Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Violetos Petkevičienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant atsakovės Lietuvos kariuomenės atstovui Lietuvos kariuomenės kanceliarijos Lietuvos kariuomenės Teisės departamento Teisės taikymo ir atstovavimo skyriaus vyriausiajam specialistui L. M.,

atsakovės Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos atstovui šios institucijos Teisės departamento Teisės taikymo ir atstovavimo skyriaus vyriausiajam specialistui V. Z.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, Lietuvos kariuomenei dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Pareiškėjas nuo 1992 m. (duomenys neskelbtini) pradėjo tarnybą Lietuvos Respublikos kariuomenės Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Rinktinė), 1992 m. (duomenys neskelbtini) priėmė priesaiką. Rinktinės 1997 m. birželio 20 d. įsakyme Nr. 173-K „Dėl priėmimo į SKA tarnybą“, pareiškėjas buvo priimtas į Savanoriškos Krašto apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) kuopą rikiuotės savanoriu, suteikiant eilinio karinį laipsnį nuo 1992 m. (duomenys neskelbtini), pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini). Ministerijoje yra saugoma pareiškėjo asmens byla, įrodanti, kad pareiškėjas tarnavo krašto apsaugos sistemoje iš pradžių eiliniu, vėliau, suteikus grandinio karinį laipsnį, grandiniu kariu.

2.2. Pareiškėjui 1992 m., kada jis pradėjo tarnauti kariuomenėje, jau buvo 58 m., tačiau buvo priimtas į tarnybą. Pagal galiojantį Lietuvos Respublikos krašto apsaugos tarnybos įstatymą (toliau – ir Įstatymas) eilinių ir grandinių karinių laipsnius turintys kariai į atsargą išleidžiami 55 m. amžiaus, todėl dabar vadovautis grynai šiuolaikine įstatymo raide dėl 1992 m. tarnybos kariuomenėje trukmės ir amžiaus nelogiška, nes 1992 m. pareiškėją jau pagal amžių negalėjo priimti į tarnybą pagal dabar galiojančius teisės aktus, leisti duoti priesaiką ir tarnauti. Tai yra eilinis pavyzdys, kaip politikai nesilaiko savo šūkių, pažadų ir patriotinius piliečius išduoda, apgauna. Dabar krašto apsaugos pareigūnai dėl pareiškėjo prašymo skirti valstybinę pensiją už tarnybą traktuoja, kad pareiškėjas kažkur nelegaliai vaikščiojo prie karinio dalinio tvoros ir kariuomenėje netarnavo, nes jis neva jau seniai turėjo būti išleistas į atsargą. Pažymėtina, kad pareiškėjas tarnavo kariuomenėje, vykdė vadų įsakymus, gavo atlyginimą, jam buvo suteiktas eilinio, vėliau grandinio kariniai laipsniai. 2002 m. lapkričio 5 d. Lietuvos Kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų (duomenys neskelbtini) rinktinės vado įsakyme Nr. 184-KS pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos į dimisiją (dėl amžiaus cenzo ne į atsargą), grąžintas pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau karių ir pareigūnų valstybinė pensija už tarnybą nebuvo paskirta.

2.3. Pareiškėjas dar 2013 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje kreipėsi dėl pensijos už tarnybą paskyrimo į Sodrą, tačiau tada jokio atsakymo negavo. Pensijos skyrimo klausimu 2017 m. rugsėjo 20 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno 2 skyrių ir 2017 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjas buvo informuotas, kad jo klausimo pagal kompetenciją sprendimas persiųstas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui. Ši institucija jo klausimo pagal kompetenciją sprendimą persiuntė su 2017 n. spalio 3 d. raštu Nr. (10.68)R3-40797 Lietuvos Respublikos Kariuomenės Jungtinio štabo Personalo ir administravimo valdybai JI (toliau – ir Valdyba J1), kuri Sprendime atsisakė skirti pareiškėjui valstybinę karių ir pareigūnų pensiją už tarnybą.

