Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo M. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu paskirta trejų metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme ir 1950 Lt bauda, prie 2011-11-30 nuosprendžiu paskirtos trejų metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridedant už BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir visiškai pridedant 1950 Lt baudą, galutinė subendrinta bausmė M. J. paskirta laisvės atėmimas 4 metams 9 mėnesiams su 1950 Lt dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 65 straipsniu, 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas M. J. laikino sulaikymo ir suėmimo nuo 2011-08-05 iki 2012-01-09 laikas ir pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 30 d. nuosprendį iki 2012-01-09 atlikta laisvės atėmimo bausmė ir iki 2012-01-09 sumokėta bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. J. nuteistas už tai, kad 2011-08-05 apie 18.15 val. (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) gatvių sankryža nuo nukentėjusiosios V. J. kaklo atvirai pagrobė auksinę grandinėlę 800 Lt vertės ir auksinį pakabuką 101 Lt vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajai V. J. 901 Lt turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo M. J. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė apeliacinį skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, M. J. pripažino kaltu dėl atviro svetimo turto pagrobimo ir nuteisė pagal BK 178 str. 2 d. Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija teismo nustatytų faktinių nusikaltimo aplinkybių, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės skyrimo, atsižvelgia į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltinamojo asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str.). Skirdamas bausmę nuteistajam M. J. pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė.

Apylinkės teismas, skirdamas M. J. griežčiausią iš BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytų bausmių – laisvės atėmimą, tinkamai įvertino apelianto asmenį ir jį charakterizuojančius duomenis, atsižvelgė į tai, kad apeliantas teisiamas keturioliktą kartą, nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė teistumui neišnykus, kad byloje nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo psichotropinių medžiagų, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Apeliuodamas į švelnesnę bausmę, nuteistasis M. J. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką.

Pažymima, kad pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių, prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, atlygina žalą ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas lengvinančios nuteistojo atsakomybę aplinkybės klausimą, pagrįstai atsižvelgė į bylos aplinkybes, t. y. į tai, kad M. J. daug kartų teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei, nusikalto per bausmės vykdymo atidėjimo laiką, nusikalstamą veiką padarė per trumpą laiką po Kelmės rajono apylinkės teismo 2011-06-28 nuosprendžio priėmimo, išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, toliau vykdė analogiškas nusikalstamas veikas, be to nesiekė sušvelninti savo nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajai sukeltų neigiamų pasekmių, neatlygino nei dalies žalos. Visos šios aplinkybės neduoda pagrindo teigti, kad M. J. nuoširdžiai gailisi ir neigiamai vertina savo poelgį, dėl to išgyvena. Esant tokioms aplinkybėms, sprendžiama, kad apylinkės teismas pagrįstai M. J. gailėjimosi padarius nusikaltimą nelaikė nuoširdžiu, jo prisipažinimą bei nuoširdų gailestį vertino kaip formalų siekį sušvelninti savo atsakomybę, ir jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės.

Aptartos ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytos aplinkybės rodo, kad nuteistojo padarytas nusikaltimas nėra atsitiktinis jo neigiamas poelgis – tai jo ankstesnio neteisėto elgesio padarinys dėl susiformavusių antivisuomeninių nuostatų ir nenoro laikytis įstatymų. Tai, kad M. J. vėl pažeidė baudžiamuosius įstatymus, leidžia daryti išvadą, jog ankstesniais nuosprendžiais paskirtos bausmės jam pozityvaus poveikio nepadarė.

Taigi, apylinkės teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, į padaryto nusikalstamo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę mažesnę už BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatytą tokios bausmės vidurkį (vidurkis 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), kuri, kolegijos nuomone, nėra aiškiai per griežta. Galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra aiškiai per griežta, todėl švelninti apeliantui paskirtą bausmę jo nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. J. apeliacinį skundą atmesti.