- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-19
- Bylos Nr.
- 2A-2108-258/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-09478-2012-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Rita Kisielienė, Alma Urbanavičienė
- Atsakovas
- G. R., R. R.
- Ieškovas
- AB DnB banko
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Ritos Kisielienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų G. R. ir R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB DnB banko ieškinį atsakovams G. R. ir R. R. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas iškeldinti atsakovus G. R. ir R. R. iš ieškovui AB DNB bankui nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto - buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), įpareigojant atsakovus perduoti ieškovui raktus nuo šio buto, bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad kredito gavėjams, t.y. atsakovams, tinkamai nevykdant kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų - nustatytais terminais negrąžinant kredito, nemokant palūkanų ir delspinigių, 2009-11-03 raštu bankas vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį ir kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrių dėl prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymo užtikrinimui įkeisto turto arešto ir priverstinio skolos išieškojimo. Įkeistas nekilnojamasis turtas buvo areštuotas, priverstinai parduodamas iš varžytynių, tačiau jose įkeisto turto nerealizavus, pagal 2011-07-28 turto perdavimo išieškotojui aktą nuosavybės teisę į butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), priklausiusį atsakovams, įgijo bankas. 2012-01-17 ir 2012-07-16 raštais bankas paragino atsakovus per minėtuose raštuose nustatytus terminus atlaisvinti jam nuosavybės teise priklausantį butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), apie tai informuoti banką ir perduoti bankui raktus nuo durų užraktų bei turto dokumentus. Tačiau butas nebuvo ir iki šiol nėra atlaisvintas, juo toliau neteisėtai naudojasi atsakovai.
Atsiliepimas
Atsakovai prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad neturi jokių galimybių išsikelti iš buto, o priverstinai išsikėlę neturėtų alternatyvios gyvenamosios vietos ar galimybės ją susirasti, taip pat negalėtų išsinuomoti buto dėl aukštų nuomos kainų, daiktų pervežimas kainuotų didelę sumą. Tikslinga skirti terminą atsakovams išsikelti iš buto, o ne įpareigoti juos išsikelti iš karto. Prašė nustatyti vienerių ar pusės metų terminą išsikelti iš buto. Pažymėjo, kad antstolio I. G. kontoroje yra užvesta vykdomoji byla Nr. 0008/12/02002 dėl atsakovams priklausančio turto – 1,355 ha sklypo bei ant jo atsakovų lėšomis pastatytų dviejų gyvenamųjų namų (332 kv. m. ir 293 kv. m. ploto), esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo varžytynėse. Turtas yra įkeistas ieškovo naudai. Šis turtas yra įvertintas gerokai didesne verte, nei atsakovų įsipareigojimai, tad sėkmingos varžytynių baigties atveju pinigų likutis būtų pakankamas atlikti visus iškeldinimo veiksmus, įskaitant ir naujo gyvenamojo ploto suradimą. Reiktų palaukti nedaug laiko, iki kol bus aiški situacija dėl jų turto realizavimo varžytynėse baigties. Tokiu atveju kartu būtų įgyvendintas proceso ekonomiškumo principas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino. Nusprendė iškeldinti atsakovus G. R. ir R. R. su visais jiems priklausančiais daiktais iš ieškovui AB DNB bankui priklausančio buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Įpareigojo atsakovus G. R. ir R. R. perduoti ieškovui AB DNB bankui raktus nuo buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Priteisė ieškovui AB DNB bankui iš atsakovų G. R. ir R. R. lygiomis dalimis po 71,50 Lt bylinėjimosi išlaidų. Valstybei iš atsakovų G. R. ir R. R. priteisė lygiomis dalimis iš kiekvieno po 5,94 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad ieškovui nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), o atsakovai į ginčo turtą jokių teisių neturi. Jie apie bankui priklausančio turto atlaisvinimą buvo informuoti raštu, t.y. 2012-01-17 ir 2012-07-16 pranešimais. Laiko tarpas nuo pirmojo pranešimo dėl patalpų atlaisvinimo iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo yra vienuolika mėnesių, o tai yra pakankamai laiko sužinoti savininko valią, jo reikalavimus atlaisvinti turtą bei pasirūpinti kita gyvenamąja