Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-11-12 sprendimo, priimto išnagrinėjus civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui R. D. dėl reikalavimo įvykdymo bei savavališkos rekonstrukcijos padarinių pašalinimo, trečiasis asmuo BUAB „Minivara“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovo apeliacinį skundą laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis), be to, teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).

Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl pareigos pašalinti savavališkos statybos padarinius. Apeliantas (atsakovas) nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas privalo pašalinti minėtus padarinius, nes, apelianto nuomone, jis yra netinkamas atsakovas šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sprendžia, kad apelianto argumentai yra iš dalies pagrįsti dėl žemiau nurodytų motyvų.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovo atstovė 2008-10-10 savavališkos statybos aktą surašė UAB „Minivara“ direktoriui R. D., kuris tos pačios dienos administracinio teisės pažeidimo protokole pažymėjo, jog „išsinuomavus patalpą, buvo nebaigtas „Neringos“ priestatas su pamatais, kuriame kaupėsi šiukšlės, todėl uždengėm stogą ir įrengėm darbo vietas darbuotojams“, be to, 2008-10-14 nutarime administracinio pažeidimo byloje Nr. (101)-11.12-175, kuriuo nutarta R. D. skirti administracinę nuobaudą – 2 000 Lt piniginę baudą, R. D. šalia savo parašo nurodė savo pareigas „direktorius“ (b. l. 4, 10-13). Apelianto pozicija dėl jo netinkamos procesinės padėties išliko nuosekli viso bylos nagrinėjimo metu. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo statinys buvo naudojamas trečiojo asmens BUAB „Minivara“ veiklai vykdyti, t. y. juridinio asmens naudai. Ginčo statinys nėra įregistruotas nei atsakovo, nei trečiojo asmens vardu, jiems taip pat nepriklauso nuosavybės teisė į žemę, ant kurios stovi ginčo statinys. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalį statytojas (užsakovas) yra Lietuvos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui). Trečiasis asmuo į bylą pateikė rašytinius įrodymus, kurie patvirtina užsakovo UAB „Minivara“ ir rangovo UAB „SAVY“ (naujas pavadinimas UAB „Kirtimų statyba“) susitarimą dėl pastato Birbynių g. 4 Vilniuje priestato statybos darbų atlikimo (b. l. 38 – 51). BUAB „Minivara“ bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo S. P. teismo posėdžio metu patvirtino, jog ginčo statinys buvo apskaitytas įmonės balanse kaip įmonės turtas (b. l. 83). Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo statinio statytoju buvo trečiasis asmuo BUAB „Minivara“, todėl pagal bendrą taisyklę įmonei, o ne jos vadovui (kaip fiziniam asmeniui) turėjo būti reiškiamas reikalavimas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo (CK 2.33 straipsnio 1 dalis). Tačiau šiuo atveju BUAB „Minivara“ neturi pareigos atsakyti pagal ieškovės pareikštą ieškinį, kadangi BUAB „Minivara“ vadovu nuo įmonės įregistravimo Juridinių asmenų registre (1993-03-08) iki bankrutavusios įmonės statuso įregistravimo (2012-08-13) buvo apeliantas R. D., t. y. visą laiką tiek statant ginčo statinį, tiek po 2008-10-10 savavališkos statybos akto surašymo, tiek po 2008-11-06 reikalavimo dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo pateikimo įmonei vadovavo atsakovas R. D.. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ginčo statinys buvo pastatytas su atsakovo žinia, atsakovo valia savavališkai pastatyti ginčo statinį buvo aiškiai išreikšta. Atsakovas žinojo, kad ginčo statinys yra savavališka statyba, tačiau iki šios bylos nagrinėjimo pradžios neišreiškė noro ir nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kad ginčo statinys būtų įteisintas (į bylą nėra pateikti šį teiginį paneigiantys įrodymai). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad 2012-07-26 Vilniaus apygardos teismas iškėlė trečiajam asmeniui UAB „Minivara“ bankroto bylą, nutartis yra įsiteisėjusi. 2013-04-09 nutartimi UAB „Minivara“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (CPK 179 straipsnio 3 dalis). CK 2.50 straipsnio 3 dalis nustato, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Kasacinis teismas išaiškino, kad juridinio asmens dalyvio civilinei atsakomybei pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį atsirasti reikalinga šių sąlygų visuma: nesąžiningi, civilinės atsakomybės požiūriu – neteisėti ir kalti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmai; juridinio asmens negalėjimas įvykdyti prievolės, kaip kreditoriaus patirta žala; priežastinis ryšys tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės. Nagrinėjamos bylos atveju nėra ginčo dėl to, kad atsakovo R. D. vadovavimo laikotarpiu (su atsakovo žinia ir jam išreiškus valią) trečiasis asmuo BUAB „Minivara“ be statybos leidimo rekonstravo ant svetimos žemės sklypo stovintį administracinį pastatą, t. y. savavališkai, ant esamų pamatų ūkio būdu prie pastato, adresu (duomenys neskelbtini), pastatė priestatą. Trečiojo asmens BUAB „Minivara“, atstovaujamo vadovo ir vienintelio akcininko (kuriam priklausė 100 proc. įmonės akcijų) R. D. (apelianto), veiksmai statybos teisėtumą reglamentuojančių aktų laikymosi aspektu yra neteisėti. Tačiau trečiasis asmuo BUAB „Minivara“ negalė įvykdyti pareigos nugriauti savavališką statybą ir sutvarkyti statybvietę, o priešingu atveju atlyginti dėl ginčo pastato nugriovimo ir statybvietės sutvarkymo ieškovės patirtus nuostolius, kadangi UAB „Minivara“ jau įgijo bankrutavusios ir likviduojamos dėl bankroto įmonės statusą, t. y. įmonė veiklos nevykdo ir pajamų negauna, kreditoriai su įmone taikos sutarties nesudarė, o įmonės administratoriui iš esmės belieka realizuoti bankrutavusios įmonės turtą (jeigu tokio liko) ir tenkinti patvirtintus kreditorinius reikalavimus. Bankroto bylos iškėlimas yra susijęs su viešo intereso apsauga. Šiuo atveju būtų neteisinga, nesąžininga ir neprotinga iš bankrutavusios įmonės administratoriaus reikalauti imtis aktyvių veiksmų (ir dėl to patirti papildomų administravimo išlaidų, dėl ko sumažėtų įmonės kreditoriams tenkanti realizuoto įmonės turto dalis), kad nugriauti įmonės balanse apskaitytą savavališkai įmonės pastatytą statinį, kadangi apie pareigą atlikti šiuos veiksmus dar prieš kelis metus iki bankroto bylos iškėlimo buvo informuotas šios įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas (apeliantas), kuris, kaip vienintelis sprendžiamąjį balsą įmonėje turintis asmuo, nei nugriovė ginčo statinį, nei ėmėsi veiksmų, kad įteisinti savavališką statybą. Be to, pastebėtina, kad trečiojo asmens BUAB „Minivara“ administratorius neišreiškė valios imtis kokių nors veiksmų dėl ginčo statinio įteisinimo. Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, bei vadovaudamasi CK 1.5, 1.8 straipsniais, 2.50 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog atsakovas R. D., kaip trečiojo asmens BUAB „Minivara“ vadovas, o ne pati BUAB „Minivara“ savo lėšomis turi įvykdyti pareigą nugriauti savavališkai pastatytą priestatą prie pastato, adresu Birbynių g. 4, Vilniuje.

