- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-01-03
- Bylos Nr.
- A-63-1745-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Laimė Baltrūnaitė
- Pareiškėjas
- J. R.
- Atsakovas
- Migracijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Laimės Baltrūnaitės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. R. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 4 – 10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) Užsieniečių reikalų skyriaus 2007 m. kovo 21 d. sprendimą „Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Kinijos Liaudies Respublikos pilietei J. R.“ (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėja nurodė, kad Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 2007 m. kovo 19 d. raštu Nr. 5-S-2364 buvo prašoma įtraukti ją į asmenų, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą, kadangi ji padarė apysunkį nusikaltimą, kuris kvalifikuojamas kaip tyčinis nusikaltimas. Skundžiamu Sprendimu jai buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2017 m. kovo 21 d. ir jos duomenys buvo įrašyti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą, Migracijos departamento 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu jos duomenys buvo įtraukti į Šengeno informacinę sistemą. Paaiškino, kad ji į Lietuvą atvyko 1991 m., 2000 m. susituokė su Lietuvos Respublikos piliečiu E. R. (E. R.). Nuo 2000 m. birželio 14 d. iki 2003 m. birželio 12 d. ji gyveno Lietuvos Respublikoje, turėdama leidimą laikinai gyventi. Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. gegužės 21 d. nutartimi ji pripažinta kalta padariusi Baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 2 dalyje nustatytą nusikaltimą. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. vasario 22 d. sprendimu ji kaip neteisėtai esanti Lietuvos Respublikoje buvo sulaikyta ir apgyvendinta Užsieniečių registracijos centre. Migracijos departamentas 2006 m. spalio 6 d. priėmė sprendimą grąžinti ją į Kinijos Liaudies Respubliką. Pažymėjo, kad po grąžinimo į Kiniją jai nebuvo taikomas Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 133 straipsnyje nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, atsižvelgiant į tai, kad ji pareiškė norą būti grąžinta į Kinijos Liaudies Respubliką ir kad Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis. Nurodė, kad Policijos departamentas 2007 m. kovo 19 d. raštu pateikė Migracijos departamentui išvadą, kuria siūlė uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą. Apie Sprendimą jai tapo žinoma tik 2009 m. birželio 18 d. Paaiškino, kad 2008 m. spalio 7 d. Lenkijos Respublika išdavė jai leidimą gyventi iki 2013 m. sausio 2 d., ji gyveno Lenkijoje, laikydamasi teisės aktų nustatytų reikalavimų. 2009 m. gegužės pabaigoje ji atvyko į Lietuvą, nes mirė jos vyras E. R.. Pareiškėja nurodė, kad Migracijos departamento Sprendimas prieštarauja konstituciniams teisėtų lūkesčių, protingumo, teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principams. Pažymėjo, kad jai atlikus laisvės atėmimo bausmę, buvo nuspręsta grąžinti ją į Kinijos Liaudies Respubliką, neuždraudžiant jai atvykti į Lietuvos Respubliką. Nepasikeitus faktinėms aplinkybėms, ji manė, kad turi teisę sugrįžti į Lietuvą, todėl, priimant priešingą Sprendimą, buvo pažeisti jos teisėti lūkesčiai. Teigė, kad jos teisės buvo pažeistos ir neinformuojant jos apie priimtą Sprendimą, apie kurį ji sužinojo atsitiktinai. Pažymėjo, kad Sprendimas pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 1 dalies, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 13 straipsnio, Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo nuostatas. Pabrėžė, jog ji jau yra atlikusi bausmę ir negali būti baudžiama antrą kartą. Dėl skundžiamo Sprendimo ji patiria neproporcingai didelių teisų suvaržymų. Pažymėjo, kad Sprendimas grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriais remiantis priimtas 2006 m. spalio 6 d. sprendimas leisti jai atvykti į Lietuvos Respubliką. Nurodė, jog jos elgesys nuo Migracijos departamento 2006 m. spalio 6 d. sprendimo leisti jai atvykti į Lietuvos Respubliką buvo nepriekaištingas, ji nepadarė jokių neteisėtų veikų. Skundžiamas Sprendimas priimtas neatsižvelgiant į aplinkybę, kad Lietuvoje gyveno jos sutuoktinis, kuris buvo Lietuvos Respublikos pilietis, Sprendime nenurodyti faktai, pagrindžiantys jos keliamą grėsmę viešajai tvarkai. Pažymėjo, kad skundžiamas Sprendimas buvo priimtas Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus, o priešingas 2006 m. spalio 6 d. sprendimas – Migracijos departamento, t. y. aukštesnio administravimo subjekto.