Kauno apygardos teismo nutartis

2014-05-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-432-493-2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-30
Bylos Nr.
1A-432-493-2014
Teisminio proceso Nr.
1-66-1-00665-2013-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Arūnas Paštuolis (pirm.), Valdas Vitunskas, Egidijus Jonas Grigaravičius
Nuteistasis
A. S., ir M
Nukentėjusysis
A. V.
Advokatai
Albertas Trumpulis
Kategorijos

Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-432-493-2014

Teisėjas Vitalijus Kondratjevas Teisminio proceso Nr. 1-66-1-00665-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 30 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Šarkui, nuteistajam A. S., jo gynėjui advokatui Albertui Trumpuliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl 2014 m. vasario 28 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo A. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant dirbti ar būti registruotam darbo biržoje, be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu nesusiję su darbu, per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, neatlygintinai išdirbti 80 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Iš nuteistojo A. S. nukentėjusiosios A. V. naudai priteista 8475,48 Lt turtinės žalos ir 2500 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 1400 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų.

Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir M. O., A. P. ir M. K., tačiau jie nuosprendžio neskundė.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 16 d. apie 16 val., viešoje vietoje – sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini) vienkiemyje, kitų asmenų akivaizdoje, M. O., A. P., M. K. bendrais veiksmais suduodant smūgius Š. V. ir tuo padarant jam nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukeliant fizinį skausmą, jis įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir tuo sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką išplūdo necenzūriniais žodžiais atbėgusią ginti savo sūnaus A. V. bei pastarajai užgulus savo sūnų, tyčia suspausdamas ir užlauždamas A. V. rankas, tuo atitraukdamas ją nuo sūnaus, nulenkęs jos galvą įspyrė vieną kartą jai į sėdmenis, tuo padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukeldamas jai fizinį skausmą.

Nuteistasis A. S. skundžia 2014 m. vasario 28 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendį, prašo panaikinti jo dalį, kuria A. S. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir iš jo nukentėjusiajai priteista 8475,48 Lt turtinės žalos ir 2500 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 1400 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – A. S. išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Skunde nuteistasis nurodo, kad nusikalstamos veikos, už kurią yra nuteistas, nepadarė. A. S. nuomone, teismas netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, netinkamai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas, nuosprendis paremtas prielaidomis bei prieštaringais nukentėjusiųjų parodymais, teismo išvados neseka iš byloje esančių įrodymų, įrodymai vertinti šališkai.

Nuteistasis teigia, kad nukentėjusiosios A. V. už rankų netempė, smurto prieš ją nevartojo, į sėdmenis nespyrė, todėl sveikatos sutrikdyti ar sukelti fizinį skausmą negalėjo. Nukentėjusysis G. V. parodė, kad A. S. A. V. įspyrė į sėdmenis, pati A. V. parodė, kad įspyrė jai į nugarą. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G1610/13(02) A. V. konstatuotos paviršinės žaizdos dešinėje kojoje, poodinės kraujosruvos rankose. Apelianto teigimu, nukentėjusieji yra suinteresuoti asmenys, jų parodymai nesutampa su specialisto išvadoje esančiais duomenimis, liudytojo parodymais. Liudytojas P. J. parodė, kad buvo įvykio vietoje, bet nematė, kad A. S. būtų sudavęs ar tampęs už rankų A. V..

