- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2009-07-02
- Bylos Nr.
- 1A-270/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Linas Šiukšta (pran.), Regina Gaudutienė
- Nuteistasis
- M. B., A. J.
- Civilinis atsakovas
- M. J., R. J.
- Nukentėjusysis
- A. U.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro ir nuteistojo M. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo
M. B. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 7 (septyneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
A. J. nuteistas pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams. Taikant BK 92 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams ir paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės: nuteistasis A. J. įpareigotas tęsti mokslą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Iš nuteistųjų M. B. ir A. J. , o jam neturint lėšų, iš jo tėvų M. J. ir R. J. , solidariai priteista 500 Lt turtinės žalos ir 4 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam A. U. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. B. ir A. J. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe nužudė N. U. . Šią nusikalstamą veiką jie padarė tokiomis aplinkybėmis.
2008 m. sausio 18 d., laikotarpiu nuo 18 val. 30 min. iki 20 val., (duomenys neskelbtini) esančių gyvenamųjų namų Nr. 6 ir Nr. 8B, M. B. ir A. J. , veikdami bendrininkų grupe, asmeninio konflikto metu sumušė A. U. . M. B. tyčia koja spyrė nukentėjusiajam į pilvo sritį, o šiam nuo smūgio nugriuvus ant nugaros, dešine koja du kartus spyrė jam į dešinį šoną ir du kartus į galvą, taip pat sudavė vieną smūgį į galvą dešinės rankos kumščiu. A. J. tyčia vieną kartą spyrė dešine koja N. U. į galvą, sudavė du smūgius į galvą rankų kumščiais ir spyrė koja į kairį petį. Šiais bendrais veiksmais M. B. ir A. J. padarė N. U. kraujosruvas kaktos dešinėje, kairiame smilkininiame raumenyje, abiejų skruostų, smakro, abiejų raktikaulių – krūtinkaulio sąnarių ir dešinio kelio srityse, taip pat kraujo išsiliejimą kairiajame galvos smegenų pusrutulyje tarp galvos smegenų dangalų. Dėl galvos traumos su kraujo išsiliejimu tarp galvos smegenų dangalų, galvos smegenų suspaudimo ir dislokacijos nukentėjusysis mirė. Tokiu būdu M. B. ir A. J. N. U. nužudė.
Šalies argumentai
Vilniaus apygardos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl jame išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir dėl nuteistajam A. J. neteisingai paskirtos bausmės. Teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, todėl M. B. ir A. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepagrįstai pripažino provokuojantį nukentėjusiojo elgesį. Be to, nepakankamai atsižvelgiant į BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes ir netinkamai taikant BK 61 str. 2 d. nuostatas, buvo paskirta neteisinga bausmė A. J. , o taip pat, taikant BK 92 str., nepagrįstai atidėtas jam paskirtos bausmės vykdymas. Nustatydamas vieną iš nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių – provokuojantį nukentėjusio asmens elgesį, teismas nurodė, jog bylos duomenimis nebuvo paneigtas A. J. tvirtinimas, kad N. U. jį užpuolė su atsuktuvu, ir tokį nukentėjusiojo elgesį įvertino provokuojančiu. Tačiau tuo pačiu metu teismas nurodė ir apie tai, jog nuteistasis A. J. parodė, kad nežino, kodėl N. U. mušė, nurodė, kad ,,gal norėjo pamokyti“. Be to, įvykio metu A. J. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir, jo paties teigimu, ,,blaivus nebūtų taip padaręs“. Teismų praktikoje provokuojančiu elgesiu pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, prieš kurį buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką prieš nukentėjusįjį, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Ir ikiteisminio tyrimo, ir teisminio nagrinėjimo metu A. J. parodė, kad gatvėje sutiko N. U. , su juo pasisveikino, o šis jo paprašė užrūkyti. N. U. ir anksčiau prie jo kabinėdavosi. Jis atsakė, kad cigarečių neturi, o kai jau apsisuko norėdamas nueiti, N. U. iš už nugaros jam pasakė ,,duok užrūkyti arba užmušiu“. Atsisukęs pamatė N. U. rankoje atsuktuvą, kuriuo šis norėjo jam įdurti. Tada jis N. U. pastūmė ir šis nugriuvo. Tuomet jis nubėgo į rūsį ir pasikvietė draugus. Liudytojas D. P. parodė, kad grįžęs į rūsį A. J. verkė ir sakė, kad jį sumušė N. U. , pasakė ,,einam ir sumušime jį“. Tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad nukentėjusysis iš tikrųjų būtų A. J. sužalojęs arba jį vytųsi, įžeidinėtų ar kaip nors kitaip provokuotų. Pats nuteistasis A. J. teisme parodė, jog verkė todėl, kad bėgdamas pas draugus susimušė koją. Akivaizdu, kad šiuo atveju nuteistojo neteisėtus veiksmus nulėmė ne provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, o paties nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio, noras nukentėjusįjį pamokyti, pyktis ir kerštas dėl tariamai ,,negražiai paprašytų cigarečių“. Pažymėtina, kad nuteistasis A. J. , aiškindamas savo veiksmų motyvus, nurodė, kad ,,nukentėjusysis jį sunervino, galėjo gražiai paprašyti cigarečių“. Dėl pykčio ir keršto jausmo N. U. A. J. pasikvietė savo draugus M. B. ir D. P. tam, kad visi kartu N. U. sumuštų. M. B. ir D. P. net nežinojo, ką reikia sumušti, būtent A. J. jiems parodė N. U. , kurį nuteistieji pasivijo ir jį nužudė. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad A. J. nuo N. U. jau buvo nubėgęs, todėl net jeigu kažkuriuo momentu nukentėjusiojo elgesyje ir buvo provokuojančių požymių, tai toks jo elgesys jau buvo pasibaigęs, o nuteistasis A. J. , siekdamas atkeršyti nukentėjusiajam, tam tikslui pasikvietė savo draugus. Provokuojantį nukentėjusiojo elgesį teismas pripažino ir kito nuteistojo M. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau nenurodė jokių tokios išvados pagrindimo argumentų, o jų byloje ir nėra. Nuteistasis M. B. , pakviestas A. J. ir jo paprašytas, pasivijo ir mušė nukentėjusįjį, nors šis prieš M. B. jokių veiksmų neatliko ir jokio jo provokuojančio elgesio nebuvo. Išvardintos aplinkybės patvirtina, kad teismas nukentėjusiojo elgesį įvertino formaliai, neįvertino byloje apklaustų asmenų parodymų, o teismo išvada dėl provokuojančio nukentėjusiojo elgesio yra nepagrįsta. Neteisingas šios aplinkybės nustatymas turėjo reikšmės ir neteisingos bausmės paskyrimui. Atsižvelgęs į bausmės skyrimo nepilnamečiams ypatumus teismas paskyrė A. J. 4 metų laisvės atėmimo bausmę ir, pritaikant BK 92 str., atidėjo šios bausmės vykdymą 3 metams. Tokios aiškiai per švelnios bausmės A. J. paskyrimas yra nepagrįstas. Viena iš pagrindinių BK 41 str. 2 d. nurodytų bausmės paskirčių yra užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principas reikalauja, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai, o šis principas įgyvendinamas individualizuojant bausmę. BK 61 str. 1 d. nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. BK 61 str. 2 d. nurodyta, kad įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Byloje nustatyta, kad M. B. ir A. J. bendrai veikdami padarė labai sunkų nusikaltimą, kuriuo buvo pasikėsinta į didžiausią įstatymo ginamą vertybę – žmogaus gyvybę, jų padarytas nusikaltimas sukėlė neatstatomus padarinius ir padarė ypatingą žalą visuomenei. Padarytas nusikaltimas yra gana brutalus, nukentėjusiajam šaltakraujiškai atimta gyvybė. Be to, nuteistojo A. J. pasirinktas nužudymo būdas užsėdant ant nukentėjusiojo ir smūgių sudavimas rankomis jam į galvą parodo didesnį negu vidutinis padaryto nužudymo pavojingumą, tai taip pat rodo paties A. J. pavojingumą, apibūdina jo elgesį ir neigiamai charakterizuoja jo asmenybę. Tai dar kartą patvirtina, kad nusikaltimas buvo padarytas ne dėl provokuojančio N. U. elgesio, o norint jį pamokyti ir jam atkeršyti. Nepilnamečiui A. J. teismas taip pat nepagrįstai taikė BK 92 str. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes ir į tai, kad nustatytos dvi A. J. atsakomybę sunkinančios aplinkybės ir tik viena lengvinanti atsakomybę aplinkybė, šiam nuteistajam turėjo būti paskirta reali terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Tik tokia bausmė atitiktų padaryto nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, kilusius neatstatomus padarinius bei kaltininko asmenybę, nes kitais būdais nebūtų galima pakeisti kaltininko nusikalstamų polinkių. A. J. turi būti paskirta mažesnė už sankcijos vidurkį, tačiau viršijanti 4 metų ribą laisvės atėmimo bausmė, atmetanti galimybę taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Būtent realios laisvės atėmimo bausmės A. J. paskyrimas neprieštaraus teisingumo, proporcingumo ir bausmės neišvengiamumo principams. Prašo nuosprendį pakeisti dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir dėl neteisingai paskirtos bausmės. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistųjų M. B. ir A. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintas provokuojantis nukentėjusio N. U. elgesys. Taip pat panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, taikant BK 92 str., nuteistajam A. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metams ir jam paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės. Nuteistajam A. J. paskirti bausmę laisvės atėmimą 5 metams ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti nepilnamečių pataisos namuose. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Nuteistasis M. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl jam paskirtos per griežtos bausmės. Dėl padaryto nusikaltimo jis pilnai prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi. Jis augo sunkiose sąlygose, jo tėvai išsiskyrę, tėvas piktnaudžiavo alkoholiu ir iš jo buvo atimtos tėvystės teisės. Kai jam buvo 11 metų, mirė jo motina, taip pat mirė jo brolis dvynys ir jo globėju buvęs dėdė. Šios aplinkybės turėjo neigiamos reikšmės jo brandai, jam buvo nustatyta mažakraujystė ir elgesio sutrikimai. Nepaisant to jis stengėsi mokytis, baigė 10 klasių, po to mokėsi statybininkų mokykloje. Konfliktą, kuris pasibaigė N. U. mirtimi, išprovokavo pats nukentėjusysis, kuris prikibo prie jo draugo A. J. ir grasino jam atsuktuvu. Jis ir A. J. nenorėjo nukentėjusiojo mirties, o jį sumušė todėl, kad jis kibo prie A. J. . Jo ir kito nuteistojo A. J. veiksmai buvo vienodi ir juos abu teismas pripažino kaltais dėl N. U. nužudymo. Tačiau A. J. teismas atidėjo paskirtos bausmės vykdymą, o jam, tuo metu buvusiam tik 18 metų amžiaus, paskyrė 7 metų laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, jam turėjo būti taikomos BK 54 str. 3 d. nuostatos. Prašo nuosprendį pakeisti ir, taikant BK 54 str. 3 d., sušvelninti jam paskirtą bausmę.
Teismo posėdyje prokuroras prašo patenkinti prokuroro apeliacinį skundą, o nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti. Nuteistasis M. B. prašo bylą perduoti prokurorui ją tirti iš naujo. Prokuroro apeliacinį skundą prašo atmesti. Jo gynėjas prašo nuteistojo M. B. apeliacinį skundą patenkinti ir sušvelninti jo ginamajam paskirtą bausmę, taip pat prašo patenkinti nuteistojo M. B. prašymą perduoti bylą prokurorui. Nuteistasis A. J. ir jo atstovai pagal įstatymą bei civiliniai atsakovai M. J. ir R. J. prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo A. J. gynėjas prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistojo A. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo pripažintas nusikalstamos veikos padarymas apsvaigus nuo alkoholio, A. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis stengėsi atlyginti nusikaltimu padarytą žalą.
Nuteistojo M. B. apeliacinis skundas atmetamas, o prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, dėl netinkamai pritaikytų baudžiamųjų įstatymų ir dėl nuteistajam A. J. neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p., 3 p.).
Iš paduotų prokuroro ir nuteistojo M. B. apeliacinių skundų turinio matosi, kad juose apeliantai su nuosprendžiu nesutinka tik dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių ir dėl Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies straipsnių, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, taikymo. Vadovaujantis BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, apeliacine tvarka byla patikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis M. B. apeliaciniame skunde nurodė, kad dėl N. U. nužudymo pilnai prisipažino kaltu, nuoširdžiai gailisi ir prašė sušvelninti jam paskirtą bausmę. Tačiau bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistasis savo skunde suformuluotus prašymus pakeitė iš esmės. Jis nurodė, kad N. U. nužudyme nedalyvavo, kad kaltinamasis aktas buvo surašytas neteisingai, ir pareiškė prašymą bylą perduoti prokurorui tirti iš naujo. Baudžiamojo proceso įstatymai nenumato apeliantų teisės paduotus apeliacinius skundus pakeisti ar papildyti, o BPK 316 str. 1 d. numatyta tik apelianto teisė apeliacinį skundą atšaukti. Vis dėlto, siekiant pašalinti bet kokias abejones dėl nuosprendžio teisėtumo bei pagrįstumo ir dėl nuteistojo M. B. nurodytų esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, nauji ir papildomi apelianto argumentai taip pat buvo išnagrinėti. Atlikus įrodymų tyrimą, naujos nuteistojo M. B. versijos buvo paneigtos, o jo pakeistus parodymus kolegija atmetė.
Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. B. parodė, kad tą vakarą rūsyje su pažįstamais gėrė alų. A. J. išėjo, o po kiek laiko grįžęs garsiai šaukė ir prašė pagalbos. Jis su D. P. išėjo iš rūsio ir pamatė A. J. , kuris pasakė, kad jį sumušė vyriškis pravarde ,,atsuktuvas“, sakė, kad sudavė jam į koją atsuktuvu. A. J. ranka jiems parodė tą vyriškį ir pasiūlė jį sumušti. Prie to vyriškio jie nubėgo trise: pirmasis bėgo D. P. , po jo bėgo jis pats, pakeliui dar iššovė į orą iš savo dujinio pistoleto. A. J. bėgo paskutinis, jis jo dar specialiai palaukė ir po to jau bėgo dviese. Kai pribėgo prie to vyriškio, A. J. puolė jį mušti, mušė rankomis per veidą, kiek tiksliai sudavė smūgių, neprisimena, jų neskaičiavo. Jis pats sugriebė A. J. ir atitraukė jį nuo nukentėjusiojo. Po to pats tik pagrasino jam dujiniu pistoletu, o nukentėjusysis atsiklaupęs ant kelių prašė jo nemušti. Po to jie visi trise iš įvykio vietos pabėgo. M. B. taip pat parodė, kad jis pats N. U. nesudavė nei vieno smūgio, kai bėgo į jo pusę norėjo jį sumušti, bet pribėgus tas noras jam dingo. Kas iš jo pažįstamų nukentėjusįjį užmušė, jis nežino, nes nematė kaip N. U. mušė D. P. . Kai D. P. pirmasis pribėgo prie N. U. , jis tuo metu buvo nusisukęs į A. J. , o kai vėl pasisuko į nukentėjusiojo pusę, šis, atrodo, jau gulėjo ant žemės. Matė tik tai, kaip N. U. smūgius rankomis sudavė A. J. . Tą vakarą visi gėrė alų, buvo išgėrę, bet ne girti. M. B. dar parodė, kad nežino kodėl jį apkalba A. J. ir D. P. . Ikiteisminio tyrimo metu apklausose iš pradžių nedalyvavo gynėjas, tyrėjai ir prokuroras įkalbinėjo jį prisipažinti aiškindami, kad tokiu atveju jam bus paskirta trumpalaikė bausmė ir jis netrukus bus paleistas. Pareigūnai jį dar ir ,,nestipriai“ mušė. Dėl šio poveikio jis prisipažino kaltu, ką pasakoti, jam pasakė tyrėjas, o kitas nusikaltimo padarymo aplinkybes išgalvojo jis pats, todėl šioje byloje nustatytos įvykio aplinkybės yra tik jo išsigalvojimai. Bylą nagrinėjant teisme jis patvirtino ankstesnius savo parodymus, nes nesitikėjo, kad jam bus paskirta net 7 metų laisvės atėmimo bausmė. Kodėl tikrųjų įvykio aplinkybių nenurodė ir savo apeliaciniame skunde, negali paaiškinti, tačiau visą tiesą papasakoti nusprendė nagrinėjant kitą jo baudžiamąją bylą. Toje kitoje byloje apylinkės teismo teisėjas patarė jam teisme papasakoti visą teisybę ir jis šiuo patarimu pasinaudojo.
Žemesnės instancijos teismas
Jau išdėstytus pakeistus M. B. parodymus kolegija atmeta, nes juos paneigia teisme išnagrinėtų įrodymų visuma. Byloje nustatyta, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis nukentėjusįjį N. U. mušė trys asmenys: A. J. , M. B. ir D. P. . Kitų liudytojų, kurie būtų matę, kaip buvo padarytas šis nusikaltimas, byloje nenustatyta. Kita vertus, net ir pakeitęs parodymus, pats nuteistasis M. B. vėl patvirtino, kad jokie kiti asmenys, išskyrus jį patį, A. J. ir D. P. , nusikaltimo įvykio vietoje nebuvo ir nukentėjusiojo nužudyti negalėjo. Kad N. U. buvo sumuštas ir nužudytas būtent kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, patvirtina viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duoti nuoseklūs nuteistojo A. J. , liudytojo D. P. , o taip pat paties nuteistojo M. B. parodymai. Nuteistasis A. J. visų apklausų metu vienodai parodė, kad tą vakarą po konflikto su N. U. jis grįžo į rūsį, kuriame su pažįstamais prieš tai gėrė alų, ir papasakojo, kad jį užpuolė vyriškis pravarde ,,minus atviortka“. M. B. ir D. P. jis pasakė, kad šis vyriškis yra už jo namo ir jie ten nubėgo pirmieji. Jis bėgo iš paskos, pribėgęs pamatė, kad N. U. jau guli ant žemės, o M. B. ir D. P. abu jį spardo kojomis. Pribėgęs ir jis vieną kartą spyrė N. U. į galvą, po to priklaupė prie jo gulinčio ir abiem rankom sudavė nukentėjusiajam po smūgį į vieną ir į kitą galvos pusę. Po to atsistojęs dar spyrė nukentėjusiajam į petį. D. P. gulintį N. U. apieškojo, rado pas jį ir paėmė butelį naminės degtinės. Po to visi trise iš tos vietos pabėgo. Šiuos parodymus A. J. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, teisme šis nuteistasis pilnai prisipažino kaltu ir vėl parodė apie tas pačias nusikaltimo padarymo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. J. dar kartą patvirtino savo ankstesnius parodymus. Liudytojas D. P. teisme parodė, kad namo rūsyje geriant alų A. J. kažkur išėjo, o grįžęs jam ir M. B. pasakė, kad jį sumušė ,,bomžas“. Jie trise išėjo į lauką ir A. J. pasakė, kad tas ,,bomžas“ kažkur už jo namo. Visi nuėjo į tą pusę ir pamatė stovintį vyriškį, A. J. pasakė ,,va, šitas sumušė“. Tam vyriškiui pirmasis smūgį ranka sudavė M. B. , pataikė jam į galvą arba į nugarą, nuo to smūgio nukentėjusysis pargriuvo. Tada jis su M. B. pradėjo gulintį vyriškį spardyti kojomis. Jis pats maždaug keturis kartus spyrė jam į nugarą, juosmens sritį, M. B. irgi spyrė maždaug tiek pat kartų, bet labiau į viršutinę kūno dalį, kur tiksliai pataikė, jis nepastebėjo. Po to A. J. priklaupė prie gulinčio nukentėjusiojo ir abiem rankom ėmė mušti jį į galvą, sudavė apie 5-6 smūgius. Jis su M. B. jam pasakė, kad jau ,,gana“ ir abu A. J. atitraukė nuo nukentėjusiojo. Jis jį dar apieškojo, vidinėje kišenėje rado ir pasiėmė butelį naminės degtinės. Tokias pačias įvykio aplinkybes D. P. buvo nurodęs ir visų ikiteisminiame tyrime įvykusių apklausų metu apklausiamas įtariamuoju ir liudytoju, tas aplinkybes patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Visų ankstesnių apklausų metu savo dalyvavimą N. U. nužudyme pripažino ir pats nuteistasis M. B. . Pirmosios instancijos teisme jis parodė, kad tą vakarą su A. J. ir kitais pažįstamais namo rūsyje gėrė alų, A. J. trumpam išėjo pasakęs, kad ,,nubėgs namo“. Po kažkiek laiko lauke pasigirdo riksmas, jis su D. P. išėjo pasižiūrėti ir pamatė A. J. , kuris sėdėjo ant laiptų ir verkė. A. J. pasakė, kad jį sumušė kažkoks ,,bomžas“, sudavė jam atsuktuvu į koją. Jis su D. P. pasodino A. J. ant suoliuko, o šis iš tolo pamatęs N. U. , pasakė ,,tas eina“. Jie visi nubėgo į to vyriškio pusę, jis pats bėgdamas dar iššovė dujiniu pistoletu į orą. Pribėgęs prie A. J. nurodyto vyriškio, jis jam spyrė kažkur į pilvą, nukentėjusysis nugriuvo, o tada jis ir D. P. ėmė jį spardyti gulintį. D. P. spardė į pilvą ir šonkaulius, o jis spardė aukščiau, gerai neprisimena, bet, atrodo, kad du kartus spyrė į veidą ir žandikaulį. Pribėgęs A. J. užšoko ant gulinčio vyriškio, atsiklaupė ir rankomis daužė jam per veidą, sudavė apie 3-4 smūgius. Kai A. J. kartu su D. P. nuo nukentėjusiojo atitraukė, jis pats dar, atrodo, sudavė jam smūgį ranka į nosį. Viskas įvyko labai greitai, per 10-20 sekundžių, jie mušė nukentėjusįjį todėl, kad šis sumušė A. J. , tačiau mušant N. U. jis viso to tiesiog nebuvo spėjęs apgalvoti. Teisminio nagrinėjimo metu M. B. patvirtino ir teisme perskaitytus jo paties parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, tų apklausų metu kai kurias nusikaltimo padarymo aplinkybes jis buvo nurodęs dar konkrečiau. Pirmą kartą apklaustas įtariamuoju 2008 m. vasario 12 d. (t. 2, b. l. 8-11) M. B. parodė, kad A. J. pasiskundus, kad jį užpuolė ,,bomžas“, jis pamatė vyriškį maždaug už 200 metrų nuo namo rūsio. Tas vyras bandė pabėgti, bet jie jį nusivijo, bėgdamas jis šovė į orą dujiniu pistoletu, pirmasis pasivijęs nukentėjusįjį spyrė jam į vadinamąją ,,saulutę“, šis nugriuvo ant žemės. Tada D. P. mažiausiai du kartus jam spyrė į šonkaulius, o jis pats du kartus spyrė į veidą. A. J. užšoko ant nukentėjusiojo ir 3-4 kartus į galvą sudavė rankomis. Jis A. J. atitraukė, pagrasino nukentėjusiajam dujiniu pistoletu, o kai šis pabandė keltis, dar kartą sudavė jam dešine ranka smūgį į nosį. Šios apklausos metu M. B. dar parodė, kad nors A. J. ir skundėsi, kad jį užpuolė ,,bomžas“, tačiau jis, kai būdavo išgėręs, mėgdavęs ,,pavaidinti“, kad jį kas nors sumušė arba kad jis pats ką nors sumušė. A. J. patikdavo iš žmonių ,,išsidirbinėti“. Tą vakarą jis buvo girtas, būdamas blaivus nukentėjusiojo nebūtų mušęs. A. J. ir D. P. irgi buvo girti, kalbėjo nesąmones. Antrą kartą apklaustas įtariamuoju jau ikiteisminio tyrimo teisėjo 2008 m. vasario 13 d. (t. 2, b. l. 13-15) M. B. vėl nurodė tokias pačias aplinkybes, parodė, kad pirmas spyrė N. U. į pilvą ir šis pargriuvo, po to D. P. du kartus spyrė nukentėjusiajam į šonkaulius, o jis pats jam spyrė į ranką ir du kartus į veidą, į žandikaulį. A. J. užšoko ant gulinčio nukentėjusiojo ir apie 4 kartus sudavė jam kumščiais į veidą. Pabaigoje jis pats dar vieną kartą ranka smogė nukentėjusiajam į nosį. Tas pačias aplinkybes M. B. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 16-17) ir dar kartą apklaustas įtariamuoju 2008 m. lapkričio 20 d. (t. 2, b. l. 25-28). M. B. kaltu buvo prisipažinęs ir teismo posėdyje sprendžiant jo suėmimo klausimą (t. 2, b. l. 31), tuomet jis pripažino ir tai, kad buvo per daug išgėręs ir N. U. sumušimą paaiškino būtent šia aplinkybe. Teisminio nagrinėjimo metu M. B. , kaip jau buvo nurodyta, vėl prisipažino kaltu, nurodė tokias pačias aplinkybes ir patvirtino savo ankstesnius parodymus, apie kokią nors prieš jį naudotą prievartą ankstesnių apklausų metu ar jo teisės į gynybą pažeidimus teisme M. B. nieko neparodė ir apie tai net neužsiminė. Įvertinus visus jau išdėstytus A. J. , D. P. ir paties M. B. parodymus, apeliacinės instancijos teismo posėdyje pakeistus M. B. parodymus kolegija atmeta. Pakeisti šio nuteistojo parodymai yra neįtikinantys ir paneigti. M. B. nenurodė jokių naujų ar iš esmės skirtingų nusikaltimo padarymo aplinkybių, taip pat jokių kitų nužudyme galėjusių dalyvauti asmenų, o tik ėmė aiškinti, kad jis nukentėjusiajam nesudavė nei vieno smūgio. Kita vertus, jis netgi nebandė suversti kaltės kitam nuteistajam A. J. arba liudytojui D. P. . Visiškai neįtikinantys jo parodymai apie tai, kad jis net nematė, kaip D. P. nukentėjusįjį spardė, nes būtent tuo metu tariamai buvo nusisukęs į kitą pusę. Pakeistus M. B. parodymus kolegija atmeta, nes juos paneigia A. J. , D. P. ir ankstesni paties M. B. parodymai, kurie vieni kitiems neprieštarauja, o kaip tik vieni kitus papildo, taip pat atitinka kitas nustatytas šios bylos aplinkybes. M. B. negalėjo paaiškinti, kodėl A. J. ir D. P. galėjo jį apkalbėti, o byloje jokių duomenų, dėl kurių būtų pagrindas abejoti šių asmenų parodymais, taip pat nėra. Iš A. J. parodymų matosi, kad parodydamas apie M. B. dalyvavimą N. U. nužudyme jis net nebandė suversti jam visos kaltės, nes ir pats prisipažįsta sudavęs smūgius nukentėjusiajam į galvą. Nors prieš D. P. ikiteisminis tyrimas dėl nužudymo buvo nutrauktas nustačius, kad jis nukentėjusiajam smūgių į galvą nesudavė, pažymėtina, kad apklausiamas įtariamuoju D. P. kaltu pagal BK 129 str. 1 d. irgi visiškai prisipažino ir taip pat nebandė išvengti atsakomybės, nemėgino palengvinti savo padėties suversdamas kaltę nuteistiesiems. Vertinant paties nuteistojo M. B. parodymus, dar kartą pažymėtina, kad naują versiją apie tai, kad N. U. nesudavė nei vieno smūgio, šis nuteistasis išdėstė tik apeliacinės instancijos teismo posėdyje, o viso ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu pilnai prisipažino kaltu ir visų apklausų metu davė vienodus parodymus, kurie išdėstyti skundžiamame nuosprendyje. Apie visišką prisipažinimą kaltu M. B. nurodė ir savo