Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-11-04 · Administracinė byla Nr. I-4941-643/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-11-04
Bylos Nr.
I-4941-643/2013
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02900-2013-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Margarita Stambrauskaitė
Pareiškėjas
K. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4941-643/2013Proceso Nr. 3-61-3-02900-2013-0Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. lapkričio 4 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas K. B. (toliau - ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 50000 Lt neturtinės žalos. Nurodo, kad nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. iki 2011 m. lapkričio 15 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir LTI-K) pažeidžiant galiojančius teisės aktus. LTI-K kamerose, kurių plotas yra 7 kv.m. buvo laikomas kartu su 3-5 asmenimis, tokiu būdu neužtikrinant jam priklausančio 5 kv.m. ploto. Tokios laikymo sąlygos yra nežmoniškos, antisanitarinės ir žiaurios. Dėl tokių laikymo sąlygų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo sveikata, pablogėjo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pasidarė dirglus, jaučia didelę baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, atsiliepime į skundą (b. l. 13-16) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjas į LTI-K atvyko 2011 m. rugsėjo 6 d. ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 104, kurios plotas 7.38 kv.m. ir kurioje pareiškėjas buvo laikomas dar su dviem asmenimis. Vėliau perkeltas į kamerą Nr. 256, kurios plotas 23,32 kv.m. ir kurioje buvo laikomas su dar dešimčia asmenų. 2011 m. rugsėjo 7 d. kameroje Nr. 256 buvo laikoma 12 asmenų. 2011 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjas išvyko į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus. Pagal galiojančias teisės aktų nuostatas pareiškėjui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv.m. ploto. Pareiškėjo reikalavimas dėl 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo už dvi LTI-K praleistas dienas neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Maksimalus leistinas LTI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Šis skaičius yra nuolat viršijamas ir kartais siekia virš 1000 asmenų. LTI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomi teismų sprendimai ir nutartys. Dėl šių aplinkybių, kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas. Esant tokiai situacijai, LTI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t.y. atsiradus galimybei asmenys perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose numatytas inventorius.

Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsiliepimas

Tretysis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepimu (b.l. 10-12) prašė pareiškėjo skundą atmesti, kai nepagrįstą. Nurodė kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog LTI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Skunde pareiškėjas iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą – gyvenamojo ploto trūkumą, todėl spręstina, kad kalinimo sąlygos iš esmės buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti žymių nepatogumų. Be to, pareiškėjas nedetalizavo jokių objektyvių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Todėl teigtina, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo. Tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su to susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, nesiėmė savo teisų gynimo. Skundas teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo pateiktas praėjus daugiau nei vieneriems metams po to, kai pareiškėjas iš LTI-K išvyko.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas

Iš kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelės matyti, kad K. B. 2011 m. rugsėjo 6 d. atvyko į LTI-K, o 2011 m. rugsėjo 8 d. perkeltas į Kauno NTI-PN (b.l. 17-18). 2011 m. rugsėjo 6 d. patalpintas į kamerą Nr.104, tą pačią dieną perkeltas į kamerą Nr. 256.

2013 m. rugpjūčio 8 d. pažymoje Nr. 24-2844 (b.l. 32) konstatuota, kad K. B., būdamas LTI-K I-ojo gyvenamojo korpuso gyvenamosiose kamerose Nr. 104 ir Nr. 256 laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. iki 2011 m. rugsėjo 8 d. su skundais dėl kalinimo sąlygų nesikreipė.

Byloje ginčas kyla dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė 2011 m. rugsėjo 6 d. iki 2011 m. lapkričio 15 d. dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Pareiškėjas nurodo, kad jam skunde nurodytu laikotarpiu nebuvo užtikrinta 5 kv.m. gyvenamasis plotas.

Byloje keliamas atsakovo deliktinės atsakomybės klausimas. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, draudžiama kalinamąjį kankinti, žaloti, žeminti jo orumą arba žiauriai su juo elgtis. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas humanizmo principas reiškia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Kadangi analizuojamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, taip pat yra aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, ką ne kartą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą).

Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (Žin., 2010, Nr. 41-1999), kurios bendrosiose nuostatose be kita ko nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Pareiškėjas savo reikalavimą grindžia faktine aplinkybe, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. iki 2011 m. lapkričio 15 d. jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas (5 kv.m.), tačiau byloje nustatyta, kad pareiškėjas LTI-K buvo laikomas tik nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. iki 2011 m. rugsėjo 8 d. (b.l. 17-20), t.y. vos dvi paras. Be to, pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyta, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi atitekti ne mažiau kaip 3,6 kv.m. ploto. Tačiau iš bylos medžiagos taip pat nustatyta, kad ir šis minimalus (3,6 kv.m.) plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjo laikymas tokiomis sąlygomis dvi paras būtų įtakojęs jo sveikatos būklę (b.l. 54-76).

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimo reikalavimams, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas nors ir galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, šie išgyvenimai nėra žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant suimtu. Kad galima būtų konstatuoti neturtinės žalos faktą, neigiamas poveikis asmeniui turi sukelti ilgalaikius ir intensyvius išgyvenimus ir emocijas. Byloje nustatytos aplinkybės laikytinos mažareikšmėmis ir smulkmeniškomis, todėl teismas konstatuota, jog byloje nėra nustatyta nei žalos padarymo pareiškėjui fakto, nei priežastinio ryšio, t.y. būtinųjų sąlygų atsakovo atsakomybei kilti.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir remiantis anksčiau išdėstytais motyvais, pareiškėjo K. B. skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais

nusprendė:

Pareiškėjo K. B. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Margarita Stambrauskaitė