vieta. Atsakovų veiksmai, kai jie, neturėdami jokių teisių į ginčo turtą ir neišsikeldami iš jiems nebepriklausančių patalpų, toliau gyvena jose, atitinka nesąžiningo valdymo turinį (CK 4.26 str. 4 d.), todėl ieškovas turi teisę reikšti ieškinį CK 4.95 str. pagrindu ir išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, iškeldinant atsakovą. Teismas netenkino atsakovų prašymo nustatyti terminą jiems išsikelti iš buto, atsižvelgęs į tai, kad ginčo turtas jo perdavimo aktu ieškovui buvo perduotas 2011-07-28, jis kaip banko nuosavybė įregistruota 2011-11-22, bankas 2012-01-17 ir 2012-07-16 siuntė pranešimus apie turto atlaisvinimą, suteikdamas terminus atsakovams išsikelti ir iki teismo sprendimo priėmimo praėjo dar keletas mėnesių, o atsakovai savininko valdymo teisių pažeidimo nepašalino. Kadangi 1,355 ha sklypą bei 2 gyvenamieji namai, esantys (duomenys neskelbtini), priklauso ne atsakovams, o M. R., šio turto dalies 2012-10-16 pirmosios varžytynės neįvyko, neatvykus nei vienam pirkėjui, teismas sprendė nesant pagrindo išvadai, kad artimiausiu metu ir/ar apskritai atsakovai gaus pajamų iš šio turto ir galės išsikraustyti iš ieškovui priklausančio turto.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai G. R. ir R. R. prašė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti, perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad teismas turėjo sustabdyti bylą CPK 164 str. 4 d. pagrindu kol bus varžytynėse parduotas atsakovams priklausantis turtas – 1,355 ha žemės sklypo bei ant šio sklypo atsakovų lėšomis pastatyti du gyvenamieji namai, esantys (duomenys neskelbtini). Iš šio turto gautų lėšų pakaktų atsiskaityti su banku, be to, tai užtruktų 1-2 mėnesius. Apeliantai pažymėjo, kad prašė teismo iškviesti antstolį I. G., galintį pateikti į bylą reikšmingų duomenų apie turto būklę, realizavimą bei galimą gautiną sumą. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas sutiko bent jau su trijų mėnesių išsikeldinimo terminu, neatsižvelgė į sunkią atsakovų turtinę padėtį, jų bendradarbiavimą su banku. Apeliantai atkreipė dėmesį, kad šioje byloje nebuvo tinkamai suformuluotas ieškinio pagrindas bei dalykas. Ieškovas, norėdamas iškeldinti atsakovus iš ginčo buto, neabejotinai turėjo įtraukti į bylą ir atsakovų nepilnamečius vaikus, apie kuriuos ieškovui turėjo būti žinoma, nes jie registruoti ginčo bute. Taip pat byloje turėjo dalyvauti ir Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Minėtų trūkumų negalima pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl byla grąžintina nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB DnB bankas prašė atsakovų apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad į bylą pateikti įrodymai tvirtina, kad turtas, iki kurio pardavimo teismas turėtų stabdyti šios bylos nagrinėjimą, nuosavybės teise priklauso ne apeliantams, bet įkeisto turto savininkui M. R. Be to, iš šio turto išieškoma skola pagal visai kitą kreditavimo sutartį. Vadinasi, net jei turtą pavyktų realizuoti už didesnę kainą, nei prievolės pagal 2006-04-14 kreditavimo sutartį suma, likę pinigai būtų pervesti ne apeliantams, bet įkeisto turto savininkui M. R. Apeliantams nebuvo pagrindo nustatyti papildomo termino išsikraustyti, nes jie jau daugiau nei metus laiko, nepaisydami buto savininkų reikalavimų, jame toliau gyvena. Nors apeliantai nurodo, kad jų finansinė padėtis yra bloga, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad jie būtų kreipęsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių ar kitas institucijas, teikiančias socialinę pagalbą nepasiturinčioms šeimoms, su prašymu suteikti paramą, pagalbą, socialinį būstą, o taip pat byloje jokių įrodymų, kad apeliantai ėmėsi veiksmų išsinuomoti būstą, jei jie nepatenka į socialiai remtinų asmenų grupę, kuriems gali būti skiriamas socialinis būstas. Aplinkybės dėl ginčo bute gyvenančių vaikų, apeliantams buvo žinomos ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau jos nenurodė, todėl elgiasi nesąžiningai. Be to, apeliantų vaikai yra iki 14 metų. Vadinasi, jų atstovais yra jų tėvai. Nepilnamečių vaikų gyvenamojo vieta laikoma jų tėvų nuolatinė gyvenamoji vieta. Todėl iškeldinus apeliantus iš bankui nuosavybės teise priklausančio buto, kartu būtų iškeldinti ir apeliantų nepilnamečiai vaikai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Nagrinėjamu atveju jų nenustatyta.
