Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Aurelijaus Rauckio ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. L. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2020 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžio, kuriuo G. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir nuteistas 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 ir 9 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi, ši bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2020 m. gegužės 25 d. baudžiamuoju įsakymu G. L. paskirta bausme, jas visiškai sudedant, G. L. paskiriant galutinę subendrintą 60 (šešiasdešimties) parų arešto bausmę ir 50 MGL (2500 eurų) dydžio baudą, ją sumokant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, į G. L. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2019 m. gruodžio 8 d. 16.20 val. iki 2019 m. gruodžio 9 d. 12.15 val., t. y. 1 (viena) para, ją prilyginant vienai arešto parai.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, G. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė: 5 (penkeriems) metams uždrausta naudotis ir įgyti specialiąją teisę – teisę vairuoti transporto priemones.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2, 3 ir 6 dalimis, G. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, ir iš jo konfiskuota automobilio „Audi Q7“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės, vertę atitinkanti pinigų suma – 8710 (aštuoni tūkstančiai septyni šimtai dešimt eurų).

G. L. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir specialiosios teisės sustabdymą, nuspręsta palikti galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. L. (toliau – G. L.) Alytaus apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2019 m. gruodžio 8 d., apie 15.50 val., keliu (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) namo, (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo saugumo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo transporto priemonę – automobilį „Audi Q7“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kai jam buvo nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. L. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

5. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama nuteistojo apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

6. Apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas G. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nuteistojo atžvilgiu. Visi byloje surinkti duomenys, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia nuteistasis, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Skundžiamame teismo nuosprendyje aiškiai išdėstyti motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, remiantis vien tik apelianto savaip pateikiama, tačiau objektyviais duomenimis neparemta, nagrinėjamo įvykio versija, pagrindo nėra.

7. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtina neblaivus automobilio nevairavęs, alkoholį vartojęs jau sustojęs namo, kuriame nuomojasi butą, kieme, nebeketindamas niekur važiuoti, o pavojingai manevravo automobiliu tik dėl jo gedimo, tačiau šie apelianto teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis, juos paneigia baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, kurių patikimumu ir objektyvumu teisėjų kolegija neabejoja.

8. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. gruodžio 8 d., 15.49 val. bendruoju pagalbos centro telefonu pranešėjas M. Ž. informavo Bendrojo pagalbos centro darbuotojus apie pavojingai manevruojanti automobilį Audi Q7, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Pranešėjas visą laiką iki automobiliui Audi Q7 sustojant, važiavo paskui jį ir apie automobilio buvimo vietą pranešinėjo Bendrojo pagalbos centro darbuotojui (1 t., b. l. 19-23). Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytojas M. Ž. patvirtino šias aplinkybes, papildomai pažymėdamas, kad po kelią vingiuojantį automobilį Audi Q7 jis sekė nuo buvusios kavinės „K.“ iki tos vietos, kur automobilis sustojo. Liudytojo teigimu, automobilis mėtėsi po kelią, ne kartą buvo išvažiavęs į priešpriešinę eismo juostą bei nuvažiavęs į kelkraštį. Būtent toks automobilio vairuotojo elgesys jam sukėlė įtarimų, jog vairuotojas yra neblaivus. Šias aplinkybes betarpiškai patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas. Peržiūrėjus jį matyti, kad automobilis Audi Q7 važiuoja netolygiai, nuvažiuoja į kelkraštį, grįžta į kalią, po ko, važiuoja priešpriešine eismo juosta, važiuoja netolygiu greičiu (automobilis tai pristabdomas, tai vėl greitėja), nerodo posūkio signalų (1 t., b. l. 28).