Nuteistasis nurodo, jog iš tikrųjų buvo sodyboje, esančioje (duomenys neskelbtini) vienkiemyje, tačiau jokių veiksmų bendrai su kitais nuteistaisiais neatliko, į sodybą buvo atvažiavęs išsiaiškinti dėl sūnaus kojų nudeginimo. Dėl sūnaus sužalojimo buvo įpykęs, todėl vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau smurto prieš nukentėjusiąją nevartojo, tikslo pažeisti viešąją tvarką ir rodyti aiškų visuomenės negerbimą neturėjo. Teismas ne tik nepagrįstai pripažino nuteistąjį vartojus smurtą prieš A. V., bet sprendė jo veiksmuose esant chuliganiškų paskatų. Apelianto teigimu, jo veiksmai, pasakyti necenzūriniai žodžiai buvo nukreipti ne į viešosios tvarkos sutrikdymą, o į konkretų asmenį, galimai sužalojusį jo sūnų. Veiksmų, kurie leistų spręsti, kad jis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, nepadarė. Nuteistasis pažymi, kad teisiamojo kaltė turi būti pagrįsta neabejotinais įrodymais ir visos abejonės turi būti aiškinamos teisiamojo naudai, tuo tarpu, teismas elgėsi priešingai, visas abejones aiškino jo nenaudai.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai iš jo priteisė nukentėjusiosios naudai 8475,48 Lt turtinės, 2500 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 1400 Lt teisinės pagalbos išlaidų. Nukentėjusioji A. V. nurodė, kad turtinė žala atsirado dėl dantų protezo lūžio. Teismas nenustatė, kad A. S. A. V. būtų sulaužęs protezą. Teismo medicinos ekspertas Ž. Mėgelaitis išvadoje Nr. G1610/13(02) patvirtino, kad dantų protezas galėjo lūžti ir nuo kramtymo. Civilinė ieškovė pasirinko ne protezų atstatymo būdą, o implantų įstatymo metodiką, kuri yra nepalyginamai brangesnė už dantų protezo sutaisymą, todėl akivaizdu, kad A. V., pasinaudodama situacija, nori susitvarkyti dantis svetimo sąskaita. Priteistas neturtinės žalos dydis prieštarauja teismų praktikoje suformuotiems teisiškai reikšmingiems neturtinės žalos nustatymo kriterijams. Teismo nustatyta, kad A. V. nežymiai sutrikdyta sveikata, suduotas vienas smūgis, kuris negalėjo sukelti ir nesukėlė sunkių pasekmių – gydymosi, baimių, nervų sutrikimų, todėl neturtinė žalą galėjo būti priteista tik simbolinė. Teismo priteistas civilinis ieškinys nepagrįstas ir prieštarauja teisingumo bei protingumo principams. Nuteistasis taip pat teigia, kad ir civilinės ieškovės turėtos teisinės pagalbos išlaidos nepriteistinos, kadangi jis nuteistas nepagrįstai.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė ir prašė tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).

Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų teismas, pripažindamas A. S. kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juo įvertino.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad byloje surinkti duomenys nepatvirtina jo kaltės dėl padaryto nusikaltimo.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Ši veika pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimas viešoje vietoje, kurio padariniai – realus visuomenės rimties sutrikdymas. Viešosios tvarkos pažeidimas pasireiškia vienu iš šių būdų: a) įžūliu elgesiu, b) grasinimais, c) patyčiomis, arba d) vandališkais veiksmais. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, asmeniui suvokiant, kad jis savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad A. S. viešąją tvarką pažeidė įžūliu elgesiu. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo trikdoma visuomenės rimtis ir viešoji tvarka. Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, jog A. S. kaltė dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo yra įrodyta. Ši išvada pagrįsta nukentėjusiųjų A. V., Š. V., G. V., A. K., G. G. parodymais teismo posėdyje, teismo medicinos specialisto išvada Nr. G1610/13(02).

