Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-06-01 · Administracinė byla Nr. AS-547-556/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-06-01
Bylos Nr.
AS-547-556/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01334-2016-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
V. J.
Trečiasis asmuo
Nacionalinė teismų administracija, Panevėžio miesto apylinkės teismas
Kategorijos
  • 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS-547-556/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01334-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2016 m. birželio 1 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Teisėjų tarybai (tretieji suinteresuotieji asmenys Nacionalinė teismų administracija, Panevėžio miesto apylinkės teismas, Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjas V. K., Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras E. P., Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Kauno apygardos teismas, Kauno apygardos teismo pirmininkas N. M., Kauno apygardos teismo pirmininko pavaduotojas E. G.), dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Teisėjų tarybos 2016 m. kovo 3 d. administracinį aktą Nr. 361-41-(7.1.9); 2) įpareigoti Teisėjų tarybą teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. sausio 24 d. skundo Teisėjų tarybai, reg. Nr. 37P-45-(7.1.9e), reikalavimus Nr. 1–6, 11–12 bei į juos atsakyti iš naujo; 3) įpareigoti Teisėjų tarybą teisės aktų nustatyta tvarka atlikti pareiškėjo 2016 m. sausio 24 d. skundo Teisėjų tarybai, reg. Nr. 37P-45-(7.1.9e), reikalavimuose Nr. 7–10, 13–16 nurodytus veiksmus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 1 d., 2 d. 1 p.).

Teismas konstatavo, jog ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Viešasis administravimas apibrėžiamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, t. y. administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 str. 1 d., Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1 p.). Viešojo administravimo subjekto sąvoka pateikta ABTĮ 2 straipsnio 4 dalyje – tai valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 119 straipsnio 1–2 dalis, Teisėjų taryba yra vykdomoji teismų savivaldos institucija, užtikrinanti teismų ir teisėjų nepriklausomumą, kuri formuojama išimtinai iš teisėjų. Taigi savo esme Teisėjų taryba nėra viešojo administravimo subjektas, o Teisėjų tarybos priimami sprendimai nelaikytini viešojo administravimo veikla. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo reikalavimai nelaikytini ginču, kilusiu iš administracinių santykių, jie nepatenka į apygardos administracinio teismo kompetencijos ribas ir negali būti nagrinėjami teismų administracinio proceso tvarka, todėl pareiškėjo skundą atsisakyta priimti (ABTĮ 37 str. 1 d., 2 d. 1 p.).

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartį ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog teismas nepagrįstai teigia, kad ginčas nekilo viešojo administravimo srityje. Teismo nutartis pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3, 5, 8 straipsnių nuostatas. Teismas nutartyje neanalizuoja ir nepasisako dėl kiekvieno pareiškėjo reikalavimo atskirai, o tik deklaratyviai teigia, jog savo esme atsakovas nėra viešojo administravimo subjektas. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos teismų įstatymo IV dalies 102 straipsnio 1, 3 dalimis, 120 straipsnio 17, 27 punktais. Teismas nepagrįstai teigia, jog administravimas teismuose nėra viešojo administravimo dalis. Teismas nepagrįstai teigia, jog atsakovas nėra viešojo administravimo subjektas. Pareiškėjas skundžia atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, veiklą, skirtą Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo nuostatoms pagal atsakovo kompetenciją įgyvendinti (ABTĮ 2 str. 1 d., 3 d.). Atsakovas atitinka ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje pateiktą viešojo administravimo subjekto sąvoką. Teismas neteisėtai nenurodė, pagal kurias teisės proceso normas pareiškėjas turi ginti atsakovo pažeistas savo teises. Teismas pažeidė ABTĮ 10 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas teismo prašo nustatyti, ar konkrečiu atveju atsakovas pažeidė įstatymą ar kitą teisės aktą, ar atsakovo 2016 m. kovo 3 d. administracinis sprendimas neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių atsakovo institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.), ar atsakovas kaip asociacija teisėtai atsisakė teisės aktų nustatyta tvarka atlikti veiksmus (ABTĮ 15 str. 1 d.). Teismas pažeidė ABTĮ 3 straipsnio 2 dalies, ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas neteisėtai nemotyvavo ir nepagrindė, kodėl atsakovo priimti sprendimai pagal pareiškėjo skundą nelaikytini viešojo administravimo veikla. Teismas, kaip ir atsakovas, pažeidė Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 4, 5 straipsnius, 6 straipsnio 3 dalį, 7, 9 straipsnius.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskiruoju skundu ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (skundas nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka).