apeliaciniame skunde. Apelianto aiškinimai, kodėl jis šiuo metu pakeitė parodymus, yra neįtikinantys ir neatitinka bylos aplinkybių. Iš bylos matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu visose M. B. apklausose dalyvavo jo gynėjas, todėl jo aiškinimai apie teisės į gynybą pažeidimus yra nepagrįsti. Gynėjo dalyvavimas apklausų metu paneigia ir nuteistojo teiginius, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai ir prokuroras jam darė psichologinį poveikį ir netgi naudojo fizinį smurtą. Kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis prisipažino kaltu bei davė parodymus laisva valia ir savo noru, patvirtina ir tai, kad jis tas pačias nusikaltimo padarymo aplinkybes nurodė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Šios aplinkybės apeliantas negalėjo paaiškinti ir nurodė, kad tokios apklausos iš viso neprisimena. M. B. nusikaltimą padarė jau būdamas pilnametis ir tikrai suprato, kokia bausmė gresia už nužudymą, todėl jo aiškinimai, kad prisipažino kaltu dėl nusikaltimo, kurio nepadarė, tikėdamasis netrukus būti paleistas, taip pat visiškai neįtikinantys. Lygiai taip pat vertintini ir nuteistojo aiškinimai, kad papasakoti visą teisybę tik apeliacinės instancijos teisme jį paskatino kitą jo bylą šiuo metu nagrinėjančio teisėjo patarimai. Visos aptartos aplinkybės patvirtina, kad nuteistojo M. B. pakeisti parodymai išgalvoti ir kad tokiu būdu šis nuteistasis tik mėgina išvengti atsakomybės ir bausmės. Teisingi jo parodymai buvo duoti ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teisme vykusių apklausų metu. Teismas nuteistųjų A. J. , M. B. , liudytojo D. P. parodymus dėl nužudymo aplinkybių ir kitus įrodymus įvertino teisingai. Nors N. U. po jam padarytų sužalojimų mirė ne iš karto, o buvo surastas savo bute negyvas tik 2008 m. sausio 22 d., nėra abejonių, kad jo mirties priežastimi buvo būtent 2008 m. sausio 18 d. vakare nuteistųjų jam padaryti sužalojimai. Visų pirma, tai patvirtina pačių A. J. , D. P. ir visų ankstesnių apklausų metu M. B. duoti parodymai apie tai, kad N. U. būtent kaltinime nurodyto įvykio metu buvo suduota daugybė smūgių, didžioji tų smūgių dalis buvo suduota nukentėjusiajam į galvą. N. U. kaimynė liudytoja O. K. parodė, kad 2008 m. sausio 18 d. ryte matė N. U. , su juo sveikinosi, šis buvo sveikas ir nesimatė jokių jo sumušimo pėdsakų. Tuo tarpu kita kaimynė liudytoja S. B. parodė, kad 2008 m. sausio 18 d. vakare pas ją užėjo N. U. ir paprašė atsuktuvo, nes juo atidarinėdavo savo buto duris. N. U. veidas buvo sumuštas, jis jai pasakė, kad trys vaikinai jį sumušė, atėmė jo paties atsuktuvą ir butelį degtinės. Ji matė N. U. ir kitą dieną, klausė, kaip jo sveikata, o šis atsakė, kad ,,blogai“. Dar po kelių dienų N. U. buvo rastas savo bute negyvas. Kad N. U. mirtį sukėlę kūno sužalojimai galėjo būti padaryti būtent kaltinime nurodytu laiku, patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada. Joje taip pat nurodoma, kad N. U. mirties priežastimi buvo buka daugkartinė galvos trauma su masyviu kraujo išsiliejimu tarp galvos smegenų dangalų kairio galvos smegenų pusrutulio srityje, galvos smegenų suspaudimas ir dislokacija bei galvos smegenų edema. Kūno sužalojimai padaryti bukais kietais daiktais mažiausiai septyniais trauminiais poveikiais. Sužalojimai galėjo būti padaryti suduodant smūgius kumščiais arba spardant. Galvos srityje N. U. buvo nustatyti sužalojimai kaktos dešinėje, kairiame smilkininiame raumenyje, abiejuose skruostuose ir smakre. Abiejų nuteistųjų ir liudytojo D. P. parodymais buvo nustatyta, kad ir A. J. , ir M. B. rankomis ir kojomis sudavė N. U. po keletą smūgių būtent į galvos sritį, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tarp abiejų nuteistųjų suduotų smūgių ir nukentėjusiojo mirties buvo tiesioginis priežastinis ryšys. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. B. nurodo, kad jis su A. J. , mušdami N. U. , jo mirties nenorėjo. Duomenų apie tai, kad nuteistieji norėjo atimti nukentėjusiajam gyvybę ir to siekė, byloje nėra, ir tokių aplinkybių nenustatė pats teismas. Tačiau suduodami ant žemės gulinčiajam N. U. po keletą smūgių rankomis ir batais apautomis kojomis į galvą, t. y. į gyvybiškai svarbią kūno vietą, abu nuteistieji suprato, kad savo veikomis jie kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę, numatė, kad gali jam atimti gyvybę, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. J. ir M. B. nužudė N. U. bendrais veiksmais ir veikdami netiesiogine tyčia, o jų abiejų nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d. Dar kartą pažymėtina, kad ši nuosprendžio dalis paduotuose apeliaciniuose skunduose ir neginčijama. Tačiau visos jau aptartos aplinkybės paneigia ir nuteistojo M. B. pakeistus parodymus, ir jo argumentus dėl tariamai netinkamai šioje byloje surašyto kaltinamojo akto. Šiame akte nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės išdėstytos teisingai, todėl nuteistojo prašymas nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą prokurorui dėl iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkančio surašyto kaltinamojo akto (BPK 326 str. 1 d. 5 p.) nėra jokio pagrindo. Jau aptartos bylos aplinkybės taip pat parodo padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, o taip pat abiejų nuteistųjų, kaip bendrininkų, vaidmenį to nusikaltimo padaryme. Šios aplinkybės yra svarbios nagrinėjant apeliacinių skundų argumentus dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. B. apeliaciniame skunde prašo nuosprendį pakeisti ir, taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas, paskirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat prašo nuosprendį pakeisti, panaikinti jo dalį dėl vienos iš teismo nustatytų nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, paskirti griežtesnę laisvės atėmimo bausmę nuteistajam A. J. ir panaikinti nuosprendžio dalį dėl šiam nuteistajam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo. Nuteistojo M. B. apeliacinis skundas atmetamas, o prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nagrinėdama abiejų apeliacinių skundų argumentus kolegija remiasi šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis ir vadovaujasi baudžiamojo kodekso VIII ir XI skyriuose išdėstytomis normomis dėl bausmių skyrimo ir nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų, taip pat vadovaujasi ir jau suformuota teismine praktika: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 str.), 2008 m. vasario 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus (BK 129 str.) ir 2008 m. vasario 15 d. Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą (BK 75 ir 92 str.) apžvalgų išvadomis.
Viena iš būtinų bausmės individualizavimo sąlygų yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatymas. Šioje byloje teismas nustatė po dvi tas pačias nuteistųjų A. J. ir M. B. atsakomybę ir lengvinančias, ir sunkinančias aplinkybes. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis teismas pripažino nuteistųjų prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi, taip pat tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys. Abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis teismas pripažino tai, kad nusikaltimą jie padarė bendrininkų grupe bei būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.
Prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir be pagrindo nustatė vieną iš nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių – provokuojančio nukentėjusio asmens elgesio įtaką nusikalstamos veikos padarymui, yra pagrįsti. Tokia išvada daroma dėl keleto aplinkybių. BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tais atvejais, kai nustatoma, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Bylose dėl nužudymų pripažindami šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismai nustato, kad nukentėjusiojo elgesys suformavo kaltininko vidines paskatas padaryti BK 129 str. nurodytą nusikaltimą. Spręsdami, ar nukentėjusiojo elgesys laikytinas provokuojančiu, teismai turi įvertinti, kiek jis iš esmės prieštarauja dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą bei kaip tai paveikia kaltininką ir jo elgesį. Priklausomai nuo nužudymo padarymo aplinkybių teismai atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo elgesį prieš pat nužudymą, bet ir į ankstesnį jo elgesį su kaltininku. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti prieš jį nusikalstamą veiką, o kaltininko nusikalstama veika tokiais atvejais yra atsakomoji reakcija į provokuojančius nukentėjusiojo veiksmus. Kolegijos nuomone, tokios aplinkybės šioje byloje nebuvo nustatytos, o skundžiamame nuosprendyje dėl to išdėstytos išvados neatitinka faktinių aplinkybių. Be to, teismo išvadose yra ir daug esminių prieštaravimų. Nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad A. J. ir M. B. nukentėjusįjį N. U. nužudė asmeninio konflikto metu. Dėl ko kilo šis konfliktas ir kaip jis vyko, šioje nuosprendžio dalyje nenurodyta. Be to, tokia teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pats nuteistasis A. J. parodė, kad konfliktas tarp jo ir N. U. buvo kilęs anksčiau, A. J. vienam išėjus iš rūsio ir einant namo. Tuo tarpu tarp M. B. bei D. P. ir N. U. jokių konfliktų iš viso nebuvo kilę. Abu nuteistieji ir D. P. , A. J. pasiskundus, kad jį nukentėjusysis užpuolė, specialiai ieškojo nukentėjusiojo, jį pamatę N. U. vijosi, o pribėgę iš karto pradėjo jį mušti. Šios aplinkybės teismo išvadą, kad N. U. buvo nužudytas nuteistųjų ir nukentėjusiojo asmeninio konflikto metu, paneigia. Tos pačios aplinkybės patvirtina, kad N. U. buvo nužudytas tik dėl tą patį vakarą, tačiau tarp A. J. ir N. U. anksčiau įvykusio konflikto. Faktiškai apie tai nurodoma ir kitoje, t. y. aprašomojoje skundžiamo nuosprendžio dalyje. Tačiau ir šioje nuosprendžio dalyje išdėstytos teismo išvados prieštaringos, kai kurios iš jų vienos kitas iš viso paneigia. Nuosprendyje nurodoma, jog bylos duomenimis nepaneigtas A. J. tvirtinimas, kad N. U. jį užpuolė su atsuktuvu. Tačiau po to nurodoma, jog A. J. nuosekliai parodė, kad nukentėjusysis jį sunervino, ,,galėjo gražiai paprašyti cigarečių“, o jis - ,,duok parūkyti arba užmušiu su atsuktuvu“. Remdamasis šiais A. J. parodymais teismas tokį nukentėjusiojo elgesį įvertino kaip provokuojantį. Tačiau iš karto po to nuosprendyje nurodoma, kad, kita vertus, iš A. J. parodymų seka, kad jis nežino, kodėl mušė N. U. , ,,gal norėjo pamokyti“. Be to, A. J. neneigia, kad įvykio metu buvo išgėręs, aiškina, kad nors girtas nebuvo, tačiau ,,blaivus nebūtų taip padaręs“. Apie šiuos esminius teismo išvadų prieštaravimus pagrįstai nurodoma ir prokuroro apeliaciniame skunde. Nukentėjusiojo N. U. elgesį įvertinęs provokuojančiu ir jį pripažinęs abiejų nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe, teismas tokią savo išvadą ir sprendimą privalėjo motyvuoti ir išdėstyti tai patvirtinančius įrodymus. Tačiau išdėstyti A. J. parodymai, kuriais rėmėsi teismas, išvados apie provokuojantį N. U. elgesį ne tik nepatvirtina, o kaip tik tą išvadą paneigia. Nuteistojo A. J. parodymai apie tai, kad N. U. jį sunervino, kad cigarečių galėjo ,,gražiai paprašyti“, patvirtina, kad nukentėjusiojo elgesys nebuvo priežastimi, kuri būtų A. J. , o juo labiau M. B. , paskatinusia padaryti nužudymą. Tuo