Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-02-25 · Civilinė byla Nr. 2S-377-275/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-25
Bylos Nr.
2S-377-275/2013
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Danutė Kutrienė
Skolininkas
J. V., R. V.
Pareiškėjas
Danske Bank A
Kategorijos
  • 32.5.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 128.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-377-275/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 32.5.4, 122.4, 128.17 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Kutrienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkų J. V. ir R. V. atskirąjį skundą dėl Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-11 nutarties, priimtos pagal pareiškėjo Danske Bank A/S Lietuvos filialo pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo.

Teisėja, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

J. V., užtikrindama iki 2032 m. gruodžio 16 d. gauto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu Nr. 01120030000635, 2003-01-20 įregistruotu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė AB „Sampo bankas“ (pavadinimas pakeistas į Danske Bank A/S) bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį J. V. ir R. V. nekilnojamąjį daiktą -173,87 kv. m butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). To paties skolinio įsipareigojimo įvykdymui buvo sudarytas hipotekos lakštas Nr.01120070015323, 2007-06-12 įregistruotas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriuje, kuriuo J. V. įkeitė AB „Sampo bankas“ (pavadinimas pakeistas į Danske Bank A/S) bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise J. ir R. V. priklausantį nekilnojamąjį daiktą - 41,97 kv. m butą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. nutartimi Nr. 6857/2011 minėti įkeisti nekilnojamieji daiktai buvo areštuoti. Skolininkė įspėta, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytynių arba perduoti administruoti kreditoriui. Skolininkė mokėjimų nevykdė.

Šalies argumentai

Kreditorius pateikė teismui pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, prašydamas išieškoti iš kredito gavėjos 345 505,56 EUR negrąžinto kredito, 8 056,60 EUR nesumokėtų palūkanų, 39 171,35 EUR nesumokėtų delspinigių, iš viso 392 733,51 EUR (atsižvelgiant į banko nustatytą komercinį euro ir lito kursą (1 EUR = 3,4614 Lt), skola yra 1 359 407,77 Lt) bei 139 Lt žyminio mokesčio išlaidų, taip pat 11,00 proc. metinių palūkanų nuo negrąžintos skolos sumos, skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos, t.y. nuo 2012-04-10, iki visiško skolos išieškojimo dienos, priverstinai parduoti iš varžytinių įkeistus J. V. ir R. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-04-11 nutartimi kreditoriaus pakartotinį pareiškimą patenkino ir nutarė išieškoti iš skolininkės J. V. Danske Bank A/S naudai skolą: 345 505,56 EUR negrąžinto kredito, 8 056,60 EUR nesumokėtų palūkanų, 39 171,35 EUR nesumokėtų delspinigių, iš viso 392 733,51 EUR (atsižvelgiant į banko nustatytą komercinį euro ir lito kursą (1 EUR = 3,4614 Lt), skola yra 1 359 407,77 Lt) bei 139 Lt žyminio mokesčio išlaidų bei 11,00 proc. metinių palūkanų nuo negrąžintos skolos sumos, skaičiuojant palūkanas nuo pakartotinio pareiškimo gavimo dienos, t.y. nuo 2012-04-10, iki visiško skolos išieškojimo dienos, nukreipiant išieškojimą į įkeistą nekilnojamąjį turtą, priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistus J. V. ir R. V. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius daiktus butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir butą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu skolininkė prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-11 nutartį ir priimti naują nutartį - atmesti kreditoriaus Danske Bank A/S, veikiančio Danske Bank A/S Lietuvos filialą, pareiškimą priverstinai parduoti iš varžytynių įkeistus nekilnojamuosius daiktus. Skolininkė nurodo, kad teismas neatsižvelgė, kad kreditavimo sutartis ir hipotekos sutartis (lakštas, kurio hipotekos identifikavimo kodas 01/1/2003/0000635), yra vartojimo sutartys. Nėra pasisakyta dėl skolininko kaip vartotojo santykių su kreditoriumi (paslaugų teikėju), tuo aspektu nėra vertintas kreditavimo sutarties nutraukimo pagrįstumo klausimas. Teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas, yra sąžiningos pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus. Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 43.1 punkte numatyta sąlyga nėra galiojanti, kaip nesąžininga pagal CK 6.188 str. Hipotekos teismas jokio tyrimo ex officio dėl to, ar kreditavimo sutarties sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas (šiuo atveju - sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos), yra sąžiningos, neatliko. Nėra atlikta tyrimo, ar 2011 m. liepos 13 d. raštas „Dėl kredito sutarties nutraukimo“ atitinka sutarties bei teisės aktų, jeigu jie taikytini, nuostatas, ir ar kreditavimo sutartis nutraukta pagrįstai, jei uždelsta sumokėti kredito dalis 2011 m. liepos 13 dienai sudarė mažą visos grąžintinos sumos dalį. Nėra aišku, kokių įrodymų pagrindu Hipotekos teismas nutartimi, kurią priėmė 2012-04-11, nustatė, kad „skolininkė mokėjimų nevykdė, su kreditoriumi nebendradarbiavo“. Duomenų ir objektyvių įrodymų, ar skolininkė realiai nebendradarbiavo su banku hipotekos teismas nėra gavęs iš kreditoriaus, taip pat jų nepareikalavo savo iniciatyva.

