Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Kursevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. A. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo N. A. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu (2) dvejiems metams.

Pritaikius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 str., bausmės vykdymas N. A. atidėtas (2) dvejiems metams, įpareigojant ją bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms.

Iš N. A. priteista 13 273,60 Lt neturtinės žalos ir 400 Lt už advokato atstovavimą V. K. .

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios apeliacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. A. nuteista už tai, kad 2006 m. birželio 13 d., apie 9 val. 30 min., Radviliškyje, kelio Panevėžys – Šiauliai 56 km 380 m, vairuodama A. A. automobilį VW „Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeisdama kelių eismo taisyklių 75 ir 76 punktuose nustatytus reikalavimus, artėdama prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos neįsitikino, kad joje nėra pėsčiojo, nesulėtino greičio, kad praleistų į važiavimo juostą perėjoje įėjusios V. K. , nesustabdė transporto priemonės prieš pėsčiųjų perėją ir pėsčiųjų perėjoje ją partrenkė, dėl ko pėsčiajai dėl galvos smegenų sumušimo, kraujo susikaupimo po kietuoju galvos smegenų dangalu buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Apeliaciniu skundu nuteistoji N. A. prašo ištirti visas jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybes, įvertinti jos kaltę, bausmę ir žalos dydį.

Apeliantė nurodo, jog viso bylos nagrinėjimo metu ji pripažino savo kaltę, nes jai buvo paaiškinta, kad tai viena iš lengvinančių aplinkybių. Teigia, jog šiame įvykyje dalyvavo trys eismo dalyviai – mikroautobuso vairuotojas, pėsčioji V. K. ir ji, turinti vairuotojo pažymėjimą, blaivi, vairavusi techniškai tvarkingą, apdraustą automobilį, mano, kad kelių eismo taisyklės nustato kiekvieno eismo dalyvio teises ir pareigas. Apeliantė teigia, jog mikroautobuso vairuotojas pažeidė KET 184.4 punktą, lenkdamas ją pėsčiųjų perėjoje, ir 179.4 punktą, staigiai stabdydamas, iš įvykio vietos pasišalino, nes tikriausiai jautėsi kaltas ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų nebuvo nustatytas. Apeliantė nurodo, jog pėsčioji pažeidė KET 89 punktą, kuriame nurodyta, kad įžengti į važiuojamąją dalį pėsčiųjų perėjose pėstiesiems leidžiama tik įvertinus atstumą iki artėjančių transporto priemonių bei jų greitį, ir 93.4 punktą, jog pėstiesiems draudžiama išeiti iš už stovinčios transporto priemonės ar kitos kliūties, trukdančios apžvelgti vietą, neįsitikinus, kad nėra artėjančių transporto priemonių.

Apeliantė nurodo, jog teismo posėdyje apklausti liudytojai V. S. ir D. B. , įvertinę visas autoįvykio aplinkybes, patvirtino, kad išvengti susidūrimo su pėsčiąja jai buvo neįmanoma.

Be to, apeliantė mano, jog teismo nuosprendis jos atžvilgiu yra per griežtas, nes ji niekur nedirba, augina 4 nepilnamečius vaikus, o priteista neturtinė žala jos šeimai yra tragedija, be to, nukentėjusiajai turtinė ir neturtinė žala priteista iš draudimo bendrovės. Nurodo, jog nesijaučia kalta dėl autoįvykio, o visas jo aplinkybes turėtų ištirti specialistai, atlikdami autotechninį tyrimą.

Nuteistosios N. A. skundas netenkinamas.

Dėl nuteistosios apeliacinio skundo argumentų, kuriais ji ginčija savo kaltę

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės skundo teiginiais, kad ji vairavo automobilį, turėdama tokią teisę, t. y. turėdama vairuotojo pažymėjimą, kad automobilis buvo apdraustas, su galiojančia techninės apžiūros pažyma. Taip pat sutinka su apeliantės skundo argumentu, kad Kelių eismo taisyklės nustato kiekvieno eismo dalyvio teises ir pareigas, kurių jie privalo laikytis. Tačiau nepagrįstai teigia, kad autoįvykio priežastį ir kilusius padarinius – nukentėjusiosios sunkų sveikatos sutrikdymą – nulėmė kitų eismo dalyvių, t. y. mikroautobuso vairuotojo ir pėsčiosios nukentėjusiosios veiksmai ir galimi Kelių eismo taisyklių pažeidimai.

