Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

Šakių rajono apylinkės teismo teisėja Judita Sungailaitė, sekretoriaujant I. U., dalyvaujant ieškovės Šakių rajono Lukšių žemės ūkio bendrovės atstovui Dainiui Pundinui, atsakovams V. M., R. P., jų atstovei advokato padėjėjai Renatai Jankutei, trečiajam asmeniui notarei B. V., teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Šakių rajono Lukšių žemės ūkio bendrovės dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo bei valdymo gynimo ir nuostolių priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškiniai atmestini.

Dėl pirkėjo teisių ir pareigų perėmimo

Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmenybės teisė įsigyti naudojamą žemės sklypą žemės naudotojui (nuomininkui), kuris turi didesnį tiek teisinį, tiek ekonominį suinteresuotumą įsigyti žemės sklypą pirmiau negu kiti tretieji asmenys. Pirmenybės teisės gynimo būdo nustatymas padeda šios teisės turėtojui išvengti neigiamų jo teisės pažeidimo padarinių arba, neigiamiems padariniams jau kilus, juos pašalinti ar kiek įmanoma sumažinti. Jeigu specialaus pažeistos pirmenybės teisės gynimo būdo nebūtų nustatyta, tai asmuo negalėtų realiai įgyvendinti turimos teisės. Taigi pažeistą pirmenybės teisę jos turėtojas gali realiai apginti iš esmės tik tokiu būdu, kuris jam suteiktų galimybę tapti trečiajam asmeniui parduoto žemės sklypo savininku. Toks gynimo būdas lemia mažiausias neigiamas teisės pažeidimo pasekmes ir užtikrina faktinį pirmenybės teisės įgyvendinimą. Žinoma, galimi ir kiti tokio asmens teisių gynimo būdai, pavyzdžiui, nuostolių atlyginimas ar sandorio panaikinimas, bet jie mažiau atitinka pirmenybės teisės turėtojo interesus, sukelia didesnių neigiamų pasekmių. Svarbu tai, kad pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimas yra greitesnis bei pigesnis pirmenybės gynimo būdas.

Pirkėjo teisų ir pareigų perkėlimo, kaip pirmenybės teisės gynimo būdo, specifika yra tai, kad jo taikymas nepriklauso nuo trečiojo asmens, kuriam neteisėtai perleistas turtas, sąžiningumo. Dėl to, taikant pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo institutą, negalima vadovautis CK 1.80 straipsnio 2–4 dalyse, CK 4.96 straipsnyje nustatytomis sandorio negaliojimo ir turto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo taisyklėmis. Pirmenybės turėtojui priklauso ne pats perleistas turtas, bet teisė jį įsigyti pirmiau už kitus.

