Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Sigita Bieliauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-345/2011

2011 m. kovo 22 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Zenono Birštono, sekretoriaujant Žibutei Stauskaitei, dalyvaujant prokurorui Romualdui Latveliui, gynėjui adv. Aldevinui Antanui Švedui, jo ginamajam V. V. , teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios K. K. skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso (toliau – BK) 138 str., ir nubaustas laisvės apribojimu 8 mėnesiams, įpareigojant jį būti namuose nuo 22.00 valandos iki 6.00 valandos, jei tai nesusiję su darbu arba mokslu, ir iki 2011-09-01 atlyginti nusikaltimu padarytą žalą.

Iš nuteistojo V. V. nukentėjusiosios K. K. naudai priteista 349,52 Lt turtinės ir 2000 Lt neturinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. nuteistas už tai, kad padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, o būtent: jis laikotarpiu nuo 2008-10-24, 22 val. iki 2008-10-25 3 val., nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buitinio konflikto metu sugyventinei K. K. trenkė ne mažiau kaip 5 kartus delnu į veidą, po to tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2008-10-25 ryte buitinio konflikto metu pradėjo smaugti sugyventinę K. K. , pastaroji griuvo ir atsitrenkė veidu į grindis, tokiu būdu nukentėjusiajai K. K. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (2010-03-18 teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini)), t.y. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 138 str. 1 d.

Apeliantės manymu, apylinkės teismas V. V. už jo padarytą nusikaltimą paskyrė netinkamos rūšies bausmę, nes tik paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę, bus pasiekti LR BK 41 str. numatyti tikslai. Nustatant laisvės atėmimo bausmės dydį, prašo atsižvelgti į padaryto nusikaltimo sunkumą ir pobūdį bei tai, kad sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytas laisvės atėmimas iki 5 metų. Todėl įvertinus visas nusikaltimo padarymo aplinkybes, bausmė V. V. turėtų būti skiriama artima jos vidurkiui.

Be to, apeliantė nesutinka su jai priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžiu. Nurodo, kad teismas, tik iš dalies tenkindamas civilinį ieškinį, pažeidė LR Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.283 str., įtvirtinantį visišką žalos atlyginimo principą. Apeliantės manymu, nepagrįstai sumažintas turtinės žalos atlyginimo dydis, neatsižvelgta į tai, kad turtine žala laikytinos ir išlaidos, susijusios su priverstiniu persikėlimu gyventi į kitą miestą. Nukentėjusioji teigia, kad dėl V. V. elgesio turėjo persikelti gyventi į Klaipėdą. Todėl nukentėjusiosios partirtos kelionės išlaidos, susijusios su studijomis, turi būti atlygintos kaltininko.

Taip pat apeliantė mano, kad priteisdamas jai 2000 Lt dydžio neturtinę žalą teismas nesivadovavo sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais bei neatsižvelgė į tai, kad dėl V. V. veiksmų nukentėjusioji turi reguliariai lankytis pas psichologą, nes jai nustatyta depresija, ji prarado norą gyventi ir net galvoja apie savižudybę. Todėl prašo jos naudai priteisti ieškinyje nurodytą neturtinę žalą, t.y. 100000 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas, prokuroras prašė nukentėjusiosios K. K. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiosios K. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, baudžiamojo įstatymo taikymo bei nuteistojo V. V. kaltės padarius jam nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., bei paskyrė bausmę laikantis bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė ne samprotavimais ar prielaidomis, o byloje suriktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad žemesnės instancijos teismo teisėjos, vertinusios įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliantė taip pat nenurodo, kokios bylos aplinkybės buvo neišsamiai ištirtos. Vien tai, kad nukentėjusioji savo apeliaciniame skunde nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis, savaip interpretuodama byloje surinktus įrodymus, nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

Dėl V. V. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal LR BK 138 str. 1 d.

Nukentėjusioji apeliaciniame skunde nurodo, kad V. V. nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota iš LR BK 138 str. 1 d. į 138 str. 2 d. 6, 7, 9, 11 p., nes V. V. prieš ją smurtauja jau dvejus metus, o 2008-10-24 įvykis buvo paskutinis nuteistojo atsakas į nukentėjusiosios pareiškimą nutraukti jųdviejų santykius. Nukentėjusiosios tvirtinimu, draugystės pradžioje V. V. ją išprievartavo, o kad tai nuslėpti, ėmė ją kontroliuoti. Per šiuos dvejus metus V. V. ją terorizavo, naudojo prieš ją fizinį ir psichologinį smurtą.

Konstatuotina, kad priešingai nei nurodo apeliantė, tokių jos teiginių nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai, todėl nėra teisinio pagrindo V. V. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal LR BK 138 str. 2 d.