Bylos faktinės aplinkybės byloja, kad autoįvykis, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata, įvyko birželio 13 dieną 9 val. 30 min. Radviliškyje, kelyje Panevėžys – Šiauliai, Radviliškio m. teritorijoje, nereguliuojamojoje pėsčiųjų perėjoje, kur viena kryptimi yra dvi eismo juostos, pirmojoje eismo juostoje, pėsčiajai einant per gatvę nuo gatvės viduryje esančios pėsčiųjų saugumo salelės. Taigi jau šie faktai paneigia nuteistosios apeliacinio skundo teiginius, kad autoįvykį ir jo padarinius nulėmė kitų eismo dalyvių veiksmai ir eismo taisyklių pažeidimai. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad mikroautobuso vairuotojas pažeidė KET 184.4 punktą, nes lenkė nuteistosios vairuojamą automobilį pėsčiųjų perėjoje. KET 20 punkte aprašyta lenkimo sąvoka, kur konstatuojama, kad lenkimas – tai vienos ar kelių važiuojančių transporto priemonių pralenkimas, įvažiuojant į priešpriešinio eismo juostą. Analizuojant paminėtą taisyklių nuostatą, akivaizdu, kad lenkimu nelaikoma, kai dvi transporto priemonės pasikeičia važiavimo pirmumu, važiuodamos skirtingomis eismo juostomis. Todėl apeliantės skundo argumentas, kad mikroautobuso vairuotojas pažeidė KET 184.4 punkto reikalavimus, nepagrįstas, todėl atmetamas. Byloje ištirti įrodymai, jų pagrindu nustatytas faktas, kad pėsčioji buvo ne tik pėsčiųjų perėjoje, bet jau beveik perėjusi per visą važiuojamąją gatvės su dviem eismo juostomis viena kryptimi dalį, akivaizdžiai byloja, kad mikroautobuso vairuotojas sustabdė savo vairuojamą transporto priemonę savalaikiai, normalia eiga, vykdydamas KET 75 ir 76 punktų reikalavimus, o pėsčioji, nepažeisdama KET 89 punkto reikalavimų, per pėsčiųjų perėją ėjo turėdama tam pagrįstą teisę ir nesukeldama pavojaus eismo saugumui, nes akivaizdu, kad mikroautobuso vairuotojas savalaikiai sustojo ir praleido pėsčiąją. Pėsčioji nukentėjusioji vykdė KET 87 punkto reikalavimus, nes ėjo pėsčiųjų perėja, taip pat ir 89 punkto reikalavimus, nes mikroautobuso vairuotojas sustojo tam, kad ją pralestų. Apie tai, kad mikroautobuso vairuotojas būtų priverstas dėl nukentėjusiosios veiksmų staigiai stabdyti, ar kitaip nenumatytai ir neprognozuotai elgtis, nepatvirtino jokie bylos įrodymai. Byloje apklausti liudytojai tokių aplinkybių taip pat nenurodė. Nors mikroautobuso vairuotojas nebuvo nustatytas, tačiau byloje pakanka kitų įrodymų, pagrindžiančių tokią teismo išvadą. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad pėsčioji nukentėjusioji, priešingai nei teigia nuteistoji, vykdė KET 89 punkto reikalavimus. Nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodoma, kad pėsčioji pažeidė KET 93.4 punktą, nes išėjo į važiuojamąją kelio dalį iš už stovinčios transporto priemonės, trukdančios apžvelgti kelio dalį. Šis KET punkto reikalavimas taikomas kitose, nei aprašyta situacijoje, kai pėsčiasis eina ne pėsčiųjų perėja, bet kitoje vietoje ir turi būti aiškinamas kartu su KET 75 ir 76 punktų reikalavimais, kurie reglamentuoja vairuotojo veiksmus artėjant prie nereguliuojamosios pėsčiųjų perėjos. KET 75 punkte nurodyta, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą, o keliuose su viena eismo juosta kiekviena kryptimi – į bet kurią eismo juostą perėjoje įėjusį pėsčiąjį.

KET 76 punktas konstatuoja, kad „jeigu prieš pėsčiųjų perėją sustojo transporto priemonė, ta pačia kryptimi važiuojantis vairuotojas privalo sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinęs, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti ar sukelti pavojų“. Šių KET punktų analizė leidžia pagrįstai teigti, kad įstatymo ledėjas pėsčiųjų perėją išskyrė į atskirą ypatingai padidinto saugumo zoną, kurioje patys didžiausi saugumo reikalavimai pirmiausiai keliami vairuotojams ir jų veiksmams vairuojant transporto priemones, o pėstiesiems, kaip eismo dalyviams, suteikiama daugiau teisių. Grįžtant prie bylos faktų, kolegija konstatuoja, kad nukentėjusioji, teisingai įėjusi į pėsčiųjų perėją ir jau eidama per dviejų vienos krypties eismo juostų važiuojamąją dalį, privalėjo laikytis ir laikėsi KET 90 punkto reikalavimo, kuriame nurodyta, kad važiuojamojoje dalyje pėstieji neturi be reikalo delsti ar stoviniuoti. Iš čia ir reikalavimas vairuotojui prieš pėsčiųjų perėją sulėtinti greitį ir sustoti, jei tai padarė kita eismo juosta važiuojanti transporto priemonė tam, kad nesukelti pavojaus galimam pėsčiojo perėjimui per važiuojamąją kelio dalį, nes tokiu atveju, antrosios transporto priemonės vairuotojo matymas aiškiai susiarėja.

