Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-10-20 · Administracinė byla Nr. A-62-3073-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-10-20
Bylos Nr.
A-62-3073-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Irmantas Jarukaitis
Pareiškėjas
T. Ž.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Administracinė byla Nr. A62-3073/2011
Teisminio proceso 3-63-3-00726-2010-3
Procesinio sprendimo kategorija 24 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. spalio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, ir Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2010 m. birželio 14 d. Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje (toliau – ir Tarnyba) buvo gautas pareiškėjos T. Ž. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl bankroto bylos iškėlimo darbdaviui UAB „Simon Louwerse logistika“.

Tarnyba 2010 m. rugsėjo 15 d. priėmė sprendimą Nr. (1.31)-TPB-124-10, kuriuo atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 6 dalies 8 punkto pagrindu.

II.

Pareiškėja T. Ž. 2010 m. spalio 22 d. skundu ir patikslintu (t. I, b. l. 7-10, 134-143) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Tarnybos 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimą „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Nr. (1.31)-TPB-124-10; priteisti 1 000 000,00 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, regreso teisę dėl priteistos žalos atlyginimo nukreipiant į valstybės pareigūną R. V.; priteisti bylinėjimosi bei atstovavimo išlaidų atlyginimą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo teismo priteistos sumos nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo, regreso teisę nukreipiant į valstybės pareigūną R. V.; įpareigoti Tarnybos direktorių R. V. nedelsiant priimti sprendimą dėl 100 proc. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjai byloje dėl UAB „Simon Louwerse logistika“ bankroto bylos iškėlimo.

Pareiškėja nurodė, kad su 2010 m. birželio 14 d. prašymu Tarnybai pateikė visus reikalingus dokumentus, tarp jų ir Metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją (toliau – ir Deklaracija) už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., pateiktą Tarnybai 2010 m. liepos 7 d. Tarnyba, vilkinusi sprendimo priėmimą, 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. (1.31)-TPB-124-10 atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Simon Louwerse logistika“, nurodžiusi, kad pareiškėja piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba. Pareiškėja pažymėjo, kad sprendimas, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą, yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teisinę pagalbą atsisakyta teikti neteisėtu pagrindu ir užkirsta galimybė ginti pareiškėjos pažeistas teises, gauti iš Garantinio fondo minimalų darbo užmokestį ir išeitinę pašalpą, kurios neišmokėjo buvęs darbdavys. Dėl Tarnybos veiksmų, vilkinant pateikto prašymo išnagrinėjimą ir atsisakant suteikti antrinę teisinę pagalbą, buvo pažeistos pareiškėjos konstitucinės teisės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, užkirsta teisė pasinaudoti Garantinio fondo išmokomis. Dėl patirto pažeminimo, streso, dvasinių ir emocinių sukrėtimų, pergyvenimų ir kt. neigiamų poveikių pareiškėjai padaryta neturtinė žala.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, veikdama ir kaip atsakovo Lietuvos valstybės atstovas, atsiliepimu su pareiškėjos T. Ž. skundu nesutiko (t. I, b. l. 69-72).

Tarnyba nurodė, kad ginčijamas 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPB-124-10 dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl bankroto bylos iškėlimo yra teisėtas ir pagrįstas, nes pareiškėja pateiktoje Deklaracijoje sąmoningai deklaravo ne visas deklaruojamu laikotarpiu gautas pajamas, tokiu būdu nevykdė pareigų, numatytų Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei pažeidė draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba principą (Įstatymo 3 straipsnio 4 punktas). Tarnyba nurodė, kad pareiškėja, prašydama priteisti neturtinę žalą, nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių neturtinės žalos atsiradimą. Tarnyba pažymėjo, kad vien ginčijamo sprendimo priėmimas negalėjo sukelti pareiškėjai skunde nurodomų neigiamų išgyvenimų. Tarnyba nurodė, kad šioje byloje nėra nei vienos deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos yra akivaizdžiai nepagrįstas