Ieškovė ieškinyje nurodė reikalavimą įpareigoti atsakovą savo lėšomis per 2 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, likviduoti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti savavališkai pastatytą priestatą prie pastato (plane pažymėtas 1g2/p), adresu (duomenys neskelbtini), sutvarkyti statybvietę, o atsakovui neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, nustatyti ieškovei teisę atlikti nugriovimo veiksmus, išieškant išlaidas iš atsakovo. Šį reikalavimą pirmosios instancijos teismas tenkino visiškai, tačiau apeliantas dar atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ginčo statinys buvo pastatytas toje vietoje, kurioje jau buvo išlieti pamatai ir pastatyta dalis sienos, todėl nei atsakovas, nei UAB „Minivara“ negali būti atsakingi už kitų asmenų atliktus galimai neteisėtus veiksmus ir neturi šalinti tokių veiksmų pasekmių (b. l. 19-20). Iš bylos medžiagos nustatyta, jog ieškovės atstovei 2008-10-10 surašant savavališkos statybos aktą buvo užfiksuota, kad statytojas UAB „Minivara“ savininkas R. D. savavališkai vykdo statybos darbus, t. y. pastatė, rekonstravo priestatą prie negyvenamo statinio (duomenys neskelbtini); statinio statybos rūšis – statinio rekonstravimas pristatant priestatą ant esamų pamatų (prieš 12 metų) (b. l. 4). 2008-11-06 kreipdamasi į atsakovą, kaip UAB „Minivara“ direktorių, su reikalavimu dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, ieškovė pareikalavo „nugriauti savavališkai pastatytą statinio dalį savo lėšomis iki 2009-02-01 ir sutvarkyti statybvietę“ (b. l. 14). Pagal Statybos įstatymo 28 straipsnio 2 dalį ieškovė, pagal šio įstatymo jai priskirtą kompetenciją išnagrinėjusi savavališkos statybos faktą, gali pareikalauti iš statytojo (užsakovo) savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius: 1) nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę; 2) išardyti savavališkai perstatytas ar pertvarkytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę; 3) atstatyti (atkurti) nugriautą kultūros paveldo statinį (jo dalį) arba statinį (jo dalį), dėl kurio nugriovimo buvo pažeistas viešasis interesas, ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę. Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje įtvirtinta, kad statinio rekonstravimas yra statybos rūšis, kurios tikslas – perstatyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį ir pan.). Anksčiau išdėstyti argumentai patvirtina, jog iš atsakovo negali būti reikalaujama nugriauti visą priestatą (tikėtinai pastatytą 2001 metais (b. l. 38-48)) kartu su pamatais, kurie buvo pastatyti prieš 12 metų iki 2008-10-10 savavališkos statybos akto surašymo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas ir ieškovės reikalavimas tenkintas iš dalies įpareigojant atsakovą R. D. per 2 mėnesius nuo šio teismo sprendimo priėmimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. išardyti savavališkai perstatytas ar pertvarkytas priestato prie pastato (plane pažymėto 1g2/p), adresu (duomenys neskelbtini), dalis (t. y. išardyti visą priestatą iki pamatų) ir sutvarkyti statybvietę, o šio įpareigojimo nustatytu terminu neįvykdžius – suteikti teisę ieškovei nugriauti šio savavališkai perstatyto statinio dalis, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalies 3 punktas).

Nors atsakovo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, tačiau atsižvelgiant į priežastis, dėl kurių kilo šioje byloje nagrinėjamas ginčas, t. y. atsakovo vengimą vykdyti ieškovės dar 2008-11-16 reikalavimą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą, atsakovui bylinėjimosi išlaidos, patirtos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, nėra priteistinos (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Atsakovo R. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-11-12 sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„ieškinį tenkinti iš dalies.

Įpareigoti atsakovą R. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) per 2 mėnesius nuo šio teismo sprendimo priėmimo dienos savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. išardyti savavališkai perstatytas ar pertvarkytas priestato prie pastato (plane pažymėto 1g2/p), adresu (duomenys neskelbtini), dalis (t. y. išardyti visą priestatą iki pamatų) ir sutvarkyti statybvietę, o šio įpareigojimo nustatytu terminu neįvykdžius – suteikti teisę ieškovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nugriauti šio savavališkai perstatyto statinio dalis, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovo R. D.“.