Byloje nustatyta, kad ieškovė Šakių rajono Lukšių žemės ūkio bendrovė 2007 m. gruodžio 7 d. sudarė su A. M. privačios žemės nuomos sutartį, kuria A. M. išnuomojo jam nuosavybės teise priklausančio žemės ūkio paskirties žemės sklypo 7,15 dalį iki 2012 m. gruodžio 6 d. (t. 2 b.l. 68). 2007 m. gruodžio 7 d. ieškovė ir O. M. sudarė privačios žemės nuomos sutartį, kuria O. M. išnuomojo ieškovui nuosavybės teise priklausančio žemės ūkio paskirties žemės sklypo 3,96 ha dalį iki 2012 m gruodžio 6 d.(t. 2 b.l. 9-11). Šios abi sutartys buvo įregistruotos VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre. (t.2 b.l. 15-17). A. M. ir O. M. mirė, po jų mirties jų palikimą priėmė atsakovas P. M.. Su P. M. ieškovė 2011 m. gegužės 30 d. sudarė privačios žemės nuomos sutartį, kuria atsakovas išnuomojo ieškovui jam nuosavybės teise priklausantį 11.10 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą iki 2016 m. gegužės 29 d. Žemės sklypo savininkas P. M. 2012 m. rugsėjo 29 d. pirkimo – pardavimo sutartimi nuomojamus žemės sklypus pardavė atsakovui R. P.. Tačiau sudarydamas sandorį žemės savininkas neįvykdė 2004 m. liepos 15 d. LR Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-2406 (toliau nurodoma Laikinasis įstatymas) 6 straipsnio 2 dalies reikalavimų, nes ieškovės neinformavo įstatyme numatyta tvarka apie parduodamus žemės sklypus. Laikinojo įstatymo 2 straipsnyje yra apibrėžti juridiniai asmenys, turintys pirmumo teisę įsigyti parduodamą nuomojamą žemės sklypą, tai yra juridiniai asmenys – žemės ūkio produkcijos gamintojas, kurio metinės įplaukos už realizuotą prekinę žemės ūkio produkciją sudaro daugiau kaipo 50 procentų visų gautų pajamų ir kurio ekonominis gyvybingumas gali būti įrodytas Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka įvertinus šios asmens perspektyvas. Teismas laiko, jog ieškovė pateikė visus dokumentus, kurie patvirtina tai, jog ieškovė atitinka įstatymo numatytus reikalavimus, todėl laikytina subjektu, turinčiu Laikinajame įstatyme numatytą pirmumo teisę. (t. 2, b.l. 18, 19, 115-117). Be to, Laikinajame įstatyme taip pat nurodoma, kad pirmumo teisę turi parduodamo žemės sklypo naudotojas, naudojęs šią žemę žemės ūkio veiklai ne mažiau kaip metus, kas taip pat atitinka nagrinėjamą situaciją, nes ieškovė ginčo sklypus pagal nuomos sutartis naudojosi nuo 2007 m. Taigi atsakovui sudarius sandorį, ir apie tai neinformavus Laikinojo įstatymo 6 str. 2 d. numatyta tvarka, leidžia daryti išvadą, jog buvo pažeista ieškovės pirmenybės teisė pirkti žemę nurodyto Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies pagrindu. Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad žemės savininkas žemės sklypą gali perleisti kitiems asmenims, kai žemės sklypo naudotojas atsisako pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą arba nustatytu laiku nepateikia sutikimo jį pirkti. Nustatyta, kad perleidimo sandoris buvo sudarytas apskritai apie jį neinformavus ieškovės. Iš šalių bei trečiojo asmens notarės B. V., tvirtinusios 2011 m. rugsėjo 29 d. sandorį, paaiškinimų seka, kad aplinkybės apie ieškovės pirmumo teisę sandorio sudarymo metu nebuvo išsiaiškintos, sandorio sudarymo metu nebuvo pateikti jokie dokumentai, patvirtinantys apie informacijos pateikimą ieškovei.

Šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, jog sudarant sandorį buvo pažeista ieškovės pirmumo teisė, todėl jai atsirado teisė per 3 mėnesius pareikšti reikalavimą dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo.