tarpu A. J. parodymai apie tai, kad jis iš viso nežino, kodėl mušė N. U. , kad ,,gal norėjo jį pamokyti“ ir kad ,,blaivus nebūtų taip padaręs“, parodo, kad netgi pats A. J. teismo išvadą apie provokuojantį nukentėjusiojo elgesį paneigia. Šis nuteistasis negali aiškiai nurodyti nužudymo padarymo motyvo, pats buvo pripažinęs, kad tokio jo elgesio priežastis buvo apsvaigimas nuo alkoholio. Prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad šiuo atveju neteisėtus nuteistojo A. J. veiksmus įtakojo ne provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, o paties nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio, noras nukentėjusįjį ,,pamokyti“, pyktis ir kerštas dėl tariamai ,,negražiai paprašytų cigarečių“. Jau vien tik šios, pačiame skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės, teismo išvadą apie provokuojantį nukentėjusiojo elgesį paneigia, tos pačios aplinkybės taip pat parodo, kad nukentėjusiojo elgesys negalėjo paskatinti nuteistųjų padaryti nužudymą ir jų nusikalstami veiksmai nebuvo atsakomoji reakcija į nukentėjusiojo veiksmus. Kolegijos nuomone, nurodytą teismo išvadą paneigia ir kitos bylos aplinkybės. Nors nuosprendyje nurodyta, jog nepaneigtas A. J. tvirtinimas, kad N. U. jį užpuolė su atsuktuvu, teismas nieko neišdėstė apie tai, kuo tas nuosprendyje nurodomas ,,užpuolimas“ pasireiškė, kokią jis kėlė ir ar iš viso kėlė grėsmę nuteistajam A. J. , ar tai galėjo paskatinti A. J. padaryti nusikalstamą veiką, juo labiau – nužudymą. Nors ir išdėstęs nuteistojo A. J. parodymus, nuosprendyje teismas jų faktiškai neįvertino. Pirmosios instancijos teisme A. J. parodė, kad iš rūsio, kuriame gėrė alų, jis vienas išėjo namo, norėjo pasirodyti savo motinai, kad po to dar galėtų eiti į šokius. Eidamas susitiko N. U. , kurį iki tol pažinojo tik iš matymo. N. U. pirmas su juo pasisveikino ir paprašė cigaretės, pasakė ,,duok parūkyti“. Jis atsakė, kad neturi ir ėjo toliau. Tuo metu N. U. , eidamas iš paskos, pasakė ,,duok parūkyti arba užmušiu“. Atsisukęs pamatė, kad N. U. rankoje laiko atsuktuvą. Jis matė, kad N. U. nori jam įdurti, tai suprato pagal veido išraišką, kuri jam nepatiko. Tada jis pats N. U. pastūmė ir iš tos vietos pabėgo. Buvo išsigandęs, iš pradžių nežinojo kur bėgti, o po to nutarė grįžti į rūsį pas draugus. Bėgdamas griuvo, susimušė koją, todėl verkė. Grįžęs į rūsį šlubavo, draugams pasakė, kad prie jo prisikabino ,,minus atviortka“ ir kad jis yra už jo namo. Iš tikrųjų nukentėjusysis jam nei vieno smūgio nesudavė, jis tik pats jį pastūmė. A. J. parodymai apie tai, kas vyko toliau ir kaip jis su M. B. ir D. P. N. U. sumušė, jau buvo išdėstyti. Teisme A. J. dar kartą parodė, kad iki šio įvykio N. U. prie jo buvo ,,prisikabinęs“ dar vieną kartą, kai jam buvo 13 ar 14 metų. Prie mokyklos estrados tuomet N. U. jam pagrasino, kad naktį jį sugrauš šunys. Jau išdėstytuose ankstesniuose parodymuose ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 114-117, 119-122, 133-136) A. J. konflikto su N. U. aplinkybes buvo nurodęs iš esmės tokias pačias. Apklausiamas įtariamuoju papildomai nurodė tik tai, kad nuo jo pastūmimo ranka N. U. nugriuvo ant žemės. Dar buvo parodęs, kad N. U. prie jo anksčiau buvo prisikabinęs ne vieną, o daugiau kartų. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. J. vėl pakartojo tuos pačius jau aptartus parodymus. Tačiau jis dar parodė, kad N. U. ne tik laikė atsuktuvą rankoje, bet ir buvo ta ranka užsimojęs. Kad nukentėjusysis nori jam įdurti atsuktuvu, suprato ir iš jo veido išraiškos. Vertinant paties nuteistojo A. J. parodymus apie konflikto su N. U. pradžią ir jo eigą, kai kurios nuteistojo nurodomos aplinkybės, kolegijos nuomone, kelia didelių abejonių. Jau nurodyta N. U. kaimynė liudytoja S. B. parodė, kad tą vakarą N. U. užėjo į jos namus, pasiskundė, kad jį sumušė trys vaikinai, atėmė butelį degtinės ir atsuktuvą, prašė jam paskolinti kitą atsuktuvą. Liudytoja parodė, kad N. U. visada atsuktuvu atsidarydavo savo buto duris. Šios liudytojos parodymai patvirtina, kad konflikto su A. J. metu nukentėjusysis tikrai galėjo turėti atsuktuvą ir galėjo jį laikyti rankoje. Tačiau tie patys liudytojos S. B. parodymai patvirtina ir tai, kad atsuktuvą N. U. nešiodavosi nuolat. Faktiškai tai patvirtina netgi ir paties A. J. parodymai. Nuteistasis, iki tol nežinojęs nukentėjusiojo vardo ir pavardės, visų apklausų metu N. U. vadino tik pravarde ,,minus-atviortka“, todėl ta aplinkybė, kad konflikto metu N. U. rankoje laikė atsuktuvą, A. J. negalėjo būti jokia staigmena. Be to, aptartos aplinkybės parodo, kad pats atsuktuvo buvimas N. U. rankoje dar nepatvirtina to, kad N. U. A. J. užpuolė ar bent ruošėsi jį užpulti. Dėl jau išdėstytų aplinkybių tai turėjo suprasti ir pats A. J. . Iš A. J. parodymų, taip pat iš to, kaip tie parodymai, nors ir ne iš esmės, tačiau buvo keičiami ir tikslinami skirtingų apklausų metu, matosi, kad šis nuteistasis įvykio aplinkybes bando nurodyti kuo palankesniu jam pačiam būdu, mėgina kuo labiau sureikšminti nukentėjusiojo veiksmų neteisėtumą, jam tariamai iškilusią grėsmę, o taip pat dėl šios grėsmės kilusią jo paties psichikos būseną – didelį išgąstį ir baimės jausmą. A. J. nurodo, kad N. U. paprašė pas jį cigaretės, o vėliau jau grasinančiai pasakė ,,duok parūkyti arba užmušiu“. Tačiau nužudytojo giminaitis nukentėjusysis A. U. teisme parodė, kad N. U. niekada gyvenime nerūkė. Kai dar gyveno Klaipėdoje, nerūkė tikrai, o kai persikraustė į Didžiasalį, jo nuomone, tikriausiai nerūkydavo. Kai jis su kitais giminaičiais N. U. aplankydavo, jo rūkančio nematydavo. Nors šie nukentėjusiojo parodymai verčia abejoti nuteistojo parodymais apie tai, kad N. U. jo prašė cigaretės, vis dėlto tai šios nuteistojo parodymų dalies nepaneigia. Negalima atmesti galimybės, kad N. U. galėjo paprašyti cigaretės ir pats nerūkydamas. Kur kas didesnių abejonių dėl A. J. tariamo užpuolimo kelia tolesni paties šio nuteistojo parodymai. Nors A. J. nuolat kartoja, kad N. U. jį užpuolė, jis pats visų apklausų metu parodė, kad susitikus lauke N. U. iš pradžių jokių agresyvių veiksmų neatliko, o netgi pirmasis pasisveikino ir paprašė cigaretės. Tik po to, kai A. J. atsakė, kad cigarečių neturi ir apsisuko eiti toliau, išgirdo N. U. žodžius ,,duok parūkyti arba užmušiu“. A. J. parodė, kad apie N. U. ketinimus suduoti jam smūgį atsuktuvu jis suprato iš nukentėjusiojo ,,mimikos“, jo veido išraiškos, o paskutinės apklausos metu parodė dar ir apie tai, jog matė kaip N. U. ta ranka, kurioje laikė atsuktuvą, buvo užsimojęs. Šiuos nuteistojo parodymus yra pagrindas laikyti ne tik abejotinais, bet ir neįtikinančiais. Nusikaltimas buvo padarytas 2008 m. sausio 18 d., laikotarpyje nuo 18 val. 30 min. iki 20 val., t. y., žiemos vakarą, be to, tai įvyko neapšviestoje lauko teritorijoje. Papildomos apklausos metu A. J. pats pripažino, kad įvykio vieta nebuvo gerai apšviesta, tuo metu lauke buvo tamsu, todėl tolesni jo parodymai, kad dėl tolumoje esančių namų langų šviesos jis gerai matė N. U. veido išraišką, yra neįtikinantys. Taip pat neįtikinantys nuteistojo aiškinimai, kad pagal veido išraišką jis galėjo suprasti apie N. U. ketinimus suduoti jam smūgį atsuktuvu. Jau buvo nurodyta apie tai, kad apie tariamą N. U. užsimojimą ranka A. J. pirmą kartą parodė tik apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Nuteistojo aiškinimus apie tai, kad ankstesnių apklausų metu jis apie tai neparodė, nes ,,galbūt buvo labai susijaudinęs“ kolegija atmeta. Apie tai, kad N. U. tik laikė rankoje atsuktuvą, A. J. parodė visų ankstesnių apklausų metu, taip pat ir pirmosios instancijos teisme, todėl šioje dalyje tik apeliacinio proceso metu pakeisti parodymai yra atmetami ir vertinami nuteistojo mėginimu dar labiau palengvinti savo padėtį. Nuteistasis A. J. pats parodė, kad N. U. jam jokių smūgių nesudavė ir net nebandė to padaryti. Net ir parodęs, kad N. U. tariamai buvo užsimojęs ranka, nuteistasis pats neparodė, kad jam buvo bandoma suduoti smūgius, kad jis būtų nuo tų smūgių kaip nors gynęsis ir pan. A. J. parodė tik apie tai, kad būtent jis pats ranka pastūmė N. U. , šis pargriuvo ant žemės, o jis pats nubėgo atgal pas savo draugus. Nuteistojo parodymai apie ankstesnį N. U. elgesį, dažną ,,kabinėjimąsi“ taip pat abejotini ir neįtikinantys. Pavyzdžiui, A. J. parodė apie tai, kad N. U. anksčiau į jį agresyviai žiūrėdavo. Nors jis parodė, kad nukentėjusysis anksčiau prie jo yra kabinėjęsis keletą kartų, atsakydamas į tą patį klausimą konkrečiai, teisme nurodė jau tik vieną tokį prieš kelis metus buvusį atvejį. Apie kokius nors žodinius įžeidinėjimus ir grasinimus, išskyrus N. U. tariamai pasakytus žodžius ,,duok parūkyt arba užmušiu“, A. J. daugiau irgi nieko neparodė. Kolegijos nuomone, šio nuteistojo aiškinimai apie konflikto metu patirtą didelį baimės jausmą ir susijaudinimą taip pat abejotini, be to, tokius A. J. aiškinimus faktiškai paneigia kiti bylos duomenys. A. J. parodė, kad N. U. taip išsigando, kad iš pradžių net nežinojo kur bėgti, tik vėliau nutarė grįžti pas draugus. Bėgdamas verkė ir draugams papasakojo, kad jį užpuolė ,,minus-atviortka“. Nors A. J. tuo metu buvo tik 15 metų amžiaus, neįtikėtina, kad jo nurodomi N. U. veiksmai jo psichikai ir tolesniems veiksmams galėjo turėti tokį poveikį. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad 1942 m. gimęs senyvo amžiaus ir alkoholiu piktnaudžiavęs nukentėjusysis negalėjo turėti jėgos pranašumo. Tai patvirtina paties A. J. parodymai apie tai, kad nukentėjusysis nuo vienintelio nuteistojo pastūmimo ranka pargriuvo ir liko gulėti ant žemės. Nors A. J. parodė, kad bėgdamas pas draugus verkė, tačiau pats pripažino, kad verkė visai dėl kitos priežasties, dėl to, kad bėgdamas nugriuvo ir susimušė koją. Pats A. J. parodė, jog savo draugams pasakė, kad jį vyriškis pravarde ,,minus-atviortka“ užpuolė. Tuo tarpu kitas nuteistasis šioje byloje M. B. parodė, kad grįžęs prie rūsio A. J. verkė ir papasakojo, kad jį kažkoks ,,bomžas“ sumušė, ,,su atsuktuvu davė jam per koją“. Liudytojas D. P. teisme irgi parodė, kad verkdamas A. J. pasakojo, kad ,,bomžas“ jį sumušė. M. B. ir D. P. parodymai apie A. J. pasakojimus, kaip jį kažkas sumušė, paneigia paties A. J. parodymus, o taip pat patvirtina, kad A. J. savo draugams dar ir melavo. Ši aplinkybė A. J. aiškinimus apie jo didelį išgąstį ir susijaudinimą taip pat paneigta. Be to, tai paneigia ir tolesnis paties A. J. elgesys. Pakvietęs savo draugus nukentėjusįjį sumušti, jis pats aktyviai dalyvavo nužudyme, po to su M. B. ir D. P. grįžo atgal į rūsį parsinešdami iš N. U. atimtą butelį degtinės, o dar po to tą patį vakarą nuėjo į šokius. Toks A. J. elgesys rodo, kad jo elgesiui ir psichikos būklei jokios didesnės įtakos neturėjo netgi dalyvavimas labai sunkaus nusikaltimo padaryme ir suvokiama baudžiamosios atsakomybės grėsmė. Todėl šio nuteistojo aiškinimai apie jo tariamai patirtą didelį išgąstį dar prieš tai vykusio žodinio konflikto su N. U. metu yra dar labiau neįtikinantys, tuos aiškinimus jau aptartos bylos aplinkybės paneigia. Prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma ir apie kitas, ne mažiau svarbias aplinkybes, kurios teismo išvadą dėl provokuojančio nukentėjusio asmens elgesio įtakos nusikalstamos veikos padarymui paneigia visiškai. Skunde pagrįstai nurodoma apie laiko tarpą tarp prieš tai įvykusio A. J. ir N. U. konflikto ir vėliau abiejų nuteistųjų padaryto nusikaltimo. BK 59 str. 1 d. 6 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo klausimas sprendžiamas visada, kai nustatoma, kad netinkamas nukentėjusiojo elgesys nesukėlė kaltininkui stipraus susijaudinimo, lemiančio būtinybę kvalifikuoti nužudymą pagal BK 130 str. Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 str. (staiga labai susijaudinus) tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Tuo tarpu BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas dar nėra fiziologinio afekto būsenos, tačiau nukentėjusiojo elgesys suformuoja jo vidines paskatas padaryti nusikaltimą. Pagrindinis BK 130 str. numatyto privilegijuoto nužudymo ir BK 59 str. 1 d. 6 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės atskyrimo kriterijus yra neteisėtais nukentėjusiojo veiksmais sukelto kaltininkui susijaudinimo lygis, kaltininko psichinė būklė bei jos reikšmė gebėjimui kontroliuoti atsakomuosius veiksmus. Visos kitos abi situacijas apibūdinančios aplinkybės iš esmės yra tapačios. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad nužudymas pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus tada, kai jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio kaip greitas atsakas į tai. Jei nuo nukentėjusiojo poelgio iki nužudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas ar kaltininkas atliko kokius nors pasiruošimo tam veiksmus, toks nužudymas paprastai negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus, nes šios aplinkybės rodo, kad staigaus didelio susijaudinimo būsena daugeliu atvejų jam jau buvo praėjusi. Nors ir netaikant analogijos principo, į tas pačias aplinkybes turi būti atsižvelgiama ir sprendžiant BK 59 str. 1 d. 6 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimo klausimą. Iš nuosprendžio matosi, kad nuteistųjų nusikalstamų veikų kvalifikavimo pagal BK 130 str. galimybės teismas iš viso net nesvarstė. Kad nusikaltimo padarymo metu A. J. ir M. B. tikrai nebuvo staiga labai susijaudinę ir kad jie nebuvo fiziologinio afekto būsenoje, patvirtina jau aptartos bylos aplinkybės, o taip pat abiems nuteistiesiems paskirtų teismo psichiatrijos ekspertizių išvados. Iš jų matosi, kad N. U. nužudymo metu A. J. iš M. B. ne tik nesirgo jokiais lėtiniais psichikos sutrikimais, tačiau nebuvo ir laikino psichikos sutrikimo būsenoje. Nusikaltimo padarymo metu jie galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, tuo metu abu nuteistieji buvo tik paprasto girtumo būsenoje. Prokuroro apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad net ir tikint nuteistojo A. J. parodymais ir pripažįstant, kad N. U. elgesyje buvo provokuojančių požymių prieš tai vykusio konflikto su A. J. metu, tai toks jo provokuojantis elgesys nužudymo metu jau buvo pasibaigęs. Teisme pats nuteistasis A. J. parodė, kad N. U. pareikalavus cigaretės ir žodžiu pagrasinus užmušti, jis pastūmė nukentėjusįjį ranka ir šis nugriuvo ant žemės. N. U. elgesį laikant provokuojančiu, šis jo pastūmimas kaip tik ir buvo atsakomasis A. J. veiksmas, kuris tuo ir pasibaigė, o nuteistasis iš įvykio vietos pabėgo. Pats A. J. teisme taip pat parodė, kad nuo įvykio vietos iki namo rūsio, kuriame gėrė alų, buvo maždaug 100 metrų atstumas. Kitas nuteistasis M. B. ankstesniuose parodymuose, taip pat ir apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, buvo nurodęs dar didesnį – apie 200 metrų atstumą. A. J. taip pat parodė, kad nuo to momento, kai jis N. U. pastūmė, iki to, kada su savo draugais nukentėjusįjį sumušė, praėjo apie 5 minutės laiko. Šis laikotarpis tikrai negalėjo būti mažesnis, nes A. J. pirmiausia grįžo į rūsį pas savo draugus, sėdėjo prie rūsio, skundėsi M. B. ir D. P. , melavo jiems, kad buvo sumuštas, ir tik po to visi trise nubėgo ieškoti nukentėjusiojo ir jį sumušė. Tuo metu nukentėjusysis N. U. jokių provokuojančių veiksmų neatliko, o mušamas abiejų nuteistųjų ir liudytojo D. P. , net nemėgino pasipriešinti, o tik prašė pasigailėti. Nuo nukentėjusiojo N. U. ir nuteistojo A. J. konflikto praėjus jau nurodytam pakankamam laiko tarpui, nužudymo metu A. J. veiksmai jau buvo ne atsakomoji reakcija į N. U. veiksmus ankstesnio konflikto metu, todėl teismo išvada, kad šio nuteistojo nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, yra nepagrįsta. Jau buvo išdėstyta, kad faktiškai apie tai nurodoma ir pačio skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kurioje remiamasi A. J. parodymais, kad jis nežino, kodėl mušė N. U. ir kad ,,gal norėjo jį pamokyti“. Prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma ir apie tai, kad teismas nuosprendyje iš viso neišdėstė jokių motyvų, dėl kurių tą pačią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažino ir kitam nuteistajam M. B. . Prokuroro nuomone, pripažinti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę M. B. irgi nebuvo pagrindo. Šie prokuroro apeliacinio skundo argumentai irgi yra pagrįsti. Paties nuteistojo M. B. parodymais ir kitais įrodymais nustatyta, kad tarp šio nuteistojo ir nukentėjusiojo N. U. jokių konfliktų nei įvykio metu, nei iki tol nebuvo kilę, jie nebuvo pažįstami. N. U. M. B. neįžeidė žodžiu, su juo net nesikalbėjo, įvykio metu nesudavė ir net nebandė jam suduoti smūgių, tuo tarpu M. B. , kartu su A. J. ir D. P. nukentėjusįjį pasivijęs, iš karto pradėjo jį mušti. Tai reiškia, kad jokių veiksmų prieš patį M. B. , provokuojančių šį nuteistąjį panaudoti fizinį smurtą, N. U. neatliko. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. B. nurodo, kad incidentą išprovokavo pats nukentėjusysis, kuris prikibo prie jo draugo A. J. ir grasino jam atsuktuvu, ir už tai jie jį sumušė. Provokuojančiu iš tikrųjų gali būti laikomas toks nukentėjusiojo elgesys, kuris yra nukreiptas ne tik į patį kaltininką, bet ir į jo artimą asmenį. Tačiau daryti išvadą, kad M. B. nusikalstamą veiką išprovokavo N. U. veiksmai prieš kitą nuteistąjį A. J. , taip pat nėra jokio pagrindo. Tokią galimybę paneigia visuma išnagrinėtų įrodymų ir netgi paties M. B. parodymai. Pirmiausia pažymėtina, kad A. J. ir M. B. nebuvo artimi asmenys. Artimais asmenimis gali būti laikomi šeimos nariai, artimi giminaičiai, kaimynai, taip pat ir draugai ar kiti asmenys, su kuriais kaltininką sieja glaudūs ryšiai. Nors M. B. ir A. J. buvo pažįstami, prieš N. U. nužudymą kartu gėrė alų, artimais ir glaudžiais nuteistųjų tarpusavio ryšiai nebuvo. Nusikaltimo padarymo metu A. J. buvo 15 metų amžiaus, o jau pilnametis M. B. už jį buvo ženkliai vyresnis. Nors abu nuteistieji vienas kitą vadina draugais, apie labai artimą draugystę ir glaudžius ryšius nenurodo ir jie patys, teisme M. B. parodė, kad jo geriausias draugas buvo T. R. . Apie tai, kad nukentėjusiojo N. U. veiksmai negalėjo būti laikomi provokuojančiais padaryti nužudymą nuteistąjį A. J. , šiame nuosprendyje jau buvo išdėstyta. Dėl tų pačių aplinkybių nukentėjusiojo elgesys negalėjo išprovokuoti padaryti nusikaltimą ir M. B. . Šis nuteistasis nematė ir paties prieš tai tarp A. J. ir N. U. įvykusio konflikto, ir apie jį sužinojo tik iš A. J. pasakojimų. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje M. B. parodė apie A. J. pasakojimus, kad N. U. jį sumušė. Tačiau tos pačios apklausos metu parodė, kad nukentėjusįjį vijosi, nes jis ,,kažką A. J. padarė“. Ikiteisminio tyrimo metu M. B. buvo parodęs, kad A. J. mėgdavo pavaidinti, kad jį kas nors sumušė. Visa tai patvirtina, kad pasivijęs N. U. ir suduodamas jam smūgius šis nuteistasis net nežinojo, ar nukentėjusysis atliko prieš A. J. kokius nors neteisėtus veiksmus, o jei juos ir atliko, tai koks buvo tų veiksmų pobūdis. Kad šiuo atveju fizinio smurto panaudojimo pagrindinė priežastis buvo ne nukentėjusiojo N. U. veiksmai, akivaizdžiai patvirtina ir jau paminėti kiti M. B. parodymai ikiteisminio tyrimo metu. Apklaustas įtariamuoju (t. 2, b. l. 8-11) jis parodė, kad įvykio metu buvo girtas ir kad būdamas blaivus nukentėjusiojo nebūtų sumušęs. Taigi pats nuteistasis pripažino, kad didžiausią įtaką jo elgesiui turėjo ne paties nukentėjusiojo neteisėti veiksmai prieš A. J. ar kokios nors kitos priežastys, o būtent jo apsvaigimas nuo alkoholio.
Jau išdėstytų ir aptartų aplinkybių visuma, kolegijos nuomone, leidžia padaryti keletą išvadų. Nepaisant dėl nuteistojo A. J. parodymų kylančių abejonių ir šiais jo parodymais tikint, nukentėjusiojo N. U. veiksmai konflikto su A. J. metu nebuvo tokio pobūdžio ir intensyvumo, jog būtų pripažįstami provokuojančiais padaryti nužudymą. Tuo tarpu abiejų nuteistųjų nusikalstami veiksmai po to konflikto praėjus pakankamam laiko tarpui iš viso negali būti laikomi atsakomąja reakcija į kokį nors ankstesnį provokuojantį nukentėjusiojo elgesį. Vėliau nukentėjusysis jokių veiksmų, galėjusių paskatinti nuteistuosius padaryti nužudymą, neatliko. N. U. elgesys prieš tai įvykusio su A. J. konflikto metu negalėjo suformuoti nuteistųjų vidinių paskatų padaryti nužudymą, faktiškai tai buvo tik pretekstas prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą. Pagrindiniu nuteistųjų nusikalstamos veikos motyvu buvo visiškai nepamatuotas keršto jausmas ir noras nukentėjusįjį ,,pamokyti“, o šios nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo nuteistųjų apsvaigimas nuo alkoholio. Sprendžiant klausimą dėl jau nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės būtina atsižvelgti ir į kitas nustatytas faktines bylos aplinkybes. A. J. ir M. B. nužudė N. U. , kurio iki tol faktiškai nepažinojo. Iš nuteistojo M. B. ir liudytojo D. P. parodymų matosi, kad ne tik jie patys, bet ir nuteistasis A. J. nukentėjusįjį tarpusavyje vadino tiesiog ,,bomžu“, taip pademonstruodami savo požiūrį į nukentėjusiojo socialinę padėtį. Nužudymas buvo padarytas ne abipusio konflikto metu, o pasivijus nukentėjusįjį lauke, atviroje vietoje ir netoli gyvenamųjų namų. Dėl amžiaus ir sveikatos būklės nukentėjusysis net nebandė pasipriešinti, be to, sumušę nukentėjusįjį, nuteistieji bei D. P. dar atėmė iš jo butelį degtinės. Atsižvelgiant į visa tai, ikiteisminis tyrimas ir teismas, kolegijos nuomone, jau įvertino visas bylos aplinkybes būtent nuteistųjų naudai kvalifikuojant jų nusikalstamas veikas tik kaip paprastą nužudymą ir nenustatant jokių BK 129 str. 2 d. numatytų nužudymą kvalifikuojančių požymių. Tuo tarpu teismo išvada, kad nužudymo padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio N. U. elgesys, dėl visumos jau aptartų aplinkybių yra nepagrįsta. Nuosprendžio dalis, kuria nuteistųjų A. J. ir M. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys, naikinama. Nuosprendis šioje dalyje keičiamas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms ir dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 59 str. 1 d. 6 p.).
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo A. J. gynėjas pareiškė prašymą pakeisti nuosprendžio dalį ir dėl kitų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatymo. Gynėjas prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo pripažintas nusikalstamos veikos padarymas apsvaigus nuo alkoholio, o A. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis stengėsi atlyginti nusikaltimu padarytą žalą. Šie gynėjo prašymai yra nepagrįsti ir juos kolegija atmeta.
Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad motyvų dėl nurodytų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas neišdėstė, tačiau faktiškai jų klausimą išsprendė teisingai. Abu nuteistieji buvo sulaikyti tik praėjus keletui dienų po nusikaltimo padarymo, todėl jų apsvaigimas nuo alkoholio nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo patikrintas. Tačiau jų apsvaigimas nuo alkoholio bei to apsvaigimo įtaka nusikalstamos veikos padarymui įrodyti pačių nuteistųjų ir liudytojų parodymais. Nors šie parodymai gana prieštaringi, tačiau jais nustatyta, kad iki N. U. nužudymo nuteistieji A. J. , M. B. , liudytojas D. P. ir dar keli jų pažįstami namo rūsyje gėrė alų. Buvo nusipirkę ir išgėrė ne mažiau negu 3 dviejų litrų talpos didelio stiprumo alaus. Iš ankstesnių nuteistojo A. J. parodymų matosi, kad ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose alkoholio vartojimą šis nuteistasis bandė neigti. Pirmųjų apklausų metu parodė, kad alaus negėrė iš viso, vėliau pripažino, kad išgėrė jo tik kelis gurkšnius. Pirmosios instancijos teisme A. J. jau parodė, kad irgi gėrė alų iš tų pačių butelių, kad nesupyktų draugai. Alaus butelį buvo paėmęs 3-4 kartus, kiekvieną kartą išgėrė po 2-3 gurkšnius. Dėl to girtas nesijautė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. J. parodė, kad buvo išgėręs ne daugiau kaip stiklinę alaus. Dar parodė, kad buvo truputį išgėręs, tačiau nebuvo girčiausias, girtas nesijautė. Tame pačiame posėdyje apklaustas nuteistasis M. B. irgi parodė, kad ir jis pats, ir A. J. nebuvo girti, o buvo tik išgėrę maždaug po 2 stiklines alaus. Nors abu nuteistieji paskutiniųjų apklausų metu parodė tik apie nedidelį išgerto alaus kiekį, jų mėginimą sumenkinti savo apsvaigimo laipsnį paneigia liudytojų, o taip pat ankstesni paties nuteistojo M. B. parodymai. Pirmosios instancijos teisme M. B. parodė, kad buvo nusipirkę tris 2 litrų talpos 6,2 % stiprumo ,,Rago“ alaus. Rūsyje tą alų ratu gėrė jis, D. P. , A. J. ir dar vienas pažįstamas. Jau išdėstytuose perskaitytuose ankstesniuose parodymuose M. B. buvo parodęs, kad visi apsvaigę buvo daug labiau. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad jis pats buvo girtas ir netgi pripažino, kad tik dėl to mušė nukentėjusįjį. Iš esmės tą patį jis parodė ir apie nuteistąjį A. J. . Pirmosios įtariamojo apklausos metu M. B. parodė, kad daugiausia gėrė jis pats, D. P. ir A. J. . Kai jie trise mušė nukentėjusįjį, A. J. buvo girtas, nerišliai kalbėjo nesąmones. Savo parodymus M. B. patvirtino apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, dar parodęs, kad prisigėręs A. J. mėgdavo pavaidinti, jam patikdavo tyčiotis iš kitų žmonių. Tą patį M. B. parodė ir paskutinės įtariamojo apklausos metu. Liudytojas D. P. teisme parodė, kad tą vakarą buvo nusipirkę 3-4 butelius 2 litrų talpos 7-8 laipsnių stiprumo alaus. Jis pats to alaus buvo išgėręs 1-2 litrus. Kartu su juo iš to paties butelio gėrė A. J. , M. B. ir dar vienas pažįstamas. D. P. taip pat nepaneigė perskaitytų jo ankstesnių, ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Tuomet apklaustas įtariamuoju (t. 1, b. l. 146-148) D. P. buvo parodęs, kad buvo nusipirkti ne 3-4, o net 5 dviejų litrų talpos 7-8 laipsnių stiprumo alaus buteliai. Iki sumušant nukentėjusįjį jis pats, A. J. , M. B. ir dar vienas pažįstamas vardu Ženia to alaus buvo išgėrę po 2 litrus. D. P. pripažino, kad jo veiksmams girtumas irgi turėjo įtakos. Tas pačias aplinkybes D. P. patvirtino ir kitose ikiteisminiame tyrime vykusiose apklausose. Apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo jis dar parodė, kad A. J. , būdamas išgėręs, mėgdavo kabinėtis prie ,,bomžų“. Liudytojas D. J. teisme parodė, kad rūsyje gėrė alų kartu su abiem nuteistaisiais, D. P. ir Ž. A. . Kiek išgėrė kiti, jis tiksliai pasakyti negali, tačiau jis pats buvo girtas. Prisimena, kad A. J. , M.. B. ir D. P. buvo išėję, o jiems grįžus A. J. atnešė butelį naminės degtinės. Pasakojo, kad sumušė ,,bomžą“, kuris prie jo lindo, iš jo atėmė ir tą butelį. Visuma išdėstytų parodymų leidžia padaryti išvadą, kad ir A. J. , ir M. B. iki sumušdami N. U. jau buvo išgėrę ne, kaip jie patys nurodo, po 1-2 stiklines stipraus alaus, o didesnį alkoholinių gėrimų kiekį, abu buvo apsvaigę nuo alkoholio, o jų parodymai teisme dėl šių aplinkybių tėra nuteistųjų bandymas sušvelninti savo padėtį. Nuteistojo A. J. girtumą nusikaltimo padarymo metu patvirtina ir teismo psichiatrijos ekspertizės aktas (t. 2, b. l. 175-176). Nuosprendžio aprašomojoje dalyje ir prokuroro apeliaciniame skunde nurodoma apie A. J. parodymus, kad jis nežino, kodėl sumušė N. U. , buvo išgėręs ir kad ,,blaivus nebūtų taip padaręs“. Patikrinus bylą buvo nustatyta, kad apklausų metu tokių parodymų A. J. nedavė, o apie šias aplinkybes nurodoma būtent teismo psichiatrijos ekspertizės akto tiriamojoje dalyje. Joje kaip tik ir užrašyti šie A. J. paaiškinimai ir jo atsakymai į ekspertų psichiatro ir psichologo užduotus klausimus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes. Ekspertizės akto tiriamosios dalies pabaigoje išdėstyta ir ekspertų išvada apie tai, kad nužudymo padarymo metu A. J. buvo paprasto girtumo būsenoje. Šie bylos duomenys dėl A. J. girtumo visiškai atitinka ir patvirtina jau aptartus nuteistųjų (ypač M. B. ) ir liudytojų parodymus. Sprendžiant jau nurodytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės klausimą, būtina įvertinti ir dar kitas aplinkybes. BK 60 str. 1 d. 9 p. numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas buvo apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Įstatymas nenustato konkretaus apsvaigimo nuo alkoholio laipsnio, o nurodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė pripažįstama, kai nustatoma, kad apsvaigimas turėjo realios įtakos nusikalstamai veikai padaryti (pvz., sustiprino kaltininko pasiryžimą padaryti nusikalstamą veiką ir kt.). Priklausomai nuo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų aplinkybių, skirtingiems asmenims tokį apsvaigimą gali sukelti ir skirtingas išgertų alkoholinių gėrimų kiekis. Teisme abu nuteistieji pripažino, kad vartojo alkoholinius gėrimus, gėrė stiprų alų, todėl nėra abejonių, kad dar iki sumušdami N. U. jie abu buvo apsvaigę nuo alkoholio. Abu nuteistieji taip pat nurodo, kad buvo ne girti, o tik išgėrę, tačiau tokie jų aiškinimai irgi nepaneigia apsvaigimo nuo alkoholio reikšmės. Tai, kad nuteistieji dėl alkoholio vartojimo dar galėjo atlikti aktyvius fizinius veiksmus, o vėliau sugebėjo prisiminti įvykių aplinkybes, nepaneigia apsvaigimo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Išvada dėl apsvaigimo reikšmės nužudymui daroma įvertinus šio nusikaltimo padarymo situaciją, jo motyvus ir tikslus, kaltininko veiksmų, nukreiptų atimti gyvybę nukentėjusiajam, intensyvumą bei pobūdį ir kitas bylos aplinkybes. Nusikaltimo padarymo metu A. J. buvo tik 15 metų amžiaus, o M. B. , nors ir buvusio jau pilnamečiu, amžius irgi buvo labai jaunas. Tokio amžiaus nuteistiesiems, ypač A. J. , elgesiui įtakos galėjo turėti ir nedidelis išgerto alkoholio kiekis. Net ir nedidelis išgerto stipraus alaus kiekis jiems galėjo sukelti daug didesnį apsvaigimą negu vyresnio amžiaus asmenims. O kad tas apsvaigimas tikrai turėjo realios įtakos nusikalstamos veikos padarymui, patvirtina nustatytos faktinės N. U. nužudymo aplinkybės: menkavertė dingstis panaudoti prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą, nuteistųjų negebėjimas aiškiai nurodyti nusikaltimo padarymo motyvus, o taip pat nužudymo būdas ir panaudoto fizinio smurto pobūdis. Abu nuteistieji sudavė nukentėjusiajam daugybę smūgių, gulintį nukentėjusįjį mušė rankomis ir spardė kojomis daugiausia į galvos sritį. Šios aplinkybės plačiau jau buvo aptartos. Išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, kad abu nuteistieji N. U. nužudė būdami apsvaigę nuo alkoholio, tai turėjo tiesioginės ir realios įtakos šios nusikalstamos veikos padarymui, todėl teismas šią aplinkybę pagrįstai pripažino abiejų nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
A. J. gynėjo prašymas šio nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis stengėsi atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, taip pat nepagrįstas ir atmetamas. Iš bylos matosi, kad nužudytojo brolis J. U. įgaliojimu (t. 1, b. l. 43) pavedė atstovauti jo interesams teisme savo sūnui, irgi nužudytojo giminaičiui A. U. . A. U. šioje byloje buvo pripažintas nukentėjusiuoju bei civiliniu ieškovu ir pareiškė civilinį ieškinį (t. 1, b. l. 48). Jame A. U. iš N. U. nužudžiusių asmenų prašė priteisti iš viso 20 000 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Skundžiamu nuosprendžiu teismas šį ieškinį patenkino iš dalies, iš nuteistųjų M. B. ir A. J. , o jam neturint lėšų, iš jo tėvų, solidariai A. U. buvo priteista 500 Lt turtinės žalos ir 4 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Prie bylos yra pridėtas A. J. gynėjo pateiktas rašytinis pareiškimas (t. 3, b. l. 95). Jame nukentėjusiojo vardu parašyta, kad A. U. nuteistojo A. J. tėvai atlygino 500 Lt laidojimo išlaidų ir kad nukentėjusysis nuo šios ieškinio dalies atsisako. Ši pareiškimo dalis nukentėjusiojo nepasirašyta. Pareiškimo pabaigoje yra J. U. ranka parašyta, kad 500 Lt atlyginimas už laidojimo išlaidas yra nerealus, o po to nukentėjusiojo A. U. ranka parašyta, kad jis priimti 500 Lt atsisako. Teismo posėdyje nukentėjusysis A. U. patvirtino, kad atsisakė iš A. J. tėvų priimti 500 Lt ir paaiškino, kad nors nužudytojo laidotuvėms tikrai išleido 500 Lt, tačiau civiliniame pareiškime visa nurodyta 20 000 Lt suma faktiškai reiškė prašomą atlyginti padarytą neturtinę žalą. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistojo A. J. tėvai teisminio nagrinėjimo metu tikrai ketino atlyginti nukentėjusiajam dalį nusikaltimu padarytos žalos – 500 Lt, tačiau nukentėjusysis su šiuo siūlymu nesutiko ir pinigų nepriėmė. Galima tik spėlioti apie tikrąsias šio atsisakymo priežastis, nukentėjusysis galėjo abejoti, ar priimdamas šiuos pinigus jis elgtųsi teisėtai, siūloma pinigų suma galėjo būti įvertinta per maža, be to, tai galėjo reikšti tiesiog nukentėjusiojo nenorą priimti pinigus tiesiogiai iš nuteistojo tėvų, o ne pagal teismo priimtą sprendimą. Bet kuriuo atveju nei pats nuteistasis A. J. , nei jo tėvai, taip pat kitas nuteistasis M. B. iki šiol nukentėjusiajam nei turtinės, nei neturtinės žalos neatlygino, nebuvo pradėta atlyginti ir teismo nuosprendžiu priteista žalos atlyginimo suma. BK 59 str. 1 d. 3 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą. Pagal galiojančią teisminę praktiką (,,Teismų praktika“ Nr. 28, p. 332) BK 59 str. 1 d. 3 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad kaltininkas savo noru atlygino padarytą žalą, pripažįstama tada, kai jis pats ar jo pavedimu kiti asmenys atlygina visą dėl nužudymo atsiradusią žalą. Šiame punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nepripažįstama tada, kai kaltininkas atlygina tik dalį padarytos žalos. Dalinį žalos atlyginimą teismas gali motyvuotai pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe vadovaudamasis tik BK 59 str. 2 d. Tokiais atvejais atlygintinos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, o kaltininko elgesys turi sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo. Šių sąlygų neatitinka atvejai, kai atlyginama tik nedidelė dalis nužudymu padarytos žalos. Šioje byloje nuteistojo A. J. tėvų bandymas savo noru atlyginti dalį padarytos žalos neatitinka nei vieno iš nurodytų reikalavimų. Nukentėjusiajam buvo siūloma sumokėti 500 Lt, akivaizdu, kad tai galėjo sudaryti tik labai nedidelę visos nužudymu padarytos žalos dalį. Be to, net ir ši žalos dalis nukentėjusiajam realiai atlyginta nebuvo. Todėl teismas šios aplinkybės nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti neturėjo jokio pagrindo nei pagal BK 59 str. 1 d. 3 p., nei pagal BK 59 str. 2 d. Galima manyti, kad teismui nepriėmus nuosprendžio nuteistojo A. J. tėvams nebuvo žinomas tikrasis nusikaltimu padarytos, ypač neturtinės, žalos dydis. Tačiau ir po nuosprendžio priėmimo iki šios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. J. ir jo tėvai iš viso neatlygino jokios dalies teismo jau priteistos žalos. Apeliacinės instancijos teismui apie žalos atlyginimą nebuvo pateikta jokių duomenų, todėl nustatyti nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir šiuo metu kolegija taip pat neturi pagrindo. Tuo pat metu pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje nuteistojo A. J. tėvų bandymas savo noru atlyginti dalį (500 Lt) žalos nukentėjusiajam vis dėlto buvo įvertintas. Ši aplinkybė nuosprendyje nurodyta šalia kitų bausmės skyrimo motyvų. Dėl jau išdėstytų priežasčių atmetant A. J. gynėjo pareikštus prašymus dėl jo ginamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybių klausimų išsprendimo, kolegija taip pat pažymi, kad dėl šios nuosprendžio dalies apeliaciniai skundai nebuvo gauti, nuteistasis A. J. , jo gynėjas ir jo atstovai pagal įstatymą bei civiliniai atsakovai nuosprendžio apeliacine tvarka neapskundė.
