Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Vytautas Zelianka, sekretoriaujant Margaritai Armalienei, dalyvaujant apelianto UAB Credit law“ atstovui advokatui J. S., ieškovui A. U., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovo UAB Credit law“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimo, priimto byloje pagal A. U. ieškinį atsakovui UAB „Credit Law“ dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus m. apylinkės teismas 2013 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Priteisė iš atsakovo UAB „Credit Law“ ieškovo A. U. naudai 2500,00 Lt avansą ir 75,00 Lt žyminį mokestį, iš viso – 2575,00 Lt, taip pat priteisė iš atsakovo į valstybės biudžetą procesinių dokumentų įteikimo išlaidas. Spręsdamas dėl atsakovo civilinės atsakomybės, teismas vertino šias byloje konstatuotas faktines aplinkybes:

1) 2009-03-20 sutarties dėl teisinės pagalbos (toliau – ir Sutarties) sudarymo metu R. K. veikė kaip ieškovo įmonės atstovas – direktorius. Tokią teisę jam suteikė 2009-03-10 Darbo sutartis ir UAB „Credit Law“ įstatai, kurių 32.4 p. nurodyta, jog vadovas veikia bendrovės vardu ir turi teisę vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus sandorius, susijusius su ilgalaikio turto perleidimu, nuoma, įkeitimu, hipoteka, įsigijimu bei kitų asmenų prievolių įvykdymo laidavimu ir garantavimu.

2) 2009-03-20 Sutartį dėl teisinės pagalbos pasirašė ieškovas ir UAB „Credit Law“ vadovas R. K., sutartis patvirtinta UAB „Credit Law“ antspaudu. Taip pat R. K. Sutarties 3 str., reglamentuojančiame apmokėjimo tvarką, patvirtino, jog gavo iš ieškovo 2500 Lt avansą. Byloje duomenų apie tai, kad R. K. parašas buvo suklastotas, nėra.

3) Atsakovas savo įsipareigojimų pagal 2009-03-20 Sutartį neįvykdė. Šios aplinkybės atsakovo atstovas teismo posėdyje neginčijo.