Dėl turtinio komplekso sąvokos

Atsakovai R. P. ir P. M. (šiuo metu V. M.) savo atsiliepimuose nurodo, kad 2011 m. rugsėjo 29 d. pirkimo – pardavimo sutartimi buvo parduotas ne vien žemės sklypo dalys, tačiau taip pat ir visą kitą jam nuosavybės teise priklausęs nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini) kaip vientisą nekilnojamojo turto kompleksas (viso 8 daiktus). Abiejų sandorių šalių tikslas buvo parduoti ir įsigyti visą atsakovui priklausantį turtą (duomenys neskelbtini). Nors turtinio komplekso sąvoką ginčijo ieškovė, teigdama, jog pirkimo – pardavimo sutartimi buvo parduoti 8 atskiri daiktai, tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog turtinio komplekso sąvoka yra įtvirtinta CK 1.110 str. 2 d. Teismų praktikoje yra aiškinama, kad turtinis kompleksas kaip civilinių teisių objektas laikomas bendros ūkinės paskirties vienijamų daiktų visuma (CK 1.110 straipsnio 2 dalis). Tokie daiktai gali būti tiek kilnojamieji, tiek nekilnojamieji, pavyzdžiui, žemės sklypas, pastatai, statiniai, įrengimai, mechanizmai ir kitos gamybos priemonės, žaliavos, atsargos. Konstatuotina, kad kai turtinį kompleksą sudarantys daiktai funkciniu ryšiu susiję taip, kad, nesant ar atskyrus kurį nors iš susidedančių daiktų, normaliai nefunkcionuotų visas kompleksas ar neproporcingai sumažėtų tokio komplekso vertė, tai tokiu atveju nuosavybės perleidimo objektas tiek pagal sutartį, tiek kitais įstatyme nustatytais pagrindais gali būti tik turtinis kompleksas kaip savarankiškas civilinių teisių objektas, bet ne tokio komplekso sudėtinės dalys. Priešingu atveju aptariamo turtinio komplekso dalinis perleidimas reikštų jo dalinį ar visišką likvidavimą. Nagrinėjamoje byloje 2011 m. rugsėjo 29 d. pirkimo – pardavimo sutartimi P. M. R. P. pardavė 8 daiktus, kurie visi yra (duomenys neskelbtini) Sutartyje nurodyti daiktai yra: pastatas – gyvenamasis namas, pastatas kluonas, pastatas – ūkinis pastatas, pastatas – klėtis, kiti statiniai – kiemo statiniai, du žemės sklypus ir vieno sklypo 74/79 dalį. (t. 2, b.l. 52-68). Teismo posėdžio metu atsakovė V. M. nurodė, kad parduodant nurodomą turtą jos ir jos sutuoktinio tikslas buvo parduoti visą šiame kaime esantį turtą. Atsakovė nurodė, jog sodybos pastatai buvo apleisti, todėl jie neturėdami galimybės juos prižiūrėti ir tvarkyti norėjo pastatus parduoti, taip pat atsakovė nurodė, kad jeigu būtų pavykę parduoti tik pastatus žemės sklypus būtų pasilikę ir toliau nuomavę. Tačiau vienų pastatų pirkti niekas nenorėjo, todėl ieškojo pirkėjo, kuris pirktų pastatus kartu su šalia esančiais žemės sklypais. Pagal byloje esančius dokumentus bei atsakovų paaiškinimus suprantama, kad ginčo sklypai yra šalia parduotų gyvenamojo namo ir kitų pastatų. Tokias pat aplinkybes nurodė ir atsakovas R. P., kuris nurodė, kad jo tikslas buvo įsigyti žemės sklypus, todėl jis sutiko pirkti visą siūlomą nekilnojamąjį turtą kartu. R. P. nurodė, jog jis yra ūkininkas, todėl jam buvo aktualiausia įsigyti žemės sklypus, kuriuose galėtų užsiimti savo veikla. Teismas mano, jog šie atsakovų paaiškinimai yra suprantami ir logiški – atsakovė V. M. siekdama maksimalaus ekonominio efekto nesutiko parduoti atskiromis dalimis nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), atitinkamai atsakovas R. P. norėdamas įsigyti žemės sklypus sutiko su Maksvyčių keliamomis sąlygomis ir įsigijo kartu buvusius pastatus. Kadangi pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytus daiktus parduodant atskiromis dalimis, abu atsakovai nebūtų pasiekę norimo tikslo, akivaizdu, jog parduodami daiktai, esantys vienu adresu ir vienas šalia kito, buvo parduoti kaip turtinis kompleksas. Atsižvelgiant į nurodytą teismas konstatuoja, jog atsakovas pardavė visą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), kaip vieną nedalomą kompleksą, susidedantį iš 5 statinių ir trijų žemės sklypų vienam asmeniui atsakovui R. P.. Teismas konstatuoja, jog pagal Laikinojo įstatymo prasmę atsakovė ir jos sutuoktinis neprivalėjo pardavinėti šio turto dalimis ir būtent ieškovės nuomojamus sklypus siūlyti pirkti jiems, kaip dabar to ieškiniu siekia ieškovė.

CK 4.79 straipsnis nustato pirmenybės teisę bendraturčiams pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą dalį ta kaina ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, kuria ji parduodama. Jeigu dalis parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Ši norma pagal įstatymo analogiją taikytina pirmumo teisės įgyvendinimui ir jos pažeidimo pasekmėms.

2011 m. rugsėjo 29 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi P. M. pardavė R. P. jam nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus su jame esančiais gyvenamosios paskirties pastatais (duomenys neskelbtini) (t. 2, b.l. 52-68). Byloje nustatyta, kad žemės sklypų turto nuomininkams nebuvo pasiūlyta įsigyti šį turtą pirmumo teise. Pasiūlymo pareiga tenka pardavėjui. Pagal analogiją taikytinas CK 4.79 straipsnis nustato, jog bendraturtis turi teisę reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės. Ieškovė ieškiniu prašo perkelti ne visas pirkėjo teises, o tik jų dalį, t.y. tik nuomotų žemės sklypų apimtyje. Dėl subjektų teisinės padėties šiame santykyje skirtumo (nuomininkas), lyginant su subjektais pagal analogiją taikomam sureguliuotame santykyje (bendraturtis), taikytini bendrieji teisės principai (teisės analogija).

Laikinasis įstatymas, nenumato žemės sklypų savininkui nei pareigos parduoti priklausantį turtą, nei įpareigoja turtą perleisti kito asmens nuosavybėn tokiomis dalimis, kad viena iš jų atitiktų nuomojamų žemės sklypų dalį, nei kokiu kitu būdu suvaržo ar riboja nuosavybės teise priklausančio turto perleidimą. Savininkas turi teisę bet kada perleisti nuosavybės teise jam priklausantį turtą, tačiau tuo atveju, privalo apie ketinimą parduoti nuomojamą žemės sklypą pranešti įstatymo numatyta tvarka nuomininkui.

