Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-08-14 · Administracinė byla Nr. I-3281-331/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-08-14
Bylos Nr.
I-3281-331/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01473-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rūta Miliuvienė, Jolanta Malijauskienė, Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
L. K.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3281-331/2019 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01473-2019-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3
(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugpjūčio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant atsakovo atstovui D. J.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas) 2019 m. balandžio 1 d. sprendimu Nr. (15/5-11) 50U-588 (toliau – ir Sprendimas) panaikino Rusijos Federacijos pilietei L. K. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Šalies argumentai

2. Pareiškėja pateikė teismui skundą ir prašo šį Sprendimą panaikinti. Paaiškino, kad atsakovas priėmė Sprendimą, kuriuo buvo nutarta panaikinti Rusijos Federacijos pilietei L. K., (duomenys neskelbtini), išduotą leidimą laikinai gyventi LT7456386, galiojantį iki 2019 m. liepos 16 d. Pareiškėjos nuomone, atsakovo Sprendimas yra nepagrįstas ir naikintinas. Sprendime nurodyta, kad atsižvelgiant į patikrinimo metu nustatytus faktus apie pareiškėjos valdomą UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė) veiklą bei šios įmonės darbuotojus, darytina išvada, kad Bendrovė nebeatitinka Lietuvos Respublikos Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų – Lietuvos Respublikos piliečiams – įmonės darbuotojams N. Č. ir R. N. – bendrai mokamas darbo užmokestis nesudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio dydžių. Anot pareiškėjos, ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir naikintinas, nes darbuotojams Lietuvos Respublikos piliečiams N. Č. Ir R. N. mokamas darbo užmokestis yra 2.502,00 Eur, kas sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio dydžių, taigi Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 42-45) paaiškino, jog patikrinus duomenis apie Bendrovėje dirbančius asmenis, buvo nustatyta, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu įmonėje buvo įdarbinti keturi darbuotojai: du trečiųjų šalių piliečiai, t. y. V. M. ir pareiškėja, turintys leidimus laikinai gyventi, ir du Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. N. Č. ir R. N.. Pagal Sodros informacinės sistemos duomenis darbuotojos N. Č. darbo užmokestis nuo 2017 m. gruodžio mėn. iki 2018 m. gruodžio mėn. sudarė 173,77 Eur/mėn., o už darbą 2019 m. sausio – vasario mėnesiais – 223,99 Eur/mėn. Pažymėjo, jog N. Č. tuo pačiu metu dirba ir dvejose kitose bendrovėse, kur jos darbo užmokestis yra didesnis nei minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Taigi, N. Č. Bendrovėje dirba ne visą darbo laiką.

3.1. Pažymėjo, kad pagal Sodros informacinės sistemos duomenis, darbuotojui R. N. už pastaruosius du mėnesius buvo mokamas 902,30 Eur/mėn. darbo užmokestis, o iki 2019 m. sausio 1 d. jo darbo užmokestį sudarė 700 Eur/mėn. Vadinasi, Bendrovės darbuotojams, atitinkantiems Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus bendrai mokamas darbo užmokestis 2019 m. vasario mėnesį sudarė 902,30 Eur.

3.2. Atsakovo teigimu, buvo išsamiai išnagrinėtos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas, o pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamo sprendimo išvadas, todėl pareiškėjos skundas atmestinas.

3.3. Teismo posėdyje atsakovo atstovas prašė pareiškėjos skundą atmesti, remdamasis atsiliepime išdėstytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

4. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2019 m. balandžio 1 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

5. Ginčijamas Sprendimas priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kadangi įmonėje UAB (duomenys neskelbtini) nėra visą darbo laiką dirbančių Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžius.

5.1. Pareiškėja su Sprendime nurodytais motyvais nesutinka, teigdama, kad darbuotojams padidinus darbo užmokestį, Lietuvos Respublikos piliečiams N. Č. Ir R. N. buvo mokamas ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio dydis, t. y. 2.502,00 Eur.

5.2. Atsakovas su pareiškėjos teiginiais nesutinka, teigdamas, kad pagal Sodros informacinės sistemos duomenis, darbuotojos N. Č. darbo užmokestis nuo 2017 m. gruodžio mėn. iki 2018 m. gruodžio mėn. sudarė 173,77 Eur/mėn., o už darbą 2019 m. sausio – vasario mėnesiais – 223,99 Eur/mėn., be to darbuotoja N. Č. tuo pačiu metu dirba ir dvejose kitose bendrovėse, kur jos darbo užmokestis yra didesnis nei minimalus mėnesinis darbo užmokestis.

