Kauno apylinkės teismo sprendimas

Kauno apylinkės teismo teisėja Aistė Petrevičienė, sekretoriaujant Gedailei Balčiūnaitei, dalyvaujant atsakovui P. J., žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios UAB „Pereza“ bankroto administratoriaus UAB „Kauno įmonių restruktūrizavimo centras“ ieškinį atsakovui P. J. dėl transporto priemonių pirkimo – pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovas P. J. nuo 1998-10-22 iki 2010-02-18 buvo vienintelis UAB „Pereza“ akcininkas ir vadovas (13-14 b.l.). 2009-06-26 tarp UAB „Pereza“ ir P. J. sudaryta automobilio VW MAN 8.150, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartis (9 b.l.), 2009-08-25 tarp UAB „Pereza“ ir P. J. sudaryta automobilio Toyota Corolla Verso, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartis (10 b.l.). Sutartyse nurodoma, kad transporto priemonė Toyota Corolla Verso parduota už 14946,40 Lt sumą, transporto priemonė VW MAN 8.150 – už 12328,40 Lt. Sutartyse tiek kaip pardavėjas (įmonės vadovas), tiek kaip pirkėjas pasirašė atsakovas.

Atsakovas P. J. įmonės akcijas pardavė M. S., jam perdavė ir įmonės dokumentus pagal sąrašą (127-138 b.l.). 2013-01-02 Kauno apygardos teismo nutartimi (6 b.l.) UAB „Pereza iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Kauno įmonių restruktūrizavimo centras“. Iškėlus bankroto bylą, bankroto administratoriui visi įmonės dokumentai nebuvo perduoti (31-35 b.l.). Iš 2008 m. metinės finansinės atskaitomybės, teiktos 2009-04-30 (11-12 b.l.), matyti, kad įmonės balanse apskaitomo turto vertė buvo 1093825 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos – 1053460 Lt. Nors atsakovas ir nurodė, kad įmonės padėtis iki jos pardavimo buvo gera, tačiau nepateikė jokių šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų. Atvirkščiai, iš ieškovo pateiktų duomenų apie kreditorinių reikalavimų dydį bankroto byloje matyti, kad vien kreditoriui UAB „Promsta“ įmonė UAB Pereza 2009 m. buvo skolinga 88117,02 Lt (49 b.l.), kreditoriui UAB „Girada“ - 43129,21 Lt (75 b.l.)

Ieškovas reiškia Actio Pauliana ieškinį, nurodydamas, kad transporto priemonių pardavimas prieštarauja įmonės tikslams (CK 1.82 str.), taip pat tuo, kad sandoris sudarytas pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas (CK 1.80 str.). Nors ieškovas ir nurodo, kad sandoriu pažeidžiamos imperatyvios įstatymo nuostatos, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo ir neįrodinėjo.

Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis su­daryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.

Pirmoji actio Pauliana patenkinimo sąlyga reiškia, kad kreditorius privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį. Taigi šis institutas gali būti taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį kaip teisių gynimo būdą kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai).

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl, jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima. Actio Pauliana ieškiniui patenkinti būtina nustatyti visų sąlygų buvimą, todėl kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje aktualus vieno CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ – aiškinimas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad ši formuluotė reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ ir kt. v. UAB „Senega“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2012), taip pat tai, kad šios, su skolininko mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Artrio-2“ v. UAB DnB Nord lizingas ir kt., bylos Nr. 3K-3-262/2008). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Baltijos parkingas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-423/2007). Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sukelia realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. C. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-535/2007); šiems atvejams priskirtinas turto pardavimas už aiškiai mažesnę kainą, kai po tokio sandorio sudarymo kreditorius negali išsiieškoti skolos, nes skolininko gautos už parduotą turtą sumos ir likusio skolininko turto gali neužtekti skolai grąžinti. Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Pažymėtina, kad tokią susidariusią situaciją privalo įrodyti kreditorius, prašantis taikyti actio Pauliana (CPK 178 straipsnis). Skolininko turto pardavimas už aiškiai mažesnę kainą yra aplinkybė, kuri leidžia taikyti CK įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją pagal CK 6.67 straipsnio 4 punktą, bet savaime nereiškia, kad toks sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus, juolab kad bet kurio civilinės apyvartos dalyvio interesas pirkti turtą už kuo mažesnę kainą yra teisėtas, racionalus ir pagrįstas. Tik tokiu atveju pripažįstama, kad trečiasis asmuo rizikuoja ir gali pradėti galioti nesąžiningumo prezumpcija, kurią jis šioje situacijoje turi galimybę paneigti.