9. Viso baudžiamojo proceso metu M. Ž. buvo nuoseklus ir detalus, jo parodymai, duoti įspėjus liudytoją dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, sutapo tarpusavyje bei, kaip matyti iš aukščiau aptartų duomenų visumos, atitiko ir kitus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus. Iki komentuojamo įvykio automobilio Audi Q7 vairuotojo G. L. M. Ž. nepažinojo, automobilį pradėjo sekti tik dėl keisto jo manevravimo, sukėlusio įtarimą dėl galimai neblaivaus automobilio vairuotojo, joks M. Ž. suinteresuotumas nagrinėjamos baudžiamosios bylos baigtimi nenustatytas. Esant šiems duomenims, liudytojo M. Ž. parodymais teisėjų kolegija tiki ir remiasi jais spręsdama G. L. kaltės klausimą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

10. Nors nesutikdamas su savo kalte apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad automobilis Audi Q7 keistai manevravo po kelią dėl jo techninio gedimo – G. L. teigimu, buvo sugedusi automobilio važiavimo funkcija „komfortas“, dėl ko, automobilio ratui papuolus į duobę, automobilis tapdavo sunkiai valdomas, tačiau šie apelianto motyvai, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, pripažintini nuteistojo gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Darant šią išvadą vis tik pažymėtina, kad jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių galimą automobilio gedimą komentuojamo įvykio dieną nuteistasis nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei teisėjų kolegijai. Tuo tarpu, kaip pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu pažymėjo liudytojas M. Ž., visą kelią važiavęs paskui G. L. vairuotą automobilį, jokių didelių kliūčių kelyje nebuvo, todėl pavojingai manevruoti dėl jų asmuo negalėjo. Šį faktą betarpiškai patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas. Jį peržiūrėjus matyti, kad Audi Q7 ne tam tikrais momentais, bet visą laiką mėtosi po kelią, važiuoja tai priešpriešine eismo juosta, tai kelkraščiu, automobilio vairuotojas negeba išlaikyti stabilaus automobilio greičio, nerodo posūkių. Įvertinus šiuos duomenis, abejotina, kad tokį G. L. vairavimą galėjo lemti apelianto nurodytas techninis automobilio gedimas. Juo labiau, jog versiją apie automobilio gedimą apeliantas pateikė tik apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, po to, kai asmuo jau turėjo galimybę susipažinti su liudytojo M. Ž. pateiktu vaizdo įrašu. Fakto apie sugedusį automobilį G. L. neminėjo nei jį sustabdžiusiems policijos pareigūnams, nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, todėl remtis šia nuteistojo versija kaip jo kaltę paneigiančia, pagrindo nėra.

11. Vertinant nuteistojo apeliacinio skundo motyvus svarbu paminėti ir tai, kad Bendrojo pagalbos centro darbuotojams reaguojant į M. Ž. pranešimą, gautą 15.49 val., į įvykio vietą buvo išsiųstas policijos pareigūnų ekipažas, kuris, automobiliui Audi Q7 jau sustojus, atvyko 15.54 val. (1 t., b. l. 19-23). Pranešimas dėl pavojingai po kelią manevruojančio automobilio buvo gautas M. Ž. vis dar važiuojant paskui G. L. vairuotą automobilį Audi Q7. Vaizdo įrašas, kuris pradedamas įrašinėti M. Ž. jau kalbant su Bendrojo pagalbos centro darbuotojais (girdimas M. Ž. pokalbis telefonu), baigiasi automobiliui Audi Q7 dar nesustojus. Vaizdo įrašo trukmė – 2.38 min. Atsižvelgiant į šių duomenų visumą, o būtent: pranešimo laiką – 15.49 val., vaizdo įrašo trukmę, įvertinus tai, kad vaizdo įrašas nutrūksta automobiliui dar nesustojus, neabejotina, kad laikas nuo automobilio sustojimo iki policijos pareigūnų ekipažo atvykimo (apie 2 minutes), nebuvo pakankamas suvartoti G. L. nurodytą alkoholio kiekį automobiliui sustojus. Juo labiau, kad į įvykio vietą atvykę pareigūnai patvirtino, jog jiems atvykus, G. L. alkoholio nevartojo, automobilyje buvo juntamas stiprus alkoholio kvapas. Nors automobilyje ir buvo rasti alkoholio buteliai, tačiau jie nebuvo pradaryti, o nuteistasis, teigęs, kad alkoholį vartojo automobilyje, nesugebėjo paaiškinti, kur dingo suvartoto alkoholio tara, pymėdamas, kad iš automobilio jis nieko neišmetė.

