- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-06
- Bylos Nr.
- AS-502-952-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00242-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- viešosios įstaigos Klaipėdos universitetinės ligoninės
- Atsakovas
- Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- O. A., B. P., P. M., A. Č.
- Kategorijos
- 70.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo viešosios įstaigos Klaipėdos universitetinės ligoninės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos Klaipėdos universitetinės ligoninės skundą atsakovui Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys O. A., B. P., P. M. ir A. Č.) dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Klaipėdos universitetinė ligoninė (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) direktoriaus 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. T1-1576 „Dėl pacientui D. A. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ (toliau – ir Įsakymas).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartimi administracinę bylą nutraukė, konstatavęs, kad ginčijamas Įsakymas negali būti ginčo administraciniame teisme objektas.
Teismas nurodė, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Tarnyba, gavusi O. A. skundą, VšĮ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje atliko jos sutuoktiniui D. A. 2012 m. sausio 13 d.–2012 m. sausio 14 d. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę ir 2012 m. gruodžio 21 d. surašė tyrimo Nr. T3-134-2 vertinimo išvadą Nr. D18-101-1 (t. I, b. l. 10–16). Išvadoje konstatavo, kad 2012 m. sausio 13 d. –2012 m. sausio 14 d. pacientui D. A. VšĮ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumento reikalavimus. Remdamasis vertinimo išvada, Tarnybos direktorius 2012 m. gruodžio 21 d. priėmė įsakymą Nr. T1-1576 „Dėl pacientui D. A. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“ (t. I, b. l. 17–18), kurio rezoliucinės dalies 1 punkte konstatavo, kad 2012 m. sausio 13 d.–2012 m. sausio 14 d. pacientui D. A. VšĮ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. pacientui buvo suteiktos nekokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos. Tarnyba antrame rezoliucinės dalies punkte pripažino, kad, pacientui D. A. suteikus nekokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, buvo pažeista paciento teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas, o trečiame įsakymo punkte nurodė, kad paciento atstovė O. A. ar VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė, nesutinkantys su šiuo įsakymu, turi teisę per vieną mėnesį nuo įsakymo kopijos įteikimo dienos paduoti skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai ar Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Pagal to paties įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Vadovaudamasis šiomis teisės normomis, teismas darė išvadą, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Taigi, teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektas. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Pažymėjo, kad teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius.
Nurodė, kad negali būti skundžiami teismui Valstybinio medicininio audito inspekcijos ataskaitos punktai, kuriuose yra išdėstyti faktai ir aplinkybės, kuriomis grindžiamas gydymo įstaigai duodamų nurodytų teisėtumas ir pagrįstumas, nurodyti punktai nesukuria teisinių pasekmių. Tokio pobūdžio atsakovo surašyti dokumentai tik parodo atsakovo poziciją dėl tikrinto asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo vertinimo ir gali turėti tik įrodomąją reikšmę, tačiau patys savaime teisių ar pareigų asmenims nesukelia. Administraciniu aktu, kuris gali būti skundžiamas teismui, gali būti pripažįstama tik sprendimo dalis, kurioje yra nustatomi gydymo įstaigai privalomi vykdyti nurodymai.
Pagal ginčijamo Įsakymo turinį, jame tik konstatuojami tam tikri nustatyti pažeidimai ir padaroma išvada, kad ligoninė teikė nekokybiškas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Įsakyme nėra nustatyta jokių privalomų nurodymų pareiškėjui, juo nesukuriamos nei teisės, nei pareigos, tik konstatuojami faktai dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kokybės. Ginčijamu Įsakymu jokios kontrolės priemonės pareiškėjui dėl konstatuotų pažeidimų netaikytos.
Teismo nuomone, iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis nesutinka su įsakymu tik tiek, kiek jame konstatuota, jog asmens sveikatos priežiūros paslaugos D. A. teiktos nekokybiškai, ir tiek, kiek jame konstatuoti gydytojų padaryti pažeidimai – pareiškėjas siekia inicijuoti ginčą tik dėl fakto, bet ne dėl teisės.
Atkreipė dėmesį, kad sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų neteisėtais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas pacientams padarytą žalą yra deliktinė civilinė atsakomybė, įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.283 ir 6.284 straipsniuose. Bylas dėl žalos, kylančios iš asmens sveikatos priežiūros santykių, atlyginimo nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai. Taigi VšĮ Klaipėdos universitetinė ligoninė nagrinėjamoje civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo turės galimybę pateikti argumentus ir įrodymus, kad Tarnybos surašyta vertinimo išvada bei įsakymas yra nepagrįsti. Dėl pareiškėjo argumento, kad, priėmus ginčijamą įsakymą, pablogėjo jos dalykinė reputacija, teismas pažymėjo, kad šią savo teisę pareiškėjas gali ginti kreipdamasi į bendrosios kompetencijos teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.250 str.).
II.
Pareiškėjas viešoji įstaiga Klaipėdos universitetinė ligoninė padavė atskirąjį skundą (III t., b. l. 126-129), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad ginčijamas Įsakymas yra neteisėtas, pažeidžia jo teises, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 2 straipsnio 8 dalies, 3 straipsnio, Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (toliau – SPĮĮ) 58–59 straipsnių, Tarnybos direktoriaus 2012 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. T1-31 patvirtinto Pacientų skundų nagrinėjimo Tarnyboje tvarkos aprašo 29 punkto, pažeidžia bendruosius teisinius teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus ir yra priimtas peržengiant teisės aktuose nustatytas Tarnybos kompetencijos ribas.