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Teisėjų tarybos 2016 m. kovo 3 d. administracinį aktą Nr. 361-41-(7.1.9); 2) įpareigoti Teisėjų tarybą teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. sausio 24 d. skundo Teisėjų tarybai, reg. Nr. 37P-45-(7.1.9e), reikalavimus Nr. 1–6, 11–12 bei į juos atsakyti iš naujo; 3) įpareigoti Teisėjų tarybą teisės aktų nustatyta tvarka atlikti pareiškėjo 2016 m. sausio 24 d. skundo Teisėjų tarybai, reg. Nr. 37P-45-(7.1.9e), reikalavimuose Nr. 7–10, 13–16 nurodytus veiksmus.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog Teisėjų taryba nėra viešojo administravimo subjektas, o Teisėjų tarybos priimami sprendimai nelaikytini viešojo administravimo veikla, todėl pareiškėjo skundo reikalavimai nelaikytini ginču, kilusiu iš administracinių santykių, jie nepatenka į apygardos administracinio teismo kompetencijos ribas ir negali būti nagrinėjami teismų administracinio proceso tvarka.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesutinka, teigdamas, kad pareiškėjas skundžia atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, veiklą, skirtą Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos teismų įstatymo nuostatoms pagal atsakovo kompetenciją įgyvendinti. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai teigia, jog administravimas teismuose nėra viešojo administravimo dalis.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublik?s Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos principas nereiškia, jog teisę kreiptis į teismą asmuo turi bet kuriuo atveju. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodoma, jog iš Konstitucijoje įtvirtintos teisės į gynybą kyla įstatymų leidėjo pareiga įstatymais sukonkretinti, kaip įgyvendinama ši asmens konstitucinė teisė (2001 m. vasario 12 d. nutarimas, 2011 m. birželio 9 d. nutarimas).

ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmens teisė kreiptis į teismą siejama su jos įgyvendinimu įstatymo nustatyta tvarka. Pagal ABTĮ, administracinių teismų kompetencijai priskiriami visi ginčai, kilę iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 1 str. 1 d., 2 str. 16 d., 3 str. 1 d.).

Iš pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas mano, jog jo teises bei interesus pažeidė teisėjai, dėl to pareiškėjas kreipėsi į Teisėjų tarybą, prašydamas įvertinti atitinkamų teisėjų elgesį, siūlyti iškelti jiems drausmės bylas, motyvuotai patarti Lietuvos Respublikos Prezidentei dėl jų atleidimo, atlikti teismų administravimo patikrinimą dėl teisėjų veiksmų baudžiamojoje byloje bei pateikdamas kitus reikalavimus, susijusius su paminėtais.

Teisėjų taryba 2016 m. kovo 3 d. raštu Nr. 361-41-(7.1.9) iš esmės informavo pareiškėją, jog Teisėjų taryba yra vykdomoji teismų savivaldos institucija, užtikrinanti teismų ir teisėjų nepriklausomumą, todėl ji neturi teisės vykdyti teisingumo ar spręsti su teisingumo vykdymu susijusių klausimų, nurodyta, kad iš skundo turinio matyti, jog jis iš esmės susijęs su teisėjų procesine veikla.

Remiantis Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi, teismai yra vienintelė teisingumą vykdanti institucija. Teisingumo vykdymo funkcija lemia teisėjų ir teismų nepriklausomumą, kuris įtvirtintas Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia įtvirtinant teisminės valdžios, kaip visavertės, savivaldą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas). Pagal Konstituciją, teismų veikla, susijusi su teisingumo vykdymu, nėra ir negali būti laikoma viešojo valdymo sritimi, kuri iš esmės yra priskirta vykdomosios valdžios institucijoms. Šiuo klausimu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. vasario 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-704/2013, įvertinusi teismų konstitucinę paskirtį, priėjo prie išvados, kad teismai, vykdydami teisingumą, neveikia kaip viešojo administravimo subjektas ir neįgyvendina tų funkcijų, kurios iš esmės būdingos vykdomosios valdžios institucijoms. Atsižvelgdamas į tai, konstatavo, kad pareiškėjų skundo dalis, susijusi su teisingumo vykdymo konkrečioje procesinėje byloje, negali būti pripažįstama ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje.