Atsiliepimas

Pareiškėjas Danske Bank A/S Lietuvos filialas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti 2012-04-11 nutartį nepakeistą. Nurodo, kad teismas ex officio įvertino kredito sutartį ir nustatęs, jog nėra kredito sutarties nuostatų neatitinkančių sąžiningumo principų dėl jų Skundžiamoje nutartyje nepasisakė. Ginčo atveju kreditorius pasinaudojo Kredito sutarties 50.1. punkto sąlyga, kuri numato jog kreditorius turi teisę nutraukti Kredito sutartį, jeigu skolininkas laiku negrąžina kredito ar jo dalies, nesumoka palūkanų ar kitų mokėtinų sumų ir nepašalina pažeidimo per 30 kalendorinių dienų nuo kreditoriaus raštiško pareikalavimo išsiuntimo dienos. Kredito sutartyje šalių aptarta vienašalė nutraukimo procedūra atitinka civilinio kodekso normas, reglamentuojančias vienašalį sutarties nutraukimą prieš terminą esant esminiam sutarties pažeidimui, todėl nelaikytinos nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio. Kreditorius nurodė, jog nutraukiant vienašališkai Kredito sutartį skolininko skola sudaro 7385,69 EUR, kas vadovaujantis vartojimo kredito įstatymo ir CK nuostatomis laikytina esminiu kredito sutarties pažeidimu. Vėlavimai tęsėsi daugiau kaip du mėnesius, kas taip pat laikytina sutarties esminiu pažeidimu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas turi išsiaiškinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė įkeitimo (hipotekos) teisnius santykius reglamentuojančias procesines ir materialines teisės normas.

Šio atskirojo skundo nagrinėjimui taikytinos CPK normos iki įsigaliojant 2011-12-22 priimtam Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 542, 543, 544, 545, 551, 554, 566, 715, 744, 745, 746, 747 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir 546, 547, 548, 549, 550, 552, 553, 555, 556, 557, 558, 559, 560, 561, 562, 563, 564, 565, 567, 568, 569 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymui, kurio 34 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtas išieškojimas vykdomas pagal procesines teisės normas, galiojusias iki šio įstatymo įsigaliojimo. Kreditoriaus pareiškimas šioje byloje paduotas dar iki buvusio teisinio reglamentavimo pakeitimo. Bylų dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių (tarp jų ir pareiškimų dėl priverstinio skolos išieškojimo) nagrinėjimo tvarka ir sąlygos iki 2012-07-01 buvo nustatytos CPK XXXVI skyriuje. Pasisakydamas dėl šių normų paskirties, kasacinis teismas išaiškino, kad jos yra skirtos užtikrinti hipotekos institutą sudarančių materialiosios teisės normų, suteikiančių hipotekos kreditoriui pirmenybę prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, įgyvendinimą – hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).

CPK 558 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu skola per vieną mėnesį nuo įspėjimo skolininkui ir įkeisto daikto savininkui įteikimo dienos negrąžinta, hipotekos kreditorius pakartotinai kreipiasi su pareiškimu į hipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo arba įkeisto daikto perdavimo administruoti ir kartu pateikia hipotekos lakštą. Gavęs pareiškimą, hipotekos teisėjas priima nutartį už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių arba perduoti įkeistą daiktą kreditoriui administruoti.

Byloje nustatyta, kad skolininkė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-01 nutartyje nurodyto raginimo grąžinti skolą kreditoriui per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos neįvykdė. Kreditorius su pakartotiniu pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi į teismą CPK 558 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir terminais, t. y. praėjus vienam mėnesiui nuo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-12-01 nutarties įteikimo skolininkams dienos (b. l. 136, 137). Taigi pirmosios instancijos teismas nustatė visas hipotekos procedūrai atlikti teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurios lėmė kreditoriaus pareiškimo patenkinimą.

