Panevėžio apygardos teismo nutartis

neviešame teismo posėdyje išnagrinėjusi asmens, kuriam taikomos priverčiamosios medicinos priemonės -V. R. skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. spalio 16 d. nutarties, kuria patenkintas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas – V. R. pratęstas priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis taikymas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Akmenės rajono apylinkės teismo 2015-06-15 nutartimi V. R., padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje (dvi veikos), nepakaltinamumo būsenoje, buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė - stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

2. Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017-07-21 nutartimi stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis pakeistas į priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

3. Telšių apylinkės teismo 2018-03-01 nutartimi ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis V. R. pakeistas į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

4. Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. spalio 16 d. nutartimi stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis V. R. buvo pratęstas.

6. Teismo posėdyje gynėja ir atstovė pagal įstatymą prašė V. R. skundą tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

7. Skundas atmetamas.

8. Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį, teismas konstatuoja, kad Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmai skundžiama 2018 m. spalio 16 d. nutartimi pagrįstai V. R. pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis taikymą, todėl tenkinti V. R. skundą nėra pagrindo.

9. Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingų veikų, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 str. 6 d. ir BPK 405 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma tol, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas.

10. 2018 m. rugsėjo 13 d. komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad V. R. gimė neišnešiota, buvo išvykusi su seserimi gyventi į (duomenys neskelbtini) pas globėjus, 2005 m. grįžo į Lietuvą, niekur nedirbo, daug kartų gydyta psichiatrijos ligoninėse dėl impulsyvių suicidinių mėginimų po tarpasmeninių konfliktų šeimoje ( iššoko pro langą, bandė su peiliu persipjauti venas, išgėrė medikamentų), palaikydavo trumpalaikius santykius su įvairiais sugyventiniais, piktnaudžiaudavo alkoholiu. Skyriuje pikta, pretenzinga, atkakliai, įkyriai reikalavo keisi vaistus, niekas netiko. V. R. neveiksni. Gana demonstratyviai griūdavo (saugodama galvą), vaikščiojo atbulomis, skundėsi, kad nejaučia pėdų, reikalavo perkelti į kitą ligoninę. Koreguotas gydymas, šiuo metu jaučiasi gerai. Be to, ji netvarkinga, savęs neprisižiūri, palaiko kontaktą noriai, pati kalbina gydytojus, visą laiką turi reikalų. Neigia, kad vartojo alkoholį, su motina pykosi retai, sako, kad lankėsi PSC, tačiau pateikus faktus atkakliai ginčijasi. Konfliktų, agresijos, nestebėta. Mąstymas konkretus. Emocijos labilios, primityvios, nuotaika gera, nekritiška. Komisija įvertinusi visa tai, rekomendavo V. R. tęsti priverstinį gydymą bendro stebėjimo sąlygomis.

11. Pažymėtina, kad priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, todėl teismas, spręsdamas dėl tolimesnio priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės rūšies taikymo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, konkrečias sąlygas bei galimybes toliau užtikrinti reikalingų priverčiamųjų gydymo priemonių taikymą. Priverčiamąja medicinos priemone užtikrinama pavojingą veiką padariusio asmens sveikatos apsaugos, gydymo bei kiti gyvybiškai svarbūs interesai. Be to, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė turi būti tokia, kad ne tik užtikrintų pavojingą veiką padariusio asmens interesų apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmenų pavojingų veikų.

12. Iš komisijos išvados matyti, jog nežiūrint pozityvių aplinkybių, joje nėra konstatuota, kad V. R.socialinis pavojingumas būtų sumažėjęs. Priešingai, komisijos išvadoje teigiama, kad V. R. visiškai nekritiška, neigia vartojusi alkoholį ir nesilaikiusi priverstinio ambulatorinio gydymo tvarkos. Šioje išvadoje taip pat konstatuota, kad nors V. R. psichinė būsena gerėjanti, tačiau vis dar nestabili, nuotaika permaininga. Ir nors V. R. nesutinka su šia išvada, tačiau teismui pateikti duomenys iš tiesų neleidžia konstatuoti, kad V. R. psichikos būklė pagerėjusi, jog jai stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje būtų nebetaikomas. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad V. R. vaiko amžiuje išvyko su vyresne seserimi gyventi pas globėjus į (duomenys neskelbtini). 2005 m. grįžo į Lietuvą. Turi 9 klasių išsilavinimą, niekur nedirbo, daug kartų gydyta psichiatrijos ligoninėse dėl impulsyvių suicidinių mėginimų po tarpasmeninių konfliktų šeimoje ( iššoko pro langą, bandė su peiliu persipjauti venas, išgėrė medikamentų), noriai kalba apie vyrus, alkoholį, neigia reikalavusi sau ypatingo dėmesio ir vaistų. Pažymėtina ir tai, kad ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja. Nors komisija nustatė V. R. būklės gerėjimą, tačiau konstatavo, kad šis būklės gėrėjimas nėra pakankamai stabilus. Teismo posėdyje specialistė R. B. patvirtino komisijos išvadą, jog V. R. psichinė būsena gerėja, tačiau nėra stabili. Ją ištinka isterizmas, kuris nėra susijęs su vaistų vartojimu, šalutiniu poveikiu. Tai susiję su jos liga. V. R. pastaruoju metu vartoja tik vienus vaistus, nuo rugsėjo mėnesio jos būklė pagerėjo. Specialistės nuomone gal ir būtų galimas tolimesnis V. R. gydymas ambulatorinėmis sąlygomis, prižiūrint ir kontroliuojant jos būseną. Tačiau kaip matyti, Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017-07-21 nutartimi V. R. stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis jau buvo pakeistas į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, tačiau ji ambulatorinio gydymo tvarkos nesilaikė, t.y. po išrašymo, PSC lankėsi retai, vaistų nevartojo, susirado žymiai vyresnį draugą su kuriuo leido laiką ir vartojo alkoholį, dažnai negrįždavo namo, vykdavo dažni konfliktai su mama, darėsi pikta, agresyvoka. Taigi, akivaizdu, kad jos būklė šiuo metu nėra stabili ir nei ji pati, nei paskirta globėja (motina) šiuo metu negali užtikrinti tinkamo ambulatorinio gydymo, kas leidžia manyti, jog V. R. stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje yra būtinas. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo manyti, jog stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje pakeitus į ambulatorinį stebėjimą bus pasiekti priverčiamųjų medicinos priemonių tikslai.

13. Esant aptartų aplinkybių visumai, apylinkės teismas skundžiama nutartimi pagrįstai V. R. pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis taikymą. Apeliacinės instancijos teismui nėra pateikta jokių medicininių ar kitokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų Komisijos dėl priverčiamųjų medicinos priemonių pratęsimo išvados pagrįstumą, todėl nėra pagrindo abejoti minima Komisijos išvada, Komisijos kompetentingumu ir objektyvumu, o kartu ir apylinkės teismo sprendimu. V. R. psichinė būklė nėra tiek pagerėjusi ir stabili, kad būtų išnykęs jos socialinis pavojingumas. Skunde nurodomos aplinkybės, kad jos sveikata yra gera ir ji gali gydytis laisvėje bei baigti ambulatorinį gydymą, šios išvados nepaneigia.

14. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir ją keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

V. R. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio apylinkės teismo Rokiškio rūmų 2018 m. spalio 16 d. nutartį.

Ši nutartis neskundžiama.