Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Angelė Ikasalienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Trečiojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. nutarimo, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla D. K. atžvilgiu nutraukta nesant pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 188⁷ str. 1 d., sudėties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. K. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 188⁷ str. 1 d. už tai, kad jis 2012 m. gegužės 3 d. nuo 12:00 val. iki 12:20 val. surengdamas akciją lietuviškas apeigas „Pučiant drąsą“ Vidaus reikalų ministrui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, esančios Šventaragio g. 2, Vilniuje, nesilaikė susirinkimų organizavimo tvarkos, t. y. Susirinkimų įstatyme numatyto 25 metrų atstumo iki Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos pastato, taip savo veiksmais pažeisdamas Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 6 str. 4 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. spalio 24 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą D. K. atžvilgiu nutraukė nesant pažeidimo, numatyto ATPK 188⁷ str. 1 d., sudėties.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Trečiojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyris apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. nutarimą ir priimti naują sprendimą D. K. patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 188⁷ str. 1 d., atsižvelgiant į jo asmenybę bei charakterizuojančią medžiagą, paskirti 500 Lt baudą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas priimtas neobjektyviai, t. y. tinkamai neišsiaiškinus ir neįvertinus visų nustatytų aplinkybių bei nepašalinus esminių prieštaravimų. Apeliantas pažymi, kad teismas netinkamai įvertinęs bylos medžiagą bei faktines aplinkybes padarė fakto klaidą ir priėmė neteisingą bei nepagrįstą sprendimą, todėl reikia remtis principu „Ex injura non oritur jus“ ir konstatuoti, kad iš netinkamo faktinių aplinkybių konstatavimo ir teisės normų taikymo negalima pasiekti tinkamo ir teisėto sprendimo. Pasak apelianto, ši teisės normų aiškinimo bei taikymo klaida turėjo esminės įtakos teisingam sprendimui priimti.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 284 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Bylai reikšmingos aplinkybės yra nustatomos remiantis įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų parodymais, nukentėjusio ir patraukto administracinėn atsakomybėn asmens paaiškinimais, eksperto išvada, specialisto paaiškinimais, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu, taip pat kitokiais dokumentais (ATPK 256 str. 2 d.). ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad įrodymai yra vertinami pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį Nr. N9-990/2006).

Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad administracinio teisės pažeidimo byloje nėra surinkta vienareikšmiškų, objektyvių ir neginčytinų įrodymų, jog D. K. 2012 m. gegužės 3 d. nuo 12:00 val. iki 12:20 val. surengdamas akciją lietuviškas apeigas „Pučiant drąsą“ Vidaus reikalų ministrui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos, esančios Šventaragio g. 2, Vilniuje, nesilaikė susirinkimų organizavimo tvarkos, t. y. Susirinkimų įstatyme numatyto 25 metrų atstumo iki Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos pastato, taip savo veiksmais pažeisdamas Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 6 str. 4 d. ir padarydamas administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 188⁷ str. 1 d., kur nustatyta administracinė atsakomybė už Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo pažeidimą. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. spalio 24 d. nutarimu pagrįstai nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą D. K. atžvilgiu nesant pažeidimo, numatyto ATPK 188⁷ str. 1 d., sudėties.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 str. 1 d. nustatyta, kad negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus. To paties straipsnio 2 d. įtvirtinta, kad ši teisė negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra akcentavęs, jog konstitucinis susirinkimų laisvės įtvirtinimas reiškia, kad ji traktuojama kaip viena iš pamatinių žmogaus laisvių ir vertybių demokratinėje visuomenėje, neatskiriamas demokratinės santvarkos požymis. Ji yra reikšminga Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio įgyvendinimo sąlyga. Susirinkimų laisvė - tai piliečių subjektinė teisė dalyvauti taikiame susibūrime ir laisvai reikšti savo nuomonę bei pažiūras, užtikrinanti asmenybės pilietinio aktyvumo raišką visuomenėje ir valstybėje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000-01-07 nutarimas).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 str. 1 d. numatyta, jog kiekvienas turi teisę laisvai rengti taikius susirinkimus, jungtis į asociacijas kartu su kitais, taip pat teisę steigti ir stoti į profesines sąjungas savo interesams ginti. To paties straipsnio 2 d. įtvirtinta, kad naudojimuisi šia teise negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos atvejus, kuriuos numato įstatymas ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės saugumo interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, gyventojų sveikatai ir dorovei ar kitų asmenų teisėms bei laisvėms apsaugoti. Šis straipsnis nekliudo įvesti teisėtus naudojimosi šia teise apribojimus asmenims, tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose, policijoje ar valstybės valdymo organuose (2 d.). Iš pastarosios Konvencijos nuostatos matyti, kad šios teisės apribojimai gali būti susiję tik su siekiu apsaugoti kitus įstatymų saugomus gėrius.

