- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-16
- Bylos Nr.
- 1A-508-361-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-46-3-00002-2011-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys (pirm.), Remigijus Preikšaitis, Aurelija Sadauskaitė
- Nukentėjusysis
- G. Š.
- Kaltinamasis
- S. J.
- Advokatai
- Juozapas Surblys, Daiva Rocevičienė
- Kategorijos
Teisėja L. Bajorinienė Teisminio proceso Nr. 1-46-3-00002-2011-0
2011 m. birželio 16 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios G. Š. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo S. J. pagal BK 154 str. 1 d., 155 str. 2 d. išteisinta, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nuosprendžiu G. Š. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. J. buvo kaltinama, bet išteisinta dėl to, kad 2009 m. birželio 26 d., apie 9 val., Gedimino g. 17, Tauragės mieste, Tauragės apskrities policijos komisariato tarnybinėse patalpose apklausta kaip liudytoja baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl J. Š. žūties, atsakydama į Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjos L. Š. pateiktus klausimus nurodė, kad G. Š. netinkamai elgiasi su jos nepilnamečiu sūnumi M. J., girdo jį, suteikia jam nakvynę, kartu su juo girtauja, duoda jam pinigų už tai, kad jis tyrimo metu pateiktų jai naudingus parodymus, nustatinėja jį prieš motiną, tuo S. J. paskleidė apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją, ją pažemino bei neviešai įžeidė, sumenkino.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu privati kaltintoja ir nukentėjusioji G. Š. prašo nuosprendį panaikinti ir S. J. priimti apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant S. J. kalta pagal BK 154 str. 1 d., 155 str. 2 d., pripažinti ją, G. Š., nukentėjusiąja ir civiline ieškove, o S. J. civiline atsakove, iš S. J. priteisti 7000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad dėl S. J. įžeidimų, ypač kaltinimų, susijusių su nepilnamečiu, patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, iki šiol geria vaistus. Nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai ir nekvalifikuotai įvertino S. J. veiksmus. G. Š. apeliaciniame skunde teigia, kad S. J. ją jau keleri metai užsipuola gatvėje, šmeižia bei įžeidinėja, šiuos faktus patvirtina nuolatiniai konfliktų liudytojai E. G., V. G., M. J., O. G., kiti liudytojai, kurie nebuvo iškviesti į teismą, nors buvo prašoma juos apklausti. Teismas neapklausė V. G., M. J. ir rėmėsi tik ankstesniais jų paaiškinimais. Be to, nors S. J. apylinkės teisme aiškino, kad įžeisti ar pažeminti nenorėjo, tiesiog ją ne taip suprato kvotėja, ne taip užrašė jos parodymus, liudytojos apklausos protokolo ji neskaitė, tik pasirašė, tačiau teismas nematė būtinumo pasikviesti tyrėją L. Š. ir nustatyti tikrąsias aplinkybes ir tiesą.
Apeliantė nurodo, kad nesutinka su teismo nuostata, jog S. J. nenorėjo jos įžeisti, kad tai buvo skirta tik ikiteisminio tyrimo pareigūnei ir tai tik atsakant į užduotus klausimus, kadangi ir iki oficialios apklausos, ir po jos S. J. šmeižimus ir įžeidimus kartojo ir kartoja nuolat, tą paliudijo ir paliudys anksčiau išvardyti asmenys, kiti kaimynai. Be to, S. J. apklausos metu nurodė, kad sūnus ne kartą yra sugrįžęs iš jos, G. Š., apsvaigęs nuo alkoholio, girdomas alkoholiu, ji pati su juo geria, nustatinėja prieš motiną, duoda pinigų už palankius parodymus, nors nėra to mačiusi ar girdėjusi, visi liudiję asmenys nurodė, kad niekada nėra matę nei jos, G. Š., girtos, nei tuo labiau geriančios su S. J. sūnumi M. J.. Tokius parodymus S. J. davė tyčia ir sąmoningai iškreipdama faktus ir duomenis, tyčia šmeiždama, pažemindama ir įžeisdama. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra nurodęs, kad teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus vienas svarbiausių demokratinės visuomenės pagrindų, tačiau, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Tai reiškia, kad asmuo, įgyvendindamas savo teises bei laisves, taip pat ir teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, turi neperžengti jų įgyvendinimo ribų, antraip bus pažeistos kito asmens teisės ir laisvės, ginamos įstatymo, ir kils atsakomybės klausimas. G. Š. apeliaciniame skunde pažymi, kad, pateikdama klaidingus faktus apie ją, S. J. jai priskyrė bruožus ir poelgius, diskredituojančius kaip asmenį. Tokiais veiksmais buvo pažeista pusiausvyra tarp teisės (laisvės) reikšti nuomonę ir šios teisės ribojimo, ginant kritikuojamo asmens teises. Šią žeminančio pobūdžio tikrovės neatitinkančią informaciją S. J. paskleidė tyčia, todėl manytina, kad jos veika yra nusikalstama ir kvalifikuotina pagal BK 154 str. 1 d.