Visos šiame nuosprendyje jau išdėstytos bei aptartos aplinkybės, taip pat jau padaryta išvada dėl nepagrįstai nustatytos vienos iš nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės turi svarbios reikšmės ir nagrinėjant apeliacinių skundų argumentus dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių. Nuteistasis M. B. prašo nuosprendį pakeisti ir paskirti jam pagal BK 129 str. 1 d. bausmę taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas. Vienas iš šio apelianto argumentų yra tas, kad teismas nepilnamečiam nuteistajam A. J. atidėjo paskirtos bausmės vykdymą, tuo tarpu jam buvo paskirta reali 7 metų laisvės atėmimo bausmė. M. B. nurodė, kad nusikaltimo padarymo metu jis irgi buvo tik 18 metų amžiaus, ir kad jo ir A. J. nusikalstami veiksmai buvo vienodi. Dėl A. J. paskirtos bausmės dar bus pasisakyta, tuo tarpu sušvelninti bausmę nuteistajam M. B. nėra pagrindo, visi kiti šio nuteistojo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Nuteistasis M. B. apeliaciniame skunde nurodė ne tik apie savo amžių, bet ir apie tai, kad augo sunkiose sąlygose, iš jo tėvo buvo atimtos tėvystės teisės, anksti mirė motina, brolis, o po to ir jo globėjas. Apelianto nuomone, tai neigiamai atsiliepė jo brandai. Dar nurodo, kad jam buvo nustatyta mažakraujystė ir elgesio sutrikimai. BK 81 str. 2 d. nurodyta, kad BK 90-94 str. nuostatos dėl nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų, taip pat 82 str. 1, 2, 3, 5 p. numatytos auklėjamojo poveikio priemonės gali būti taikomos asmeniui, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu buvo suėję 18 metų, tačiau nebuvo suėję 21 metai, jeigu teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, motyvus bei kitas bylos aplinkybes, o prireikus – į specialisto paaiškinimus ar išvadą, nusprendžia, kad toks asmuo pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui ir baudžiamosios atsakomybės ypatumų taikymas jam atitiktų BK 80 str. numatytą paskirtį. Nusikaltimo padarymo metu nuteistasis M. B. buvo 18 metų ir 2 mėn. amžiaus, tačiau daryti išvadą, kad tuo metu pagal socialinę brandą jis prilygo nepilnamečiui, kolegijos nuomone, nėra pagrindo. Tokią galimybę pirmiausia paneigia M. B. atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės išvados (t. 2, b. l. 95-97). Jose nurodoma, kad dėl psichikos būklės M. B. visiškai galėjo suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (savo veiksmų esmę) ir valdyti savo veiksmus. Šios išvados paneigia ir apelianto argumentus dėl jam nustatytų elgesio sutrikimų reikšmės. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, kad M. B. nustatyti emociškai nestabilaus tipo akcentuotos asmenybės bruožai (judraus tipo charakteris, impulsyvaus, dirglaus, priešiško reagavimo tendencijos su galimais paviršutiniškais, emocionaliais, iracionaliais sprendimais ir poelgiais), nesukeliantys žymesnio specifinio asmenybės sutrikimo, bei epizodinis piktnaudžiavimas alkoholiu. Diagnozuota, kad M. B. yra psichiškai sveikas. To paties ekspertizės akto tiriamojoje dalyje išdėstyti M. B. psichikos bei psichologinio tyrimo rezultatai, kurie apibūdina šio nuteistojo socialinę brandą. Ekspertizės akte nurodoma, kad M. B. psichinės veiklos tempas kiek greitesnis nei vidutinis, tolygus, darbingumas pakankamas. Tiriamojo dėmesys vidutinės apimties, informacijos įsiminimas, išlaikymas ir atgaminimas be sutrikimų. Tiriamojo elgesys aktyvus, kiek stokojantis lankstumo, tačiau nuteistasis sugeba veikti nuosekliai apgalvotai ir planingai. Ekspertizės akte nurodyta, kad M. B. socialinio supratingumo lygis pakankamas, tiriamasis žino konvencines elgesio normas bei taisykles, supranta jų nesilaikymo pasekmes, tačiau, siekdamas savo tikslų, gali jas paviršutiniškai ignoruoti. Abejoti šiomis ekspertizės išvadomis nėra pagrindo, nes ekspertizės atlikimo metu nuteistasis buvo ištirtas betarpiškai, be to, ekspertams buvo pateikti visi surinkti nuteistąjį charakterizuojantys duomenys, iš gydymo įstaigų išreikalautos asmens sveikatos ir ligų istorijos. Būtina atsižvelgti į M. B. padaryto nusikaltimo pobūdį bei konkrečias to nusikaltimo aplinkybes. Nuteistasis padarė nužudymą, t. y. nusikaltimą, už kurį asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą atsako nuo 14 metų amžiaus. M. B. buvo aktyvus šio nusikaltimo bendravykdytojas, pats sudavė nukentėjusiajam į galvą smūgius, sukėlusius mirtį. Darydamas šį nusikaltimą nuteistasis gerai suvokė savo nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad daro labai sunkų nusikaltimą, ir žinojo apie dėl to gresiančią baudžiamąją atsakomybę. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad nusikaltimo padarymo metu M. B. socialinė branda atitiko jo amžių ir pagal šią brandą jis jau negalėjo būti prilygintas nepilnamečiui. Todėl teismas šiam nuteistajam pagrįstai netaikė Baudžiamojo kodekso XI skyriaus nuostatų ir skiriant bausmę vadovavosi BK 54 str. nustatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. B. nurodo, kad konfliktą išprovokavo pats nukentėjusysis, kuris kibo prie jo draugo A. J. . Šis apelianto argumentas jau paneigtas, o teismo išvada dėl provokuojančio nukentėjusiojo elgesio bei jo įtakos nusikalstamos veikos padarymui taip pat paneigta ir pripažinta nepagrįsta. Tuo tarpu į visas kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes skiriant bausmę nuteistajam M. B. teismas atsižvelgė, nuosprendyje atsižvelgta ir į visas aplinkybes, nurodomas šio nuteistojo apeliaciniame skunde. Šio nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe dar buvo pripažintas M. B. prisipažinimas padarius nusikaltimą ir nuoširdus gailėjimasis. Nustatytos ir dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės: nusikalstamos veikos padarymas bendrininkų grupe, taip pat tos veikos padarymas apsvaigus nuo alkoholio. Apie tai, kad nuteistojo girtumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir kad ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė nustatyta pagrįstai, irgi jau buvo aptarta. Teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo M. B. kaltės formą ir rūšį, taip pat kitas aplinkybes, tačiau ypatingą dėmesį skyrė kaltininko asmenybei. Nors M. B. jau teistas ir už kitus nusikaltimus, baustas už administracinius teisės pažeidimus, gana neigiami charakterizuotas mokymosi įstaigose, teismas pagrindinį dėmesį skyrė šio nuteistojo amžiui ir paties apelianto nurodomoms nepalankioms jo gyvenimo sąlygoms. Buvo atsižvelgta į tai, kad jo tėvai buvo išsiskyrę, mirė motina, brolis ir globėjas, tėvui buvo atimtos tėvystės teisės. Įvertinęs visas šias aplinkybes, o ypač tai, kad M. B. nusikalto vos suėjus pilnametystei, teismas pagal BK 129 str. 1 d. paskyrė jam minimalią 7 metų laisvės atėmimo bausmę. Tai pati mažiausia nurodyto baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta bausmė ir ją dar labiau švelninti nėra galimybės. Skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę galima tik BK 62 str. arba BK 54 str. 3 d. numatytais atvejais, tačiau taikyti šių įstatymų nuostatas M. B. taip pat nėra galimybės. Taikyti BK 62 str. nuostatų nėra pagrindo, nes nėra šio BK straipsnio 1 arba 2 dalyse numatytų būtinų sąlygų. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas, tačiau tam pagrindo taip pat nėra. BK 54 str. 3 d. nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tačiau vadovaujantis šiomis nuostatomis švelnesnė, negu įstatymo numatyta, bausmė skiriama tik išimtinais atvejais ir nustačius tik išimtines aplinkybes, rodančias mažesnį nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Nužudymų bylose tokia galimybė yra tik nustačius, kad šio nusikaltimo pavojingumas, įvertinus jo motyvus, tikslus, padarymo būdą, kilusius padarinius, yra daug mažesnės negu rūšinis nužudymo pavojingumas, įvertintas BK 129 str. sankcijoje. Šioje byloje išimtinių aplinkybių, rodančių M. B. padaryto nusikaltimo mažesnį pavojingumo laipsnį, taip pat mažesnį šio nuteistojo asmenybės pavojingumą, nenustatyta. Jų nenurodo ir pats apeliantas, tuo tarpu į jo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes teismas jau maksimaliai atsižvelgė paskirdamas minimalią sankcijoje numatytą bausmę. Būtina atsižvelgti ir į papildomas aplinkybes, nustatytas šią bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Tenkinant prokuroro apeliacinį skundą, viena iš M. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių pripažinta nustatyta nepagrįstai. Tuo tarpu kitą atsakomybę lengvinančią aplinkybę faktiškai paneigia pats apeliantas. Apeliaciniame skunde pats nurodęs, kad dėl padaryto nužudymo kaltu prisipažįsta pilnai ir nuoširdžiai gailisi, apeliacinio proceso metu nuteistasis pakeitė parodymus ir pasirinko kitą gynybos būdą ėmęs iš viso neigti savo dalyvavimą šio nusikaltimo padaryme. Dėl visų išdėstytų aplinkybių nuteistajam M. B. paskirtoji bausmė negali būti laikoma per griežta ir ją švelninti nėra pagrindo. Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.
Tuo tarpu prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl nepilnamečiam nuteistajam A. J. neteisingai paskirtos bausmės ir dėl nepagrįsto bausmės vykdymo atidėjimo yra pagrįsti. Skiriant bausmę šiam nuteistajam ir atidedant paskirtos bausmės vykdymą, teismas netinkamai pritaikė baudžiamuosius įstatymus. BK 129 str. 1 d. numatytą nusikaltimą A. J. padarė būdamas nepilnametis. Skiriant bausmę nepilnamečiui vadovaujamasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmės skyrimo taisyklėmis, o taip pat taikant BK XI skyriuje nustatytus nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus. BK 91 str. 2 d. nurodyta, kad skirdamas bausmę nepilnamečiui, be šio kodekso 54 str. 2 d. išvardintų aplinkybių, teismas atsižvelgia į nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, jo sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, taip pat nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Pagal BK 91 str. 3 d. nuostatas terminuotą laisvės atėmimą nepilnamečiui teismas gali skirti, jeigu yra pagrindas manyti, kad kitos rūšies bausmių nepilnamečio nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka, arba jeigu nepilnametis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos BK straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. BK 90 str. 5 d. nurodyta, kad laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti 10 metų. Be to, skiriant bausmę nepilnamečiui, vadovaujamasi ne tik BK 41 str. 2 d. numatyta bausmės paskirtimi, tačiau ir nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtimi, numatyta BK 80 str.
Daugelio išvardintų baudžiamųjų įstatymų nuostatos išdėstytos pačiame skundžiamame nuosprendyje, tačiau skiriant bausmę nuteistajam A. J. teismas kai kuriomis iš tų nuostatų arba nesivadovavo, arba jas pritaikė netinkamai. Iš nuosprendžio matosi, kad bausmės skyrimo A. J. motyvai išdėstyti labai plačiai, tačiau beveik visi šie motyvai susiję su nuteistojo asmenybės vertinimu, jo gyvenimo ir auklėjimo sąlygomis, jo socialine branda ir elgesiu po nusikaltimo padarymo. Teismas atsižvelgė į tai, kad A. J. anksčiau neteistas ir nebaustas administracine tvarka, auga pilnoje šeimoje. Labai išsamiai išdėstyta apie tai, kad buvusioje ir dabartinėje mokymosi įstaigose A. J. charakterizuojamas tik teigiamai, pakankamai gerai mokosi, neturi pastabų dėl elgesio, yra mėgstamas draugų, dalyvaudavo užklasinėje veikloje, o šiuo metu yra išrinktas profesinio mokymo centro grupės seniūno pavaduotoju. Nuosprendyje nurodoma ir apie tai, kad nuteistojo tėvai irgi charakterizuojami teigiamai, skiria ypatingą dėmesį sūnaus auklėjimui, jo mokslui, pažangumui ir drausmingumui. Tėvų ir jų sūnaus kontaktai nenutrūkę. Visi šie bylos duomenys nuosprendyje yra išdėstyti teisingai, tačiau skiriant bausmę turėjo būti atsižvelgta ir į kitas bylos aplinkybes. Nuosprendyje nurodoma, kad atsižvelgiant į A. J. apibūdinančius duomenis, į tai, kad yra dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jis mokosi, tėvai skiria pakankamai dėmesio jo auklėjimui, bausmės dydis nustatomas mažesnis už sankcijos vidurkį, o atsižvelgiant į bausmių ypatumus nepilnamečiams, bausmės vykdymas atidedamas. Iš to, kas buvo išdėstyta, matosi, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgė tik į teigiamas nuteistojo ir jo tėvų charakteristikas ir į dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tačiau iš viso neatsižvelgė į tuo pačiu nuosprendžiu irgi pripažintas dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes, neįvertino jų skaičiaus, pobūdžio ir atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių tarpusavio santykio ir tokiu būdu nesilaikė BK 61 str. reikalavimų. Iš nuosprendžio taip pat matosi, kad skiriant bausmę iš viso nebuvo atsižvelgta į BK 54 str. 2 d. išvardintas kitas aplinkybes, nes nebuvo įvertintas A. J. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, nusikaltimo motyvai ir tikslai, nusikalstamos veikos stadija, taip pat A. J. kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką forma bei rūšis. Apie šias aplinkybes nuosprendyje tik formaliai paminėta bausmės skyrimo motyvų pradžioje, tačiau faktiškai į jas skiriant bausmę atsižvelgta nebuvo. Tuo tarpu vien tik kaltininko nepilnametystė ir duomenys apie jo asmenybę negalėjo nulemti skirtinos už nužudymą bausmės neįvertinus BK 54 str. 2 d. ir 91 str. 2 d. numatytų aplinkybių visumos. Teismas netinkamai pritaikė šiuos baudžiamuosius įstatymus, taip pat nesilaikė ir BK 61 str. reikalavimų.
