Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. gynėjo kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams.

Priteista iš M. R. ir E. T. solidariai nukentėjusiajai N. N. 519,75 Lt turtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 19 d. nutartis, kuria nuteistojo M. R. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas E. T. kasacine tvarka nesiskundžia. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos D. Bajerčiūtės pranešimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe, grasindamas peiliu tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, pagrobė svetimą turtą, t. y. 2007 m. vasario 24 d., apie 16.30 val., važiuojant maršrutiniu autobusu Nr. 3, Klaipėdoje, Kretingos gatve, M. R., veikdamas bendrai su E. T., šiam pagrobus iš J. N. 1041,25 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericson W810i“ su SIM kortele ir išlipus stotelėje „Sodai“, o nukentėjusiajam pradėjus jį vytis, kad susigrąžintų telefoną, M. R., peržengdamas susitarimo su E. T. pagrobti svetimą turtą vagystės būdu ribas, sustabdė J. N. ir, pridėjęs jam prie kaklo peilį, pagrasino papjauti, jeigu šis toliau juos vysis.

Be to, M. R. nuteistas ir pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, tačiau ši nuosprendžio dalis neskundžiama.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, nes M. R. nusikalstama veika negalėjo būti kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Pasak kasatoriaus, konfliktas tarp M. R. ir nukentėjusiojo J. N. įvyko jau po mobiliojo ryšio telefono pagrobimo, t. y. kai nusikalstama veika (vagystė) buvo baigta, todėl M. R., kaip E. T. bendrininko, veiksmai neturėjo įtakos užvaldant telefoną, jie galėjo tik paveikti nukentėjusįjį, kad šis nutrauktų pabėgusio asmens paiešką. Taigi M. R. veiksmai nėra plėšimas, panaudojant peilį, nes nesudaro šio nusikaltimo sudėties objektyviųjų požymių.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis prieštaringa. Šio teismo teiginys, kad E. T. nešinas telefonu pabėgo, reiškia, jog kaltininkas galėjo laisvai disponuoti pagrobtu turtu, t. y. nusikalstama veika (vagystė) buvo baigta. Tačiau apeliacinės instancijos teismas padarė šiai nustatytai aplinkybei prieštaraujančią išvadą, kad vagystė dar nebuvo baigta, nes, E. T. pagrobus telefoną ir išbėgus iš autobuso, telefonas dar nebuvo užvaldytas, E. T. negalėjo pagrobto turto visiškai valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta, jog M. R. padarė nusikalstamus veiksmus po to, kai jo bendrininkas E. T. vagystės būdu pagrobė mobilųjį telefoną ir išbėgo iš autobuso. Tai reiškia, kad M. R. veiksmai, kurie kvalifikuoti kaip vykdytojo ekscesas, pagal nuosprendyje nurodytas aplinkybes vertinami kaip padėjėjo, kuris šalino kliūtis, pridengdamas vykdytoją.

Teismų praktikoje vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti pagrobtu turtu pagal savo valią. Tačiau turtas turi būti užvaldytas ne tik fiziškai, kaltininkas turi turėti ir realią galimybę juo disponuoti, pasinaudoti bei savo nuožiūra spręsti jo tolesnį likimą. Kaltininko atvirai paimtas turtas nelaikomas pasisavintu tol, kol jam yra realus pavojus būti sulaikytam nukentėjusiojo ar kitų asmenų, nes galimybė visiškai disponuoti turtu atsiranda tik tada, kai jis pasišalina iš nusikaltimo vietos. Todėl jeigu vagystės būdu pagrobiant turtą, tačiau dar jo neužvaldžius, panaudojamas smurtas, siekiant išlaikyti turtą, tai tokia veika kvalifikuojama kaip plėšimas.

Pasak prokurorės, abiejų instancijų teismai teisingai konstatavo, kad nuteistasis M. R. grasino nukentėjusiajam peiliu tuoj pat panaudoti fizinį smurtą tam, kad padėtų E. T. išlaikyti pagrobtą iš nukentėjusiojo J. N. telefoną, o ne nutraukti pabėgusio bendrininko paieškas. Iš bylos duomenų matyti, kad, E. T. pagrobus telefoną ir išbėgus iš autobuso, vagystė dar nebuvo baigta, nes nukentėjusysis su draugu R. G. sekė jiems iš paskos ir reikalavo telefoną grąžinti, taigi kaltininkas dar negalėjo tuo telefonu disponuoti savo nuožiūra. Todėl M. R., grasinimu sustabdydamas J. N., siekė sudaryti realią galimybę disponuoti pagrobtu turtu. Tai patvirtina abiejų bendrininkų tolesni veiksmai: iš įvykio vietos pasitraukę M. R. ir E. T. susitiko ir sutarė iš nukentėjusiojo J. N. pagrobtą telefoną realizuoti lombarde; M. R. atidavė šį telefoną į lombardą ir gavo už jį pinigus.

