- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-01-13
- Bylos Nr.
- 1A-49-719-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-77-1-00434-2013-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Artūras Ridikas (pirm.), Evaldas Vanagas, Valdas Petras Meidus
- Nuteistasis
- G. R.
Pranešėjas Artūras Ridikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-49-719/2014
Teisėjas Algirdas Švedavičius Proceso Nr. 1-77-1-00434-2013-3
2014 m. sausio 13 d.
Panevėžys Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Ridiko, teisėjų Valdo Petro Meidaus ir Evaldo Vanago,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. R. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d., ši bausmė subendrinta su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir G. R. buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. R. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. rugpjūčio 22 d., apie 12 val., (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo J. T. sodyboje, iš rankinės pagrobė nukentėjusiojo J. T. turtą – 1260 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis G. R. prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir sušvelninti jam skirtą bausmę. Nurodo, kad šioje byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų apie jo sveikatos būklę, nes jis nuo 1991 m. įrašytas į psichoneurologinę įskaitą. Be to, jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir dėl to nuoširdžiai gailisi, visiškai atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą, todėl mano, kad jam buvo paskirta per griežta bausmė.
Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo G. R. padarytą nusikalstamą veiką ir paskyrė už ją bausmę. Apeliantas skundu ginčija tik jam paskirtą bausmę, todėl skundą nagrinėjantis teismas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 str. 3 d. prasme, skundžiamo nuosprendžio teisingumo ir pagrįstumo kitoje dalyje netikrina.
BK 54 str. 2 d. įtvirtinta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei ją sunkinančias aplinkybes ir kitas teisingos bausmės paskyrimui svarbias aplinkybes. BK 27 str. 1 d. nustatyta, kad recidyvistu laikomas asmuo, kuris, būdamas teistu už tyčinio nusikaltimo padarymą ir neišnykus teistumui už jį ar jo nepanaikinus, vėl padarė vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, o BK 56 str. 1 d. sakoma, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. BK 61 str. 4 d. nustatyta, kad skiriama ne didesnė negu straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmė arba su laisvės atėmimo bausme nesusijusi bausmė tais atvejais, kai kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.
Šioje baudžiamojoje byloje skirdamas G. R. bausmę apylinkės teismas atsižvelgė į pastarojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį (padarytas nesunkus nusikaltimas, šis nusikaltimas tyčinis ir baigtas), į vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino padaręs nusikaltimą ir dėl to gailisi) ir ją sunkinančių aplinkybių nebuvimą, tinkamai įvertino G. R. asmenybę (nuteistasis yra recidyvistas, nes naują tyčinį nusikaltimą padarė neišnykus teistumui už anksčiau padarytus tyčinius nusikaltimus, ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės vykdymo metu). Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal byloje esančius duomenis nusikaltimo padarymo metu G. R. turėjo dvi galiojančias administracines nuobaudas, iš jų vieną už smulkųjį svetimo turto pagrobimą (50 b.l.). Šis teistumas G. R. nėra pirmas – prieš tai jis buvo nuteistas 11 kartų už svetimo turto pagrobimus ir kitas nusikalstamas veikas. Paskutinio nusikaltimo padarymo metu jis niekur nedirbo. Anksčiau jam ne kartą buvo taikytos jo teisinę padėtį švelninančios teisės normos – Pakruojo rajono apylinkės teismo 1989 m. kovo 24 d., 2011 m. vasario 14 d. ir 2012 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiais jam paskirtų bausmių vykdymas buvo atidėtas, tačiau tai nesulaikė jo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Visos šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad apeliantas išvadų iš ankstesnio savo elgesio ir gyvenimo būdo nepadarė, jis nepasitaisė ir nenori to daryti, kad G. R. yra