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 47 – 50) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, jog pareiškėja nuo 2000 m. birželio 14 d. iki 2003 m. birželio 12 d. gyveno Lietuvoje, turėdama leidimą laikinai gyventi. Lietuvos apeliacinis teismas 2003 m. gegužės 21 d. nutartimi pripažino pareiškėją kalta padarius Baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 2 dalyje nustatytą veiką. 2003 m. birželio 12 d. buvo nuspręsta atsisakyti išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2006 m. spalio 6 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą grąžinti pareiškėją į Kinijos Liaudies Respubliką. Pažymėjo, kad 2007 m. kovo 20 d. Migracijos departamentas gavo Policijos departamento 2007 m. kovo 19 d. teikimą Nr. 5-S-2364 dėl pareiškėjos įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą. Šis teikimas buvo motyvuotas tuo, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, nes 2003 m. gegužės 21 d. Lietuvos apeliacinis teismas ją nuteisė už apysunkio nusikaltimo, kvalifikuojamo kaip tyčinis, padarymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A-7-13-05 pagal pareiškėjos skundą dėl Migracijos departamento sprendimo atsisakyti išduoti jai leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje konstatavo, kad pareiškėja kelia realią grėsmę viešajai tvarkai. Teigė, kad pagal Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, nuostatas Migracijos departamentas neprivalėjo supažindinti pareiškėjos su Sprendimu. Manė, jog pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Sprendimas prieštarauja aukštesnio administracinio valdymo subjekto priimtam aktui, kadangi Migracijos departamentas nėra toks subjektas, Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrius yra departamento struktūrinis padalinys, kurio priimti sprendimai turi tokią pačią teisinę galią, kaip ir Migracijos departamento vardu priimti sprendimai. Nurodė, kad Migracijos departamento 2006 m. spalio 6 d. sprendimas ir skundžiamas Sprendimas yra savarankiški dokumentai, neturintys vienas kitam įtakos.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. sausio 21 d. sprendimu (b. l. 88 – 91) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 133 straipsnio 1 dalį užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti Lietuvos Respublikos vizą ar ji buvo panaikinta, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, taip pat grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, kuris bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, kurio atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje grėstų valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką apibrėžtą arba neapibrėžtą laiką. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą sudaro ir tvarko Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas.Pažymėjo, kad Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo sudarymą ir tvarkymą reglamentuoja Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės). Sąrašo paskirtis – kaupti, naudoti ir teikti sąrašo duomenis, atlikti kitus teisės aktų nustatytus tvarkymo veiksmus su sąrašo duomenimis, kurių pagrindu siekiama užkirsti kelią atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje nepageidaujamas. Sąrašą tvarko Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos. Į sąrašą duomenys įrašomi Migracijos departamento priimtų sprendimų uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindu. Pagal Taisyklių 6 punktą į sąrašą įrašomi šie užsieniečio duomenys: vardas (-ai), pavardė (-ės), užsienio valstybės