III.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2011 m. vasario 25 d. sprendimu pareiškėjos T. Ž. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl pareiškėjos skundo argumentų Tarnybai vilkinus išspręsti jos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą bei šališkumo priimant ginčijamą sprendimą teisėjų kolegija, išanalizavusi Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 11 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnio 1 dalį, 18 straipsnio 1-2, 13 dalis, Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo (įstatymo redakcija galiojusi prašymo pateikimo metu; toliau – ir GTDĮ) 7 straipsnio 2 dalį, nustatė, kad sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo turi būti priimtas iš karto, kai asmuo kreipiasi, tuo atveju, kai pareiškėjas prašymo pateikimo metu suteikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai visą Įstatymu numatytą informaciją ir dokumentus, įrodančius prašymą pateikusio asmens teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Kilus pagrįstų abejonių dėl pateiktos Deklaracijos duomenų, kuri yra teisę į antrinės teisinės pagalbos suteikimą pagrindžiantis įrodymas, Tarnyba pagrįstai kreipėsi į Klaipėdos apskrities valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir AVMI) ir reikalavo informacijos, susijusios su Deklaracijos duomenimis, pateikimo. Teisėjų kolegija nustatė, kad duomenys, pakankami pareiškėjos prašymo išnagrinėjimui, buvo gauti 2010 m. rugsėjo 13 d. ir Tarnyba per Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje numatytą 3 darbo dienų terminą priėmė sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Todėl teisėjų kolegija nepagrįstais pripažino pareiškėjos skundo argumentus, kad Tarnyba vilkino antrinės teisinės pagalbos suteikimą pagal jos 2010 m. birželio 14 d. pateiktą prašymą. Dėl Tarnybos direktoriaus nušalinimo teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 2 punktą, 25 straipsnio 1-2 dalis, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, 3 straipsnio 1, 2, 4 punktus, 11 straipsnio 1, 2 ir 5 dalis, nustatė, kad pareiškėjos prašyme nurodytos aplinkybės, jog ji mano, kad Tarnybos direktorius R. V. turi nusišalinti nuo sprendimo priėmimo dėl interesų konflikto, negali būti kvalifikuojamos kaip Tarnybos direktoriaus viešųjų ir privačių interesų konfliktas. 2010 m. birželio 14 d. prašyme nenurodyta konkrečių argumentuotų priežasčių, dėl kurių, pareiškėjos manymu, yra kilęs interesų konfliktas, ir nepateikta jokių jos teiginius pagrindžiančių įrodymų, išskyrus subjektyvų pačios pareiškėjos situacijos supratimą ir vertinimą. Dėl šių aplinkybių pareiškėjos skundo argumentai dėl sprendimo neteisėtumo, kadangi sprendimą priėmė šališkas asmuo, teisėjų kolegijos buvo atmesti kaip nepagrįsti. Dėl 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-124-10 pagrįstumo ir teisėtumo, įpareigojimo priimti sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą, išanalizavusi Įstatymo 3 straipsnio 4 punktą, 4 straipsnio 2 dalį, 11 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnio 1 dalį, 18 straipsnio 1, 13 dalis, 23 straipsnio 1 dalies 1, 2, 6 ir 9 punktus bei 2 dalį, GTDĮ 7 straipsnį (įstatymo redakcija galiojusi prašymo pateikimo metu, t. y. 2009 m. sausio 13 d.), 2004 m. vasario 9 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymu Nr. VA-13 patvirtintų „Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos FR0001 formos ir jos priedų užpildymo, teikimo ir tikslinimo taisyklių“ (toliau – ir Taisyklės) (Taisyklių redakcija galiojusi nuo 2009 m. vasario 15 d. iki 2010 m. kovo 24 d.) 99 punktą, 108-113 punktus, 150 punktą ir 156.1 punktą ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja, teikdama 2010 m. liepos 2 d. Deklaraciją už ataskaitinį laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. Deklaracijoje ir Deklaracijos priede nurodė tik nedarbo draudimo išmoką, gautą laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. – 5 367,00 Lt. Pateiktoje Deklaracijoje nebuvo nurodyta nedarbo draudimo išmoka už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. sausio 13 d. – 272,58 