Remdamasis šiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir vadovaudamasis Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 2 d., 4 d., 37 str. 10 d., teismas padarė išvadą, jog R. K., sudarydamas 2009-03-20 Sutartį su ieškovu, veikė teisėtai, kaip įmonės vadovas. Pagal CK 2.82 str. 3 d., 2.4 str. 3 d. nuostatas, Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. 1 ir 2 d., R. K., veikdamas kaip įgaliotas asmuo, turėjo pareigą užpajamuoti iš ieškovo gautas lėšas. Tuo tarpu ieškovas nėra įgaliotas asmuo tikrinti ir kontroliuoti atsakovo buhalterijos tvarkymo. Todėl tai, kad R. K. neįnešė į įmonės kasą 2500 Lt, yra įmonės vidaus problema ir tai neatleidžia jos nuo atsakomybės dėl įsipareigojimų pagal Sutartį vykdymo. Teismas taip pat nustatė, jog ieškovas kreipėsi į Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Naujininkų policijos nuovadą su pareiškimu Nr. 10-13-AP-127 dėl sukčiavimo, kurio pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 13-1-00883-10, o iš viso R. K. atžvilgiu yra pradėti 4 ikiteisminiai tyrimai, vyksta jo paieška, yra išduotas Europos arešto orderis. Pasak teismo, nors šie duomenys liudija apie R. K. atžvilgiu vykstantį ikiteisminį tyrimą, teismo nuosprendis jam priimtas nebuvo, todėl atsakovo teiginius, jog ieškovas jau kreipėsi į teismą dėl to paties dalyko, teismas atmėtė kaip nepagrįstus. Atsižvelgdamas į CK 6.38 str., 6.189 str., 6.200 str. 1 d. ir 1.137 str. 2 d., 3 d. nuostatas, teismas priėjo išvados, kad šalių sudaryta Sutartis tapo teisiškai įpareigojančiu aktu, nustatančiu šalims teises ir pareigas, todėl atsakovo atleidimas nuo finansų įsipareigojimų vykdymo pagal šią sutartį pažeistų ieškovo teisėtus interesus. A. S. neįvykdžius, iš jo priteistina ieškovui 2500 Lt, kuriuos pastarasis sumokėjo kaip avansą. Teismas taip pat pažymėjo, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 16 str. 1 d. 5 p. akcininkai turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami atlyginti bendrovei žalą, susidariusią dėl bendrovės vadovo įstatymuose, bendrovės įstatuose nurodytų pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Taigi, atsakovas turi teisę regreso tvarka išsiieškoti iš R. K. įmonės patirtą žalą.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nors apeliantas ir teigia, kad yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (sprendime konstatuota atsakovo teisė regreso tvarka išieškoti iš R. K. įmonės patirtą žalą), apeliacinės instancijos teismas su šia nuomone nesutinka, kadangi toks teismo pasisakymas tėra įstatymų normų citavimas, neturintis prejudicinės reikšmės ir negalintis sukurti teisių ir pareigų bylos dalyviams ar kitiems asmenims (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Taigi, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Kadangi apeliantas kelia klausimus dėl atsakovo tinkamumo šioje byloje, taip pat skundžiamo sprendimo neteisėtumą grindžia netinkamu teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu, netinkamu įrodinėjimo pareigos paskirstymu, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl šių UAB „Credit law“ argumentų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, kadangi nesiaiškino ir netyrė aplinkybių, susijusių su ginčo pinigų sumos perdavimu R. K., pasak apelianto, byloje nėra įrodyta, kad ieškovo A. U. pagal Sutartį perduoti pinigai buvo skirti UAB „Credit law“, o ne jos direktoriui R. K. asmeniškai. Atsakovo teigimu, ieškovas privalėjo įrodyti, kad jis tuos pinigus sumokėjo (pateikti kasos pajamų orderį, pinigų priėmimo kvitą ar pan.). Šie apeliacinio skundo argumentai pripažintini nepagrįstais. Byloje nustatyta, kad pagal 2009-03-20 šalių sudarytą sutartį dėl teisinės pagalbos Nr. 003-03-03-20 (b. l. 94-95) atsakovo įmonė, atstovaujama tuometinio direktoriaus R. K., kurio įgaliojimai patvirtinami 2009-03-10 Darbo sutartimi (b. l. 51-53), bendrovės įstatais (b. l. 40-50), įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, susijusias su skolų iš G. R. išieškojimu, o pastarasis įsipareigojo sumokėti atsakovui honorarą, kurio dydis (50 procentų nuo išieškotos sumos), mokėjimo tvarka, savalaikio neapmokėjimo pasekmės ir kt. numatyti Sutarties 3 str. Nurodyto sutarties straipsnio 1 p. ranka prirašyta, kad vykdytojas (atsakovas) apsiima veikti gavęs 5 000 Lt avansą, bet neišieškojus skolos privalo avansą grąžinti klientui (ieškovui), o po 4 p. prirašyta, jog avanso duota 2 500 Lt. Prie abiejų nurodytų prierašų yra Sutartį pasirašiusio atsakovo direktoriaus parašas. Nors atsakovas ir teigė, kad jo turimame sutarties egzemplioriuje tokių prierašų nėra (b. l. 16, apygardos teismo posėdyje nurodė, kad nėra antrojo prierašo) ir reiškė abejones, ar tikrai Sutartyje pasirašė įmonės direktorius (b. l. 29, 55), tačiau kitas Sutarties egzempliorius į bylą nebuvo pateiktas, atsakovas taip pat nebuvo nei pareiškęs apie įrodymo suklastojimą (CPK 184 str.), nei pateikęs kitų duomenų, kurių pagrindu galima būtų spręsti dėl R. K. parašų netikrumo. Ieškovas, savo ruožtu, nuosekliai tvirtino, kad pinigus (2500 Lt) perdavė tiesiai R. K. ir atsakovas nepateikė įrodymų, kurie šį faktą paneigtų.

Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 4 d. su bendrovės vadovu sudaroma darbo sutartis, o pagal 37 str. 10 d., jis veikia bendrovės vardu ir turi teise vienvaldiškai sudaryti sandorius, išskyrus atvejus, kai bendrovės įstatuose nustatytas kiekybinis atstovavimas bendrovei. Kasacinio teismo jurisdikcijoje daugelį kartų yra pasisakyta, kad juridinio asmens vadovas dalyvauja dvejopo pobūdžio teisiniuose santykiuose – jis yra įmonės valdymo organas ir atstovas, galintis pagal įstatymus veikti įmonės vardu ir jai atstovauti santykiuose su trečiaisiais asmenimis, tačiau jį sieja ir vidiniai teisiniai santykiai dėl vadovavimo įmonei su pačia įmone. Pirmuoju atveju vadovas veikia įmonės vardu, t. y. veikia kaip pati įmonė, o antruoju - vidiniai santykiai su pačia įmone vadovą sieja kaip fizinį asmenį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-06-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2008, ir kt.). R. K. įgalinimai patvirtinti jau minėtais Darbo sutartimi (kuri buvo nutraukta tik 2009-11-30) ir atsakovo Įstatais. Aukščiau nurodytų aplinkybių bei aptarto teisinio reglamentavimo pagrindu apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, kad atsakovo atstovas (direktorius) R. K. sudarydamas su ieškovu Sutartį bei priimdamas iš jo pinigus, veikė teisėtai, įmonės vardu. Taip pat visiškai pritartina pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad ieškovas neatsako už tuometinio atsakovo direktoriaus veiksmus, galimai neįnešus iš ieškovo gautų pinigų į bendrovės kasą, jų neužpajamavus ir pan., nes šie veiksmai neeliminuoja UAB „Credit law“ civilinės atsakomybės dėl Sutarties nevykdymo. Atsakovui nepaneigus fakto, kad ieškovas sumokėjo 2500 Lt, atmestini jo apeliacinio skundo argumentai dėl ieškovo pareigos teikti šį faktą patvirtinančius buhalterinius dokumentus, konstatuojant, kad apylinkės teismas šioje vietoje tinkamai paskirstė ginčo šalims įrodinėjimo pareigą (CPK 178 str.) ir pagrįstai nustatė 2500 Lt perdavimo atsakovui faktą.

Kiti apeliacinio skundo argumentai susiję su ieškovo kreipimusi į ikiteisminio tyrimo instituciją ir civilinio ieškinio pateikimo baudžiamojoje byloje. Atsakovo manymu, teismas nepagrįstai ignoravo jo prašymą kreiptis dėl informacijos, ar buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal ieškovo pareiškimą ir ar pastarasis pateikė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje. Bylos duomenimis nustatyta, kad R. K. atžvilgiu vyko 4 ikiteisminiai tyrimai, kurie 2010 m. lipos mėn. sujungti į vieną bendrą tyrimą, o vienas minėtų tyrimų buvo pradėtas pagal ieškovo A. U. pareiškimą (b. l. 22, 25). Taigi, byloje esant duomenims apie ikiteisminį tyrimą R. K., teismui nebuvo pagrindo kreiptis dėl tokios informacijos gavimo, todėl šioje dalyje apelianto argumentas dėl teismo ignoravimo jo prašymų yra nepagrįstas. Taipogi negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad ieškovas, pareiškęs ieškinį baudžiamojoje byloje, kreipėsi į teismą dėl to paties dalyko (t. y. tos pačios pinigų sumos), kurios pritiesimo siekia šioje civilinėje byloje. Visų pirma, byloje nėra pateikta duomenų, kad ieškovas iš tikrųjų yra pareiškęs civilinį ieškinį minėtame ikiteisminiame tyrime, kadangi ne tik ieškovas neigia šią aplinkybę, bet ir pats atsakovas pripažįsta, kad informacijos apie ieškovo kreipimosi su civiliniu ieškiniu baudžiamojoje byloje negali pagrįsti (b. l. 27, 28). Antra, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei ją nagrinėjant apeliacine tvarka, ne tik kad nebuvo ir nėra priimtas įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis, kuriuo būtų išspręstas klausimas dėl šio ginčo dalyką sudarančios pinigų sumos priteisimo ieškovui, bet ir iš viso nėra pasiekusi teismą baudžiamoji byla, kurioje būtų kaltinamas R. K. (nustatyta teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis). Trečia, ieškovo pareikšto ieškinio ikiteisminiame tyrime faktas savaime nesudarytų pagrindo nepriimti arba atmesti ieškinio reikalavimą nagrinėjamoje civilinėje byloje (CPK 5 str. 1 d., BPK 112 str. 4 d.).