suteiktas asmens kodas (jeigu užsienietis atvyko iš valstybės, kurioje asmens kodas yra vartojamas), gimimo data, gimimo vieta, lytis, pilietybė (-ės), nuolatinės gyvenamosios vietos užsienyje adresas (jeigu žinomas), užsieniečio paso arba jį atitinkančio kelionės dokumento pavadinimas, užsieniečio paso arba jį atitinkančio kelionės dokumento serija, numeris, išdavimo data, valstybė, išdavusi šį dokumentą, jo galiojimo laikas. Pažymėjo, kad pagal Taisyklių 8 punktą duomenys, nurodyti šių Taisyklių 6 punkte, juos pagrindžiantys dokumentai Migracijos departamentui teikiami esant bent vienam Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnio 1 dalyje nurodytam pagrindui – kartu su šį pagrindą patvirtinančiais dokumentais ir (arba) kompetentingų valstybės institucijų ar įstaigų motyvuotomis išvadomis dėl grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Pagal Taisyklių 9.1 punktą duomenis, juos pagrindžiančius dokumentus, uždraudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą patvirtinančius dokumentus ir (arba) motyvuotas išvadas dėl grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai teikia Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, teritorinės ir specializuotos policijos įstaigos. Byloje nustatyta, kad 2007 m. kovo 20 d. atsakovas gavo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2007 m. kovo 19 d. raštą Nr. 5-S-2364 „Dėl Kinijos Liaudies Respublikos pilietės J. R. įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą“. Rašte nurodyta, kad pareiškėja 2004 m. lapkričio 15 d. Vilniaus apygardos teismo buvo nuteista pagal Baudžiamojo kodekso 192 straipsnio (neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną) 1 dalį, 22 straipsnio (pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką) 1 dalį 4 metams laisvės atėmimu. Rašte taip pat nurodyta, kad pareiškėja padarė apysunkį nusikaltimą, kuris kvalifikuojamas kaip tyčinis nusikaltimas, todėl jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gresia viešajai tvarkai. Policijos departamentas prašė, remiantis Taisyklių 8 punktu ir 9.1 punktu, įtraukti pareiškėją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą. 2007 m. kovo 21 d. atsakovas, atsižvelgdamas į Policijos departamento išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2006 m. lapkričio 28 d. redakcija) 133 straipsnio 1 dalimi, priėmė sprendimą Nr. (15/5-8)4U-17 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2017 m. kovo 21 d. Teismo vertinimu, pagal Taisyklių nuostatas Migracijos departamentas neprivalėjo supažindinti pareiškėjos su Sprendimu. Laikė, jog pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Sprendimas prieštarauja aukštesnio administracinio valdymo subjekto priimtam aktui, nes Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyrius yra departamento struktūrinis padalinys, kurio priimti sprendimai turi tokią pačią teisinę galią, kaip ir Migracijos departamento vardu priimti sprendimai. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2005 m. sausio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-13/2005 konstatavo, kad užsieniečių apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ne tik paminėtos teisės normos, bet ir Europos žmogaus teisių teismo praktikoje suformuluoti teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos principai, kuriais yra pripažįstamos plačios valstybės teisės renkantis apsaugos priemones tais atvejais, kai valstybėje gyvenantis užsienietis padaro sunkių nusikaltimų, tačiau jas taikant būtina atsižvelgti į užsieniečio ryšius su tokia šalimi bei įvertinti, ar tokios priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams (Europos žmogaus teisių teismo 2003 m. byla Mokrani v. Prancūziją). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 18 d. nutartyje konstatuota, kad pareiškėja nuteista už tai, jog ji organizavo neteisėtą užsieniečių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Tai liudija, jog pareiškėja nepaiso vertybių, kuriomis grindžiamas valstybės ir visuomenės gyvenimas, dėl to yra pagrindas manyti, jog tolesnis jos gyvenimas Lietuvoje kelia realią grėsmę viešajai tvarkai, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad atsakovas konkrečiai neįvardijo, kuo gresia jos buvimas Lietuvoje viešajai tvarkai. Teismo nuomone, skundžiamas Sprendimas nepažeidžia siekiamo visuomenės saugos tikslo ir užsieniečio asmeninių interesų suvaržymo proporcingumo principo. Vertindamas pareiškėjos argumentus, kad ji atliko bausmę, todėl negali kelti grėsmės viešajai tvarkai, teismas nurodė, kad atsakovas priimdamas tokį sprendimą neturėjo atsižvelgti į laikinus asmens laisvės apribojimus, o privalėjo konstatuoti, ar užsieniečio atvykimas ir gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia realią grėsmę viešajai tvarkai. Pažymėjo, kad nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimas ir teisės atvykti į šalį realizavimas yra skirtingi teisiniai santykiai, o asmens laikinas izoliavimas nuo visuomenės nepaneigia užsieniečio gyvenimo šalyje grėsmės viešajai tvarkai fakto pasibaigus laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikui. Pastebėjo, jog pareiškėja pateikė teismui Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2004 m. gegužės 12 d. raštą Nr. (09)-18-309-306, kuriame nurodyta, kad ji turi galimybių ir norą padėti teisėsaugos institucijoms tiriant nusikalstamas veikas, tikėtina, kad ji ateityje nedarys teisės pažeidimų, nes siekia toliau gyventi Lietuvoje. Šis raštas rašytas tuo metu, kai pareiškėja atlikinėjo bausmę Panevėžio moterų kalėjime ir jos judėjimo laisvė buvo suvaržyta (tai nurodyta pačiame rašte), todėl jis, teismo vertinimu, nepaneigia atsakovo Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėjo, jog skundžiamo Sprendimo priėmimo procedūrų metu (2007 m. kovo 19 d.) Policijos departamentas nurodė, kad pareiškėjos gyvenimas šalyje kels grėsmę viešajai tvarkai, todėl teismas atmetė pareiškėjos skundo argumentą, kad Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas 2004 m. gegužės 12 d. raštu Nr. (09)-18-309- 306 nustatė, jog jos buvimas Lietuvoje nesudaro grėsmės viešajai tvarkai. Teismo manymu, pareiškėja nepagrįstai teigė, kad skundžiamu Sprendimu jai buvo paskirta dviguba nuobauda. Pažymėjo, kad pareiškėja buvo nubausta už nusikaltimų padarymą ir visiškai atliko jai paskirtą bausmę. Draudimas jai atvykti į Lietuvos Respubliką neturi nieko bendro su nubaudimu, nes tokiu sprendimu siekiama užkirsti kelią atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje nepageidaujamas. Pabrėžė, jog kadangi Migracijos departamentas gavo iš kompetentingos valstybės institucijos motyvuotą raštą dėl grėsmės viešajai tvarkai, 2007 m. kovo 21 d. buvo priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas pareiškėją įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą. Priimdamas skundžiamą Sprendimą, Migracijos departamentas nepažeidė įstatymo reikalavimų, neviršijo kompetencijos, todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos skundas yra nepagrįstas.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 94 – 98) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą ir priimdamas skundžiamą sprendimą nukrypo nuo principo, jog esant nacionalinės teisės normos ir ES teisės normos kolizijai, turi būti taikoma ES teisės norma. Nors pareiškėjos atstovai teismo posėdžio metu rėmėsi 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/38/EB pareiškėjai suteiktomis teisėmis, tačiau pirmosios instancijos teismas jų netaikė, suteikdamas pirmumą direktyvai prieštaraujančioms Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, nuostatoms bei pažeisdamas pareiškėjos teises ir teisėtus interesus.
2. Teismo išvada, kad aplinkybė, jog pareiškėja buvo nuteista už tai, kad ji organizavo neteisėtą užsieniečių gabenimą per Lietuvos Respublikos sieną, yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, bei skundžiami Migracijos ir Policijos departamentų sprendimai yra tiesiogiai prieštaraujantys 2004/38/EB direktyvos 27 straipsnio 2 daliai, kurioje numatyta, kad buvę kriminaliniai nusikaltimai patys savaime negali būti judėjimo ir gyvenimo šalyje laisvės ribojimo priežastimi.