2.4. Įstatymuose nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Pagal 2016 m. birželio 20 d. redakcijos Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 12 straipsnį asmenims, paskiausiai tarnavusiems krašto apsaugos sistemoje, pareigūnų ir karių valstybines pensijas ir šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytą priedą skiria Ministerija, o moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos iš Ministerijai šiam tikslui skiriamų valstybės biudžeto asignavimų.

2.5. Kreiptis dėl pensijos paskyrimo galima prieš 3 mėnesius iki teisės gauti pareigūno ar kario valstybinę pensiją atsiradimo arba bet kuriuo metu po šios teisės atsiradimo, todėl pareiškėjas termino kreiptis dėl valstybinės pensijos paskyrimo nepraleido, tačiau atitinkamos institucijos tai padaryti atsisako, nors akivaizdu, kad už tarnybą krašto apsaugos sistemoje valstybinė pensija turi būti paskirta ir mokama.

2.6. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kol sprendimas dėl pensijos paskyrimo ir mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį negali būti laikomas įvykdytu. Sprendimo įvykdymas (jeigu teisės normos nenustato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą nustatytą sprendimo priėmimo procedūrą, taip pat ir įstatymuose nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendime nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti. Sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymuose nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo.

2.7. Pareiškėjo teisė reikalauti pažeistos teisės gynimo kildinama iš ydingų teisės aktų (teisės normų). Taikyti šiuo metu galiojančius teisės aktus įvykiams, kurie vyko 1992 m. negalima. Seimas nėra viešojo administravimo subjektas, jo veikla – įstatymų leidyba – nėra nei viešasis, nei tuo labiau vidaus administravimas, todėl, tokio pobūdžio pareiškėjo skundas gali būti, bet nebūtinai turi būti išnagrinėtas ikiteismine tvarka. Vis dėlto pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio mėn. kreipėsi su prašymu skirti jam valstybinę pensiją į Sodrą, bet atsakymo nesulaukė, tuomet 2017 m. rugsėjo 20 d. su prašymu skirti jam valstybinę pensiją kreipėsi į Ministeriją, tačiau atsakovė tai padaryti atsisakė. Pažymėtina, kad pareiškėjas yra garbaus amžiaus, nėra teisininkas, todėl jam susigaudyti dėl reikalavimo paskirti valstybinę pensiją teisės aktų gausybėje yra problemiška.

2.8. Atsižvelgiant į pareiškėjo reikalavimą ir šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, pareiškėjo teisė gali būti apginta, jam paskyrus ir mokant valstybinę karių ir pareigūnų pensiją už tarnybą. Pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos bei principai.

II

1. Ministerija Sprendimo priėmimo procese nedalyvavo ir sprendimo neskirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensijos nepriėmė ir pareiškėjo teisių ar įstatymuose saugomo intereso nepažeidė.

2. Skundžiamas Sprendimas – informacinio pobūdžio raštas, kuriame pareiškėjui paaiškinta, kad pagal Pensijų įstatymo 1 ir 3 straipsnius turi teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pareiškėjas neturėjo profesinės karo tarnybos kario arba privalomosios pradinės karo tarnybos statuso, todėl neatitiko Pensijų įstatymo 1 ir 3 straipsniuose nustatytų sąlygų skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Remiantis pareiškėjo skundu akivaizdu, kad pareiškėjas tam tikru laikotarpiu buvo kariu savanoriu, tačiau pagal Pensijų įstatymą tokiems asmenims pareigūnų ir karių valstybines pensijos neskiriamos.

3. Remiantis LVAT praktika, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymuose nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymuose saugomas interesas. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, administraciniai teismai nesprendžia ginčų dėl informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentų, adresuotų kitiems asmenims, kaip atsakymų į jų paklausimus; teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą, kuriame aiškiai ir imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės ir pareigos, o ne aiškinama, kokios procedūros turi būti laikomasi atitinkamu rūpimu klausimu ir ar jos buvo tinkamai laikytasi. Skundžiamas Sprendimas nėra individualus teisės aktas, tai nėra ir administracinis teisės aktas, todėl iškeltas reikalavimas tikrai nepriskirtinas byloms, nagrinėtinoms administraciniuose teismuose.