Lt, nebuvo nurodytos su darbo santykiais susijusios pajamos už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. – 1 000,00 Lt, priskaitytos pagal UAB „Liva“ 2010 m. birželio 1 d. pateiktus duomenis, nenurodytos nuo 2009 m. liepos mėn. iki 2010 m. birželio 30 d. Klaipėdos miesto savivaldybės socialinės paramos skyriaus išmokėtos išmokos vaikui ir parama mokinio reikmenims įsigyti – 753,16 Lt. Teisėjų kolegija nurodė, kad tai, jog dalis nedeklaruotų pajamų yra neapmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu ar pareiškėjai nebuvo išmokėtas darbo užmokestis, nėra teisinė prielaida nedeklaruoti šių pajamų, nes Taisyklių 8 punktas numato prievolę deklaruoti visas pajamas. Įvertinus tai, kad pareiškėja Deklaracijoje nenurodė net kelių pajamų šaltinių, kurie pagal pajamų sumas negali būti pripažįstami menkaverčiais, akivaizdu, kad ji sąmoningai (tyčia) 2010 m. liepos 2 d. Deklaracijoje ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d. pateikė neteisingą informaciją apie savo pajamas. Teisėjų kolegija nurodė, kad pareiškėjos teiginys, jog Deklaracijas pildė Klaipėdos AVMI deklarantas, Valstybinė mokesčių inspekcija turi centralizuotas duomenų bazes apie asmenų turtą ir pajamas, todėl už Deklaracijoje nurodytų duomenų teisingumą yra atsakinga ne pareiškėja, o Klaipėdos AVMI deklarantas, yra nepagrįstas. Deklaracijos pateikimo tvarką reglamentuojantys aktai numato, kad mokesčių administratoriaus žyma ant Deklaracijos patvirtina Deklaracijos priėmimo iš asmens faktą, o ne Deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą. Už pateiktos informacijos teisingumą yra atsakingas asmuo, deklaruojantis turtą ir pajamas. Teisėjų kolegija nurodė, kad Įstatyme nepateiktas piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba, materialiomis ar procesinėmis teisėmis sąvokos išaiškinimas ir vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-964/2010 išdėstyta pozicija, kad piktnaudžiavimas tai toks elgesys, kai siekiama pasinaudoti turimomis arba galimai suteiktinomis teisėmis, nors tai neleistina, ar siekiama pasinaudoti teisėmis piktam. Teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja siekė antrinės teisinės pagalbos, Tarnybai pateikė aukščiau nurodytą Deklaraciją, kurioje sąmoningai nurodyti neteisingi duomenys apie pajamas, todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėja piktnaudžiavo valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimo dėl Tarnybos įpareigojimo priimti sprendimą suteikti antrinę teisinę. Akcentavo, kad pareiškėjos teismui pateikta 2010 m. gruodžio 16 d. užpildyta Deklaracija už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. nešalina aplinkybių, buvusių jos prašymo nagrinėjimo metu, t. y. 2010 m. rugsėjo 15 d. Dėl žalos atlyginimo bei palūkanų priteisimo teisėjų kolegija nustatė, kad viešosios atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos nurodyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246-6.250, 6.271 straipsniuose. Teisėjų kolegija nurodė, kad pateiktame skunde ir patikslintame skunde apsiribojama neturtinės žalos dydžio įvardijimu, abstrakčiais teiginiais dėl žalos atsiradimo, dėl tariamų Tarnybos, Tarnybos vadovo ir kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Kaip konstatavo teisėjų kolegija, teisinių prielaidų pripažinti, kad Tarnyba vilkino sprendimo priėmimą dėl pareiškėjos 2010 m. birželio 14 d. prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą nenustatyta. Todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad Tarnybos veiksmuose nėra neteisėtumo elemento CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Kadangi teisėjų kolegija nenustatė, kad dėl Tarnybos veiksmų ar neveikimo būtų atsiradusi turtinė ar neturtinė žala, pareiškėjos reikalavimas dėl palūkanų priteisimo, šį reikalavimą kildinant net ir iš žalos atlyginimo instituto, taip pat netenkintinas. Teisėjų kolegija taip pat netenkino prašymo dėl proceso šalies išlaidų atlyginimo, nes pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 2 ir 6 dalis minėtos išlaidos atlyginamos tik tuo atveju, kai sprendimas priimamas pareiškėjo naudai.