3. Teismas nepaisydamas ES teisinės sistemos nuostatų padarė klaidingą išvadą, jog Migracijos departamentas neprivalėjo supažindinti pareiškėjos su 2007 m. kovo 21 d. sprendimu. Veikdamas tokiu būdu teismas dar kartą nukrypo nuo ES teisės viršenybės principo ir pažeidė 2004/38/EB direktyvos 30 straipsnio 1 dalį, kuriame numatyta valstybės institucijų pareiga informuoti asmenį apie sprendimą, varžantį jo judėjimo laisvę. Migracijos departamento pareigą vadovautis ES teisės normomis numato ne tik ETT praktikoje suformuotos nuostatos – tokia pareiga numatyta ir Migracijos departamento nuostatų 2 punkte bei Migracijos departamento reglamento 2 punkte.
4. Migracijos departamentas atlikdamas jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir priimdamas sprendimus savo veikloje privalo vadovautis teisėtumo principu ir jo nepažeisti. Tokią pareigą nustato Migracijos departamento reglamento, patvirtinto Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 3K-12, 3 punktas. Migracijos departamentas priimdamas 2007 m. kovo 21 d. sprendimą, kuriuo uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvą, tokios pareigos nesilaikė. Migracijos departamentas gavęs Policijos departamento 2007 m. kovo 19 d. išvadą, privalėjo patikrinti, ar minėta išvada yra teisėta ir teisinga, nepažeidžianti įstatymų ir kitų teisės aktų ir tik įsitikinęs, kad išvada yra tiek teisinga, tiek teisėta, Migracijos departamentas gali priimti tokį, išimtinai asmens teises varžantį sprendimą.
5. Migracijos departamentas priimdamas 2007 m. kovo 21 d. sprendimą, kuriuo uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, privalėjo tikrinti tokio sprendimo atitiktį proporcingumo principo reikalavimams. Migracijos departamentui tokia pareiga kyla ne tik iš bendrųjų teisės principų bei direktyvos 2004/38/EB nuostatų, bet ir iš Migracijos departamento reglamento, patvirtinto Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2005 m. sausio 24 d. įsakymu Nr. 3K-12, 3 punkto reikalavimų. Migracijos departamentas galėjo priimti tokio pobūdžio sprendimą pareiškėjos atžvilgiu tik grįsdamas uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką priemonės taikymą pareiškėjos asmens elgesiu, o ne bendrosios prevencijos sumetimais. Tuo tarpu tiek Policijos departamento išvada, tiek Migracijos departamento sprendimas yra grindžiami vieninteliu argumentu – kriminalinio nusikaltimo praeityje padarymu. Toks motyvas negali būti laikomas išimtinai asmens elgesio grindimu, nes pareiškėja, tiek bausmės atlikimo metu, tiek po bausmės atlikimo elgėsi nepriekaištingai, nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, t. y. savo elgesiu po nusikaltimo padarymo nesudarė pagrindo manyti, kad ji galėtų atitinkamai pasielgti ir ateityje.
6. Tiek Migracijos departamento sprendimas, uždraudžiantis pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, tiek Policijos departamento išvada, kurios pagrindu buvo priimtas minėtas sprendimas, yra neišsamūs, neaiškūs, dviprasmiški. Vadovaujantis minėtais valstybinių institucijų aktais neaišku, kokiais motyvais remiantis (išskyrus kriminalinio nusikaltimo praeityje padarymą), buvo suformuotas ginčijamas draudimas. Migracijos departamentas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 18 d. nutartimi sprendimuose nesirėmė, be to, jau po minėtos teismo nutarties įsiteisėjimo, t. y. 2006 m. spalio 6 d. buvo priėmęs sprendimą, kuriuo grąžino pareiškėją į Kinijos Liaudies Respubliką, tačiau nustatė, kad ji nekelia grėsmės Lietuvos Respublikai. Todėl egzistuojant tokiai teisinei situacijai, kai aplinkybėms nesikeičiant ta pati institucija priėmė du visiškai skirtingus sprendimus ir juos grindė analogiškais argumentais, akivaizdu, kad pareiškėja negali suvokti, kodėl tokie patys motyvai lėmė tiek jos asmenybės nepavojingumo Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir saugumui, tiek pavojingumo Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir saugumui nustatymą.