Bankrutuojančios įmonės atveju visų jos kreditorių teisės yra pažeidžiamos, jei įmonė sudaro sandorius, pažeisdama savo pačios interesus – įmonės turto perleidimas už aiškiai mažesnę kainą nei turto rinkos vertė. Toks sandoris prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir įstatams, todėl gali būti pripažintas negaliojančiu ir pažeidžiančiu kreditorių teises (CK 6.66 straipsnio 1 dalis).

Iš į bylą pateiktos UAB „Pereza“ finansinės atskaitomybės už 2008 metus matyti, kad UAB „Pereza“ į turto balansą įtraukė 1053460 Lt skolų, taip pat nurodė, kad 2007 m. įsiskolinimų buvo 425359 Lt sumai. Taigi, pats skolininkas, sudarydamas turto balansą, pripažino įsipareigojimų egzistavimą, t.y. kad kreditoriai turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Pažymėtina, kad kreditorių reikalavimų teisės yra patvirtintos bankroto byloje tvirtinant kreditorinių reikalavimų sąrašą (7,8, 48 b.l.). Iš į bylą pateiktų duomenų akivaizdu, kad didžioji dalis kreditinių įsipareigojimų atsirado arba ginčijamų sandorių sudarymo metu, arba iki jų sudarymo (49-53 b.l.).