Europos žmogaus teisių teismas, aiškindamas Konvencijos 11 str., yra pasisakęs, kad kai susirinkimų dalyvių veiksmai nėra susiję su smurto naudojimu, valdžios institucijoms svarbu parodyti tam tikrą pakantumo laipsnį taikiems susirinkimams, jeigu susirinkimų laisvė, garantuojama Konvencijos 11 str., nėra apskritai ribojama (Nurettin Aldemir and Others v. Turkey, nos. 32124/02, 32126/02, 32129/02, 32132/02, 32133/02, 32137/02 and 32138/02, § 46, 18 December 2007). Laisvė dalyvauti taikiame susibūrime, ne taip, kaip uždraustoje demonstracijoje, yra tokia svarbi, kad jos negalima varžyti, jeigu suinteresuotasis pats tokiomis aplinkybėmis nepadaro smerktino veiksmo (Cour eur. D. H., arret Ezelin du 26 avril 1991, série A no 202).

Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad lietuviškos apeigos „Pučiant drąsą“ Vidaus reikalų ministrui, kurių metu dalyviai neprotestuodami, energingai neprieštaraudami, viešai vidaus ministro nekritikuodami, naudodami atitinkamą atributiką, stengdamiesi Vidaus reikalų ministrą paveikti žodžiais, muzika, naudodami tam tikrus ženklus (simbolius) ir reikmenis, pažeidė kitų asmenų teises ir laisves, viešąją rimtį ir tvarką ar sukėlė kokias nors kitas neigiamas pasekmes, todėl teigti, kad buvo būtinybė taikyti tam tikrus apribojimus taikiam žmonių susibūrimui, nėra jokio pagrindo. Be to, byloje nustatyta, jog dalyje renginio dalyvavo ir pats ministras A. M., kuris buvo išėjęs į gatvę, paspaudė keliems asmenims rankas, išklausė jam skaitomo teksto, vėliau pakvietė juos pratęsti Vidaus reikalų ministerijoje prie kavos puodelio. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nors minėtų apeigų metu susirinkę asmenys buvo ant šaligatvio prie pat Vidaus reikalų ministerijos įėjimo, prie Vidaus reikalų ministerijos iškabos, ir šis atstumas yra mažesnis kaip 25 metrai nuo pagrindinio įėjimo į Vidaus reikalų ministerijos pastatą (Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 6 str. 4 d.), tačiau apeigų dalyviai pėstiesiems netrukdė, paliko atviras duris, per jas netrukdomai vaikščiojo ministras ir kiti pareigūnai, todėl jokių kliūčių nei pėstiesiems, nei Vidaus reikalų ministerijos pareigūnams nesudarė, todėl jie nepadarė jokio smerktino poelgio, valstybės bei visuomenės saugumas, viešoji tvarka pažeisti nebuvo, žmonių sveikatai negrėsė joks pavojus, kitų asmenų teisės ir laisvės nepažeistos.

Įvertinus visas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog neįrodyta, kad D. K. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 188⁷ str. 1 d. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. nutarimas, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla D. K. atžvilgiu nutraukta nesant pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 188⁷ str. 1 d., sudėties, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. nutarimą palikti nepakeistą ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto Trečiojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.