7. Teismo sprendime cituojama EŽTT 2003 m. byla Monkrani v. Prancūzija neturėtų būti taikoma analizuojant pareiškėjos bylą, nes minėtame sprendime sprendžiamas klausimas, susijęs su kišimusi į asmeninį ir šeimos gyvenimą. Tuo tarpu pareiškėja nekvestionuoja klausimo dėl kišimosi į jos šeimos ar asmeninį gyvenimą, bet skundžia Migracijos departamento sprendimą remdamasi konkrečiais teisės aktų pažeidimais bei proporcingumo principo pažeidimu. Be to, netgi jei ir minėtas EŽTT sprendimas būtų taikomas, teismas ginčijamame sprendime cituodamas aukščiau aptartą EŽTT bylą pateikė taisyklę, taikomą užsieniečiams, padariusiems sunkius nusikaltimus. Tuo tarpu pareiškėja yra padariusi nusikaltimą, kuris kvalifikuojamas kaip apysunkis.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 101 – 104) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
1. 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje yra perkelta į Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) tinkamai (Komisija nėra pateikusi pastabų dėl pareiškėjos skunde nurodytų direktyvos nuostatų netinkamo perkėlimo) bei nepraleidus nustatyto direktyvos perkėlimo termino. Taigi taikyti minėtą direktyvą tiesiogiai teismas neturėjo pagrindo, todėl pareiškėjos teiginys, kad teismas pažeidė materialinės teisės normas, yra visiškai nepagrįstas.
2. Duomenys, nurodyti Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 6 punkte, juos pagrindžiantys dokumentai Migracijos departamentui teikiami esant bent vienam Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nurodytam pagrindui – kartu su šį pagrindą patvirtinančiais dokumentais ir (arba) kompetentingų valstybės institucijų ar įstaigų motyvuotomis išvadomis dėl grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (Taisyklių 8 p.). 2007 m. kovo 20 d. Migracijos departamentas gavo Policijos departamento 2007 m. kovo 19 d. teikimą Nr. 5-S-2364 „Dėl Kinijos Liaudies Respublikos pilietės J. R. įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą“. Taigi minėtas Policijos departamento teikimas buvo pateiktas vykdant teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjos teiginys, kad šis teikimas yra neteisėtas, yra teisiškai nepagrįstas.
3. Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus 2007 m. kovo 21 d. sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į kompetentingos institucijos – Policijos departamento – 2007 m. kovo 19 d. teikimą Nr. 5-S-2364 „Dėl Kinijos Liaudies Respublikos pilietės J. R. įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą“, kuris motyvuojamas tuo, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėją Lietuvos apeliacinis teismas 2003 m. gegužės 21 d. nuteisė pagal Baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 2 dalį ketverių metų laisvės atėmimo bausme, ir kad tai yra apysunkis nusikaltimas, kvalifikuojamas kaip tyčinis, pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gresia viešajai tvarkai, bei vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 ir 4 dalimis. Taigi Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus sprendimas yra priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, aiškus ir nedviprasmiškas.