Ieškovas įrodinėja, kad transporto priemonės VW MAN 8.150 ir Toyota Corolla Verso parduotos už aiškiai mažesnę nei rinkos vertė kainą, todėl buvo pažeisti kreditoriaus interesai. Nurodytas aplinkybes ieškovas įrodinėja UAB „Vaigintus“ 2014-07-15 nuomone apie kilnojamojo turto vertę (17-18 b.l.), taip pat internete paskelbtais skelbimais dėl transporto priemonių pardavimo (22-29, 46-47 b.l). Iš ieškovo pateiktos turto vertintojo nuomonės matyti, kad vertinamas turtas nebuvo apžiūrėtas, nors tuo metu, tikėtina, buvo atsakovo dispozicijoje, nebuvo pasirūpinta gauti tikslių duomenų apie ginčo sandorių transporto priemonių technines charakteristikas (variklio darbinį tūrį, galingumą, ridą ir pan.). Iš pateiktos vertintojo nuomonės nėra aišku, kokius metodus turto vertintojas naudojo nustatydamas, kad transporto priemonės VW Man vertė 2009 metais buvo 30000 Lt, o transporto priemonės Toyota Corolla Verso vertė 2009 m. buvo 32000 Lt. Nors teismo posėdžio metu ieškovo atstovas nurodė, kad vertinimas atliktas lyginamuoju retrospektyviniu metodu, tačiau šis teiginys yra neįrodytas. Lyginamojo metodo esmė – tai vertinamo turto palyginimas su analogišku arba panašiu turtu, kurio sandorių kainos yra žinomos turto vertintojui. Iš pateiktos nuomonės negalima nustatyti, kokius konkrečius objektus vertintojas lygino, į kokias konkrečias lyginamų objektų individualias savybes buvo atsižvelgta, kokios specialiosios prielaidos buvo daromos, kokios konkrečių įvykusių sandorių kainos turto vertintojui buvo žinomos. Dar daugiau, turto vertintojo pateiktame komentare (48 b.l.) nurodoma, kad automobilių įvertinimui trūksta esminių požymių. Iš LR turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo turinio akivaizdu, kad turto vertė yra nustatoma atlikus turto vertinimą ir surašius turto vertinimo ataskaitą, atitinkančią nurodyto įstatymo reikalavimus, taip pat turto vertė gali būti nustatoma atliekant turto vertės nustatymo ekspertizę. Jau minėta, kad iš pateiktos vertintojo nuomonės negalima įsitikinti vertintojo padarytos išvados objektyvumu ir teisingumu (atvirkščiai, iš viso dokumento teksto sąrangos akivaizdu, kad turto vertintojas, visiškai neatsižvelgdamas į individualias vertinamų daiktų savybes, pateikė subjektyvaus pobūdžio svarstymus dėl transporto priemonių verčių, šie svarstymai nėra paremti visiškai jokiais objektyviais duomenimis ar kriterijais). Dėl nurodytų aplinkybių pateikta vertintojo nuomonė juridinės reikšmės neturi, į ją negali būti atsižvelgiama ir ja remiamasi nustatant transporto priemonių vertes. Asmens, kuriam suteikta teisė verstis turto arba verslo vertinimo veikla, parengta turto vertinimo ataskaita turi atitikti imperatyvius reikalavimus, keliamus tokiam dokumentui ir tik įstatyme numatytus reikalavimus atitinkanti turto vertinimo ataskaitą turi juridinę galią nustatant turto vertę. Ieškovas į bylą pateikė skelbimų internete kopijas, tačiau skelbimai neįrodo daikto vertės, o tik įrodo pardavėjo norus ir ketinimus gauti už parduodamą daiktą atitinkamą pinigų sumą, tačiau visiškai neįrodo, kad šie pardavėjo ketinimai buvo realizuoti. Vis dėlto pažymėtina, kad ieškovo pateiktuose skelbimuose transporto priemonės VW MAN siūloma pardavimo kaina svyruoja nuo 14500 Lt iki 19000 Lt, Toyota Corolla Verso – nuo 16055 Lt iki 19508 Lt. Šioje byloje teismas siūlė šalims transporto priemonių 2009 m. buvusias vertes įrodinėti paskiriant teismo ekspertizę, tačiau tiek ieškovo atstovas, tiek atsakovas transporto priemonių vertės ekspertizę skirti atsisakė.