Nors nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltę pripažino tik iš dalies, tačiau faktiniais bylos duomenimis yra nustatyta, kad A. S. kaltinime nurodytu laiku viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, necenzūriniais žodžiais išplūdo A. V., o šiai užgulus savo sūnų, tyčia suspausdamas ir užlauždamas A. V. rankas, taip atitraukdamas ją nuo sūnaus, nulenkęs jos galvą įspyrė vieną kartą jai į sėdmenis, tuo padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą bei sukeldamas fizinį skausmą. Nuteistasis neneigė, kad buvo atvykęs į sodybą aiškintis jo sūnaus kojų pirštų nudeginimo aplinkybes, buvo susinervinęs, vartojo necenzūrinius žodžius, tačiau teigė fizinio smurto nukentėjusiosios atžvilgiu nevartojęs. Tokios pat pozicijos nuteistasis laikosi ir apeliaciniame skunde, tačiau jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji A. V. parodė, kad į sodybą atvažiavę vaikinai puolė jos sūnų Š. V., jį spardė, o ji pribėgusi ant jo užgriuvo, kad apsaugotų nuo mušimo. Tada A. S. puolė ją traukti nuo vaiko, užlaužė abi rankas, lenkė galvą žemyn, ji pajuto spyrį keliu į nugarą. Nukentėjusioji teigė, jog grumtynių metu smakru atsitrenkė vaikui į petį ar į galvą (t. 3, b. l. 12-14). Nukentėjusysis Š. V. parodė, kad užgulus mamai jautė, jog ją kažkas tampė, matė A. S. kojas ir girdėjo jo balsą (t. 3, b. l. 10-12). Nukentėjusysis G. V. parodė, kad A. S. buvo užlaužęs A. V. rankas (t. 3, b. l. 14-15), šią aplinkybę patvirtino ir nukentėjusysis A. K. (t. 3, b. l. 15). Aplinkybę, jog A. S. spyrė A. V. į sėdmenis nukentėjusysis G. V. nurodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t.1, b. l. 56), o teisme teigė ikiteisminio tyrimo metu įvykio aplinkybes atsiminęs geriau. Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. G1610/13(02) matyti, kad nurodydama įvykio aplinkybes nukentėjusioji paaiškino, jog A. S. buvo suėmęs už rankų, jas užlaužė už nugaros ir keliu spyrė į sėdmenis. Šioje išvadoje konstatuota, kad A. V. padarytos paviršinės žaizdos dešinėje kojoje, poodinės kraujosruvos rankose. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu ir galėjo gautis užduotyje nurodytu laiku ir prie nurodomų aplinkybių. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, įvykio metu nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas (t. 1, b. l. 23). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių byloje surinktų duomenų pakanka A. S. kaltei dėl fizinio smurto vartojimo nukentėjusiosios A. V. atžvilgiu pagrįsti.

Nuteistasis skunde teigia, jog jo veiksmai neteisingai teismo įvertinti kaip padaryti iš chuliganiškų paskatų, kadangi jis neatliko veiksmų, kuriais būtų demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Tačiau, vertinant įvykio aplinkybes, negalima su šiais apelianto argumentais sutikti. Byloje faktiniais duomenimis yra nustatyta, to neneigė ir pats kaltinamasis, jog aiškintis dėl sūnaus sužalojimo į nukentėjusiųjų gyvenamąją vietą – sodybą – atvyko pats A. S., pasitelkęs dar keturis jaunesnius asmenis, kurie iškart puolė smurtauti prieš nukentėjusįjį Š. V.. Tuo tarpu A. S. ne ramino susigrūmusius jaunuolius, bet ir pats, vartodamas necenzūrinius žodžius, puolė savo sūnų ginančią A. V. ir jos atžvilgiu smurtavo. Pažymėtina, jog fizinio smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje paprastai pripažįstamas pakankamu pagrindu visuomenės rimties sutrikdymui konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-311/2009, 2K-136/2010, 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-318/2012, 2K-719/2013 ir kt.). Dėl įvykusio konflikto buvo nutrauktas nukentėjusiųjų darbas, padaryta turtinė ir neturtinė žala, jie pasijuto nesaugūs, nes buvo užpulti savo pačių sodybos kieme. Atsakant į nuteistojo skundo argumentus, taip pat atkreiptinas dėmesys, jog BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta viešosios tvarkos sutrikdymo sudėtis nereikalauja išankstinio tikslo kaip būtinojo nusikalstamos veikos sudėties požymio. Be to, tyčia sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką gali kilti staiga, spontaniškai, dėl menkavertės dingsties arba visai be dingsties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-130/2013). Šiuo atveju tai, kad, kaip skunde teigia apeliantas, jo necenzūriniai žodžiai buvo nukreipti ne į viešosios tvarkos sutrikdymą, o į konkretų asmenį, galimai sužalojusį jo sūnų, nepašalina jo kaltės.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes konstatuotina, jog A. S. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, o jo kaltė dėl padaryto nusikaltimo įrodyta byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo tinkamai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apelianto skundo argumentas, jog jo veiksmai galėtų atitikti nedidelio chuliganizmo, numatyto ATPK 174 straipsnyje, požymius, yra nepagrįstas. ATPK 174 straipsnyje nustatyta, kad nedidelis chuliganizmas yra necenzūriniai žodžiai ar gestai viešosiose vietose, įžeidžiamas kibimas prie žmonių ar kiti panašūs veiksmai, pažeidžiantys viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. S. veiksmų visuma sudaro nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, o ne administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 174 straipsnyje, požymius, kadangi nuteistojo veiksmai akivaizdžiai viršija ATPK 174 straipsnyje numatyto pažeidimo sudėtį.