Pagal LR 138 str. 1 d. atsako tas, kas tyčia nesunkiai sutrikdė kito asmens sveikatą. Tačiau jei nukentėjusiojo asmens sveikata nesunkiai sutrikdoma kankinant ar kitaip itin žiauriai, kaltininko nusikalstami veiksmai kvalifikuojami pagal LR BK 138 str. 2 d. 6 p. Teismų praktikoje veika pripažįstama padaryta kankinant ar itin žiauriai, kai pats sveikatos sutrikdymo būdas ar kitos aplinkybės parodo ypatingą kaltininko žiaurumą, kurį kaltininkas suvokia. Kankinimas – tai tyčinis, trunkantis ilgesnį laiką, fizinių kančių (skausmo, alkio, troškulio, šalčio, karščio ir pan.) sukėlimas nukentėjusiajam arba tiesioginiu poveikiu nukentėjusiojo kūnui, arba sudarant sąlygas tokiam poveikiui. Sveikatos sutrikdymas, padarant nukentėjusiajam daug kūno sužalojimų, gali būti laikomas itin žiauriu, jei nustatoma, kad kaltininkas vartodamas tokį smurtą suvokė, jog tuo sukelia nukentėjusiajam dideles fizines kančias. Itin žiauriais gali būti pripažinti sveikatos sutrikdymai, kai prieš sveikatos sutrikdymą ar jo metu iš nukentėjusiojo buvo tyčiojamasi, jis verčiamas atlikti žeminančius veiksmus, pats save žaloti ir pan. arba kai kaltininkas tyčia trukdo suteikti pagalbą jo sužalotam nukentėjusiajam, suvokdamas, kad tuo metu nukentėjusysis jaučia dideles kančias. Tuo tarpu nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal LR BK 138 str. 2 d. 7 p. (kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu), kai siekdamas sutrikdyti nukentėjusio asmens sveikatą kaltininkas suvokia, jog jis panaudoja tokį būdą, kuris yra pavojingas ne tik siekiamo sužaloti žmogaus, bet ir bent vieno kito ar kelių žmonių gyvybei. Grėsmė kitų žmonių sveikatai turi būti reali. Jei veikiant tokiu būdu nesunkiai sužalojama du ar daugiau žmonių, nusikalstama veika kvalifikuojama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas pavojingu daugelio žmonių gyvybei būdu pagal LR BK 138 str. 2 d. 7 p. Nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal LR BK 138 str. 2 d. 9 p. (dėl savanaudiškų paskatų), kai tyčia sutrikdoma nukentėjusio asmens sveikata siekiant turėti iš to kokią nors materialinę naudą sau ar kitiems asmenims (gauti atlyginimą už nužudymą, užvaldyti turtą, įgyti teises į turtą, išlaikyti turimas materialines vertybes arba faktiškai valdomas ir naudojamas, tarp jų ir neteisėtai; išvengti skolos, turto grąžinimo, alimentų išieškojimo ar mokėjimo, kito asmens išlaikymo ir pan.). Tuo tarpu tyčinis sveikatos sutrikdymas dėl tokių motyvų, kurie nėra savanaudiški, nors jų formavimosi dingstis ir buvo materialinio pobūdžio aplinkybės (kerštaujant skolininkui dėl negrąžintos skolos, iš pykčio už prarastą turtą, iš pavydo dėl praturtėjimo ar atsisakius nukentėjusiajam įvykdyti kitokias turtines prievoles, atsiradusias teisėtu pagrindu ir pan.) negali būti pripažįstami padarytais dėl savanaudiškų paskatų. Nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal LR BK 138 str. 2 d. 11 p. (siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą) tik nustačius tokį tikslą, kuris yra būtinas šio nusikaltimo sudėties požymis. Toks tikslas yra tada, kai iki sveikatos sutrikdymo teisėsaugos institucijai arba nėra, arba, kaltininko manymu, dar nėra žinoma apie kitą (baigtą, pasikėsintą padaryti bet kokį, o rengiamą - tik sunkų ar labai sunkų) nusikaltimą, kurį kaltininkas siekė nuslėpti. Kitas nusikaltimas, kurį kaltininkas siekė nuslėpti, gali būti padarytas jo paties ar kito asmens, taip pat tuo pačiu kaip sveikatos sutrikdymas ar skirtingu laiku.

Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų padaryti išvadą, jog K. K. skunde išdėstyti teiginiai dėl V. V. elgesio su ja, t.y. išprievartavimo ir pastovaus smurto naudojimo, yra pagrįsti. Priešingai, kaip matyti iš bylos medžiagos, pati nukentėjusioji teisme parodė, kad su V. V. palaikė artimus santykius, kartu gyveno išnuomuotame dviejų kambarių bute, o nutraukti jųdviejų santykius nusprendė vien dėl to, kad savaitę prieš įvykį V. V. pirmą kartą prieš ją pakėlė ranką (t. 3, b.l. 16-17). Be to, iš nukentėjusiosios paaiškinimų teisme akivaizdu, kad ją ir V. V. siejo romantiški santykiai, kurie nutrūko dėl V. V. kaltės. Taigi, apeliantės teiginiai, susiję su V. V. veiksmų vertinimu, kolegijos nuomone, yra deklaratyvūs, todėl atmestini, atkreipiant dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teisme apklausiama nukentėjusioji apie skunde nurodomus neva jos atžvilgiu padarytus nusikaltimus net neužsiminė, taip pat sutiko su V. V. veiksmų kvalifikacija (t. 3, b.l. 19-20).

Taigi, byloje esančiais įrodymais neginčijamai įrodyta, kad laikotarpiu nuo 2008-10-24 22 val. iki 2008-10-25 3 val. ir 2008-10-25 ryte, tarp sugyventinių V. V. ir K. K. įvyko buitinis konfliktas, kurio metu pastarieji susistumdė. Šios aplinkybės neginčijo nei nuteistasis V. V. , nei nukentėjusioji K. K. (t. 3, b.l. 15-16, 16-17). Taip pat įrodyta, kad V. V. nukentėjusiajai ne mažiau kaip 5 kartus delnu trenkė į veidą, o tęsdamas savo nusikalstamą veiką 2008-10-25 ryte, ją dar ir smaugė.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo kas išdėstyta, konstatuoja, kad V. V. padaryta nusikalstama veika pagal LR BK 138 str. 1 d., kvalifikuota teisingai.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, tyrė bylos įrodymus objektyviai. Tai, kad teisminio nagrinėjimo metu nebuvo patenkintas liudytojos D. K. prašymas prijungti prie bylos papildomus dokumentus, nėra vada teigti, kad neištirtos visos bylos aplinkybės, nuosprendis grindžiamas prielaidomis, pažeista teisė į gynyba. Pažymėtina, kad teismas nėra įpareigotas tenkinti visus proceso dalyvių prašymus besąlygiškai, visais atvejais vertinamas tokių prašymų pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atliktų byloje tyrimų pakanka išvadoms dėl galutinio ir nekeliančio abejonių sprendimo byloje, atkreipiant dėmesį taip pat į tai, kad teismas išdėstė išsamius tokio savo sprendimo motyvus. Kaip matyti iš 2010-12-01 rašto, bylą nagrinėjanti teisėja D.Kazlauskienė prašymą pateikusiai D. K. nurodė, kad LR BK 81 str. nenumato liudytojui teisę pateikti teismui prašymus, susijusius su bylos nagrinėjimu, be to, papildomi dokumentai teismui buvo pateikti pažeidus LR BPK 270 str. numatytus reikalavimus, t.y. teismui paskelbus įrodymų tyrimo pabaigą ir išėjus į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio (t. 3, b.l. 53). Todėl apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje taip pat atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl bausmės paskyrimo

Apeliacinius skundu nukentėjusioji K. K. ginčija V. V. paskirtos bausmės rūšį ir jos dydį, motyvuojant tuo, kad buvo pažeistos LR BK 41 str. nuostatos. Kaip nurodo nukentėjusioji, vienas iš šiame straipsnyje nustatytų bausmės tikslų yra nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tuo tarpu paskirdamas V. V. 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog ši bausmė yra akivaizdžiai per švelni ir nebus veiksminga, siekiant jį pataisyti bei sulaikyti nuo analogiškų veiksmų padarymo. Tačiau tokie apeliantės teiginiai taip pat atmetami kaip nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas skirdamas V. V. bausmę nepažeidė LR BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, vadovavosi LR BK 41 str. įtvirtintais bausmės tikslais, todėl nuteistajam paskirta baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta už šį nusikaltimą laisvės apribojimo bausmė negali būti laikoma per griežta. Keisti šią bausmę nėra pagrindo.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai nurodė nuteistajam V. V. bausmės rūšies ir dydžio skyrimo motyvus, skirdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos trukmę, teismas įvertino tai, jog V. V. padarė tyčinį nesunkų nusikaltimą (LR BK 11 str. 3 d.). Taip pat įvertino nuteistojo asmenybę teigiamai apibūdinančius duomenis – nors V. V. ne kartą baustas administracine tvarka, tačiau nusikaltimo padarymo metu nebuvo teistas (t. 2, b.l. 90-94, 101). Be to, V. V. teistumas betarpiškai susijęs su tarpusavio konfliktais su nukentėjusiąja.

Skiriant bausmę teismas įvertino ne tik aukščiau paminėtas aplinkybes, bet atsižvelgė ir į tai, kad nėra V. V. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.