Iš atsakovo paaiškinimų nustatyta, kad 2008 metų gruodžio 31 d. atsakovui nuosavybės teise priklausė toks ilgalaikis materialusis turtas – nekilnojamojo turto objektas – pagalbinio ūkio patalpa R-9 su bendro naudojimo patalpomis, unikalus Nr. 4400-1102-1633:8347, esantis Tvenkinių g. 8A, Šakių k., Kauno r. sav. (115-116 b.l.), kuris 2009-09-11 buvo parduotas už 3000 Lt (117-123 b.l.), ir 3 transporto priemonės – Peugeot Boxer (119 b.l.), parduota už 1059,10 Lt, taip pat ginčo transporto priemonės Toyota Corolla Verso ir VW MAN 8.150. Iš bylą pateiktos transporto priemonės Ford Mondeo pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad transporto priemonė parduota 2008-12-31 (150 b.l.), tačiau įrašas registre atliktas 2009-01-09. Atsižvelgiant į tai, kad įregistravimas registre atlieka tik išviešinimo funkciją, taip pat į tai, kad atsakovas negalėjo tiksliai paaiškinti, koks konkretus ilgalaikis turtas buvo įtrauktas į turto balansą, laikytina, kad turto balanse apskaitytas turtas yra negyvenamoji patalpa ir transporto priemonės Peugeot Boxer, Toyota Corolla Verso ir VW MAN 8.150. Iš 2008 m. finansinės atskaitomybės, turto balanso nustatyta, kad bendra turėto ilgalaikio materialaus turto vertė buvo 41890 Lt. Bankroto administratorius nurodė, kad kitas įmonės turtas – nekilnojamojo turto objektas bei kitų transporto priemonių pardavimas nepažeidžia kreditorių interesų, kadangi šie daiktai parduoti rinkos kainomis. Įvertinus turto balanse nurodomas įmonės turėto turto vertes, taip pat į vertes, už kurias parduoti kiti turto objektai, nustatytina, kad transporto priemonės Toyota Corolla Verso ir VW MAN 8.150 galėjo būti parduodamos už ne mažesnę nei 37830,90 Lt bendrą sumą (ginčo sandoriais parduota už 27274,80 Lt sumą, taigi transporto priemonės buvo parduotos 10556,10 Lt mažesne suma). Atsakovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad buvo pagrindas transporto priemones parduoti už mažesnę sumą. Atsakovo teiginiai apie itin prastą transporto priemonių būklę yra deklaratyvaus pobūdžio ir visiškai neįrodyti. Tuo atveju, jei transporto priemonių būklė būtų buvusi tokia bloga, kaip kad nurodo atsakovas, atsakovo siekis pačiam įsigyti blogos būklės daiktus yra visiškai neracionalus ir nelogiškas, ekonomine prasme nepagrįstas. Dėl nurodytų aplinkybių nustatytina, kad transporto priemonės VW MAN vertė 2009 m. buvo 17606,45 Lt, transporto priemonės Toyota Corolla Verso vertė 20224,45 Lt. Iš atsakovo elgesio 2009 metais matyti, kad atsakovas, būdamas vienasmeniu vadovu ir vieninteliu akcininku, žinodamas apie įmonės sunką finansinę būklę (būtent įmonės vadovas pasirašo finansinės atskaitomybės dokumentus), pardavė visą įmonės turėtą materialųjį turtą ir tokiais savo veiksmais ne tik kad sumažino ir bet visiškai panaikino kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą. Teismo vertinimu, tokiais veiksmais atsakovas ne tik pažeidė kreditorių interesus, bet ir veikė pažeisdamas UAB „Pereza“ veiklos tikslus. Atsakovas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad ginčo sandorius privalėjo sudaryti. Atvirkščiai, iš atsakovo paaiškinimų nustatyta, kad transporto priemonės buvo parduotos ir perkamos atsakovo iniciatyva ir laisvu apsisprendimu. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sutartį pasirašė tik atsakovas – tiek už save kaip pirkėją, tiek kaip pardavėjo atstovas, sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas (CK 6.67 str. 3 p.). Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, dėl kurių sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija galėtų būti nuginčyta.

Iš pateiktų argumentų akivaizdu, kad yra visos sąlygos Actio Pauliana ieškinio tenkinimui, todėl 2009-06-26 transporto priemonės VW MAN 8.150, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartis ir 2009-08-25 automobilio Toyota Corolla Verso, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo – pardavimo sutartis pripažintinos negaliojančiomis (CK 1.82 str., 6.66 str.).

Vadovaujantis bendrąja CK 6.146 straipsnyje įtvirtinta taisykle, restitucija yra atliekama natūra, išskyrus kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Restitucija taip pat gali būti atliekama sumokant ekvivalentą pinigais, kurio apskaičiavimą reglamentuoja CK 6.147 straipsnis. Kokį iš restitucijos būdų taikyti, priklauso nuo kiekvienoje konkrečioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Šioje byloje ginčo sandoriais transporto priemonės buvo perleistos 2009 metais, t.y. beveik prieš penkerius metus. Iš atsakovo paaiškinimų nustatyta, kad transporto priemonės buvo intensyviai naudojamos, taigi, yra kritusi jų vertė. Taikius restituciją natūra ir bankroto administratoriui siekiant parduoti perduotas transporto priemones akivaizdu, kad už jas nebūtų gauta piniginė suma, atitinkanti jų vertę 2009 metais. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkuriama neteisėto sandorio vykdymu sugriauta šalių turtinės padėties pusiausvyra. Apibendrinant tai kas išdėstyta, pripažinus sandorius negaliojančiais pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį, taikytina piniginė restitucija ir iš atsakovo priteistina 10556,10 Lt (3057,26 EUR) suma, kurią sudaro teismo nustatytos transporto priemonių verčių ir pirkimo-pardavimo sutartyse nurodomų verčių skirtumas (CK 6.146 str., 6.147 str. 2 d.).