Prokurorė nurodo, kad iš bylos duomenų matyti, jog turto pagrobimą M. R. ir E. T. įvykdė bendrininkų grupe kaip bendravykdytojai. Veikos padarymo bendrininkų grupe atveju nebūtina, kad bendravykdytojai kiekvienas atskirai visiškai įgyvendintų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytus pavojingos veikos požymius. Veikos bendrumas gali pasireikšti ir tuo, kad nusikaltimo dalyviai kiekvienas iš dalies įgyvendina jiems bendrai inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius. Teismų praktikoje plėšimo vykdytojais laikomi ne tik asmenys, tiesiogiai užvaldę turtą, bet ir asmenys, naudoję prievartą prieš nukentėjusįjį. Be to, laikoma, kad susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma (žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais) ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas, kaip yra nagrinėjamu atveju. M. R. siekė realizuoti bendrą su E. T. nusikalstamą sumanymą, jų susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais, tačiau M. R. peržengė šio susitarimo ribas, grasindamas panaudoti prieš nukentėjusįjį peilį, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Kasatoriaus teiginiai dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų esminių BPK pažeidimų – nepagrįsti. Kaip matyti iš kasacinio skundo turinio, šie teiginiai argumentuojami tuo, kad kaltinamajame akte ir nuosprendyje nurodytos M. R. inkriminuoto nusikaltimo faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi ir tai suvaržė kaltinamojo teises į veiksmingą gynybą bei lėmė neteisingo teismo sprendimo priėmimą. Be to, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė M. R. gynėjo prašymą apklausti nukentėjusįjį J. N., nes to reikėjo siekiant išsiaiškinti telefono pagrobimo būdą ir šio nusikaltimo baigtumo momentą bei pašalinti J. N. parodymų prieštaravimus.

Iš kaltinamajame akte ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų sprendimuose išdėstytų nusikalstamos veikos, kuria buvo kaltintas ir už kurią nuteistas M. R., aprašymų matyti, kad neliko kaltinime nurodytos aplinkybės, jog, E. T. pagrobiant iš J. N. telefoną, M. R. laikė nukentėjusįjį už rankų. Tai yra teismai nepakeitė, nepasunkino kaltinimo kitomis faktinėmis aplinkybėmis, o tik susiaurino M. R. faktinių veiksmų apimtį aplinkybe, kuri nagrinėjamu atveju nėra svarbi veikos teisiniam vertinimui ir nepasunkino kaltinamojo padėties, taip pat, atsižvelgus į įrodinėjimo pobūdį šioje byloje, negalėjo turėti įtakos tinkamos gynybos įgyvendinimui. Kasatorius ir nenurodo, kaip tokiu atveju būtų kitusi gynyba. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kaltinime nurodytos veikos esminės faktinės aplinkybės nesiskiria nuo nuosprendyje išdėstytų įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybių, nes veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, apibūdinančios konkrečius nusikaltimo sudėties elementus, nusikaltimo eigą, jo baigtumo momentą, t. y. visa, kas reikšminga kvalifikuojant nusikaltimą bei leidžia teisingai spręsti asmens baudžiamosios atsakomybės klausimus. Taigi kaltinamojo teisės tinkamai gintis (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 48 straipsnio 1 dalies 8 punktas) nebuvo pažeistos.

Tai, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė M. R. gynėjo prašymą pakartotinai apklausti nukentėjusįjį J. N., nereiškia, jog nebuvo išaiškintos svarbios bylai aplinkybės, nepašalinti prieštaravimai. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme J. N. buvo išsamiai apklaustas, taip pat perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu; teismas aiškinosi aplinkybes, susijusias su skirtumais jo parodymuose apie tai, kaip autobuse iš jo rankų buvo atimtas telefonas. Nukentėjusiojo J. N. parodymai teismų sprendimuose aptarti ir įvertinti. Taigi apeliacinės instancijos teismas nepažeidė kasatoriaus nurodytų BPK 324 straipsnio 2 dalies, 331 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai nepadarė esminių BPK pažeidimų, kurie būtų suvaržę įstatymų garantuotas kaltinamojo teises ar sukliudę teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

Kasatorius taip pat nepagrįstai teigia, kad M. R. veika netinkamai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nes esą tuo metu, kai nuteistasis pagrasino nukentėjusiajam peiliu, E. T. jau buvo pagrobęs telefoną ir juo laisvai disponavo, t. y. nusikaltimas buvo baigtas. Tokie argumentai buvo nurodyti ir M. R. gynėjo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisingumą, savo nutartyje apelianto argumentus išnagrinėjo ir pateikė dėl jų motyvuotas išvadas. Skundžiamame teismo sprendime nurodyta, kad, nukentėjusiajam J. N. vejantis su pagrobtu telefonu bėgantį E. T., šis juo negalėjo disponuoti, elgtis kaip tinkamas, nes galutinai užvaldyti pagrobtą turtą (kai vagystė dar nebuvo baigta) trukdė vieną iš pagrobėjų (E. T.) persekiojęs nukentėjusysis. Šį persekiojimą nutraukė M. R., kuris pagrasino J. N. peiliu, kad šis liautųsi tai daryti, t. y. kad E. T. netrukdomai galėtų išlaikyti pagrobtą telefoną ir kad nuteistųjų bendras nusikalstamas sumanymas (pradėtas įgyvendinti anksčiau, važiuojant autobusu) būtų visiškai realizuotas. Kasatoriaus teiginiai apie M. R., kaip padėjėjo, vaidmenį, nusikaltimo baigtumo momentą prieštarauja teismų nustatytoms ir sprendimuose nurodytoms faktinėms aplinkybėms apie nusikaltimo darymo eigą, aprašytus bendrininkų veiksmus ir kiekvieno jų konkretų indėlį darant nusikaltimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytus faktus apeliacinės instancijos teismas nepadarė klaidų taikydamas baudžiamąjį įstatymą ir pripažindamas teisingu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą M. R. veikos pagal BK 180 straipsnio 2 dalį kvalifikavimą.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties naikinimo ar keitimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, paliktini galioti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistojo M. R. gynėjo kasacinį skundą.