Nagrinėjamo ginčo atveju savininkas disponavo 8 daiktais, kuriems visiems suteiktas vienas adresas ir visi jie pastatyti viename žemės sklype. Todėl turtas vertintinas kaip nedalusis. Tuo atveju, jeigu nuomininkui būtų perkelta teisė įsigyti nuosavybėn žemės sklypus, neišvengiamai tektų spręsti klausimą dėl pastatų, perleidimo ar naudojimosi tvarkos. Akivaizdu, kad atsakovas P. M. siekė parduoti pastatus ir žemės sklypus vienam pirkėjui, perleisdama nuosavybę į visą turtą. Tokia jo teisė, kaip jau aptarta, nėra ribojama susiklosčiusioje ginčo situacijoje. Teismas vertina, kad prieš parduodama nuomojamus žemės sklypus, P. M. privalėjo nuomininkams pasiūlyti pirkti šį turtą pirmumo teise už tą pačią kainą ir tomis pačiomis sąlygomis. Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata negali būti absoliutinama nuomininko naudai ir vertintina tokiu būdu, kaip ją traktuoja ieškovė – jog nuomininkas turi pirmumo teisę įsigyti jo nuomojamus žemės sklypus, tuo pagrindu reikšdama reikalavimą tik dėl dalies pirkėjų teisių perkėlimo. Tik dalies teisių perkėlimas pagal sutartį pažeistų pirkėjo teises, kuris galėtų disponuoti ne visu turtu, kurį įsigijo, likdamas dalies turto savininku. Kita vertus, nuomininkui numatyta pirmenybės teisė pirkti parduodamą turtą, šiuo atveju pretenduojant tik į dalį parduoto turto, negali būti realizuojama prieš turto savininko teisę ir valią parduoti visą žemės sklypą vienam savininkui su žemėje esančiais pastatais.

Taigi, nagrinėjamuoju atveju būtent atsakovas P. M. pats turėjo teisę apsispręsti, kas jam yra naudingiau – parduoti visą pastatų kompleksą su žemės sklypu, ar tik ieškovės nuomojamus žemės sklypus. Tuo tarpu, kaip matyti iš atsakovų paaiškinimų, būtent viso pastatų komplekso kartu su žemės sklypu pardavimas ir buvo ginčo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo esminė sąlyga. Be to, kad toks pardavimo būdas tuo metu buvo labiau pelningas, patvirtina ir susiklosčiusi nekilnojamojo turto pardavimo praktika. Todėl vien šiuo požiūriu ieškinys nėra pagrįstas, nes atsakovas neturėjo pareigos parduoti ieškovei vien jų nuomojamus žemės sklypus. Teismas sutinka su tuo, kad atsakovas turėjo pranešti ieškovei apie savo ketinimą parduoti visą pastatų kompleksą kartu su žemės sklypu. Tačiau tai savaime negali būti pagrindu, leidžiančiu kalbėti apie ieškovės teisių pažeidimą bei tuo labiau nepatvirtina ieškinio pagrįstumo, nes, kaip matyti iš ieškovės reikalavimo, jos valia buvo nukreipta tik į jų nuomojamus žemės sklypus. Šiuo atveju, teismas laiko, jog konstatavimas, kad ieškovės teisės buvo pažeistos nepasiūlius jai nusipirkti viso parduodamo turto išeina už ieškinio reikalavimo ribų. (CPK 265 str. 2 d., 306 str. 2 d., 312 str.). Teismas laiko, jog šiuo atveju neturi teisės peržengti reikalavimo ribų atsižvelgiant į viešojo intereso gynimą, nes toks teiginys prieštarauja Laikinojo įstatymo paskirčiai suderinti nuomininkų ir turto savininkų interesus, o viešas interesas preziumuoja ne vien nuomininkų, bet ir turto savininkų teisių gynimą.