4. Migracijos departamento 2006 m. spalio 6 d. sprendimas Nr. (15/5-12)-14U-8 „Dėl Kinijos Liaudies Respublikos pilietės J. R. grąžinimo į Kinijos Liaudies Respubliką“ ir Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus 2007 m. kovo 21 d sprendimas Nr. (15/5?8) 4U-17 „Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Kinijos Liaudies Respublikos pilietei J. R.“ yra savarankiški, vienas kito neįtakojantys sprendimai. Tai, kad Migracijos departamentas sprendimu Nr. (15/5-12)-14U-8 „Dėl Kinijos Liaudies Respublikos pilietės J. R. grąžinimo į Kinijos Liaudies Respubliką“ neuždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, visiškai nereiškia, kad pareiškėja nekelia/nekėlė grėsmės Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai. Kompetentinga institucija, sprendžianti, ar asmuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, yra Policijos departamentas. Migracijos departamentas, neturėdamas Policijos departamento pateiktos informacijos, savarankiškai nesprendžia, ar asmuo gali kelti/kelia grėsmę viešajai tvarkai. Priimdamas sprendimą dėl asmens grąžinimo Migracijos departamentas nesikreipia į Policijos departamentą dėl grąžinamo asmens keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamojoje byloje ginčijamas Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus 2007 m. kovo 21 d. sprendimas „Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką Kinijos Liaudies Respublikos pilietei J. R.“.
Byloje nustatyta, kad 2006 m. spalio 6 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/5-12)-14U-8 grąžinti pareiškėją į Kinijos Liaudies Respubliką. Šiame sprendime nurodyta, kad pareiškėjai 2003-06-17 sprendimu atsisakyta išduoti leidimą laikinai apsigyventi. 2003-05-21 nuteista pagal LR BK 292 str. 2 d. 4 metams laisvės atėmimo, atliekant bausmę pataisos namuose. Bausmės pabaiga 2006 m. rugsėjo 25 d. 2005-09-25 pareiškėja raštu išreiškė norą būti grąžintai į Kinijos Liaudies Respubliką. Šiame sprendime Migracijos departamentas be kita ko įvertino pareiškėjos teistumą, taip pat ir pareiškėjos šeiminius ryšius ( 2000-09-29 susituokė su Lietuvos Respublikos piliečiu E. R.) ir nusprendė, kad J. R. po grąžinimo į Kinijos Liaudies Respubliką netaikytinas įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnyje numatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką. Taigi, Migracijos departamentas, priimdamas šį sprendimą, įvertino pareiškėjos teistumą bei jos šeiminius ryšius ir neuždraudė J. R. atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja su šiuo sprendimu buvo supažindinta.
Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus vedėjo pavaduotojas, vadovaudamasis policijos departamento 2007-03-19 raštu, kuriame nurodoma, kad J. R. buvo nuteista pagal LT BK 292 str. 1 d. 4 metams laisvės atėmimo, todėl ji kelia grėsmę Lietuvos Respublikos viešėjai tvarkai ir prašoma pareiškėją įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą, priėmė 2007-03-21 sprendimą Nr. (15/5-8)4U-17, kuriuo, vadovaujantis tais pačiais argumentais, kuriais pagrįstas 2006-m. spalio 6 d. sprendimas, neuždraudžiantis pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, J. R. uždraudė iki 2017-03-21 atvykti į Lietuvos Respubliką. Apie šį sprendimą pareiškėjai nebuvo pranešta.
Byloje skundžiamas 2007-03-21 atsakovo sprendimas priimtas praėjus 5 mėnesiams po Migracijos departamento 2006 m. spalio 6 d. sprendimo, kuriuo konstatuota, kad nėra pagrindo pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.
Draudimą užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnis. ( 2004-04-30 įstatymo Nr. IX-2206 redakcija, šio straipsnio turinys nepakito ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu).
Minėto straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti Lietuvos Respublikos vizą ar ji buvo panaikinta, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, taip pat grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, kuris bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, kurio atvykimas į Lietuvos Respubliką ir buvimas joje grėstų valstybės saugumui ir viešėjai tvarkai, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką apibrėžtą arba neapibrėžtą laiką
Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio pirmos dalies nuostatos gali būti netaikomos užsieniečiui, jeigu jis savanoriškai sutiko ir buvo grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę į kurią jis turėjo teisę vykti.