Valdybos J1 atsakymas į pareiškėjo prašymą jam nesukelia teisinių pasekmių. Be to, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarime Nr. 128 patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 12 punktą, pensija ir (ar) priedas skiriami arba atsisakoma skirti pensiją krašto apsaugos ministro (arba jo įgalioto Ministerijos kanclerio) sprendime, vadinasi, atsakovė Lietuvos kariuomenė pareiškėjui suteikė tik informaciją į jo 2017 m. rugsėjo 20 d. pareiškime pateiktą prašymą, kodėl jam nepaskirta pensija už tarnybą.

III

1. Lietuvos kariuomenė Sprendime informavo pareiškėją apie tai, kad pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 20 d. prašymas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo negali būti tenkinamas, taip pat pateikė ir tokią informaciją pagrindžiančius išsamius motyvus. Lietuvos kariuomenė pareiškėjo prašymą vertino, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui persiuntus jį su 2017 m. spalio 3 d. raštu Nr. (10.68)R3-40797.

2. Valstybės institucijos skiria ir moka įvairias išmokas griežtai pagal įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas sąlygas, todėl negali skirti išmokų, neturinčių teisinio pagrindo.

Pensijų įstatymo 1 straipsnyje apibrėžtas baigtinis sąrašas subjektų, kurie turi teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, t. y. be kitų asmenų kategorijų čia paminimi tik profesinės karo tarnybos kariai (1 dalies 3 punktas); o paties straipsnio 3 dalyje įvardijami ir privalomosios karo tarnybos kariai, tačiau pareigūnų ir karių netekto darbingumo bei pareigūnų ir karių valstybines našlių ir našlaičių pensijų skyrimo kontekste. Pareiškėjo nuo 1992 m. iki 2002 m. turėtas kario savanorio statusas, atliekant krašto apsaugos savanorių karo tarnybą, t. y. tarnybą rezerve, nors ir inkorporuotas į privalomosios karo tarnybos sampratą taip, kaip ją apibrėžia Lietuvos Respublikos karo prievolės įstatymas, tačiau bet kokiu atveju vertinant galimybę pareiškėjui įgyti teisę gauti ne tiek jau pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kiek Pensijų įstatyme išskiriamą kitą – pareigūnų ir karių netekto darbingumo pensiją, turėtų egzistuoti Pensijų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta sąlyga: tik tapę nedarbingi ar iš dalies darbingi tarnybos, mokymų, pratybų ar užduočių vykdymo metu dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, mokymais, pratybomis ar užduočių vykdymu privalomosios karo tarnybos kariai turėtų teisę gauti pareigūnų ir karių netekto darbingumo pensijas. Taigi, teisė į kario valstybinę pensiją negali būti realizuojama vien tik asmens išreikšta valia, tam turi egzistuoti paminėti įstatymo pagrindai, todėl Lietuvos kariuomenė, įvertinusi pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 20 d. prašyme išreikštą valią, pateikė informacinio pobūdžio pranešimą apie teisinio pagrindo kario valstybinei pensijai gauti nebuvimą.

Lietuvos kariuomenė, Sprendime tinkamai vadovavosi teisiniu reglamentavimu, objektyviai įvertino, kad pareiškėjas niekada neturėjo profesinės karo tarnybos kario statuso, kad neegzistavo ir Pensijų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nurodytos sąlygos, todėl pareiškėjui pagrįstai pateikta informacija, kodėl jo prašoma teisė į kario valstybinę pensiją nerealizuotina.

3. Karių valstybinių pensijų apskaičiavimą ir skyrimą pagal reglamentuojančių teisės aktų nuostatas vykdo ir sprendimus dėl pensijos skyrimo priima ne Lietuvos kariuomenė, o Ministerija, taigi, šioje byloje Lietuvos kariuomenė klaidingai įtraukta atsakove.

4. Be to, Lietuvos kariuomenė nepriėmė pareiškėjo atžvilgiu jokio individualaus teisės taikymo akto, o surašė informacinio pobūdžio Sprendimą, kuris pareiškėjui tiesiogiai nesukėlė jokių teisių ar pareigų.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas, ginčydamas Sprendimą, skunde teismui nenurodo, koks teisės aktas ar kokios jo nuostatos pažeistos Sprendime.