12. Šių duomenų visuma iš esmės paneigia nuteistojo versiją, jog alkoholį jis vairavo jau sustojęs ir leidžia pagrįstai spręsti, jog automobilį jis vis tik vairavo neblaivus. Nors, kaip teisingai pastebėta nuteistojo apeliaciniame skunde, antrojo G. L. tikrinimo alkotesteriu, atlikto 2019 m. gruodžio 8 d., 16.16 val., t. y. praėjus 18 minučių nuo pirmojo tikrinimo alkotesteriu, metu jam buvo nustatytas didesnis neblaivumo laipsnis už nustatytą pirmojo tikrinimo metu, tačiau, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tai niekaip nepatvirtina G. L. versijos dėl alkoholio vartojimo laiko ir nepaneigia aukščiau išdėstytų duomenų, betarpiškai patvirtinančių jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes. Asmens neblaivumo laipsnis svarbus tik toks, koks jis buvo tam tikru momentu, t. y. vairavimo metu, todėl antrojo neblaivumo patikrinimo testo rezultatai patys savaime nepaneigia pirmojo testavimo techninėmis priemonėmis duomenų, jie teismui yra neprivalomi ir turi būti vertinami pagal tas pačias taisykles, kaip ir kiti įrodymai. Faktas, kad ir antrojo patikrinimo metu nuteistajam buvo nustatytas 2,48 promilių girtumo laipsnis šiuo konkrečiu atveju tik patvirtina, jog automobilį nuteistasis vairavo neblaivus, o jam nustatytas neblaivumo laipsnis atitinka BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius.

13. Aukščiau aptartų duomenų visumoje nesutiktina su apeliacinio skundo motyvais, kad liudytojų A. P., V. V. ir D. B. parodymai G. L. kaltės nepatvirtina. BPK įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą grandinę. Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, jo kontekste įvertinus liudytojų A. P., V. V. ir D. B. parodymus, kurie atitiko tam tikras liudytojo M. Ž. nurodytas aplinkybes bei aukščiau aptartus įrodymus dėl pareigūnų atvykimo į įvykio vietą laiką, neabejotina, kad A. P., V. V. ir D. B. parodymai patvirtina tam tikras G. L. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tuo pačiu ir jo kaltę, todėl pirmosios instancijos teismas jais rėmėsi pagrįstai, nepažeisdamas BPK nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių.

14. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl apelianto kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados, o pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Iš to seka, kad G. L. apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad G. L. veiksmuose yra visi būtini BK 281¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl G. L. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį.

15. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su nuteistajam skirta bausme, teigiant, jog ji yra per griežta, prašant ją sušvelninti nuteistojo atžvilgiu taikant arešto bausmės vykdymo atidėjimą. Taikyti bausmės vykdymo atidėjimą ar ne yra teismo teisė, o ne pareiga. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Duomenų, patvirtinančių nuteistojo pastangas koreguoti savo elgesį teigiama linkme nenustatyta, todėl tenkini apelianto prašymą ir taikyti jam arešto bausmės vykdymo atidėjimą, pagrindo nėra.

16. Darant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad G. L. padarė vieną nesunkų, tyčinį ir baigtą nusikaltimą. Nusikalstamą veiką įvykdė būdamas teistas, neišnykus ir esant nepanaikintam teistumui. Tai sudaro pagrindą spręsti apie BK 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto recidyvo nuteistojo veiksmuose buvimą, kas, sprendžiant bausmės skyrimo klausimą, skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai pripažinta G. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Ankstesnė baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens priešingo teisei elgesio patirtis vertinama kaip asmenį charakterizuojanti medžiaga, ir, be kitų aplinkybių, į kurias atsižvelgia nuosprendį priimantis teismas, lemia bausmės rūšies bei dydžio parinkimą, todėl šių duomenų ignoravimas sprendžiant asmeniui skirtos bausmės pagrįstumo ir proporcingumo klausimus, negalimas. Juo labiau, kad nusikalstamas veikas G. L. pradėjo daryti būdamas jauno amžiaus, praeityje jau buvo teistas tris kartus, kas rodo, kad jo neigiamos nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio nagrinėjamoje byloje ir naujos nusikalstamos veikos įvykdymas buvo tik loginė jo gyvenimo būdo bei ankstesnio elgesio pasekmė. Šių duomenų visuma atskleidžia antivisuomenines G. L. nuostatas, jo neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, rodo, kad apeliantas nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos.

