektas parengtas, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų 88 punkto (2007 m. vasario 27 d. redakcija), 97 punkto (2007 m. vasario 27 d., 2008 m. spalio 22 d., 2010 m. kovo 3 d., 2011 m. gegužės 4 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ byloje Nr. 12/2008-45/2009. Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarime pasisakyta, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta, kad advokatai, pateikę motyvuotą prašymą, turi teisę gauti Nekilnojamojo turto registre esančią informaciją, būtiną asmens teisei į teisminę gynybą veiksmingai įgyvendinti, prieštarauja LR Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai.
Akivaizdu, jog aptariamu atveju buvo siekiama įteisinti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus atitinkantį Nekilnojamojo turto registro duomenų teikimą ir konkrečius jo apribojimus nustatantį įstatyminį teisinį reguliavimą.
Vadovaujantis PVDĮ 2 straipsnio 6 dalimi privati detektyvinė veikla – šiame įstatyme nurodytos konsultacinės, tiriamosios, paieškos ir (ar) kitos paslaugos, teikiamos fiziniams ir juridiniams asmenims, siekiant padėti jiems teisėtai ginti savo teises ir laisves bei įgyvendinti teisėtus interesus. PVDĮ 21 straipsnyje yra pateiktas baigtinis sąrašas privataus detektyvo teikiamų paslaugų, t. y. privatus detektyvas, privačių detektyvų grupė ar privačių detektyvų bendrija, nepažeisdami įstatymų, gali teikti šias privačios detektyvinės veiklos paslaugas: 1) dingusių ar įstatymų nustatyta tvarka pripažintų nežinia kur esančiais asmenų paieška, dingimo aplinkybių tyrimas, informacijos apie galimą jų buvimo vietą rinkimas; 2) tėvų (įtėvių), globėjų ar rūpintojų prašymu informacijos apie nepilnamečių vaikų (įvaikių), neveiksnių tam tikroje srityje ir ribotai veiksnių tam tikroje srityje asmenų, kuriems įstatymų nustatyta tvarka nustatyta globa ar rūpyba, elgesį ir juos supančią aplinką rinkimas ir tyrimas, siekiant užtikrinti šių asmenų fizinį ar psichinį saugumą ir tik tais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankami ir (arba) netinkami siekiant šiame punkte nurodytų tikslų. Šiuo atveju privatus detektyvas, privačių detektyvų grupė ar privačių detektyvų bendrija neprivalo pranešti duomenų subjektui apie jo asmens duomenų tvarkymą; 3) informacijos, reikalingos baudžiamajam procesui, civiliniams, darbo, iš draudimo sutarčių kylantiems ginčams ar administracinės teisenos byloms nagrinėti, rinkimas ir tyrimas; 4) kliento kilmės, giminystės ryšių, biografijos ir kitų duomenų apie klientą rinkimas ir tyrimas; 5) kliento komercinės, gamybinės ir (ar) profesinės paslapčių apsaugos užtikrinimas, techninio saugumo užtikrinimas savininko (teisėto valdytojo) patalpose, transporto priemonėse ar kitose kliento teisėtai valdomose vietose, taip pat elektroniniuose informacijos saugojimo ir elektroninių ryšių įrenginiuose, apsaugos nuo neteisėto informacijos rinkimo techninėmis priemonėmis užtikrinimas; 6) iš kliento pavogto, dingusio, iššvaistyto ar kitu būdu prarasto turto ar nuosavybės teises į tą turtą patvirtinančio dokumento, ar su turtu susijusios kitokios informacijos paieška; 7) konfidencialumo reikalaujančių susitikimų rengimas; 8) konsultavimas kitais privačios detektyvinės veiklos klausimais; 9) asmenų patikimumo ar mokumo įvertinimas; 10) duomenų dėl nesąžiningos konkurencijos ar komercinės ūkinės veiklos rinkimas; 11) skolininkų ir jų turto paieška.
Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą darytina išvada, kad teisės aktuose privataus detektyvo paslaugos nėra įvardijamos kaip teisinės paslaugos. Taip pat nėra teisinio pagrindo teigti, kad privatus detektyvas gali vykdyti valstybės pavestas funkcijas. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytą, konstatuotina, kad pareiškėjas nepatenka į NTRĮ 42 straipsnio 3 dalies 6 punkte, apibrėžtų subjektų ratą, turinčių teisę iš Nekilnojamojo turto registro gauti duomenys apie visą asmens nekilnojamąjį turtą, daiktines teises į jį ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir kitas žymas, todėl atsakovas pagrįstai Sprendimu nusprendė atsisakyti tenkinti pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 16 d. prašymą Nr. 21849723.
Kaip ir anksčiau minėta Komisijos Klaipėdos skyrius 2019 m. lapkričio 28 d. sprendime konstatavo, jog Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamų reikalavimų. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis teigia, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas yra išaiškinęs, kad administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, panaikinti skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008; 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008 ir kt.). Kai nėra pagrindo individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (lot. tik šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).
Žemesnės instancijos teismas
Komisijos Klaipėdos skyrius 2019 m. lapkričio 28 d. sprendime pagrįstai nurodė, jog Centras Sprendime nurodė netinkamus jo priėmimo teisinius pagrindus (NTRĮ 29 straipsnio 1 punktą ir NTRĮ 42 straipsnio 3 punktą). NTRĮ 29 straipsnio 1 punktas reglamentuoja atvejus kada Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekė gauti informaciją iš Nekilnojamojo turto registro, o ne jame įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, todėl akivaizdu, jog NTRĮ 29 straipsnio nuostatos nėra aktualios nagrinėjamam ginčui. Taip pat atsakovas Sprendime suklydo nurodydamas, jog asmenų, turinčių teisę gauti informaciją apie visą asmens nekilnojamąjį turtą, baigtinis sąrašas yra pateiktas NTRĮ 42 straipsnio 3 punkte, kadangi šis sąrašas yra nurodytas NTRĮ 42 straipsnio 3 dalies 1-6 punktuose.
Atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas skunde neneigia, kad Sprendime nepagrįstai vienu iš jo teisiniu priėmimo pagrindu buvo nurodytas NTRĮ 29 straipsnio 1 punktas. Taip pat sutinka, kad buvo padaryta klaida nurodant, jog minėtas baigtinis sąrašas asmenų yra reglamentuotas NTRĮ 42 straipsnio 3 punkte, tačiau akcentuoja, jog minėtos klaidos nesutrukdė pareiškėjui suprasti priimto individualaus administracinio akto esmės ir jo priėmimo pagrindo, todėl laikosi pozicijos, jog šie apsirikimai yra neesminiai ir nesudarantys pagrindo naikinti Sprendimą.
Teismas įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus sutinka su atsakovo pozicija, jog Sprendimo trūkumai nesutrukdė pareiškėjui suprasti jo esmės, todėl jie nelaikytini esminiais. Būtent šias aplinkybes konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. gegužės 12 d. nutartyje (nutarties 20-21 punktai).
Įvertinus minėtų aplinkybių bei bylos rašytinių įrodymų visumą darytina išvada, kad VĮ „Registrų centras“ 2019 m. spalio 8 d. sprendimu Nr. S-66871 (16.1 E) pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 16 d. prašymą Nr. 21849723, Sprendimo motyvacijos trūkumai pripažįstami neesminiais, todėl atsakovo skundas tenkintinas ir Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. 21R2-142 (AG2-119/17-2019) naikintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,
nusprendžia:
atsakovo valstybės įmonės „Registrų centras“ skundą tenkinti.
Panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos Klaipėdos apygardos skyriaus 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 21R2-142 (AG2-119/17-2019) ir palikti galioti valstybės įmonės „Registrų centras“ 2019 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. S-66871 (16.1 E).
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.