Šie bylos faktai ir aplinkybės patvirtina, kad nuteistoji nevykdė KET 75 ir 76 punktų reikalavimų, sukėlė autoįvykį, kuris nulėmė padarinius – sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajai K.. Šie nurodyti KET punktų pažeidimai, kuriuos padarė nuteistoji, buvo tiesioginė ir pagrindinė autoįvykio kilimo priežastis ir nulėmė padarinius. Todėl N. A. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 3 dalį pagrįstai.

Apeliantė savo skundu prašo iš naujo tirti įrodymus, paskirti autotechninę ekspertizę, atlikti kitus įrodymų tyrimo veiksmus. Kolegija tokį jos prašymą netenkina, nes tirti įrodymus nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra būtina tik tuomet, jei kitaip negali būti nustatytas apeliacinio skundo argumentų pagrįstumas ar nepagrįstumas. Tačiau pirmosios instancijos teismas visus įrodymus ištyrė ir įvertino tinkamai, pagrindo skirti autotechninę ekspertizę taip pat nėra, o apeliacinio skundo argumentai ir motyvai gali būti tinkamai patikrinti ir netiriant papildomai kitų įrodymų ir bylos aplinkybių. Pažymėtina, kad eismo įvykio ekspertizė būtina tik tuomet, kai be specialių žinių ir sudėtingų skaičiavimų negalima atkurti įvykio eigos, eismo įvykio aplinkybių, įvykio dalyvių veiksmų, aplinkybių, kurios turėjo įtakos eismo įvykiui, transporto priemonių techninių gedimų ir panašiai. Tokios būtinybės šioje byloje nėra ir nebuvo, todėl pagrindo skirti tokią ekspertizę taip pat.

Dėl civilinio ieškinio ir bausmės

Pagal BPK 113 straipsnį civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. BPK numato, kad kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, gali būti taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam arba kaltinamajam, arba už kaltinamojo veiksmus materialiai atsakingam asmeniui civilinį ieškinį. Nukentėjusioji tokia teise pasinaudojo, pareiškė ieškinį byloje ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo kaltininkei, o teismas antruoju atsakovu visiškai pagrįstai ir teisingai į bylą įtraukė AB“ Lietuvos draudimas“, nes su šia bendrove yra sudaryta civilinės atsakomybės sutartis. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį draudimo suma yra 500 tūkst. eurų dėl žalos asmeniui (tarp jų 500 eurų neturinės žalos) ir 100 tūkstančių eurų žala turtui. Apylinkės teismas teisingai išsprendė ir civilinių atsakovų, ir priteistinos žalos dydžio klausimus, todėl keisti nuosprendį ir šioje dalyje pagrindo nėra. Kadangi draudimo sutartyje numatyto atlyginimo pakako turtinei žalai atlyginti, ją teismas pagrįstai priteisė iš draudiko. Neturtinės žalos dydį teismas, taip pat atsižvelgęs į tas pačias aplinkybes, kurias nuteistoji pakartojo savo apeliaciniame skunde, sumažino iki penkiolikos tūkstančių litų ir priteisė dalį, kurią atsakingas draudikas, iš draudiko, o likusiąją – iš kaltininkės. Toks teismo pasirinkimas neprieštarauja teisės normoms. Atsakovei nuteistajai priteista atlyginti 13273,60 litų neturtinės žalos nukentėjusiajai. Teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusioji pati asmeniškai patyrė sunkius sužalojimus savo sveikatai, pati asmeniškai išgyveno skausmą, patyrė nepatogumus, išgyveno medicinines operacijas, taigi vertinant visumą šių faktų, priteistoji neturtinė žala nėra per didelė, dėl kurios aiškiai neteisingai nukentėtų kiti nuteistosios šeimos nariai. Žalos dydis optimalus ir iš esmės teisingas, todėl tenkinti apeliacinį skundą ir šiuo aspektu pagrindo nėra.

Apylinkės teismo paskirtoji bausmė nuteistajai nėra aiškiai per griežta, atitinka baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytąją, todėl įstatyminio pagrindo ją švelninti taip pat nėra. Apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, bausmės nuteistajai paskyrimą argumentavo ir pagrindė, todėl ir šis nuteistosios skundo argumentas netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios N. A. apeliacinio skundo netenkinti.