17. Nuteistojo elgesys teigiama linkme nekito ir po skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, Kauno apylinkės teismo 2020 m. gegužės 25 d. baudžiamuoju įsakymu G. L. buvo pripažintas kaltu už analogiškos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje ir įvykdytos 2020 m. balandžio 26 d., padarymą, kas suponuoja pagrįstą išvadą, kad jokių išvadų iš savo neteisėto elgesio G. L. nedaro ir toliau. Be to, praeityje jis buvo ne tik teistas, bet ir už įvairaus pobūdžio ir pavojingumo Kelių eismo taisyklių pažeidimus, ne kartą baustas ir administracine tvarka. Skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikaltimą, be kita ko, įvykdė neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, kai tokia teisė jam buvo atimta už transporto priemonės vairavimą neblaiviam. Šio fakto egzistavimas sudaro prielaidas griežčiau vertinti nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, jo įvertinimas analizuojamu atveju yra būtinas gerbiant viešąjį interesą, t. y. kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas tokia bausme, kuri paveiktų nuteistąjį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.

18. Bylos duomenimis, būdamas darbingo amžiaus ir neturėdamas jokių sveikatos sutrikimų, trukdančių dirbti, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu G. L. niekur nedirbo, jokių oficialių pajamų neturėjo. Ši aplinkybė, įvertinus nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį bei tai, kad praeityje nuteistasis taip pat vairavo automobilį būdamas neblaivus, teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai teigti, kad nuteistasis nėra orientuotas į savo tikslų laisvėje siekimą tik teisėtais būdais ir priemonėmis, prioritetą jis teikia beprasmiškam laisvalaikio praleidimui, alkoholio vartojimui, kas neabejotinai įtakoja nuteistojo nusikalstamą elgesį. Nors G. L. neteisėti veiksmai jokios žalos nesukėlė, tačiau vertinti šią aplinkybę kaip jo teisinę padėtį švelninančią, pagrindo nėra. Ši pozicija neabejotinai atitinka ir įstatymo leidėjo valią, kadangi kriminalizuodamas transporto priemonių vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, kai asmeniui nustatytas didesnis nei 1,5 promilės neblaivumo laipsnis, įstatymo leidėjas jokių šios nusikalstamos veikos padarinių nenumatė, tokiu būdu tik patvirtindamas, kad vien tik pati veika – automobilio vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, gali sukelti didelį pavojų aplinkiniams.

19. Pagrindo atidėti nuteistajam skirtos bausmės vykdymą nesudaro ir apeliacinio skundo motyvai dėl G. L. socialinių ryšių ir socialinės aplinkos. Nuteistasis nėra vedęs, mažamečių vaikų ar kitų išlaikytinių neturi, niekur nedirba ir nesimoko, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog jokiais darbiniais ar šeiminiais ryšiais asmuo nėra saistomas, todėl kokiai nuteistojo socialinei aplinkai ir/ar socialiniams ryšiams gali pakenkti realus jam skirtos arešto bausmės atlikimas, nėra aišku. Atsakant į šiuos nuteistojo motyvus įvertintina ir tai, kad prieš pažeisdamas teisės normų reikalavimus, nuteistasis jam galinčias kilti pasekmes privalėjo įvertinti pats, o to nepadaręs – prisiėmė pasekmių, kilusių jam dėl padaryto nusikaltimo, riziką, todėl švelninti jo teisinę padėtį vien tik dėl nuteistojo socialinės aplinkos, kai šios aplinkybės vairuodamas transporto priemonę neblaivus, neįvertino pats G. L., nėra pagrindo.

20. Aptartos aplinkybės, jas įvertinus nuteistąjį ir jo veiksmų pavojingumą charakterizuojančių duomenų visumoje, nesudaro pagrindo spręsti, kad G. L. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė yra per griežta. Ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Aplinkybės, turinčios reikšmės individualizuojant G. L. skirtą bausmę, buvo tinkamai išnagrinėtos ir įvertintos, todėl sutikti, jog skirdamas nuteistajam bausmę pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir nepagrįstai neatidėjo jam skirtos bausmės vykdymo, pagrindo nėra. Svarbu tai, kad nuteistajam skiriama bausmė turi atitikti visus BK 41 straipsnyje numatytus jos skyrimo tikslus – ne tik koreguoti nuteistojo elgesį teigiama linkme, tačiau ir apriboti jam galimybes daryti naujas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo metu tik realus arešto bausmės vykdymas gali užtikrinti šių BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą.

21. Aukščiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste nėra pagrindo ir trumpinti G. L. skundžiamu nuosprendžiu nustatytą baudžiamosios poveikio priemonės – draudimo naudotis ir įgyti specialiąją teisę vairuoti transporto priemones, taikymo terminą. Minėta, jog skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką G. L. įvykdė neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, kai ji asmeniui buvo atimta už iš esmės analogiškų neteisėtų veiksmų padarymą – vairavo būdamas neblaivus. Net ir po skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo G. L. elgesys teigiama linkme nekito – jis ir vėl padarė analogišką nusikalstamą veiką. Savo kaltės dėl padaryto nusikaltimo nuteistasis nepripažįsta, kas leidžia pagrįstai teigti, jog jis vis dar kritiškai nevertina savo neteisėtų veiksmų ir nesistengia pasitaisyti. Šių aplinkybių visuma, įvertinus ją aukščiau aptartų duomenų kontekste, sudaro pagrindą spręsti, kad asmeniui skirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminas nėra per ilgas.

22. Atmetant nuteistojo apeliacinio skundo argumentus šioje dalyje akcentuotina ir tai, kad kiekvienu atveju, sprendžiant kaltininkui skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės klausimą, humaniškumo bei teisėtumo principo reikalavimai turi būti kruopščiai derinami su proporcingumo principu. Žmogaus teisių laikymasis baudžiamojo proceso metu garantuojamas ne vien tik įstatymuose nustatant kokios priemonės, kokiais atvejais gali būti taikomos, bet ir kiekvienu konkrečiu prievartos priemonių taikymo atveju, vadovaujantis proporcingumo principu. Žmogaus teisės yra pažeidžiamos, jei asmeniui taikomos nors ir įstatyme numatytos priemonės, tačiau tai daroma nesilaikant proporcingumo principo. Proporcingumo principas reikalauja: 1) kad baudžiamojo proceso metu būtų taikomos tik procesinių tikslų pasiekimui būtinos ir tinkamos priemonės; 2) kad būtų taikomos švelnesnės prievartos priemonės, jei jas taikant įmanoma pasiekti tuos pačius tikslus kaip ir taikant griežtesnes priemones; 3) kad suvaržymai, kuriuos tenka patirti asmenims dėl prievartos priemonių taikymo, nebūtų per daug ribojantys žmogaus teises, palyginus su rezultatais, kurie gaunami pritaikius prievartos priemones. Nagrinėjamu atveju, įvertinus aukščiau išdėstytas G. L. padarytą nusikalstamą veiką bei jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, daroma išvada, kad baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis ir įgyti specialią teisę vairuoti transporto priemones, taikymas trumpesniam nei maksimalus laikotarpiui, neabejotinai neatitiktų ir aptarto proporcingumo principo reikalavimo, dėl ko keisti Alytaus apylinkės teismo nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais šioje dalyje, nėra pagrindo.

23. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

24. 2020 m. spalio 27 d. Kauno apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, atitinkančių 96,12 (devyniasdešimt šešis eurus dvylika centų) ir susidariusių teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nuteistajam G. L. apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.

25. BPK 106 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

26. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, koks yra gynėjo paskyrimo teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303/2014). Kaip nustatyta BPK 322 straipsnio 1 dalyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Iš to seka, kad nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, yra būtinas. Svarbu ir tai, kad šiuo konkrečiu atveju baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal paties nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šia nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas. Duomenų apie prastą nuteistojo G. L. finansinę padėtį, dėl kurios asmuo nesugebėtų sumokėti iš jo priteistinų išlaidų dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, byloje nėra, todėl mažinti šias išlaidas ar jų visai nepriteisti, nėra pagrindo.

27. Dėl išdėstyto, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, atitinkančių 96,12 (devyniasdešimt šešis eurus dvylika centų) ir susidariusių teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nuteistajam G. L. apeliacinės instancijos teisme, priteisimo, tenkinamas, iš nuteistojo G. L. valstybės naudai priteisiant 96,12 (devyniasdešimt šešis eurus dvylika centų) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. L. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš G. L. valstybei 96,12 (devyniasdešimt šešis eurus dvylika centų) valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.