Mano, kad skundžiamas įsakymas laikytinas individualiu administraciniu aktu ir juo yra pažeistos jo teisės. Įsakymas yra priimtas viešojo administravimo subjekto, jam vykdant viešojo administravimo veiklą, atliekant prievolę tirti asmenų skundus dėl jiems ligoninėje suteiktų paslaugų kokybės. Tarnyba turi prievolę ne tik tirti skundą, pateikti tam tikras išvadas, bet ir rezoliucinėje dalyje motyvuotai konstatuoti dėl sankcijų taikymo (netaikymo). Tarnybai nustačius tam tikrus pažeidimus ir netaikius jokių sankcijų dėl to, kad nustatyti pažeidimai yra mažareikšmiai arba neturėjo įtakos paslaugų kokybei, tai turi motyvuotai aptarti įsakyme.
Teigia, kad skundžiamas Įsakymas yra neteisėtas, nes jame netinkamai suformuluota rezoliucinė dalis, joje nepateikta jokių motyvų dėl sankcijų netaikymo, nors tokią prievolę nustato įstatymai. Tokia rezoliucinė dalis naudinga įsakymą priimančiai institucijai, kurios sprendimai be valinio pobūdžio patvarkymų laikomi neturinčiais įtakos asmens teisėms ir pareigoms ir negali būti nuginčijami teisme.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodė, kad su atskiruoju skundu nesutinka ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepime pažymėjo, kad pareiškėjo teisinio statuso nekeičia nei Tarnybos 2012 m. gruodžio 21 d. vertinimo išvada Nr. D18-101-1, nei Įsakymas, todėl, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika negali būti apskudimo objektu ir administracinės bylos dalyku. Galimybė Tarnybai priimti konstatuojamojo pobūdžio aktus teisės aktuose nėra draudžiama ir teismų praktikoje nebuvo paneigta.
Trečiasis suinteresuotas asmuo, O. A., atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą nurodo, kad atskirasis skundas tenkintinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartis turi būti panaikinta ir byla turi būti grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad su pareiškėjo reikalavimu atskirajame skunde sutinka, tačiau dėl kitų argumentų. Teigia, kad jos Tarnybai pateiktas skundas dėl pareiškėjo veiksmų nėra ištirtas objektyviai ir visapusiškai, neįvertintos visos reikšmingos aplinkybės.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį, kuria teismas administracinę bylą nutraukė, konstatavęs, kad ginčijamas Įsakymas negali būti ginčo administraciniame teisme objektas.
Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą dėl ginčo nepriskirtinumo administracinio teismo kompetencijai.
Pareiškėjas skundė Tarnybos direktoriaus 2012 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. T1-1576 „Dėl pacientui D. A. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės“, kurio rezoliucinėje dalyje konstatuota, kad 2012 m. sausio 13 d.–2012 m. sausio 14 d. pacientui D. A. VšĮ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t. y. pacientui buvo suteiktos nekokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, dėl ko buvo pažeista paciento teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad minėtas įsakymas priimtas Tarnybai, O. A. skundo pagrindu, atlikus VšĮ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje D. A. 2012 m. sausio 13 d.–2012 m. sausio 14 d. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę ir 2012 m. gruodžio 21 d. surašius tyrimo Nr. T3-134-2 vertinimo išvadą Nr. D18-101-1.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą, priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų. Viena iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų 2 straipsnio 8 dalį, valstybinis medicininis auditas – oficiali visų nuosavybės formų juridinių ir fizinių asmenų, kurie verčiasi asmens sveikatos priežiūra, teikiamų paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) bei ekonominio efektyvumo kontrolė ir ekspertizė. Minėto įstatymo 52 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad sveikatos įstaigų teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo, kokybės (tinkamumo) ir ekonominio efektyvumo valstybinę kontrolę atlieka Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos (prie kurios po reorganizavimo prijungta prie Valstybinė medicininio audito inspekcija).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos priimami dokumentai, t. y. valstybinio medicininio audito išvados ir sprendimai, kuriuose yra nustatyti teiktų medicininių paslaugų kokybės trūkumai, tačiau nėra privalomų nurodymų gydymo įstaigai, nelaikytini administraciniu sprendimu, o oficialiu rašytiniu įrodymu - prima facie įrodymu, išduotu kompetentingos institucijos, ir gali būti naudojami nagrinėjant teisme bylas dėl žalos atlyginimo ar dėl kitų reikalavimų, tiesiogiai turinčių įtakos suinteresuotų asmenų teisėms ir pareigoms (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1249/2012). Tokios išvados ir sprendimai vertinami kaip konstatuojamojo pobūdžio aktai, nesukeliantys konkrečių teisinių pasekmių, todėl nėra skundžiami teismui (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-467/2007, 2010 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442 - 461/2010, 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248–1217/07, 2013 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1184-13).
Taigi, pagal suformuotą teismų praktiką nagrinėjamoje byloje pareiškėjo ginčijamas aktas negali būti administracinės bylos dalyku, kaip nesukeliantis teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad nebuvo procesinių prielaidų pradėti teismo procesą, priėmė pagrįstą sprendimą dėl administracinės bylos nutraukimo.
Atkreiptinas dėmesys, kad atskirojo skundo nagrinėjimo ribos apibrėžiamos atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo sprendimą – 2013 m. rugsėjo 26 nutartį, todėl teisėjų kolegijos nuomone, trečiojo suinteresuoto asmens – O. A., argumentai dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, šioje byloje nenagrinėtini ir teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo viešosios įstaigos Klaipėdos universitetinės ligoninės atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.