Dėl šalių sudarytos papildomos sutarties

Atsakovai teismui pateikė tarp jų sudarytą papildomą sutartį, kurioje nurodoma, jog atsakovas prisiėmė papildomų įsipareigojimų atsakovų Maksvyčių atžvilgiu. (t. 2, b.l. 70-71). Tačiau teismas laiko, jog šia sutartimi nesiremtina. Atsakovai nurodo, jog pardavimo sandorio vertė buvo numatyta mažesnė dėl prisiimtų papildomų įsipareigojimų. Teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, jog sandorio sudarymo metu, jos nuomone, parduodamo turto vertė galėjo būti apie 200 000 Lt, tuo tarpu jų sandorio vertė yra tik 50 000 Lt, tai yra keturis kartus mažesnė. Tuo tarpu papildomos sutarties sąlygos yra akivaizdžiai neapgalvotos bei neatitinkančios proporcingumo principo, tai yra, prisiimtų įsipareigojimų dydis neatitinka perleisto turto vertės, kas kelia pagrįstų abejonių pateiktos sutarties teisingumu. Atsakovai nurodė, jog šiai sutarčiai nėra privaloma rašytinė ar notarinė forma, todėl ji yra galiojanti. Tačiau šios sutarties patikimumu kelia abejonių ir tai, jog šioje sutartyje yra surašyti tik įsipareigojimai, tačiau nėra numatyta jokių sankcijų už įsipareigojimų nevykdymą. Taigi sudaromas sandoris, kurio vertė keturis kartus mažesnė negu rinkos vertė, tačiau prisiėmęs įsipareigojimus asmuo nepatiria jokių neigiamų pasekmių, net ir nevykdydamas prisiimtų įsipareigojimų. Toks sutarties turinys, kuriame trūksta elementarių protingų sąlygų kelia pagrįstų abejonių savo sudarymo aplinkybėmis, todėl teismas laiko, jog šis sandoris yra tariamas, todėl pagal CK 1.86 str. laikytinas negaliojančiu. Teismas mano, kad akivaizdu, jog jeigu sandorio kaina būtų keturis kartus sumažinama, turtą perleidžianti šalis, būdama vidutiniškai protingu žmogumi, imtųsi visų priemonių, jog jo atžvilgiu prisiimti įsipareigojimai būtų vykdomi, tuo tarpu šioje sutartyje nėra numatyta net elementarių sankcijų už įpareigojimų nevykdymą. Teismo posėdžio metu buvo nurodyta, jog atsakovas P. M. buvo advokatas, tai yra asmuo užsiimantis teisine praktika ir žinantis teisines pasekmes. Šios aplinkybes dar labiau kelia abejonių dėl šios sutarties atsiradimo aplinkybių. Kaip nurodo atsakovai, ši sutartis laikytina pirkimo – pardavimo sutarties dalimi ir aiškintina pagrindinės sutarties kontekste, tačiau teismas nesutinka su tokiu aiškinimu. Akivaizdu, kad P. M. būdamas teisininkas ir suvokdamas sudaromų sandorių reikšmę, sumažindamas turto vertę net 4 kartus bei siekdamas apginti savo interesus turėjo pridėtoje rašytinėje sutartyje nurodomas sąlygas įrašyti į pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį ir jas patvirtinti notariškai, tačiau tai nebuvo padaryta. Tuo tarpu pridedamos papildomos sutarties sąlygos akivaizdžiai pažeidžia šalių interesus, yra nelogiškos ir neprotingos, kas leidžia teismui daryti išvadą apie tai, kad šis sandoris yra tariamas. Taip pat šią teismui išvadą patvirtina ir tai, kad nors po jos sudarymo praėjo daugiau negu metai, nei viena iš nurodytų sąlygų nebuvo įvykdyta, ką patvirtino atsakovai teismo posėdžio metu. Kadangi teismui nebuvo pateiktas reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu, teismas tik pasisako dėl pareikštų atsikirtimų bei pridedamo rašytinio susitarimo nelaiko pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties dalimi.

Dėl 3 mėnesių ieškinio senaties termino

Su tokiu senaties termino skaičiavimu nesutinka atsakovai, kurie nurodo, jog apie žemės sklypų pirkimą – pardavimą ieškovei buvo žinoma, nuo pat jų perleidimo dienos. Savo atsiliepimuose bei teismo posėdžio metu atsakovai aiškino, jog apie sandorio sudarymą jie informavo ieškove telefonu, ieškovės vadovas buvo apie tai informuotas tuo metu, kai R. P. jį buvo sutikęs Registrų centre, atsakovas R. P. ne kartą bendravo telefonu su Lukšių žemės ūkio bendrovės darbuotojais, tačiau teismas laiko, jog šie atsakovų argumentai nėra pagrįsti ir įrodyti. Teismo posėdžio metu R. P. nurodė, kad jis turi ir kitų interesų Lukšių žemės ūkio bendrovėje, tad akivaizdu, jog jis telefonu galėjo bendrauti su šios įmonės darbuotojais, taip pat nėra jokių duomenų, jog R. P. buvo sutikęs įmonės vadovą. Taip pat teismas atmeta ir atsakovų daromas prielaidas, jog įmonė „Landvista1“ prašoma ieškovų registrų centre domėjosi R. P. perleistais žemės sklypais, nes nėra pakankamai duomenų, kurie patvirtintų šias atsakovų daromas prielaidas.