Nagrinėjamuoju atveju šalių sulygtas avansas suprantamas kaip ieškovo išankstinis mokėjimas už paslaugas, kurias atsakovas įsipareigojo pradėti atlikti tik gavęs visą avanso sumą ir privalo grąžinti šių paslaugų neatlikęs (neišieškojus skolos ieškovo naudai). Taip pat nustatyta, kad ieškovas sumokėjo atsakovui tik pusę sutartos avanso sumos ir tai padarė praėjus 3 mėnesiams po Sutartis sudarymo (taip nurodė pats ieškovas). Be to, paties ieškovo pripažinimu, šalių sutartis yra galiojanti, todėl jis pagal Sutarties sąlygas dar yra skolingas atsakovui 2500 Lt avansinio mokėjimo. Abi ginčo šalys pripažįsta, kad 2009-03-20 sutartis nebuvo nutraukta kaip tai numatyta Sutarties 5 straipsnyje, vadinasi, yra galiojanti ir turi būti vykdoma. Atsakovas nurodė yra atlikęs tam tikrus veiksmus vykdydamas Sutartį (bendravo su ieškovo skolininku, prisidėjo prie ieškinio rengimo ir kt.), ieškovas iš dalies sutiko, kad atsakovas kai kuriuos veiksmus atliko, nors jie ir neatvedė prie norimo rezultato – skolos išieškojimo. Kita vertus, ieškovas sumokėjo tik dalį sutarto avanso, nors pagal Sutarties 3 str. 1 p., vykdytojas (atsakovas) įsipareigojo pradėti veiksmus gavęs visą avanso sumą (5000 Lt), o taip pat įsipareigojo avansą grąžinti neišieškojus skolos. Taigi, šalys pripažįsta, kad sutartis yra nenutraukta ir galioja, todėl, nenustačius sutarties pasibaigimo, šalys nėra atleistos nuo pareigos vykdyti Sutartį (CK 6.221 str. 1 d.) – ieškovas nuo pareigos sumokėti likusią avanso dalį, o atsakovas – nuo pinigų išieškojimo iš skolininko paslaugų suteikimo. Esant galiojančiai ir abipusiai neįvykdytai sutarčiai, šalys nėra atleistos nuo sutarties vykdymo ir neturi reikalavimo teisės grąžinti jas į pradinę iki sutarties sudarymo buvusią padėtį (taikyti restituciją) (CK 6.221 str.1 d., 6.222 str.1 d.).

Bylos nagrinėjimo dalyką nustato šalys, teismas negali pakeisti nei ieškinio pagrindo, nei dalyko, išskyrus tam tikras įstatyme įtvirtintas išimtis. Ieškovas teismui pateikiamame ieškinyje privalo nurodyti ieškinio turinį sudarančias dvi sudedamąsias ieškinio dalis – ieškinio dalyką (CPK 135 str. 1 dalies 4 p. ) ir pagrindą (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog suinteresuotas asmuo, pareikšdamas ieškinyje reikalavimą (nurodydamas ieškinio dalyką), kartu pasirenka savo pažeistos teisės gynimo būdą. CK 1.137 str. 1 d. nustatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, taip pat teise į teisminę gynybą, t. y. patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimą kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. Teismas negali keisti ieškinyje nurodytų gynimo būdų, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 str.), išskyrus atvejus, kai yra siekiama apginti viešąjį interesą (CPK 49, 320, 353 str., str.), todėl tinkamai pasirinkti gynybos būdą ieškovui yra itin reikšminga ir svarbu, nuo to priklauso jam teikiamos teisminės gynybos efektyvumas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-10-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012). Šioje byloje teisingai konstatavęs, kad atsakovo nurodomos avanso negrąžinimo priežastys (abejones dėl buvusio direktoriaus R. K. įgalinimų paimti avansą iš ieškovo įmonės vardu) nesudaro pagrindo jo atleisti nuo įsipareigojimų pagal sutartį vykdymo, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė sutarties neįvykdymo pasekmes ir jos nutraukimą reglamentuojančias materialinės teisės normas, ko pasėkoje priėmė nepagrįstą tinkamu įstatymo aiškinimu ir dėl to neteisėtą sprendimą. Ieškovui reikalaujant priteisti savo nepilnai sumokėto avanso dalį esant nenutrauktai sutarčiai, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad atsakovui neįvykdžius Sutarties, šis privalo grąžinti ieškovui jo sumokėtą avansą.

Taigi, nors apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir nėra pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo, apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bylos medžiagą, išklausęs šalių paaiškinimų bei išsiaiškinęs jų pozicijas dėl ginčo dalyko, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė esmines faktines bylos aplinkybes, netinkamai pritaikė sutarčių aiškinimą, sutartinių prievolių vykdymą, jų pasibaigimą reglamentuojančias materialines teises normas, dėl ko neteisingai išsprendė ginčą. Esant tokioms aplinkybėms, UAB „Credit law“ apeliacinio skundo reikalavimas tenkinamas, Vilniaus m. apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Patenkinus apeliacinį skundą, iš ieškovo priteistinos atsakovui pastarojo patirtos bylinėjimosi išlaidos – už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d., 3 d., 5 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 2 p., 330 str., apeliacinės instancijos teismas

n u tarė:

Vilniaus m. apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - A. U. ieškinį atsakovui UAB „Credit Law“ dėl sumokėtos avanso dalies grąžinimo atmesti.

Priteisti iš A. U. apeliantui UAB „Credit Law“ 75 Lt žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.