IV

1. Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos kariuomenės atstovas Lietuvos kariuomenės kanceliarijos Lietuvos kariuomenės Teisės departamento Teisės taikymo ir atstovavimo skyriaus vyriausiasis specialistas L. M. prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo, atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

1. Pareiškėjas 1992 m. (duomenys neskelbtini) prisiekė ginti Lietuvos valstybę ir jo nepriklausomybę.

2. Pareiškėjas, vykdant Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos vado 1995 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 314 „Dėl laikinosios SKA tarnybos savanorių priėmimo, atleidimo ir įskaitos tvarkos“ 1997 m. (duomenys neskelbtini) įsakyme Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl priėmimo į SKA tarnybą“ priimtas į Savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, suteikiant eilinio kario laipsnį nuo 1992 m. (duomenys neskelbtini).

3. Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų (duomenys neskelbtini) rinktinės vadas 2002 m. (duomenys neskelbtini) d. įsakyme Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl ne rikiuotės karių savanorių atleidimo iš KASP tarnybos“ nutraukė ne rikiuotės kario savanorio sutartį ir atleido į dimisiją iš kario savanorio tarnybos 2002 m. (duomenys neskelbtini) pareiškėją, ne rikiuotės karį savanorį.

4. Pareiškėjas 2017 m. rugsėjo 20 d. pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno 2 skyriui pareiškimą, prašydamas informuoti, kodėl jam nepaskirta valstybinė pensija už tarnybą, ir jeigu priklauso, šią pensiją skirti, nurodė, kad šiuo klausimu kreipėsi ir 2013 m. rugpjūčio mėn., tačiau jokio atsakymo negavo. Institucija 2017 m. rugsėjo 22 d. su raštu Nr. (10.1)S-80973 pareiškimą persiuntė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui, o šis su 2017 m. spalio 3 d. raštu Nr. (10.68)R3-40797 persiuntė Valdybai J1.

5. Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo Personalo ir administravimo valdyba J1, atsakydama į pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 20 d. pareiškimą, 2017 m. spalio 10 d. sprendime Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neskyrimo“ informavo pareiškėją, kad skirti jam pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nėra teisinio pagrindo, taip pat nurodė, kad: pagal Pensijų įstatymo 1 ir 3 straipsnius teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi profesinės karo tarnybos kariai, ištarnavę krašto apsaugos sistemoje bent 5 m. ir atitinkantys kitas šio įstatymo nustatytas sąlygas, taip pat privalomosios karo tarnybos kariai, tapę nedarbingi ar iš dalies darbingi tarnybos, mokymų, pratybų ar užduočių vykdymo metu dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, mokymais, pratybomis ar užduočių vykdymu, pagal Ministerijoje esančios bylos duomenis ir pateiktus dokumentu pareiškėjas buvo priimtas rikiuotės savanoriu ir išleistas į dimisiją iš ne rikiuotės savanorio tarnybos.

II

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo Personalo ir administravimo valdybos J1 2017 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neskyrimo“ (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 5 punktą), taip pat įpareigoti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą.

2. Byloje ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra: pareiškėjas buvo karys savanoris nuo 1992 m. (duomenys neskelbtini) iki 2002 m. (duomenys neskelbtini) (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 2, 3 punktus), tačiau jam nėra iki šiol skirta karių valstybinė pensija. Sprendime nurodoma, jog pareiškėjui pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatas tokios valstybinės pensijos skirti nėra teisinio pagrindo. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, be kita ko, šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kad valstybinę pensiją turi teisę gauti profesinės karo tarnybos kariai, daro išvadą, jog Sprendimas yra pagrįstas, jame tinkamai atsakyta į pareiškėjo prašymą, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo, nes kariams savanoriams tokia pensija neskiriama. Teismas pabrėžia, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskrecijos teisę nustatyti, kokiems asmenims turėtų būti skiriama valstybinė pensija, o kokiems neskiriama (žr. apie įstatymų leidėjo diskreciją skirti valstybines pensijas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. sausio 26 d. nutarimą). Atitinkamai, nėra teisinio pagrindo tenkinti išvestinio pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministeriją skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo P. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.