BK 61 str. 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, įvertina jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nustatytas aplinkybes, ir motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Skundžiamu nuosprendžiu teismas nustatė po dvi ir lengvinančias, ir sunkinančias A. J. atsakomybę aplinkybes. Viena iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių (provokuojančio nukentėjusio asmens elgesio įtaka nusikalstamos veikos padarymui) buvo pripažinta nepagrįstai. Nors kita atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino nuteistojo A. J. prisipažinimą padarius nužudymą ir nuoširdų gailėjimąsi, vertinant šios aplinkybės pobūdį tenka atsižvelgti į tai, kad dėl nužudymo A. J. prisipažino kaltu tik tada, kai jau buvo sulaikytas policijos, praėjus keletui dienų po nusikaltimo padarymo. Vertinant kaltę pripažinusio A. J. parodymus, taip pat jau buvo aptarti šio nuteistojo bandymai sureikšminti neteisėtus nukentėjusiojo veiksmus, o tuo pačiu kuo labiau palengvinti savo paties padėtį. Iš dalies jau buvo pasisakyta ir dėl atsakomybę sunkinančių aplinkybių pobūdžio. Nužudymų bylose kaltininko, o ypač nepilnamečio asmens, apsvaigimas nuo alkoholio, taip pat veikimas bendrininkų grupe, yra dažniausios atsakomybę sunkinančios aplinkybės, o tai patvirtina ir jų didesnę reikšmę. Tai reiškia, kad nustatytos A. J. atsakomybę sunkinančios aplinkybės jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę nusveria ne tik skaičiumi, bet ir pobūdžiu bei savo reikšme skiriamos bausmės dydžiui. Kartu su bendrininku M. B. tyčia nužudęs kitą žmogų, A. J. padarė labai sunkų nusikaltimą. Šis nusikaltimas baigtas, jo padariniai neatstatomi ir dėl to padaryta ypatinga žala nužudytojo artimiesiems ir visuomenei. Vertinant šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį, atsižvelgiama į nužudymo padarymo būdą, tyčios rūšį, nusikaltimo motyvus ir kitas faktines nusikaltimo padarymo aplinkybes. Nors teismas nustatė, kad nužudymas buvo padarytas netiesiogine tyčia, nebuvo panaudoti jokie specialūs tam pritaikyti įrankiai, tačiau, kaip jau buvo nurodyta, nusikaltimas padarytas faktiškai dėl menkavertės priežasties, be to, prieš nukentėjusįjį panaudojant ypač intensyvų smurtą. Kartu su savo bendrininku nuteistasis A. J. sudavė gulinčiam ant žemės N. U. daugybę smūgių, mušė jį rankomis ir spardė kojomis į galvą. Palikę nukentėjusįjį sumuštą, nuteistieji net nebandė suteikti jam jokios pagalbos, iš įvykio vietos pabėgo, o po to nuėjo į šokius. Tai rodo nuteistųjų visišką abejingumą jų pačių padaryto nusikaltimo padariniams, kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Nors nužudymą kvalifikuojantys požymiai nebuvo nustatyti, aptartos aplinkybės parodo padidintą šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį. Nusikaltimo padarymo metu A. J. buvo 15 metų amžiaus, tačiau jo vaidmuo nužudyme buvo ne mažiau svarbus negu jo bendrininko pilnamečio M. B. . Jau aptartais įrodymais nustatyta, kad pribėgęs prie jau ant žemės gulinčio ir M. B. bei D. P. spardomo N. U. , A. J. spyrė nukentėjusiajam į galvą, o po to prie jo priklaupęs abiem rankom sudavė smūgius į abi galvos puses. Nustatyta, kad M. B. ir D. P. teko A. J. netgi nuo nukentėjusiojo atitraukti, tačiau šis vis tiek dar kartą N. U. spyrė koja į petį. Nors abu nuteistieji buvo aktyvūs nusikaltimo bendravykdytojai, aptartos aplinkybės leidžia teigti, kad intensyviausiai smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo A. J. . Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors tarp nuteistųjų yra ženklus jų amžiaus skirtumas, N. U. nužudymo iniciatoriumi buvo ne vyresnis ir jau pilnametis M. B. , o kaip tik nepilnametis A. J. . Būtent jis, po konflikto su N. U. parbėgęs į rūsį, pakeliui pargriuvęs ir susimušęs koją, pamelavo savo pažįstamiems M. B. bei D. P. , kad jį sumušė ,,bomžas“, parodė į kurią pusę jis galėjo nueiti ir pasiūlė jį sumušti. Šios aplinkybės patvirtina, kad nepilnamečio A. J. vaidmuo nužudyme buvo dominuojantis. Vertinant nuteistojo A. J. asmenybę (BK 54 str. 2 d. 5 p., 91 str. 2 d.), teismas irgi atsižvelgė ne į visas aplinkybes. Teismas atsižvelgė į tai, kad A. J. neteistas, iki nusikaltimo padarymo ir po to nepadarė jokių kitų nusižengimų, šiuo metu tęsia mokslą, o jo tėvai skiria pakankamą dėmesį jo auklėjimui. Nuosprendyje remiamasi Didžiasalio ,,Ryto“ vidurinės mokyklos ir Vilniaus technologijų ir verslo profesinio mokymo centro charakteristikomis, kuriose nurodoma apie gerą A. J. elgesį, jo aktyvų dalyvavimą šių mokymo įstaigų renginiuose ir užklasinėje veikloje, apie tai, kad jis draugiškas ir mėgstamas draugų. Kai kurie šių charakteristikų duomenys nuosprendyje išdėstyti nepilnai ir netiksliai. Pavyzdžiui, toje pačioje vidurinės mokyklos charakteristikoje nurodoma apie tai, kad A. J. mokėsi blogai, į 10 klasę buvo perkeltas sąlyginai, nes turėjo daug įsiskolinimų, praleidinėjo pamokas ir iš jų pabėgdavo. Namuose visiškai nesimokydavo, o pamokų metu dažniausiai nieko neveikdavo. Prie bylos yra pridėta ir Didžiasalio seniūnijos charakteristika bei Ignalinos r. Vaiko teisių apsaugos skyriaus pažyma, iš kurių matosi, kad dėl mokslo A. J. buvo svarstomas mokyklos prevencinėje komisijoje, namuose daugiausia laiko praleisdavo vienas, be suaugusiųjų priežiūros, nes tėvai būdavo išvykę uždarbiauti į kitus miestus. Reginos ir M. J. šeima buvo priskirta prie socialinės rizikos šeimų, joje lankydavosi seniūnijos socialiniai darbuotojai. Iš teismo psichiatrijos ekspertizės akto matosi, kad A. J. buvo konstatuotas socializuotas elgesio sutrikimas. Šios aplinkybės patvirtina, kad dar iki nusikaltimo padarymo nepilnamečio A. J. gyvenimo ir auklėjimo sąlygos nebuvo visiškai palankios, tėvai neskyrė jo priežiūrai pakankamai laiko, nors tai ir galima paaiškinti objektyviomis priežastimis. Vis dėlto nustatyta, kad nepilnametis jau buvo pasiekęs tokią socialinę brandą, kuri leido jam orientuotis situacijoje, valdyti savo veiksmus ir numatyti jų padarinius. Tame pačiame teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodoma, kad A. J. žino konvencines elgesio normas ir taisykles, supranta jų nesilaikymo pasekmes, sugeba jas pritaikyti savo elgesiui ir jų laikytis. Ekspertizės akte padaryta išvada, kad A. J. nebūdingos tokios individualios psichologinės ypatybės, kurios trukdytų jam (taip pat ir šioje byloje nagrinėjamo įvykio metu) teisingai suvokti aplinką, savo veiksmus bei atitinkamai reguliuoti savo veiklą. Iš nuosprendžio taip pat matosi, kad apsiribojęs duomenimis apie ankstesnių teistumų nebuvimą ir mokymo įstaigų pateiktomis A. J. charakteristikomis, teismas neįvertino ir kitų duomenų, apibūdinančių šio nuteistojo asmenybę. Teisme apklaustas liudytojas T. R. parodė, kad yra pažįstamas su A. J. . Jį apibūdino kaip mėgstantį kabinėtis ir skriausti jaunesnius už save vaikus. Kitas nuteistasis M. B. buvo parodęs, kad pasigėrusiam A. J. patikdavo tyčiotis iš kitų žmonių. Liudytojas D. P. teisme patvirtino perskaitytus jo ankstesnius ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus apie tai, kad nors šiaip A. J. yra ramaus būdo, tačiau būdamas girtas jis mėgdavo kabinėtis prie ,,bomžų“. Šie parodymai A. J. apibūdina visai priešingai, negu mokymo įstaigų charakteristikose. Be to, šias, ypač D. P. nurodomas aplinkybes patvirtina pats A. J. dalyvavimas N. U. nužudyme. Šios aplinkybės ir tai, kad N. U. sumušti pasiūlė būtent A. J. , taip pat leidžia teigti, kad šio nusikaltimo padarymas nebuvo visiškai atsitiktinis. Vertinant kaltininko asmenybę teismas turi įvertinti ne tik aplinkybes, apibūdinančias kaltininką iki nusikaltimo ir po jo padarymo, bet ir aplinkybes, apibūdinančias kaltininko elgesį paties nusikaltimo darymo metu. Šioje byloje teismas nurodytų aplinkybių neįvertino. Tuo tarpu jau aptartos aplinkybės apie A. J. vaidmenį N. U. nužudyme, jo panaudoto smurto intensyvumą, o taip pat apie elgesį iš karto po nusikaltimo padarymo nuteistojo A. J. asmenybę apibūdina itin nepalankiai. Net ir įvertinant jauną A. J. amžių, N. U. nužudymo būdas ir kitos faktinės aplinkybės parodo padidintą ne tik nusikaltimo, bet ir šio nuteistojo pavojingumo laipsnį. BK 129 str. 1 d. sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 7 iki 15 metų. Vadovaujantis BK 90 str. 5 d. ir 91 str. 3 d. nuostatomis, nepilnamečiui pagal šį baudžiamąjį įstatymą gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė nuo 3 metų ir 6 mėn. iki 10 metų, sankcijos vidurkis yra 6 metai ir 9 mėn. Nepilnamečiui A. J. teismas pagal BK 129 str. 1 d. paskyrė 4 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra visiškai artima sankcijos žemutinei ribai. Atsižvelgiant į tai, kad vieną iš atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas A. J. pripažino nepagrįstai ir ši nuosprendžio dalis naikintina, taip pat atsižvelgiant į jau aptartas aplinkybes, apibūdinančias nužudymo pavojingumo laipsnį bei nuteistojo asmenybę, daroma išvada, kad A. J. paskirta bausmė yra aiškiai per švelni ir ją yra pagrindas griežtinti.
Prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto A. J. paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo taip pat pagrįsti. BK 92 str. 1 d. nurodyta, kad nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo 1 iki 3 metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šioje byloje teismas, paskyręs A. J. už nužudymą 4 metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidėjo 3 metams ir paskyrė nuteistajam dvi auklėjamojo poveikio priemones. Ši nuosprendžio dalis nepagrįsta ir naikintina irgi dėl kelių priežasčių. Jau buvo padaryta išvada, kad A. J. paskirtoji 4 metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per švelni. Paskiriant nuteistajam griežtesnę bausmę, jos vykdymo atidėjimo galimybės įstatymai jau nenumato. Tačiau teismo sprendimas taikyti BK 92 str. šiuo atveju nepagrįstas ir dėl kitų priežasčių. Pačioje BK 92 str. 1 d. nurodyta, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinta, kad atidėdamas bausmės vykdymą (BK 75, 92 str.) teismas motyvuoja, kodėl yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tuo tarpu iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas šio reikalavimo nesilaikė. Nuosprendyje nurodyta tik apie tai, jog teismas mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kuo teismas grindžia tokią savo nuomonę ir jokie kiti A. J. paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo motyvai nuosprendyje nenurodyti. Galima spėti, kad tokią išvadą teismas padarė dėl tų pačių aplinkybių, dėl kurių A. J. buvo paskirta ir sankcijos žemutinei ribai artima bausmė, t. y. įvertinus tuos pačius jau aptartus duomenis apie nuteistojo asmenybę. Kolegijos nuomone, vien šių aplinkybių pakankamam pagrindui manyti, kad bausmės A. J. tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, aiškiai nepakanka. Sprendžiant, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, irgi vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ne tik su nuteistojo asmenybe, bet ir su jo padaryta nusikalstama veika, pirmiausia tos veikos pobūdis, pavojingumo laipsnis, taip pat nuteistojo vaidmuo ir kitos konkrečios dalyvavimo toje nusikalstamoje veikoje aplinkybės. Nepilnamečiams nuteistiesiems bausmės vykdymo atidėjimas galimas nepriklausomai nuo padaryto tyčinio nusikaltimo sunkumo, jei už tai paskirta ne daugiau kaip 4 metai laisvės atėmimo. Vis dėlto sprendžiant klausimą, ar yra pagrindas atidėti vykdymą bausmės, paskirtos už labai sunkų nusikaltimą, o ypač už nužudymą, toks sprendimas gali būti priimtas tik nustačius išskirtines aplinkybes, rodančias kuo mažesnį tokios nusikalstamos veikos ir ją padariusio asmens pavojingumą. Nužudymas, kaip ir kiekvienas kitas nusikaltimas, gali būti padarytas įvairiomis aplinkybėmis, o jame dalyvavusių asmenų vaidmuo gali būti labai skirtingas. Galimi atvejai, kai nepilnametis į labai sunkaus nusikaltimo padarymą įtraukiamas kitų pilnamečių asmenų, taip pat galimos įvairios asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nužudymą formos ir rūšys, rodančios mažesnį to asmens ir jo padarytos veikos pavojingumą, ir kt. Tuo tarpu šioje byloje nustatyta, kad nuteistojo A. J. vaidmuo N. U. nužudyme nebuvo antraeilis, jis buvo nusikaltimo iniciatorius ir aktyvus vykdytojas, pats prieš nukentėjusįjį naudojo intensyvų smurtą ir atėmė jam gyvybę. Visos aplinkybės, rodančios padidintą A. J. padaryto nusikaltimo ir paties kaltininko asmenybės padidintą pavojingumo laipsnį, šiame nuosprendyje jau buvo išdėstytos. Padariusi išvadą, kad A. J. paskirta bausmė yra aiškiai per švelni, dėl tų pačių šiame nuosprendyje jau aptartų aplinkybių daroma išvada ir apie tai, kad bausmės tikslai be realaus bausmės atlikimo nebus pasiekti. Kolegijos nuomone, A. J. paskirtos bausmės atidėjimas prieštarautų ir pačiai bausmės paskirčiai bei neužtikrintų BK 41 str. 2 d. 5 p. numatyto teisingumo principo įgyvendinimo. Teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui yra ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių bei kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusiųjų asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vienam iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertintinos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba ir vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni veikos pavojingumo, jos padarinių ir kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami ir pažeidžiami nukentėjusiųjų, o nužudymų bylose dar ir visos visuomenės interesai. Nepagrįstas bausmės, o ypač paskirtos už nužudymą, vykdymo atidėjimas pažeistų nukentėjusiųjų ir visuomenės interesus taip pat kaip ir per švelnios bausmės paskyrimas. Kolegijos nuomone, šioje byloje nuteistam A. J. paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų ir pačiai BK 80 str. numatytai nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirčiai padėti pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį bei sulaikyti nepilnametį nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo. Vien tik auklėjamojo poveikio priemonių paskyrimas asmeniui, aktyviai dalyvavusiam nužudymo padaryme ir atėmusiam kitam žmogui gyvybę, kolegijos nuomone, nepakaktų tokio asmens neteisėto elgesio priežasčių pašalinimui. Be to, tai prisidėtų netgi prie nebaudžiamumo už padarytas nusikalstamas veikas jausmo susiformavimo. Dėl visų aptartų aplinkybių nuosprendis šioje dalyje irgi keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl neteisingai paskirtos bausmės. Nuosprendžio dalis, kuria nuteistajam A. J. , taikant BK 92 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas, naikinama. Pagal BK 129 str. 1 d. šiam nuteistajam skiriama švelnesnė, negu prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, tačiau artimesnė nepilnamečiui taikomos sankcijos vidurkiui bausmė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p., teisėjų kolegija
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistųjų M. B. ir A. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymo, dėl nuteistajam A. J. paskirtos bausmės, jam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo ir auklėjamojo poveikio priemonių paskyrimo pakeisti.
Nuosprendžio dalį, kuria nuteistųjų M. B. ir A. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, panaikinti.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam A. J. , taikant BK 92 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams ir paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės: įpareigojimas tęsti mokslą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Nuteistajam A. J. pagal BK 129 str. paskirti bausmę laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams, bausmę nustatant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.
Bausmės atlikimo laiką pradėti skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo pradžios. Į paskirtą bausmę įskaityti nuteistojo A. J. laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2008 m. vasario 11 d. iki 2008 m. vasario 22 d.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Nuteistojo M. B. apeliacinį skundą atmesti.