LR BK 138 str. 1 d. sankcijoje numatytos kelios alternatyvios bausmės - laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Kaip jau minėta aukščiau, V. V. , nusikaltimo padarymo metu, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, neturėjo teistumo. Parinkdamas bausmės rūšį, teismas taip pat atsižvelgė į nusikaltimo padarymo aplinkybes bei sukeltas pasekmes, kad nukentėjusioji dėl savo amžiaus turi visas galimybes atstatyti darbingumą. Apylinkės teismas, įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą, V. V. pagrįstai paskyrė sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą, kas, priešingai nei kad nurodo apeliantė, leis įgyvendinti LR BK 41 str. įtvirtintus bausmės tikslus, juolab, kad jis paskirtas LR BK 48 str. 2 d. reikalavimų ribose. Kolegijos nuomone, paskirtoji bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra per švelni, ji atitinka V. V. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį. Todėl skirti V. V. laisvės atėmimo bausmę netikslinga, tai prieštarautų teisingumo principui. Griežtinti bausmės nereikalavo ir valstybinis kaltintojas byloje.

Dėl civilinio ieškinio išsprendimo

Nukentėjusioji K. K. apeliaciniame skunde ginčija jos naudai priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydį. Tačiau kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiosios K. K. pareikšto civilinio ieškinio klausimą teismas išsprendė teisingai. Apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje atmetami.

Iš bylos matyti, kad K. K. pareiškė ieškinį iš viso dėl 1178,72 Lt turtinės ir 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (t. 2, b.l.11-12). Ieškininiame pareiškime nurodoma, kad turtinę žalą sudaro išlaidos, susijusios su gydymusi pas psichologus, kelionės išlaidos, kai teko važiuoti į apklausas pas tyrėjus, į teismo posėdžius bei korespondencijos išlaidos, kai siuntė pašto siuntas tyrėjams bei teismui. Jai padarytą neturtinę žalą ieškininiame pareiškime nukentėjusioji įvertino 10000 Lt. Iš nuosprendžio matosi, kad K. K. ieškinį teismas tenkino iš dalies, atitinkamai sumažindamas priteistinos žalos dydį. Nuosprendyje nurodoma, kad teismui pateikti tarpmiestiniai kelionės bilietai, taksi kelionės kvitai ir viešojo transporto bilietėliai laikytini proceso išlaidomis, kurių kompensavimas reglamentuojamas atskira tvarka, todėl šioje dalyje ieškinys atmetamas. Tačiau nukentėjusios turėtos korespondencijos (susirašinėjimo su institucijomis) ir gydymo išlaidos pagrįstos rašytiniais dokumentais – kvitais, todėl pilnai priteistinos iš V. V. . Taigi, toks sprendimas ieškinį dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo sumažinti, kolegijos nuomone, yra pagrįstas ir teisingas.

Ieškinio dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas, kolegijos nuomone, taipogi išsprendė teisingai, laikantis LR CK 6.250 str. nuostatų. Šio straipsnio pirmoje dalyje nurodoma, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio antroje dalyje nurodoma, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kolegijos nuomone, teismas į paminėtas aplinkybes bei kriterijus atsižvelgė. Nustatydamas iš V. V. priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumą, teismas pagrįstai atsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo visuomenei laipsnį, nusikaltimo padarymo aplinkybes bei nukentėjusiajai padarytus sužalojimus. Būtent šios aplinkybės lėmė daug mažesnio, negu prašė nukentėjusioji, neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą. Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiosios reikalauta 10000 Lt žalos atlyginimo suma buvo per didelė ir niekuo nepagrįsta. Be to, iš apeliacinio skundo turinio akivaizdu, kad jai padarytos neturtinės žalos dydį nukentėjusioji jau įvardija 100000 Lt suma, o tai, kolegijos nuomone, dar kartą rodo, jog nukentėjusioji nėra apsisprendusi dėl jai padarytos žalos vertinimo, tai gali būti sietina ir su pasipelnymu iš nusikalstamos veikos.

Todėl nekyla abejonių, jog nustatydamas neturtinės žalos dydį, apylinkės teismas racionaliai vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, tinkamai taikė LR CK 6.250 str. 1 d. ir 2 d. nuostatas, atsižvelgė ne tik į nusikaltimą padariusio asmens bei nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą, vertino visumą aplinkybių, be to, atsižvelgė ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Kolegija konstatuoja, jog nukentėjusiosios K. K. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų bei teismų praktikos šios kategorijos bylose. Keisti nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajai nustatyto atlygintino neturtinės žalos dydžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais taip pat nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, tenkinti apeliantės skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį jame išdėstytais argumentais, nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

n utarė:

nukentėjusiosios K. K. apeliacinį skundą atmesti.