6. Atsakovui kilus pagrįstų įtarimų dėl bendrovės UAB (duomenys neskelbtini) veiklos Lietuvos Respublikoje, manydamas, kad pareiškėja yra atvykusi kitu negu deklaruota tikslu, patikrino bendrovės UAB (duomenys neskelbtini) duomenis VSDFV informacinėje sistemoje ir nustatė, kad bendrovėje yra įdarbinti keturi darbuotojai: du trečiųjų šalių piliečiai, t. y. V. M. ir L. K., turintys leidimus laikinai gyventi, ir du Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. N. Č., (duomenys neskelbtini), ir R. N., gim. (duomenys neskelbtini) Departamentas nurodė, jog N. Č. darbo užmokestis nuo 2017 m. gruodžio mėn. iki 2018 m. gruodžio mėn. sudarė 173,77 Eur/mėn., o už darbą 2019 m. sausio – vasario mėnesiais – 223,99 Eur/mėn. Taip pat pažymėjo, jog darbuotojui R. N. už pastaruosius du mėnesius buvo mokamas 902,30 Eur/mėn. darbo užmokestis, o iki 2019 m. sausio 1 d. jo darbo užmokestį sudarė 700 Eur/mėn. Šias aplinkybes patvirtina Sodros informacinės sistemos duomenys apie minėtose pareigose įdarbintiems asmenims išmokėtas darbo užmokesčio sumas (2 t. b. l. 150–158). Todėl atsakovas padarė išvadą, kad bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies punkte nustatytų reikalavimų, nes Bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Įvertinus atsakovo pateiktus duomenis, teismas laiko, kad bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų imperatyvių reikalavimų, nes šioje bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių. Pareiškėja nesikreipė į atsakingas migracijos institucijas ir neinformavo apie pasikeitusias aplinkybes, taip pat nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo. Todėl Migracijos departamento Kontrolės skyrius, įvertinęs surinktą medžiagą, pateiktus dokumentus, surinkęs kitus įrodymus, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, 2019 m. balandžio 1 d. sprendimu panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2019 m. liepos 16 d.

7. Ginčo klausimą reglamentuoja Įstatymas, kurio 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus. Šio straipsnio 1 dalies 5 punktas, nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas ar keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkama gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtu ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (Įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis.

8. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Vadinasi, užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. Įstatymo 36 straipsnyje įtvirtinta, kokiais atvejais pranešama apie duomenų pasikeitimą vidaus reikalų įgaliotai institucijai. Įstatymo 36 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą gyventi, ne vėliau kaip per 7 dienas privalo pranešti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, jeigu jis pakeičia gyvenamąją vietą. Įstatymo 50 straipsnis reglamentuoja leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte teigiama, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

9. Pareiškėjai leidimas gyventi buvo panaikintas, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu ne dėl to, kad bendrovė yra fiktyvi, o dėl to, kad pareiškėja Departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes bendrovė neturėjo reikalaujamo skaičiaus visą darbo dieną dirbančių darbuotojų, šis laikotarpis truko ne keletą dienų, o beveik metus, t. y. pareiškėja neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies imperatyvių reikalavimų (būtų įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai). Todėl pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios buvo nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, nes duomenys, kuriuos ji pateikė norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ir vienintelis akcininkas, yra užsienietis, yra fiktyvi. Pagal įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame įstatyme nustatytu pagrindu. Įstatymo 50 straipsnio l dalies 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad bendrovė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jo vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

10. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra išaiškinęs, kad iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą. Ši Įstatymo norma yra imperatyvi ir jokių išimčių nenumato (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3329-662/2017; 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5255-1062/2018).