Pagal CPK 329 ir 330 straipsnius sprendimas panaikinamas pažeidus arba neteisingai pritaikius procesinės teisės normas arba pažeidus materialinės teisės normas. Nagrinėjamu atveju teismas sprendė ginčą dėl atsakovų iškeldinimo nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos kuomet ieškovas – buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), savininkas kreipėsi į teismą dėl jo nuosavybės teisės pažeidimo, nors ir nesusijusio su valdymo netekimu (CK 4.98 str.) bei prašė atsakovus iškeldinti iš jam priklausančių patalpų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė pirmiau nurodytą materialinės teisės normą. Toks sprendimas atitinka teismų praktiką, kuomet iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisinių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-790/2003). Tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad ieškovas yra ginčo buto savininkas, o atsakovai, juos įspėjus išsikelti, toliau neteisėtai riboja (pažeidinėja) ieškovo nuosavybės teises. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir aiškindamas bei taikydamas įstatymus vadovavosi CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, juo labiau, kad ir šalys, įgyvendindamos savo teises bei atlikdamos pareigas, privalo veikti pagal tuos pačius principus.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas, nebūdamas sutartinių santykių dalyviu, gali ginti savo turtines teises neprievoliniais teisiniais savo teisių gynimo būdais, nes jo nevaržo jokie sutartiniai (prievoliniai) teisiniai santykiai su atsakovais, kurie naudojasi ieškovo turtu be jo sutikimo ar leidimo. Tokiu atveju ieškovo teisė ginama CK nustatytais būdais, ir vienas iš jų yra tas, kad pagal CK 4.98 straipsnį savininkas turi teisę reikalauti pašalinti bet kuriuos savininko teisės pažeidimus, nes šalių nesieja jokia sutartis, todėl atsakovų iškeldinimas iš ieškovui (savininkui) priklausančių patalpų laikomas pažeistų daiktinių teisių gynimo būdu, nes šio reikalavimo esmė yra be sutarties ar kitokio teisinio pagrindo užimamų gyvenamųjų patalpų atlaisvinimas.
Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso AB DnB bankui (b.l. 13), vadinasi, jis turi teisę reikalauti, kad atsakovai išsikeltų iš šio buto ir šis reikalavimas nėra siejamas su kito atsakovų nurodyto turto pardavimu iš varžytynių. T.y. pastaroji jų akcentuojama aplinkybė neapriboja banko teisės reikalauti, kad atsakovai išsikraustytų iš bankui nuosavybės teise priklausančio buto. Aplinkybė, kad pardavus kitą atsakovų nurodomą turtą jie įgytų pinigų, nėra reikšminga sprendžiant dėl banko teisės reikalauti, kad atsakovai išsikeltų iš bankui priklausančio buto, be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantai prašė stabdyti nagrinėjamą bylą iki iš varžytynių bus parduotas ne jiems, kaip teigia apeliantai, o M. R. priklausantis turtas (b.l. 52). Pažymėtina ir tai, kad šio turto hipoteka užtikrinta kita prievolė, t.y. prievolė pagal 2006-04-14 kreditavimo sutartį Nr.06/04/12-131F (b.l.50), o nagrinėjamoje byloje iškeldinimas vyksta iš buto, kurio hipoteka užtikrinta prievolė pagal 2006-10-09 kreditavimo sutartį Nr. 06/10/06-382F (b.l. 10). Atsižvelgiant į tai, apeliantų argumentai dėl neteisėto jų iškraustymo iki bus baigtas parduoti iš varžytynių kitas ieškovui įkeistas turtas, teisiškai nereikšmingi.
Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovai banko buvo ne kartą raštu įspėti dėl išsikeldinimo iš ginčo buto (b.l. 14-15). Nuo pirmo banko raginimo atsakovams išsikelti iki skundžiamo teismo sprendimo praėjo beveik metai (b.l.14, 65-68), o iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dar papildomai beveik metai. Darytina išvada, kad tiek laiko neteisėtai naudodamiesi ieškovo turtu ir dar skųsdami teismo sprendimą neteikiant papildomai laiko išsikraustyti ieškovai akivaizdžiai pažeidžia banko kaip savininko interesus, todėl jų argumentai nesuteikiant papildomo termino išsikraustyti atmestini. Atkreiptinas dėmesys, kad iki buvo išnagrinėta byla apeliacine tvarka ir priimtas procesinis sprendimas, atsakovai praktiškai realizavo savo interesą papildomai gyventi ginčo bute dar jų pirmosios instancijos teisme nurodytą terminą (6 mėn. -1 metai), taigi jų interesas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo praktiškai realizuotas.
CPK 306 str. 2 d. nustato, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju atsakovai apeliacinį skundą grindžia aplinkybe dėl savo nepilnamečių vaikų, registruotų ginčo bute, bei neįtrauktos į bylą Vaiko teisių apsaugos tarnybos, nors ši aplinkybė, kaip ir įrodymai apie vaikų amžių bei gyvenimą bute adresu (duomenys neskelbtini), bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo teikiami. Vadinasi, minėtos aplinkybės apeliacinės instancijos teismo negali būti vertinamos, o pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip neteisėtas neįtraukus Vaiko teisių apsaugos tarnybos, kai aplinkybė dėl ginčo bute gyvenančių nepilnamečių vaikų teismui nebuvo atskleista. Pažymėtina, kad vaikai yra gimę iki ieškinio pateikimo teismui (b.l.105-106), vadinasi, ši aplinkybė apeliantams nebuvo nauja ir ją nurodyti, gindami, kaip patys teigia savo vaikų teises, atsakovai privalėjo, o nenurodę, negali ja remtis apeliacinės instancijos teisme. Kita vertus, LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 7 p. nustato, kad vaiko teises pirmiausiai privalo užtikrinti tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai. Vaiko interesų prioritetinės gynybos principas negali būti suabsoliutinamas ir vaiko teisę į būstą bei jo vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas visų pirma privalo užtikrinti vaiko tėvai. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas, įtvirtintas JTO Vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje, yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams. LR nacionalinė teisė, numatanti vaiko teisių apsaugą, neįpareigoja bet kurio gyvenamosios patalpos savininko, kurio patalpoje gyvena vaikas, apriboti savo nuosavybės teises. Teismas atkreipia dėmesį, kad patys atsakovai teigia, jog pardavus jų įkeistą turtą – 1,355 ha žemės sklypo bei ant šio sklypo esančius du gyvenamuosius namus, esančius (duomenys neskelbtini), jie gautų pinigų atsiskaityti su banku, vadinasi, galės užtikrinti ir vaikams teisę į būstą.
Ieškovas pateikė įrodymus, kad atsiliepimui į apeliacinį skundą parengti naudojosi advokatų profesinės bendrijos „Pivoras, Balevičienė, Aleksaitė ir partneriai“ teisinėmis paslaugomis bei patyrė 605 Lt atstovavimo išlaidų ( b.l. 71, 129-131). Patirtos išlaidos atitinka LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteisino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, numatytus dydžius (8.11 p.), todėl priteistinos iš atsakovų. Iš atsakovų valstybei priteistinos ir 11,45 Lt pašto išlaidos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
nusprendžia:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui AB DnB bankui iš atsakovų G. R. ir R. R. 605 Lt atstovavimo išlaidų.
Priteisti iš atsakovų G. R. ir R. R. 11,45 Lt pašto išlaidų valstybei.