Apeliantė nurodo, kad, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika analogiškose bylose, mano, kad S. J. pasisakymas apklausos kaip liudytojos metu nėra vien nuomonės išsakymas, kaip įvertino apylinkės teismas. Deja, apylinkės teismas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus ignoravo ir savaip, neobjektyviai įvertino esančius byloje įrodymus, dėl to buvo priimtas nepagrįstas išteisinamasis nuosprendis. BK 154 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse diskredituojančią informaciją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarime Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7¹ straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ išaiškinta, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse kasacinėse bylose Nr. 2K-295/2005, 2K-7-545/2005, 2K-592/2006 yra nurodęs, kad būtinas veikos objektyvusis požymis yra tas, kad paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Paskleidimas – tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui (šiuo atveju – tyrėjai). Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą ir kt. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia aiškiai melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Pažymėtina, kad įžeidimas, numatytas BK 155 str. 2 d., yra neviešas kito žmogaus įžeidimas, šiuo atveju pažeminimas, padarytas raštu. Įžeidimas raštu yra neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse (konkrečiu atveju – tyrėjos), kito žmogaus prestižo paniekinimas. Šiuo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant, atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes. G. Š. apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį, kad Tauragės apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja Aušra Lodienė 2010-10-28 nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą bei Tauragės rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras Gražvydas Žebelys 2010-11-11 nutarime atsisakyti tenkinti skundą konstatavo, kad S. J. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos požymius, numatytus BK 154 ir 155 straipsniuose, ir nurodė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Nėra surinkti visi galimi įrodymai ir apklausti liudytojai.
Teismo posėdyje privati kaltintoja ir nukentėjusioji bei jos atstovė advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, juos tinkamai įvertino ir padarė pagrįstas bei faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl to, jog S. J. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo požymių.
G. Š. apeliaciniame skunde teigia, kad ją S. J. jau keleri metai užsipuola gatvėje, šmeižia, įžeidinėją, tą gali patvirtinti liudytojai. Iš tokių apeliantės argumentų galima manyti, jog šalis sieja priešiški santykiai, tačiau egzistuojantys nesutarimai patys savaime nėra S. J. kaltės įrodymas. G. Š. kaltinimai S. J. šioje privataus kaltinimo byloje pagal BK154 str. 1 d. ir BK 155 str. 2 d. susiję su pastarosios kaip liudytojos apklausa 2009-06-26 Tauragės AVPK. Taigi būtent šios apklausos metu S. J. pasakyti teiginiai vertinami sprendžiant G. Š. kaltinimų pagrįstumą.
Pirmosios instancijos teismas posėdyje ištyrė S. J. 2009-06-26 liudytojo apklausos protokolą. Iš jo turinio matyti, kad S. J. paaiškino, jog jos sūnus yra problematiškas, prieš ketverius metus pradėjo bendrauti su G. Š. ir J. Š., pas juos lankydavosi ir keletą kartų buvo negrįžęs namo. S. J. apklausoje taip pat nurodė, jog jos sūnų G. Š. nuolat pas save kviečiasi, šis kartą net kelias paras negrįžo namo, iš G. Š. sūnus ne kartą grįžo išgėręs alkoholio, parsineša cigarečių, svogūnų laiškų, mano, jog G. Š. duoda ir pinigų, iš aplinkinių žmonių sužinojo, jog G. Š. davė sūnui pinigų dėl naudingų parodymų davimo J. Š. mirties aplinkybių tyrimo byloje, sūnus pyksta, kai jam draudžiama bendrauti su G. Š.. Atsakydama į tyrėjos klausimą S. J. nurodė mananti, jog sūnui su G. Š. bendrauti patinka turbūt todėl, kad ten gauna išgerti alkoholio, gauna pinigų ir gali ten nedraudžiamas būti. Šiuos liudytojos S. J. apklausoje duotus parodymus nėra pagrindo vertinti kaip G. Š. šmeižimą. Kaip nurodoma ir skundžiamame nuosprendyje, pagal objektyviuosius požymius šmeižimu (BK 154 str.) laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Paskleisdamas informaciją, kaltininkas turi suvokti, kad jo skleidžiamos žinios neatitinka tikrovės ir gali paniekinti ar pažeminti asmenį, pakirsti pasitikėjimą juo. Nuomonė apie tam tikrą informaciją – tai faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, todėl nuomonė nelaikoma žinia, jei pareikšta nuomone nepaskleidžiama nauja informacija.
