Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2007-02-23 · Byla Nr. N-575-397-07

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-02-23
Bylos Nr.
N-575-397-07
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjai
Antanas Ablingis (pirm.), Artūras Drigotas, Ričardas Piličiauskas (pran.)
Administracinė byla Nr. N3-397-07
Kategorija 27. (S)LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. vasario 23 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. spalio 23 d. nutarimo G. R. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2006 m. spalio 23 d. nutarimu G. R. paskyrė 3000 litų baudą dėl to, kad 2006 m. gegužės – birželio mėnesiais jo vadovaujamoje bendrovėje UAB „Gintalis“ nelegaliai dirbo 5 darbuotojai. Teismas nurodė, kad skirdamas nuobaudą taiko ATPK 30¹ str. dėl to, kad G. R. anksčiau nebuvo baustas, pripažino savo kaltę, ėmėsi priemonių šalinti darbo trūkumus, sunkinančių veiką aplinkybių nėra, direktoriumi paskirtas neseniai.

Šalies argumentai

Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyrius apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. spalio 23 d. nutarimą panaikinti ir paskirti griežtesnę nuobaudą. Apeliantas teigia, kad paskirta nuobauda yra per švelni, paskirta pažeidžiant įstatymus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Administracinių teisės pažeidimų kodekso 41³ str. 1 d. nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Iš skundžiamo nutarimo matyti, kad teismas paskyrė nuobaudą penkis kartus mažesnę, negu įstatymų leidėjas, įvertinęs veikos pavojingumą, nustatė kaip minimalią nuobaudą už padarytą pažeidimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimu konstatavo, kad mažesnės negu įstatymo nustatytos piniginės baudos skyrimas turi būti ne taisyklė, bet išimtis - ją teismas gali skirti tik esant ypatingoms atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms, kitoms aplinkybėms, į kurias neatsižvelgus įstatyme nustatyto dydžio piniginė bauda, jeigu ji būtų paskirta, būtų akivaizdžiai neteisinga. Teismas, skirdamas mažesnes negu įstatymo numatytas pinigines baudas, tai turi daryti itin atidžiai ir atsargiai, kad nebūtų pažeisti asmens, visuomenės, valstybės interesai. Taip pat šis teismas nurodė, kad teismas, priimantis sprendimą turi ATPK nustatytus įgaliojimus paskirti asmeniui mažesnę piniginę baudą nei šiose dalyse įtvirtinta minimali piniginė bauda (sankcijos žemutinė riba), jeigu yra tokių atsakomybę lengvinančių ar kitų aplinkybių, dėl kurių minėta minimali piniginė bauda teisės pažeidėjui būtų akivaizdžiai per didelė, nes neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui, ir dėl to neteisinga.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad „Teismų praktikoje paprastai laikomasi taisyklės, kad administracinės nuobaudos švelninimas, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnio nustatytomis taisyklėmis, galimas tik esant išskirtinėms aplinkybėms, itin švelninančioms pažeidėjo atsakomybę. Sistemiškai analizuojant ATPK 41³ straipsnį, 30¹ straipsnio 1 dalį, 30² straipsnio 1 ir 2 dalis akivaizdu, kad įstatymų leidėjas, nustatęs plačias galimos baudos ribas – nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų, atsižvelgė į įvairias galimas gyvenimiškas situacijas ir sudarė galimybę teismams individualizuoti bausmę kiekvienu atveju, o jei yra lengvinančių aplinkybių, baudos dydį sumažinti iki minimumo. Akivaizdu, kad įstatymų leidėjas, formuluodamas ATPK 30¹ straipsnio 1 dalį, ir esant galiojančioms taisyklėms, numatytoms ATPK 30² straipsnio 1 ir 2 dalyse, tikėjosi, jog švelnesnė nuobauda nei numatyta sankcijoje būtų skiriama arba administracinė nuobauda būtų neskiriama tik išimtiniais atvejais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatuoja, kad tokia praktika yra pagrįsta ir rekomenduotina teismams“ (1999 m. gruodžio 28 d. konsultacija, Administracinių teismų praktika 1. P. 326, Administracinių teismų praktika Nr. 7. b.l. 268-270).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad „veika – nelegaliu darbu – pažeidėjas siekia nuslėpti asmens darbo pagal darbo sutartį faktą turėdamas tikslą nemokėti mokesčių į valstybės biudžetą, įmokų į socialinio draudimo fondus, išvengti prievolių darbuotojui ir valstybei, kylančių iš darbo sutarties teisinių santykių. Pažeidimas paprastai lemia didelę materialinę naudą pažeidimą darančiam asmeniui, nes mokesčiai mokėtini į valstybės biudžetą, įmokos į socialinio draudimo fondus sudaro didelę dalį, palyginti su darbuotojui išmokamu darbo užmokesčiu. Pažeidimu daroma didelė žala dirbančiųjų teisei pasinaudoti teisinėmis ir socialinėmis garantijomis, iškreipiama konkurencija tarp įmonių bei darbo rinka. Dėl to dažnai teismo skiriamu įspėjimu ar simboline pinigine bauda už vieną dirbantį asmenį ne tik nepasiekiamas pirmiau minėtas nuobaudos tikslas, bet ir gaunamas atvirkštinis rezultatas – pažeidėjas skatinamas daryti naujus pažeidimus, nes teismo paskirta nuobauda yra mažai reikšminga, palyginus su pažeidimu gauta nauda“ (Administracinių teismų praktika Nr. 7. b.l. 264).

Šioje byloje darbuotojai dirbo nelegaliai vieną – du mėnesius. Byloje paskirta nuobauda yra nedidelė lyginant su bendrovės siekta ir gauta neteisėta mokestine nauda mokant fizinių asmenų mokestį ir įmokas į socialinio draudimo fondą, neteisėtu pranašumu konkuruojant rinkoje neteisėtai sumažinus bendrovės sąnaudas, žalos dydžiu nelegaliai dirbusių asmenų teisei pasinaudoti teisinėmis ir socialinėmis garantijomis, kurios priklauso pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, bei valstybės ir visuomenės interesams užtikrinti, kad visi asmenys įstatymų nustatytu būdu galėtų pasinaudoti teisinėmis ir socialinėmis garantijomis, kurios priklauso pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, taip pat užtikrinti, kad būtų mokami mokesčiai, kuriuos mokėti pareiga atsiranda iš darbo sutarties fakto.

Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad išskirtinių, ypatingų aplinkybių, itin švelninančių G. R. atsakomybę šioje byloje nėra. Paskirta nuobauda yra aiškiai pernelyg švelni, neproporcinga pažeidimu padarytai žalai ir siektai naudai.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą rašytinio proceso būdu paskirti griežtesnę nuobaudą neturi galimybės, todėl apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006 m. spalio 23 d. nutarimą G. R. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisArtūras DrigotasRičardas Piličiauskas