linkusi nusikalsti ir pakankamai pavojinga kitiems visuomenės nariams asmenybė, todėl apylinkės teismas pagrįstai paskyrė jam BK 178 str. 1 d. sankcijoje numatytą griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą, kuris savo trukme yra mažesnis už BK 178 str. 1 d. sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Šią bausmę apylinkės teismas tinkamai subendrino su Pakruojo rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme. Čia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo metu pagrindinę G. R. paskirtos galutinės subendrintos bausmės dalį sudaro būtent 2012 m. lapkričio 19 d. nuosprendžiu skirta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, kuri šiuo metu nebegali būti švelninama. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, nei švelnesnėmis bausmėmis, nei dar kartą atidėjus nuteistajam paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nebus pasiekti bausmių tikslai – tik realus apylinkės teismo paskirtos galutinės subendrintos bausmės vykdymas padės sulaikyti G. R. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo ateityje, užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą ir leis pasiekti BK 41 str. įtvirtintus bausmės tikslus. Taigi, apylinkės teismas iš esmės atsižvelgė į visas nustatytas reikšmingas faktines bylos aplinkybės, jas teisingai įvertino ir tinkamai pritaikė bausmės paskyrimo, subendrinimo pagrindus bei taisykles reglamentuojančias BK nuostatas, todėl tiek pirmosios instancijos teismo už naują nusikaltimą G. R. paskirta bausmė, tiek ir skundžiamu nuosprendžiu nustatyta galutinė subendrinta reali bausmė, kolegijos manymu, yra teisingos, jos atitinka nuteistojo asmenybę bei nėra aiškiai per griežtos ir dėl to neteisingos.
Apeliantas savo skunde teigia, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, jog jis nukentėjusiajam visiškai atlygino žalą. Tačiau su tokiu G. R. teiginiu negalima sutikti. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad G. R. nukentėjusiajam J. T. grąžino tik dalį pagrobtų pinigų ir liko neatlyginęs 510 Lt dydžio turtinės žalos – teisiamojo posėdžio metu tokio dydžio žalą padaręs iš esmės pripažino pats G. R., tokią ją nurodė ir nukentėjusysis (100 b.l.). Būtent tokią žalą – 510 Lt – nukentėjusiajam atlyginti skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo priteisė apylinkės teismas (104 b.l.). Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad G. R. būtų atlyginęs minėtą žalą – apeliantas nepateikė jokių šį jo teiginį patvirtinančių dokumentų ar jų kopijų. Atvirkščiai, nukentėjusysis J. T. apeliacinės instancijos teismui pateiktame savo prašyme patvirtino, kad nuteistasis neatlygino skundžiamu nuosprendžiu iš jo priteistos žalos (111 b.l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamasis nukentėjusiajam grąžino dalį pagrobtų pinigų ne dėl to, kad norėjo atlyginti padarytą žalą, o dėl to, kad nebūtų įtartas padaręs šį nusikaltimą (23-24, 100 b.l.). Tokiu būdu vadovautis pirmiau paminėtu akivaizdžiai neteisingu G. R. apeliacinio skundo teiginiu apie visišką žalos atlyginimą ir sušvelninti jam paskirtą bausmę pagrindo nėra.
Tikėti kitu apelianto skundo teiginiu – kad byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų apie jo sveikatos būklę, taip pat nėra jokio pagrindo, kadangi iš byloje esančios pažymos, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, matyti, jog G. R. nėra registruotas nei psichoneurologinėje, nei narkologinėje įskaitoje, ir nuteistasis nepateikė apeliacinės instancijos teismui duomenų, leidžiančių pagrįstai suabejoti minėtoje pažymoje pateiktos informacijos patikimumu ir išsamumu.
Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas tinkamai išsprendė G. R. baudžiamosios atsakomybės individualizavimo – bausmės už naują nusikaltimą paskyrimo ir jos subendrinimo su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme – klausimus. Apeliacinio skundo argumentai apylinkės teismo išvadų, su kuriomis sutinka apeliacinės instancijos teismas, nepaneigia, todėl keisti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytomis aplinkybėmis nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
Nuteistojo G. R. apeliacinį skundą atmesti.