Skolininkė, teigdama, kad byloje nėra atlikta tyrimo, ar 2011 m. liepos 13 d. raštas „Dėl kredito sutarties nutraukimo“ atitinka sutarties bei teisės aktų, jeigu jie taikytini, nuostatas, ir ar kreditavimo sutartis nutraukta pagrįstai, jei uždelsta sumokėti kredito dalis 2011 m. liepos 13 dienai sudarė mažą visos grąžintinos sumos dalį, nenurodo, kokie kreditoriaus veiksmai, kokių sutarties ir teisės aktų reikalavimų neatitiko. Teismas turi padaryti išvadas dėl kreditoriaus prašymo ir skolininko atsikirtimų į pateiktą prašymą, todėl atlikti tyrimo dėl kreditoriaus 2011-07-13 rašto teisėtumo ir pagrįstumo, nesant skolininkės pateiktų argumentų dėl šio rašto, teismas atlikti neprivalėjo. Skolininkė teigia, kad uždelsta sumokėti suma sudarė mažą skolos dalį, tačiau byloje nustatyta, kad tiek iki sutarties nutraukimo, tiek po jo skolininkė nevykdė įsipareigojimo pagal sutartį, todėl ir pripažinus, kad 30 kalendorinių dienų terminas, numatytas Kredito sutarties 50.1. punkte kaip kreditoriaus teisė nutraukti Kredito sutartį, jeigu skolininkas laiku negrąžina kredito ar jo dalies, nesumoka palūkanų ar kitų mokėtinų sumų, t.y. nepašalina pažeidimo per 30 kalendorinių dienų nuo kreditoriaus raštiško pareikalavimo išsiuntimo dienos, yra pernelyg trumpas, suteikiantis teisę nutraukti sutartį, nepagrįstai mažas, tačiau skolininkė nevykdė įsipareigojimų daugiau kaip du mėnesius, todėl ta aplinkybė, kad sutartyje numatytas tik 30 dienų terminas pašalinti pažeidimams vartotojai, nepažeidė jos teisių. Kreditorius dar 2011-07-13 raštu informavo skolininkę apie susidariusį įsiskolinimą ir kreditoriaus ketinimą vienašališkai nutraukti kredito sutartį. Kreditoriaus teigimu, mokėjimų skolininkė nevykdo nuo 2011-04-01, o byloje nėra šį kreditoriaus teiginį paneigiančių įrodymų. Su atskiruoju skundu apeliantė nepateikė nei vieno argumento ir rašytinio įrodymo, kurie paneigtų kreditoriaus teiginį, jog nuo 2011-04-01 jokie mokėjimai nėra vykdomi, ir kurie patvirtintų skolininkės ketinimą toliau vykdyti kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.

Skolininkė nurodo, kad nėra aišku, kokių įrodymų pagrindu Hipotekos teismas nutartimi, kurią priėmė 2012-04-11, nustatė, kad skolininkė mokėjimų nevykdė, su kreditoriumi nebendradarbiavo, tačiau jai neteikiant įrodymų, kad įsipareigojimus vykdė, teismas turėjo pagrindo daryti išvadai, kad sutarties nutraukimo dienai ir nutarties priėmimo dienai įsipareigojimų skolininkė nevykdo. Nutarties išieškoti iš skolininkės skolą esmę sudaro vykdymas ar nevykdymas įsipareigojimo grąžinti skolą, o bendradarbiavimas ar nebendradarbiavimas su kreditoriumi negali nulemti prašymo sprendimo. Be to, skolininkė nepateikė įrodymų, kad būtų siekusi sutarties pakeitimo, t.y. kad į jos siekimą bendradarbiauti su skolininku būtų nereaguota, todėl ši aplinkybė nėra reikšminga, sprendžiant kreditoriaus prašymą dėl skolos išieškojimo.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, tais atvejais, kai nagrinėjamos bylos, kuriose sprendžiami išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto klausimai, ir hipotekos teisiniai santykiai yra susiklostę tarp kredito paslaugas teikiančių įstaigų ir fizinių asmenų, būtina, be kita ko, svarstyti, ar tokiu atveju netaikytinos vartotojų teisių užtikrinimui ir gynimui skirtos teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp šalių 2002-12-16 sudarytos kredito sutarties pagrindu kreditorius įspėjo skolininkę, kad jos skola sudaro 7385.69 EUR ir jeigu ji nebus grąžinta iki 2011-08-14, tai sutartis bus laikoma nutraukta (b. l. 107). 2011-07-13 raštu kreditorius įspėjo daiktų savininką R. V., kad nesumokėjus vėluojamų mokėti sumų bus pradėtas priverstinis skolos išieškojimas. Nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Praėjus ne tik duotam 30 dienų terminui, bet ir vėliau skolininkė negrąžino bankui net dalies įsiskolinimo sumos, t.y. nuo raginimo išsiuntimo dienos neatliko jokių mokėjimų, todėl kreditoriaus vykdomas išieškojimas skolos yra pagrįstas.

Atsižvelgdamas į tai, kas anksčiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, patenkinęs kreditoriaus pakartotinį pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Pagrindų, numatytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde nurodytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje išdėstytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Skolininkų J. V. ir R. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012-04-11 nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Danutė Kutrienė