Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Tamašausko, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič, Raimondo Buzelio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. P. atskirąjį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 17 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

civilinėje byloje pagal ieškovės V. P. ieškinį atsakovui R. P. dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, turto padalinimo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo priteisimo ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: priteisti iš atsakovo nepilnamečiams vaikams D. P. ir V. P. po 400 Lt laikiną išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki bus priimtas teismo sprendimas bei įpareigoti atsakovą gyventi skyrium. Nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės taikytinos atsižvelgiant į atsakovo nuolatinius psichologiškai agresyvius išpuolius ieškovės ir vaikų atžvilgiu bei atsakovo galimybę gyventi atskirai, be to, atsakovas nepastoviai teikia išlaikymą vaikams.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą, užtikrinti kuo maksimalesnį ir efektyvesnį ieškovo teisių gynimą. CPK 144 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių dalyvaujančio byloje asmens prašymu, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CK 3.65 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išvardintas šiame straipsnyje, kol bus priimtas teismo sprendimas. Ši norma taikytina visais atvejais, kai būtina apginti vaikų ar vieno sutuoktinio interesus, t.y. egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaikų ar vieno sutuoktinio teisės. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog yra reali grėsmė vieno sutuoktinio ir vaikų interesams, todėl ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkino. Apeliantas - atsakovas su teismo byloje padarytomis išvadomis nesutinka.

Laikinosios apsaugos priemonės - laikino išlaikymo taikymo klausimas sprendžiamas pagal analogiją taikant CK 3.72, 3.192-3.203 straipsnius. CK 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Proporcingumo tarp vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties principas įpareigoja teismą, sprendžiant vaiko išlaikymo dydžio klausimą, įvertinti tėvų galimybes tenkinti vaiko poreikius.

Nagrinėjamu atveju, teismas, spręsdamas klausimą dėl priteistino išlaikymo vaikui dydžio, nesant byloje pakankamai įrodymų, negalėjo pilnai įvertinti atsakovo turtinės padėties, t.y. atsakovo galimybės tenkinti vaikų poreikius. Atsakovas, patvirtindamas skunde išdėstytas aplinkybes dėl savo finansinės padėties, prie atskirojo skundo pateikė Kauno darbo biržos pažymą, jog atsakovas 2009-01-06 registruotas darbo biržoje ir laikotarpiu nuo 2009-01-06 iki 2009-01-31 jam išmokos nemokėtos, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, tai nėra pakankamas įrodymas daryti išvadai dėl realios atsakovo turtinės padėties. Be to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad tėvo (motinos), privalančio teikti išlaikymą, gaunamos minimalios mėnesinės pajamos, negali būti pagrindiniu kriterijumi sprendžiant išlaikymo klausimą, nes, pripažįstant jį pagrįstu, būtų paneigtas įstatyme įtvirtintas imperatyvas - tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartis Nr. 3K-3-790/2002 E. A. v. A. A.). Taip pat pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką vieno mėnesio išlaikymo vaikui vertė negali būti mažesnė už vieną minimalią mėnesio algą. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą kiekvienam vaikui po 400 Lt, kas sudaro 1/2 minimalios mėnesinės algos. Tačiau atsižvelgiant į ieškovės prašomo priteisti laikino išlaikymo vaikams dydį, pirmosios instancijos teismo priteistas laikinojo išlaikymo dydis tikslintinas, t.y. po 400 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog laikino išlaikymo priteisimą negalima pripažinti ginčo dėl išlaikymo priteisimo pagal šalių pareikštus reikalavimus išankstiniu išsprendimu, nes laikinosios apsaugos priemonės nėra civilinių teisių gynybos būdas (pareikštų reikalavimų tenkinimas ar jų atmetimas), o tik priemonė, užtikrinanti kai kurių materialiųjų teisių gynybą (šiuo atveju tai nepilnamečių vaikų teisių į išlaikymą užtikrinimas), be to šioje proceso stadijoje nėra nagrinėjami ir vertinami bylos įrodymai bei aplinkybės iš esmės, o tik sprendžiamas klausimas dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus vadovaudamasis tikėtinumo taisykle, sprendė, jog jie patvirtina, kad nesiėmus prevencinės priemonės – įpareigojimo gyventi skyrium, bendras sutuoktinių gyvenimas gali padaryti žalos vaikams bei kitam sutuoktiniui. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada kolegija neturi pagrindo nesutikti, nes įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, sprendžia, jog šalys akivaizdžiai konfliktuoja, kas turi įtakos nepilnamečių vaikų interesams. Nors atsakovas nuosavybės teise neturi kitos gyvenamosios patalpos, tačiau spręstina, kad atsakovas turi galimybę išeiti laikinai gyventi pas savo tėvus, t.y. atsakovas turi galimybę gyventi skyrium, todėl teisėjų kolegija vertinimu, šioje dalyje nutartis paliktina nepakeista.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, nes prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių išnagrinėjo nepranešęs atsakovui. CPK 148 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Teisė spręsti, ar yra reali grėsmė, jog pranešimas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priklauso teismui, todėl pirmosios instancijos teismas galėjo nagrinėti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešus atsakovui. Teisėjų kolegijos nuomone, nors teismas ir nenurodė argumentų, kodėl, nepranešus atsakovui apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, jų pritaikymas gali pasunkėti, tačiau vien šis proceso pažeidimas nesudaro pagrindo panaikinti teismo nutarties (CPK 338 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartį naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. balandžio 17 d. nutartis iš esmės palikti nepakeistą, patikslinant laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydį - po 400 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki teismo sprendimo priėmimo dienos.