Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-12-22 · Administracinė byla Nr. I-2901-629/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-12-22
Bylos Nr.
I-2901-629/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00927-2015-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Milda Vainienė
Pareiškėjas
G. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kauno apylinkės teismui
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2901-629/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00927-2015-9Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos G. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kauno apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

G. S. (toliau – pareiškėja) su skundu (b. l. 1–9) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai, kaip V. R. teisių perėmėjai, iš Lietuvos valstybės neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. vasario 3 d., t. y. 11 148,50 Eur bei 5 proc. metines palūkanas už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėja nurodė, kad V. R. nuo 2006 m. gegužės 17 d. iki 2012 m. vasario 3 d. dirbo Kauno apylinkės teismo teisėja. Nuo 2008 m. lapkričio 15 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymui (toliau – TAĮ), jo priedėlyje buvo nustatytas apylinkių teismų teisėjų pareiginės algos koeficientas – 14,20, tačiau pakeitus šio įstatymo priedėlio galiojimą nuo 2009 m. gegužės 1 d. apylinkių teismų teisėjų atlyginimų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti iki 12,50, o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – iki 11,56. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad TAĮ priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija). Teigė, kad V. R., negaudama žymios dalies darbo užmokesčio, patyrė nuostolių negautų pajamų pavidalu, o valstybė neteisėtai naudojosi jai priklausančia atlyginimo dalimi, todėl pareiškėja prašo priteisti ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.210 str. 1 d. nustatytas 5 proc. metines (procesines) palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.

Atsiliepimas

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija) atsiliepime (b. l. 23–26) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o jei skundas būtų tenkintas, prašė sprendimo vykdymą atidėti 1 metams.

Teisingumo ministerija pažymėjo, kad bylos dėl teisėjams nesumokėto atlyginimo dalies priteisimo plačiąja prasme yra kylančios iš darbo teisinių santykių. Kadangi prašomos priteisti procesinės palūkanos yra ne darbo teisės, o civilinės teisės institutas, šioje byloje jo taikyti negalima.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apylinkės teismas atsiliepime (b. l. 20–22) nurodė, kad pareiškėjos skundas turi būti patenkintas, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo turinį ir pasekmes bei pagal šį nutarimą priimtą įstatyminio reglamentavimo pasikeitimą ir papildymą, o ne teismo sprendimu. Pažymėjo, kad pareiškėja nepagrįstai prašo taikyti 17,7 koeficientą, kadangi V. R. teismo pirmininko pareigų neužėmė. Teigė, kad darbo užmokestis V. R. buvo mokamas, vadovaujantis apskaičiavimo metu galiojusiais teisės aktais, todėl prašymas dėl palūkanų priteisimo turėtų būti atmestas nesant dėl ne viso darbo užmokesčio buvusiam teisėjui sumokėjimo jį išmokančio asmens kaltės.

Teismo posėdyje pareiškėja, atsakovės, trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką jiems pranešta tinkamai (b. l. 43, 45).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl teisėjos užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo jos teisėtai teisių perėmėjai.

Nustatyta, kad pareiškėja yra teisėta V. R., kuri Lietuvos Respublikos Prezidento 2006 m. gegužės 17 d. dekretu Nr. 618 buvo paskirta dirbti Kauno miesto apylinkės teismo teisėja (b. l. 10) ir Lietuvos Respublikos Prezidento 2012 m. vasario 3 d. dekretu Nr. 1K-945 atleista iš Kauno miesto apylinkės teismo teisėjos pareigų savo noru (b. l. 11), teisių perėmėja (b. l. 12).

V. R. darbo užmokestį nustatė TAĮ nuostatos. Pagal TAĮ 4 str., bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus, o minėtų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamos pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio.

Nuo 2009 m. gegužės 1 d. ir atitinkamai nuo tų pačių metų rugpjūčio 1 d. įsigaliojus TAĮ priedėlio pakeitimams buvo sumažinti teisėjų pareiginės algos koeficientai, todėl atitinkamai V. R. buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis nei iki tol.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 91-3915) 1 str. tiek, kiek jame teisėjams nustatytas laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. taikomas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) 450 litų bazinis dydis, neprieštarauja Konstitucijai, tačiau TAĮ nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 str., 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, TAĮ priedėlio pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, TAĮ priedėlio pakeitimo įstatymo 2 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 str. pakeitimo įstatymo 3 str. pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.

Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. balandžio 30 d. Vyriausybė pateikė Seimui įstatymo projektą, kurio pagrindu Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d. Minėto įstatymo preambulėje inter alia nurodyta, kad Seimas jį priėmė įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus bei siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurių nebūtų buvę patirta, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas tam tikru mastu. Taigi šiuo įstatymu yra nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Taigi teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismui Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme ir pareiškėjai nesuformulavus teisiškai pagrįstų argumentų, įrodančių, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti pareiškėjai, kaip teisėtai V. R. teisių perėmėjai, V. R. neišmokėto darbo užmokesčio nepriemoką teismo sprendimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas panašaus pobūdžio bylas, laikosi vieningos pozicijos, kad reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės pareigūno (šiuo atveju teisėjo) atlyginimo dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos), o ne civilinių teisinių santykių, ir šiuo atveju Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios įstatymų nustatyto dydžio palūkanų priteisimą skolininkui praleidus terminą įvykdyti piniginę prievolę, netaikytinos (žr., pvz., 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1058/2009; 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-40/2010; 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-22/2010, 2011 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1307-10 ir kt.), todėl pareiškėjos reikalavimas dėl palūkanų priteisimo atmetamas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 85–87 str., 88 str. 1 p., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos G. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Milda Vainienė