Kaip minėta šios nutarties motyvuojamoje dalyje, iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad pareiškėjas savo teisių ir interesų pažeidimus iš esmės sieja su teisėjų procesiniais veiksmais nagrinėjant baudžiamąją bylą. Iš pareiškėjų teikiamų argumentų ir reikalavimų matyti, kad pareiškėjas siekia, jog būtų įvertinti atitinkamų teismų teisėjų procesiniai veiksmai baudžiamojoje byloje ir būtent su šiuo siekiu siejami visi paskesni jo reikalavimai. Taigi kilusio ginčo branduolys –teismo teisėjų veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu, teisėtumo vertinimas. Todėl pareiškėjo keliami reikalavimai nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai.

Taip pat pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. vasario 11 d. nutartyje dėl tam tikrų pareiškėjų kilusių abejonių, susijusių su teismo administracine veikla, pastebėjo, kad tokio pobūdžio ginčai paprastai sprendžiami pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo nuostatas. Šiame įstatyme numatyti teismo pareigūnai, kurie įgyvendina teismų administravimą, jų įgaliojimai, skundų, nesusijusių su teisingumo vykdymu, teikimo galimybė (Teismų įstatymo 103 str.), administracinės veiklos priežiūrą vykdantys subjektai (Teismų įstatymo 104 str.). Įvertinusi nustatytą teisinį reguliavimą, išplėstinė teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad šio pobūdžio veikla, susijusi su teismų administravimu, taip pat nelaikytina viešuoju administravimu ABTĮ taikymo prasme. Atsižvelgus į tai, kad Lietuvos įstatymų leidėjas teismo administravimo klausimams Teismų įstatyme yra numatęs specialias nuostatas bei įvertinus Teismų įstatymo 102 straipsnio 2 dalį, skelbiančią, kad administravimas teismuose negali pažeisti teisėjų nepriklausomumo principo, teismų administravimas laikytinas specialia administravimo sritimi, kuri nėra sietina su klasikiniu viešuoju administravimu taip, kaip jis yra apibrėžiamas ir suprantamas pagal Viešojo administravimo įstatymą bei Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad pagal LVAT formuojamą praktiką, teismo pareigūnų priimti įvairaus pobūdžio raštai, atsakymai į asmenų paklausimus dėl su teisingumo vykdymu nesusijusios teismo veiklos paprastai nėra pripažįstami ginčo administraciniuose teismuose objektu (2012 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-748/2012; 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1603/2012). LVAT praktikoje taip pat pripažinta, kad ginčo objektu administraciniuose teismuose negali būti prašymų, kuriais prašoma siūlyti iškelti teisėjams drausmės bylas, nagrinėjimas (2012 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-748/2012) bei skundų dėl Teisėjų etikos ir drausmės komisijos veiklos nagrinėjimas (2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-485/2012). Ši LVAT praktika grindžiama įstatymų leidėjo nustatyta bendrąja teisės kreiptis į teismą taisykle, pagal kurią administraciniuose teismuose paprastai nagrinėjami tik suinteresuotų asmenų kreipimaisi dėl jiems teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų (ABTĮ 5 str. 1 d., 22 str. 1 d.). Jeigu akivaizdu, kad skundžiamas aktas jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo skundžiamas atsakovo raštas tiesioginių teisinių pasekmių jam nesukelia. Reikalavimas, kurio patenkinimas nereiškia pažeistų teisių ir interesų apgynimo, administraciniuose teismuose nenagrinėtinas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimas panaikinti Teisėjų tarybos 2016 m. kovo 3 d. administracinį aktą Nr. 361-41-(7.1.9) negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje pareiškėjas ginčija tokį sprendimą, nenagrinėtina teismų administracinio proceso tvarka. Atsisakius priimti pareiškėjo reikalavimą dėl Teisėjų tarybos 2016 m. kovo 3 d. administracinio akto Nr. 361-41-(7.1.9) panaikinimo, pagrįstai buvo atsisakyta priimti ir išvestinius reikalavimus dėl įpareigojimo Teisėjų tarybą išnagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimus bei atlikti skundo reikalavimuose nurodytus veiksmus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tenkinti atskirąjį skundą ir naikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasDainius RaižysArūnas Sutkevičius