Tačiau teismas, laiko, jog vertinant visumą esančių įrodymų, laikytina, kad atsakovai įrodė, jog ieškovė apie įvykusį pirkimo – pardavimo sandorį sužinojo anksčiau, negu gautas išrašas registrų centro. Pirmiausi atsakovė V. M. pateikė teismui telefono išklotine, iš kurių matyti, kad ji spalio 17 d. 11.05 val. skambino telefono Nr. 834544337 ir kalbėjo 23 min. 39 s. (t. 3, b.l. 22-23). Taip pat atsakovės atstovės pateiktas pranešimas patvirtina, jog šis telefono numeris priklauso Lukšių žemės ūkio bendrovei (t. 3, b.l. 24). Teismo posėdžio metu atsakovė V. M. nurodė, kad ji skambino ieškovės telefono numeriu, kalbėjo su įmonės darbuotoja, su kuria buvo kalbėta apie įvykusį sandorį, buvo aptartos aplinkybės dėl nuomos mokesčio pervedimo. Teismas laiko, jog nėra pagrindo netikėti V. M. nurodytomis aplinkybėmis, nes pagal turimus duomenis matyti, kad atsakovė V. M., gyvendama Klaipėdos mieste, neturi jokių kitų bendrų interesų su Šakių rajono Lukšių žemės ūkio bendrove. Šis skambutis buvo po pirkimo – pardavimo sandorio sudarymo, todėl netikėti V. M. nurodomomis aplinkybėmis, teismas neturi pagrindo. Be to, šių aplinkybių nepaneigė ir ieškovės atstovas, nors jam buvo pasiūlyta pateikti papildomų įrodymų ( liudytojos apklausa), kurie paneigtų atsakovės nurodomas aplinkybės. Ieškovas šia galimybe nepasinaudojo ir neprašė apklausti liudytojos. Taip pat teismui išvadą, apie ieškovės ankstesnį sužinojimą apie žemės sklypų perleidimą, leidžia daryti, tai, kad ieškovė V. M. 2011 m. lapkričio 23 d. pervedė nuomos mokestį. Atsakovė atsiliepime nurodė, jog nuomos mokestis buvo sumokėtas už 2011 m. tris ketvirčius, pateikė sumokėto žyminio mokesčio išskaičiavimą, su kuriuo teismas sutinka. (t.3, b.l. 19). Atitinkama ieškovė ginčijo atsakovų apskaičiuotą nuomos mokestį, tačiau teismui negalėjo konkrečiai paaiškini už kokių periodus, ar kt. buvo sumokėtas nuomos mokestis. Savo atsikirtimus ieškovai grindė tik išvedžiojimais, tačiau nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, kurie paneigtų atsakovės pateiktus duomenis. Teismas laiko, jog ieškovė būdama juridiniu asmeniu, privalo vesti buhalterinę apskaitą, kas netgi turėtų palengvinti įrodinėjimą šioje situacijoje siekiant paneigti ieškovės nurodomus argumentus, tačiau ieškovė jokių duomenų apie išmokėtas sumas nepateikė bei atsakovės pateiktų argumentų nepaneigė. Atsižvelgiant į nurodytą teismas, laiko, kad tos aplinkybės, jog V. M. 2011 m. spalio 17 d. skambino Lukšių žemės ūkio bendrovės telefonu, bendravo beveik 24 minutes, po ko sekė, kad ieškovė 2011 m. lapkričio 23 d. atsakovei pervedė žemės nuomos mokestį už 3 ketvirčius, yra pakankamas pagrindas teigti, jog jau spalio mėnesį ieškovė žinojo apie žemės sklypų perleidimo faktą, todėl pateikdama ieškinį teismui (pirminis Klaipėdos miesto apylinkės teismui buvo pateiktas 2012 vasario 23 d. ) praleido 3 mėnesių ieškinio senaties terminą. Kadangi atsakovai prašo taikyti ieškinio senaties terminą, tesimas konstatuoja, jog šis jų reikalavimas tenkintinas, todėl ieškinys dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo atmestinas, suėjus ieškinio senaties terminui.