Kaip matyti iš teismo posėdyje apklaustų asmenų parodymų, S. J. teiginiai apie G. Š. ir M. J. bendravimą nėra aiškiai neatitinkantys tikrovės, klaidingi, galintys pakirsti pasitikėjimą ar pan. Pati G. Š. posėdyje parodė, jog M. J. lankydavosi pas ją namuose, padėdavo ūkio darbuose, už padarytus darbus duodavo M. J. pinigų, pavalgyti, daržovių, pas ją M. J. nenakvojo ir negirtavo, kiti asmenys (R., R., G.) yra pas ją per audrą nakvoję daržinėje, matydavo, jog visi jaunuoliai iš pajūrio grįždavo apsvaigę, turėdavo alaus, pinigų už parodymus nedavė (b. l. 62). Taigi G. Š. patvirtino dalį S. J. apklausoje nurodytų aplinkybių – M. J. lankymąsi jos, G. Š., namuose, gaunamą maistą, pinigus, taip pat tai, jog pati yra mačiusi jaunuolius, grįžtančius apsvaigusius. Tai, jog S. J. liudytojo apklausoje nurodė, kad sūnui pas G. Š. turbūt patinka būti dėl to, jog gauna alkoholio, be to, sūnus parsineša cigarečių, vertintina tik kaip išsakyta neigiama nuomonė apie jai nepriimtiną sūnaus ir G. Š. bendravimą, kurio egzistavimą patvirtino ir pati G. Š.. S. J., žinodama, jog sūnus lankosi pas G. Š., gauna pinigų, netinkamo sūnaus elgesio (girtavimo, negrįžimo namo) priežastimi galėjo laikyti būtent G. Š., tokią nuomonę ji išsakė ir tyrėjai per apklausą. Dėl teiginių apie pinigus už palankius parodymus teisme S. J. paaiškino, jog nieko tokio nesakė, tyrėja galėjo neteisingai užrašyti, o net jeigu ir sakė, tai ji, kaip matyti iš liudytojo apklausos protokolo, dėstė ne savo, o iš kitų asmenų išgirstą nuomonę, ką ji per minėtą liudytojo apklausą ir pabrėžė. Taigi nėra pagrindo manyti, jog S. J., apklausiama kaip liudytoja ikiteisminiame tyrime, siekė apie G. Š. paskleisti iškreiptus, tikrovės neatitinkančius, diskredituojančius duomenis ir taip pastarąją apšmeižti. Apylinkės teismo nuosprendyje teisingai pastebėta ir tai, jog pati G. Š. prisideda prie to, jog 2009-06-26 S. J. apklausos turinys būtų paviešintas, kadangi liudytojas E. G. patvirtino, jog jam G. Š. davė paskaityti apklausos protokolą, toks G. Š. elgesys tik prisideda prie to, jog, kaip ji pati nurodė teisme, kaimynai ją apkalbėtų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vertinti S. J. 2009-06-26 apklausos metu išsakytus teiginius kaip šmeižtą nėra pagrindo.
Taip pat nėra pagrindo manyti, jog S. J. minėtoje apklausoje išsakyti teiginiai neviešai įžeidė G. Š.. Įžeidimo kaip nusikalstamos veikos vienas iš požymių yra užgaulus kito asmens pažeminimas. Šiuo atveju užfiksuoti S. J. teiginiai, nors G. Š. ir nemalonūs, tačiau išsakyti ne menkinančia, užgaulia, o vis dėlto padoria forma, todėl pagrįstai apylinkės teismo nepripažinti neviešu įžeidimu.
G. Š. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad Tauragės apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėja A. Lodienė 2010-10-28 nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą bei Tauragės rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras G. Žebelys 2010-11-11 nutarime atsisakyti tenkinti skundą, konstatavo, kad S. J. veiksmai atitinka nusikalstamos veikos požymius, numatytus BK 154 ir 155 straipsniuose, ir nurodė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Vien tai, jog pareigūnų procesiniuose sprendimuose užsimenama, kad konkretaus asmens veika atitinka tam tikros nusikalstamos veikos požymius, nesuteikia pagrindo manyti, jog tikrai buvo padaryta nusikalstama veika, kadangi tai konstatuoti gali tik teismas, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, ištyręs įrodymus. Šiuo atveju pareigūnai, įvertinę turimus duomenis, tik nurodė, kaip tiriamos pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl galimo šmeižimo bei įžeidimo, t. y. privataus kaltinimo tvarka, tai, kaip matyti iš bylos medžiagos, G. Š. ir padarė – gindama, jos manymu, pažeistas teises, kreipėsi į teismą privataus kaltinimo tvarka.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios G. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.