11. Departamentas, atsižvelgęs į tai, jog Bendrovė N. Č. mokėjo žymiai mažesnį darbo užmokestį negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga bei į tai, kad N. Č. tuo pačiu metu dirbo ir dvejose kitose bendrovėse, kur jos darbo užmokestis buvo didesnis nei minimalus mėnesinis darbo užmokestis, konstatavo, kad tik R. N. laikytinas Bendrovės darbuotoju, atitinkančiu Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. LVAT savo bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai bendrovėje faktiškai pradeda dirbti mažiau negu trys darbuotojai, kaip to reikalauja Įstatymas, bendrovė nuo pirmojo darbuotojo atleidimo dienos nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, ir Migracijos departamentas tokiais atvejais pagrįstai nusprendžia panaikinti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi. Taip pat LVAT pažymėjo, kad iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvos, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šių reikalavimų (sąlygų) visumą. Be to LVAT yra pažymėjęs, kad bendrovės darbuotojams kelis mėnesius negaunant atlyginimo arba gaunant atlyginimą, daug mažesnį už minimalų dydį, Departamentas pagrįstai suabejojo, ar tokie darbuotojai Bendrovėje dirba visą darbo laiką, t. y. Bendrovė neatitiko Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų (LVAT administracinėse bylose Nr. A-3329-662/2017, Nr. A-3331-662/2017).

Žemesnės instancijos teismas

12. Teismas pažymi, kad atsižvelgiant į Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, suformuotą LVAT praktiką, Bendrovėje visą darbo laiką dirbantiems Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiams ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems užsieniečiams, mokamas mėnesinis darbo užmokestis turėjo bendrai sudaryti ne mažiau kaip 1 940,60 Eur. Nagrinėjamu atveju, Sprendimo priėmimo metu atsakovo turėtais duomenimis (2 t., b. l. 150–158), Bendrovėje dirbantiems visą darbo laiką asmenims, bendrai mokamas darbo užmokestis tokio dydžio nesiekė – iki 2019 m. sausio 1 d. buvo 700 Eur, o 2019 m. sausio ir vasario mėnesiais sudarė 902,30 Eur. Todėl Departamentas, nustatęs, kad UAB (duomenys neskelbtini) neatitiko imperatyvaus Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto dėl darbuotųjų darbo užmokesčio dydžio reikalavimo, pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą pagrįstai pareiškėjai panaikino leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

13. Teismas laiko, kad pareiškėjos deklaruoti atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra kitokie nei oficialiai deklaruoti, pareiškėja siekė atitikti Įstatyme nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas, o ne užsiimti ūkine-komercine veikla Lietuvoje, nes byloje surinkta įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje. Atsakovas ginčo sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja, teikdama prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, todėl visos abejonės dėl pareiškėjos nurodyto atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslo yra pagrįstos.

14. Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT administracinėje byloje A-560-602/2016). Be to pareiškėjos abstraktūs ir deklaratyvūs teiginiai nėra ir negali būti laikomi tam tikrą aplinkybę pagrindžiančiais įrodymais.

15. Pastebėtina, kad nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas laikinai gyventi panaikinamas, esant tai patvirtinančių dokumentų, pradedama sprendimo panaikinti leidimą priėmimo procedūra. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu, be kita ko, paaiškėjus, jog yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Nagrinėjamu atveju aktualus Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5, 12, 14 punktai, numatantis, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma (Įstatymo 50 str. 1 d. kontekste, leidimas panaikinamas), jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi; 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Būtent šiuo pagrindu rėmėsi atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Byloje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėja ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Taigi, atsakovas turėjo teisėtą pagrindą pradėti pareiškėjos leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą.

16. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, nustatant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą pagrindą, užsieniečio valia nėra esminis elementas. Šiuo atveju pagrindo panaikinti leidimą laikinai gyventi nustatymas apsiriboja juridinio fakto, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės arba yra rimtas pagrindas manyti, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas ar kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, konstatavimu, o tai, ar asmuo vykdė veiklą, ar norėjo ją vykdyti, yra faktinė aplinkybė, kuri bendrai vertinama visų faktinių aplinkybių kontekste. Pareiškėjos pateikti argumentai neišsklaido pagrįstais pripažintinų atsakovo įtarimų, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėja nepateikė įrodymų paneigiančių atsakovo padarytos išvados. Leidimo panaikinimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai vykdyti Bendrovės akcininko pareigų (pasitelkiant įgaliotus atstovus). LVAT yra pažymėjęs, kad užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (LVAT administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).

17. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėjas ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

18. Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. balandžio 1 d. sprendimas Nr. (15/5-11) 50U-588 paliekamas nepakeistas, pareiškėjos reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos L. K. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Jolanta MalijauskienėRūta MiliuvienėHenrikas Sadauskas