Dėl valdymo gynimo ir nuostolių priteisimo

Šioje byloje nagrinėjamas ieškovės reikalavimas dėl ieškovė pažeisto valdymo teisės bei jai padarytų nuostolių atlyginimo. Siekiant nustatyti šį reikalavimą, būtina nustatyti kokiu pagrindu ieškovas naudojosi ginčo sklypais. Kaip jau buvo nurodyta atsakovas R. P. ginčo sklypus įsigijo 2011 m. rugsėjo 29 d. pagal pirkimo – pardavimo sandorį iš P. M.. Sklypų įsigijimo dieną nekilnojamojo turto registre buvo registruotos 2007 m. gruodžio 7 d. privačios žemės nuomos sutartys, susijusios su 74/79 dalimis žemės sklypo, šios sutartys galiojo iki 2012 m. gruodžio 6 d. CK 6.559 str. nurodomo, kad kai dėl žemės savininko mirties arba kitu teisiniu pagrindu žemės nuosavybės teisė pereina kitam savininkui, žemės nuomos sutartis galioja naujajam savininkui jeigu sutartis buvo įstatymu nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. Nagrinėjamu atveju R. P. įsigijo žemės sklypus 2011 m. rugsėjo 29 d., jis matė, jog registrų centre yra įregistruota nuomos sutartis, kuri galioja iki 2012 m. gruodžio 6 d. Vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, naujasis savininkas matydamas artėjančia nuomos sutarties pabaigą apie nuomos sutarties nutraukimą pranešė ieškovei. Taigi teismas laiko, jog nesant nuomos sutarčiai įregistruotai registrų centre R. P. suėjus nurodytam nuomos sutarties pasibaigimo terminui teisėtai disponavo jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu. Atitinkamai R. P. įsigydamas žemės sklypą, unikalus Nr. 8464-0006-0106, jokių teisių ir pareigų nuomininko atžvilgiu neperėmė, kadangi su P. M. sudaryta privačios žemės nuomos sutartis nebuvo įregistruota. Ieškovė savo ieškinyje nurodo, jog dėl ginčo sklypu ji su atsakovu P. M. sudarė nuomos sutartį 2011 m. gegužės 30 d., kuri nebuvo įregistruota registrų centre. Tačiau grįsdama savo argumentu dėl nuomos sutarčių ji remiasi nuomos sutartimi, kuri buvo sudaryta 2004 m. rugsėjo 1 d. ir ši sutartis įregistruota registrų centre. Teismas nesutinka su ieškovės nurodomu nuomos sutarčių galiojimo termino skaičiavimu, nes nesuprantama, kodėl yra remiamasi 2004 m. nuomos sutartimi, jeigu 2011 m. gegužės 30 d. su P. M. buvo sudaryta nauja nuomos sutarti dėl tų pačių žemės sklypų nuomos. Suprantama, jog sudarius naują nuomos sutartį, anksčiau sudaryta sutartis nebegalioja, todėl teismas laiko, jog ieškovė sudarius naują nuomos sutartį, privalėjo ją registruoti registrų centre, kad ji turėtų teisinę galią prieš trečiuosius asmenis. Ieškovė neginčijo fakto, jog 2011 m. gegužės 30 d. sutartys registruotos nebuvo, todėl ji negali reikalauti, kad atsakovas R. P. jomis remtųsi, nes šiam atsakovui apskritai galėjo nebūti žinoma apie esančias žemės nuomos sutartis. Todėl teismas konstatuoja, kad Registrų centre neįregistruotos sutartys, remiantis CK 6.559 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, laikytinos teisinės reikšmės atsakovo atžvilgiu neturinčiomis.

Taip pat teismas sutinka su atsakovo atsiliepime nurodytais atsikirtimais, jog ieškovas pasirinko netinkamą teisių gynybos būdą. Ieškovas pareiškė ieškinį dėl reikalavimo apginti jo pažeistą valdymą, tačiau iš bylos duomenų akivaizdu, jog ieškovę ir atsakovą R. P. sieja nuomos sutarties santykiai, tai yra prievoliniai santykiai. Taigi ieškovei manant, jog jos teisės yra pažeistos, ji privalo savo teises ginti reikšdama ne daiktinį ieškinį, o pažeistas teises privalo ginti remdamasi sutarčių teisės normomis ir reikšti ieškinį, grįsta prievoline teise.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neįrodė savo žemės sklypų teisėto valdymo, į tai, kad ieškovė neatsižvelgdama į tai, kad ją ir atsakovą R. P. sieja prievoliniai santykiai, o reikalavimą pateikė remiantis daiktinės teisės normomis, konstatuoja, jog ieškinys dėl valdymo pažeidimo atmestinas. Atitinkamai nenustačius valdymo pažeidimo, nenagrinėtinos aplinkybės dėl patirtų nuostolių priteisimo.