Be to, atsakovas neįrodė, kad pagal 2009-08-25 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį į įmonės kasą buvo sumokėta 14946,40 Lt suma už transporto priemonę Toyota Corolla Verso. Atsakovas, į įmonės kasą už transporto priemonę sumokėdamas pinigines lėšas, turėjo gauti atsikaitymą patvirtinančius įrodymus. Atsakovas duomenų apie tokio atsiskaitymo faktą nepateikė. Civiliniame procese egzistuoja taisyklė „įrodinėja tas, kuris teigia“, kadangi įrodyti tam tikrų faktų buvimą nei nebuvimą yra lengviau, nei teikti įrodymus, kad tam tikrų faktų nebuvo. Atsakovas, siekdamas įrodyti atsiskaitymą pagal sutartį, turėjo pareigą pateikti šią aplinkybę patvirtinančius įrodymus (CPK 178 str.). Vien tai, kad įmonės dokumentai neišlikę, nėra pakankamas pagrindas atleisti atsakovą nuo pareigos teikti įrodymus, kadangi patvirtinimas apie atsiskaitymą turėjo būti perduotas skolininkui, šiuo atveju – atsakovui. Pažymėtina ir tai , kad dalies su įmonės veikla susijusių dokumentų kopijas atsakovas yra išsaugojęs (pvz. įrodymus apie tai, kad pirkėja, kuri įsigijo įmonei priklausiusias negyvenamąsias patalpas, su įmone atsiskaitė). Atsakovo paaiškinimai, kad transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytą sumą įmokėjo į įmonės kasą grynaisiais pinigais, jokiais kitais įrodymais nepatvirtinti. Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė, kad pagal nurodytą sutartį už įsigytą transporto priemonę sumokėjo 14946,40 Lt sumą, todėl ši suma -4328,78 EUR iš atsakovo priteistina (CK 6.38 str., 6.200 str., 6.344 str. 1 d.). .

Tenkinus ieškinį iš dalies, iš atsakovo, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, priteistina 222 EUR žyminio mokesčio į valstybės biudžetą (CPK 96 str. 1 d., 80 str. 1 d. 1 p. 85 str. 1 d. 1 p.). be to, šioje byloje teismas patyrė 4 EUR išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, šios išlaidos priteistinos iš atsakovo (92 str., 96 str.1bd.). Iš viso iš atsakovo priteistina 226 EUR su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso259268-270 str., teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančia 2009-06-26 transporto priemonės VW MAN 8.150, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Pereza“, į.k. 135244912, ir P. J., a.k. (duomenys neskelbtini)

Pripažinti negaliojančia 2009-08-25 transporto priemonės Toyota Corolla Verso, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Pereza“, į.k. 135244912, ir P. J., a.k. (duomenys neskelbtini)

Taikyti restituciją pinigais ir priteisti iš atsakovo P. J., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovo BUAB „Pereza“, į.k. 135244912, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Kauno įmonių restruktūrizavimo centras“, naudai 3057,26 EUR (trys tūkstančiai penkiasdešimt septyni eurai 26 centai) transporto priemonių verčių skirtumą.

Priteisti iš atsakovo P. J., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovo BUAB „Pereza“, į.k. 135244912, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Kauno įmonių restruktūrizavimo centras“, naudai 4328,78 EUR (keturi tūkstančiai trys šimtai dvidešimt aštuoni eurai 78 centai) skolą pagal 2009-08-25 sutartį dėl transporto priemonės Toyota Corolla Verso pirkimo - pardavimo.

Kitą ieškinio reikalavimų dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo P. J., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybės biudžetą 226 EUR (du šimtai dvidešimt šeši eurai) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų, nurodytą sumą sumokant Į valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.