Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė, sekretoriaujant Monikai Skardžiūtei,

dalyvaujant pareiškėją atstovaujančios Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesinės sąjungos atstovei Ivonai Rindzevičienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei ir Vilniaus apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui, atstovaujančiam ir atsakovę Lietuvos valstybę, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Seimas 2007-06-07 priėmė Valstybės tarnybos įstatymo, kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2007-10-01, 11 str. papildė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį (2002-04-23 redakcija). Pagal Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą reguliavimą, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių yra priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos (LR valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d.).

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai” (bylos Nr.14/07-17/08-25/08-39/08) konstatavo, jog aukščiau paminėtas reguliavimas yra neteisėtas.

Atsakovas patvirtino, kad R. B. dėl darbo užmokesčio ribojimo viso buvo neišmokėta 5 744,53 Lt darbo užmokesčio. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti dalį sumų, kurios buvo atskaitomos 2006 m. ir 2007 m. sausio–vasario mėnesiais, tačiau šių reikalavimų dalyje yra praleidęs 3 metų senaties terminą. Policijos komisariato manymu, vieninteliu tinkamu atsakovu šioje byloje turėtų būti Valstybė, atstovaujama Vyriausybės įgalioto asmens.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad R. B. einant Policijos komisariato Operatyvaus valdymo poskyrio Budėtojų grupės specialisto pareigas, apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, t. y. visų mokėtinų priemokų sumą ribojant ne didesniu negu 70 proc. dydžiu, ir tokiu būdu pareiškėjui buvo neišmokėta: už 2006 m. – 941,62 Lt darbo užmokesčio dalis; už 2007 m. – 2 078,23 Lt darbo užmokesčio dalis; už 2008 m. – 1,608,96 Lt darbo užmokesčio dalis; 2008 m. rugsėjo mėnesį buvo įvertintas pareiškėjo dirbtas viršvalandinis darbas už 2006 m., ir apskaičiuota bei neišmokėta 1 115,72 Lt darbo užmokesčio dalis (b. l. 5–9, 87–89).

Byloje spręstinas ginčas dėl skundo reikalavimų priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Policijos komisariato neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23–26 straipsnio nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 23 straipsnyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos.

Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos.

Valstybės tarnybos įstatymo (2002-04-23 redakcija Nr. IX-855) 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau-tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalyje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 161, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnio pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 261, 431, str. ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo, priimto 2008-12-09, 6 straipsniu (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija) buvo pakeistas ir papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos darbo užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002-04-23., 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad LR valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, vienos ar kelių darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus, todėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas savaime neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Kartu Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose (2003-04-29 redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas pareiškėjų ginčytą teisinį reguliavimą kartu su minėtuose Vidaus tarnybos statuto straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą priedų ir priemokų ribą.

Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai.

Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus “Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo.

Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.

Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo motyvais, Policijos komisariato vadovybė įstaigos darbą turi organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tačiau nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad pareiškėjas atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam 2006-2008 metais nebuvo sumokėtas visas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis.

Tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas bei byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, iš esmės yra pagrįstas.

Atsakovas Policijos komisariatas atsiliepime teismui prašė reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo už 2006 m. (1 115,72 Lt) ir 2007 metų sausio–vasario mėn. (126,42 Lt) taikyti ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjo nurodytas laikotarpis (2006 m. kovo mėn. – 2008 m. spalio mėn.), už kurį prašoma priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį, yra mažesnis negu treji metai, t. y. Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatos nėra pažeidžiamos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (adm. b. Nr. A575-1831/2011) konstatavo, kad teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad maksimalus bendrasis ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš darbo teisinių santykių, yra treji metai, jei darbo įstatymai nenustato sutrumpintų ieškinio senaties terminų atskiriems reikalavimams. Ieškinio senatis tai laiko tarpas per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo skundo padavimo teismui dienos (2011-11-14 nutartis adm. b. Nr. A575-1839/2011).

R. B. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo teismui padavė 2010-03-24 (b. l. 1–4), todėl, taikant Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, konstatuotina, kad pareiškėjas turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. kovo mėnesio iki 2010 m. kovo mėnesio.

Policijos komisariatas 2012-04-23 raštu Nr. 10-S-7931 paaiškino, kad, vadovaujantis Policijos komisariato viršininko 2008-09-25 įsakymu Nr. 10-TE-487, atsakovas 2008 metais papildomai apskaičiavo 2006 metų priemokas už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ir papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Apie 2006 m. priemokų už viršvalandžius priskaitymus bei perskaičiavimus dėl 70 procentų ribojimo, pareiškėjas informuotas 2008 m. spalio mėnesį įteikus atsiskaitymo lapelį už 2008 m. rugsėjo mėn. (b. l. 86).

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2008 metų rugsėjo mėnesį pareiškėjui buvo apskaičiuota: 25,45 Lt suma už viršvalandžius 2006 metų I ketvirtį; 441,97 Lt suma už viršvalandžius 2006 metų II ketvirtį; 325,80 Lt suma už viršvalandžius 2006 metų III ketvirtį, 322,50 Lt suma už 2006 metų IV ketvirtį. Pritaikius 70 procentų ribojimą, visos minėtos už 2006 m. priskaičiuotos darbo užmokesčio sumos buvo išskaičiuotos ir pareiškėjui neišmokėtos (b. l. 88–89).

Teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino reikalavimų daliai dėl 2006 metų darbo užmokesčio dalies (1115,72 Lt), kuri susijusi su pareiškėjo dirbtu viršvalandiniu darbu, priteisimo nėra praleidęs, nes minėtos sumos pareiškėjui buvo apskaičiuotos ir atskaitytos 2008 metų rugsėjo mėnesį. Todėl Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nurodyto senaties termino eigos pradžia skaičiuotina nuo 2008 m. spalio mėnesio, t. y. pareiškėjui gavus atsiskaitymo lapelį už 2008 m. rugsėjo mėnesį ir 2006 m. I–IV ketvirčiais dirbtą viršvalandinį darbą priskaičiuotą darbo užmokestį (b. l. 87). Pareiškėjas skundo reikalavimų dalyje, kuria prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, apskaičiuotą ir neišmokėtą 2006 m. ir 2007 m. sausio–vasario mėnesiais, yra praleidęs Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nurodytą ieškinio senaties terminą, kuris yra taikytinas, todėl šie skundo reikalavimai yra atmestini.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, pareiškėjui priteistina 4 676,49 Lt neišmokėto darbo užmokesčio dalis (už 2006 m. - 1 115,72 Lt (nepriemokos dalis apskaičiuota ir neišmokėta 2008 m. rugsėjo mėnesį); už 2007 m. kovo-gruodžio mėnesius - 1 951,81 Lt; už 2008 m. - 1 608,96 Lt).

Kaip jau buvo minėta, už netinkamą darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Pareiškėjo ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios jis solidariai prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjo darbo organizavimą.

Esant tokiai teisinei bei faktinei situacijai, sprendžiama, kad R. B. skundo reikalavimai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo tenkintini iš dalies ir pareiškėjui priteistina 4 676,49 Lt darbo užmokesčio nepriemoka iš jo darbovietės – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 127 straipsniu, 129 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

pareiškėjo R. B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti R. B. iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 4 676,49 Lt (keturis tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt šešis litus 49 ct) neišmokėto darbo užmokesčio dalį.

Kitoje dalyje R. B. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.