Dėl piktnaudžiavimo teise

Atsakovas R. P. pateikė prašymą paskirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą teise.( t. 1, b.l. 60-62) Šis reikalavimas grindžiamas tuo, kad kaip nurodo atsakovas, ieškovei suprantant, kad nuomos santykiai baigiasi ir nebėra prasmės žemės sklypus dirbti ir sėti naujas kultūras, pats žemės sklypų nedirbo, o tik atsakovui suarus ir apsėjus laukus pateikė ieškinį dėl valdymo pažeidimo. Tokį ieškovo elgesį atsakovas traktuoja kaip piktybišką, siekiant kaip įmanoma labiau pakenkti atsakovui. Tesimas šį prašymą atmeta, atsižvelgdamas į tai, kad kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į teismą, jeigu mano, kad yra pažeistos jo teisės. Šiuo atveju ir pats atsakovas pripažino, jog formaliai jis pažeidė ieškovės teisę disponuoti žemės sklypais iki 2012 m. gruodžio 6 d. Tačiau atsižvelgdama į tai, kad ieškovė jokių darbų nevykdė, savo iniciatyva apsėjo ginčo sklypus. Taigi, akivaizdu, jog formaliai ieškovės teisė buvo pažeista. Tačiau teismas sutinka su tais argumentais, kad atsižvelgiant į darbų sezoniškumą, būtų neprotinga ir netikslinga tiek vienai pusei užsėti laukus, tiek kitai pusei laukti nuomos sutarties pasibaigimo dienos, kada jau nebus galimybės atlikti būtinus darbus. Taigi esant nors ir formaliam pažeidimui, šalis kurios teisės buvo pažeistos, turi teisę kreiptis į teismą. Apie tai, kad ieškovė piktybiškai laukė, kol bus suarti ir apsėti laukai atsakovo, ir tada pradėjo rinkti įrodymus dėl kreipimosi į teismą, teismas laiko nepagrįstais, nes kiekviena šalis besikreipianti į teismą pati sprendžia kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis jis įrodinės savo reikalavimus teisme, todėl negali būti apribota jo teisė rinkti įrodymus. Atitinkamai, tai kad ieškovė tai darė piktybiškai yra tik atsakovo nuomonė, kuri nepagrįsta objektyviais duomenimis. Atsižvelgiant į nurodytą teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo ieškovei skirti baudą už piktnaudžiavimą teise, nes tokiu būdu būtų apribota asmens teisė kreiptis į teismą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis CPK 93 straipsniu, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies. Todėl atsakovams iš ieškovių priteistinos išlaidos advokato pagalbai apmokėti. Byloje pateikti duomenys, jog R. P. advokato paslaugoms apmokėti patyrė 12 440 Lt. (t. 1 b.l. 73-76, t. 3, b.l. 43-48, 149). Teismas atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo atstovas buvo išsamiai susipažinęs su įvykių situacija, teismui parengė net keturis atsiliepimus, aktyviai dalyvavo teismo posėdžiuose, teismas laiko, jog prašomo priteisti išlaidos atitinka teisingumo ministro numatytus rekomenduojamus užmokesčio už advokato pagalbos dydžius ir yra priteistini. Taip pat teismas priteisdamas prašomas išlaidas atsižvelgia į tai, kad dėl susidariusių bylinėjimosi išlaidų kaltas ir pačio ieškovo elgesys proceso metu. Ieškovės atstovas pateikė du ieškinius ir abu juos tikslino, paskutinio posėdžio metu taip pat pateikė paskutinio ieškinio patikslinimą, atitinkamai šie ieškovės atstovo veiksmai didino atsakovų patiriamas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškovės ieškinį dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo atmesti.

Ieškovės ieškinį dėl valdymo pažeidimo ir nuostolių atlyginimo atmesti.

Sprendimui įsiteisėjus panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo 74/79 dalims žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)., kuris yra registruotas R. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) vardu, panaikinant atitinkamą įrašą viešame registre.

Sprendimui įsiteisėjus panaikinti Šakių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 5 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris yra registruotas R. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) vardu, panaikinant atitinkamą įrašą viešame registre.

Priteisti R. P. iš Šakių rajono Lukšių žemės ūkio bendrovės 12440 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 d. nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą Šakių rajono apylinkės teisme.