Įvertinus paminėtas įstatymo nuostatas, darytina išvada, kad atsakovas , įvertinęs133 straipsnio 1 dalyje nurodytus atvejus gali uždrausti arba neuždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.
Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas įvertino pareiškėjos atžvilgiu reikšmingas aplinkybes ( padarytą nusikaltimą, šeiminius ryšius) ir 2006-10—06 priėmė sprendimą neuždrausti J. R. atvykti į Lietuvos Respubliką.
Skundžiamas 2007-03-21 sprendimas, grindžiamas tais pačiais argumentais, jame nėra nurodytos naujos ar pirmesniame sprendime neįvertintos aplinkybės, todėl toks sprendimas negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu.
Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 136 straipsnis nustato, kad sprendimai, priimti pagal šį įstatymą, gali būti skundžiami šio įstatymo ir ABTĮ nustatyta tvarka. Taigi šis straipsnis užtikrina pareiškėjai teisę žinoti apie jos atžvilgiu pagal minimą įstatymą priimtus sprendimus, tuo pačiu pasinaudoti teise į gynybą. Pareiškėjai apie skundžiamą sprendimą, priimtą pagal Įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties, pranešta nebuvo .
Teisėjų kolegija sprendžia, kad buvo pažeistas minėtas įstatymas bei sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad tokiu būdu atsakovas pažeidė ne tik paminėtą įstatymą, bet ir 2004/38/EB direktyvos 30 str.1 d., kur numatyta valstybės institucijų pareiga informuoti asmenį apie sprendimą, varžantį jo judėjimo laisvę. Todėl teismo išvada, kad atsakovas neprivalėjo informuoti pareiškėjo apie priimtą sprendimą, yra nepagrįstas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Pastebėtina, kad gero administravimo kodekso, patvirtinto 2007 m. birželio 20 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. 7 ( 2007), 14 straipsnis numato, jog valdžios institucijoms priimant sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių asmenų teises, tokiems asmenims, jei tai nėra akivaizdžiai nebūtina, turi būti suteikta galimybė per protingą terminą ir nacionalinėje teisėje nustatytu būdu išreikšti savo požiūrį, jei prieš tai jiems tokia galimybė nebuvo suteikta. Teisingumo teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę ( pvz. teisingumo Teismo 2002 gruodžio 12 d. sprendimas Distilerie Fratelli Cipriani SpA prieš Ministro delle Finanze ( C-395/00), 51 p.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756?422/2009).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2006 m. spalio 6 d. sprendime tos pačios aplinkybės vertinamos vienaip, o 2007 m. kovo 21 d. sprendime tos pačios aplinkybės vertinamos priešingai, esant nepanaikintam ir nepakeistam pirmesniam sprendimui ir nenurodant kokių nors naujų aplinkybių.
Teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad skundžiamas atsakovo sprendimas, kuriame buvo padaryta paminėta išvada, nėra pakankamai pagrįstas ir motyvuotas, be to, jį priimant buvo pažeistos procedūrinės taisyklės, kurios šiuo atveju turėjo užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Individualus pareiškėjos situacijos tyrimas ir vertinimas, kurio reikalauja teisės aktai, buvo atliktas paviršutiniškai, neišsamiai ir nevisapusiškai. Visa tai šiuo konkrečiu atveju sudaro pakankamą pagrindą skundžiamą sprendimą panaikinti kaip nepagrįstą.
Panaikinus Migracijos departamento 2007 m. kovo 21 d. sprendimą, naikintini ir kiti skunde nurodomi sprendimai, kurie laikytini išvestiniai reikalavimais iš pagrindinio reikalavimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos J. R. skundą patenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimą panaikinti. Priimti naują sprendimą. Panaikinti Migracijos departamento 2007 m. kovo 21 d. sprendimą Nr.(15/5-8)4U-17, 2007 gruodžio 20 d. sprendimą įtraukti Kinijos Liaudies Respublikos pilietę J. R. į Šengeno informacinę sistemą ( C.SIS),
Sprendimas neskundžiamas.