Nuteistasis skunde taip pat teigia, kad nukentėjusiajai buvo nepagrįstai priteista neturtinė ir turtinė žala bei išlaidos teisinės pagalbos apmokėjimui.

Nukentėjusioji A. V. prašydama priteisti iš kaltinamojo A. S. 8475,48 Lt turtinės žalos atlyginimo nurodė, kad prašomą priteisti turtinę žalą sudaro 475,48 Lt susiję su jos gydimusi – vitaminai, vaistai bei kelionės išlaidos – bei 8000 Lt, kuriuos sudaro dviejų dantų gydimo bei implantų įstatymo kaina. Nuteistasis nesutinka su nukentėjusiosios reikalavimu atlyginti išlaidas, susijusias su nukentėjusiosios dantų gydymu, teigdamas, kad nukentėjusioji tokiu būdu siekia pasipelnyti. Kaip jau minėta, bylos duomenimis yra nustatyta, jog tarp A. S. ir A. V. įvyko grumtynės, kurių metu, A. V. teigimu, ji susitrenkė smakrą. Tai, jog būtent dėl to galėjo sulūžti A. V. dantų protezas, patvirtino byloje apklausta gydytoja odontologė G. G.. G. G. parodė, kad kitą dieną po įvykio pas ją buvo atvykusi nukentėjusioji A. V. ir apžiūrėjus pacientę jai nekilo abejonių, jog trauma įvyko dėl sumušimo (t. 3, b. l. 18-19), šios aplinkybės nepaneigė ir teismo medicinos ekspertas Žydrūnas Mėgelaitis (t. 3, b. l. 20). Taigi bylos duomenys patvirtina, jog turtinė žala A. V. padaryta būtent dėl A. S. veiksmų, o jos dydis įrodytas G. G. parodymais bei byloje pateiktais dokumentais, iš kurių matyti, kad nėra galimybės nukentėjusiosios dantų sveikatos būklę atstatyti į buvusią padėtį kitaip kaip tik implantavimo būdu (t. 2, b. l. 121-123, 144-145).

Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio, atsižvelgė į tai, kad nuteistojo veiksmai sukėlė nukentėjusiajai ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus – ji patyrė išgąstį bei stresą, patirti sužalojimai sukėlė nepatogumus ir diskomfortą, tačiau aiškiai apibrėžtų liekamųjų pasekmių nėra nustatyta, padarytas tik nežymus sveikatos sutrikdymas. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įstatymo nuostatų nepažeidė, atsižvelgė į visas svarbias aplinkybes ir vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijais, priteisė neturtinę žalą, kurios dydis nėra aiškiai per didelis.

Nukentėjusiajai teikiamos teisinės pagalbos išlaidos įrodytos byloje esančiais dokumentais (t. 2, b. l. 129, 131), todėl, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai priteistos iš kaltinamojo.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais.

Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas (t. 3, b. l. 54), jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos A. S., išlaidas iki 2014 m. balandžio 30 d. sudaro 80 litų dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Pateiktame Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos rašte nėra suformuluotas prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybės naudai, todėl tokia pažyma traktuojama kaip informacinio pobūdžio ir jokiu būdu neįpareigojanti teismą šias išlaidas priteisti iš kaltinamojo. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo A. S. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos primininkas Arūnas PaštuolisTeisėjai Egidijus Jonas GrigaravičiusValdas Vitunskas