IV.

Pareiškėja T. Ž. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 11-14) nesutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimu ir prašo jį perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir žalą.

Pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą be pareiškėjos ir jos advokato dalyvavimo, neužtikrino pareiškėjai sąlygų tinkamai apginti savo teisę į teisingą ir nešališką bylos nagrinėjimą. Pareiškėja nurodo, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 ir 5 straipsnius. Anot pareiškėjos, jos teiginį, kad ji iš tiesų prašė advokato teisinės pagalbos šioje administracinėje byloje, patvirtina Tarnybos 2011 m. vasario 21 d. raštas Nr.(1.7)-SR-739, kuriame yra nurodyta, kad pareiškėja turėjo teisę naudotis teisine pagalba. Pareiškėja taip pat nurodo, jog Klaipėdos apygardos administracinis teismas tendencingai atsisakė priimti nagrinėti jos patikslintą skundą ir, nesulaukęs šios nutarties apskundimo rezultato iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, pradėjo nagrinėti bylą iš esmės.

Atsiliepimas

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, taip pat atstovaudamas atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimu (t. II, b. l. 32-32) su pareiškėjos T. Ž. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba nurodo, kad patikslinto skundo reikalavimas dėl Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo panaikinimo nepriimtas nagrinėti pagrįstai ir turi būti nagrinėjamas atskiroje byloje, kuri teisminga Šiaulių apygardos administraciniam teismui. Be to, anot Tarnybos, pareiškėjos pasirinkta pozicija, siekiant gauti antrinę teisinę pagalbą nagrinėjamoje byloje, kurioje ginčo dalykas yra administracinio akto dėl atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalba teisėtumas, ir jos negavus, siekiant į nagrinėjamą bylą perkelti ginčą dėl naujo administracinio akto, kuriuo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėjamoje byloje, yra akivaizdus piktnaudžiavimas tiek valstybės garantuojama teisine pagalba, tiek ABTĮ įtvirtintomis procesinėmis teisėmis. Tarnyba taip pat nurodo, kad pareiškėja per siaurai aiškina Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalies nuostatas ir daro nepagrįstą išvadą, kad šioje byloje jai privalo būti suteikta teisinė pagalba. Tarnybos teigimu, nuostata aiškintina plačiau, t. y. kaip garantija asmeniui į veiksmingą teisingumą, jeigu negalėjimas pasisamdyti advokatą iš asmens atima teisę į teisminę gynybą. Būtent tokia išvada darytina analizuojant 1979 m. spalio 9 d. priimtą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Airey prieš Airiją (Europos Žmogaus Teisių Teismas, 1979 m. spalio 9 d. sprendimas, Serija A Nr. 32, p. 11), kurį Europos Teisingumo Teismas savo sprendimuose cituoja kaip teismo precedentą, aiškindamas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio 3 dalies turinį. Pagal minėtą sprendimą teisinė pagalba turi būti suteikta, kai nesuteikus tokios pagalbos nebūtų užtikrinta teisminė gynyba. Tarnyba atkreipia dėmesį, jog pareiškėja su apeliaciniu skundu pateikia Tarnybos 2011 metais priimtus sprendimus, kuriais jai suteikta antrinė teisinė pagalba kitose bylose. Tačiau šie sprendimai, Tarnybos teigimu, neįrodo, kad pareiškėja turi teisę į antrinę teisinę pagalbą ir nagrinėjamoje byloje, kadangi priimant tokį sprendimą Tarnyba turi įvertinti tam tikras reikšmingas aplinkybes, t. y. prašymo pagrįstumą, antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje perspektyvumą, skaičių bylų, kurioje pareiškėjai jau teikiama antrinė teisinė pagalba ir kt.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Administracinis ginčas iš esmė kilo dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-124-10, kuriuo pareiškėjai T. Ž. buvo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl bankroto bylos iškėlimo darbdaviui UAB „Simon Louwerse logistika“.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (byloje aktuali 2009 m. balandžio 16 d. įstatymo redakcija Nr. XI-223).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvadą darytina, vadovaujantis Įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintinais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 punktai). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Konkrečiu atveju aktualus Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 8 punktas, įtvirtinantis, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 straipsnis), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju, ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir Įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant paminėto Įstatymo 3 straipsnyje numatytus teisinės pagalbos teikimo principus.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, 2010 m. birželio 14 d. gavusi pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl bankroto bylos iškėlimo darbdaviui UAB „Simon Louwerse logistika“ bei 2010 m. liepos 7 d. pateiktą Deklaraciją už ataskaitinį laikotarpį nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. birželio 30 d., naudodamasi Įstatymo VGTPĮ 18 straipsnio 13 dalyje įtvirtintais įgalinimais, surinko papildomus duomenis iš Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, kurių pagrindu nustatė, kad pareiškėja 2010 m. liepos 7 d. Deklaracijoje nurodė ne visas deklaruojamu laikotarpiu gautas pajamas. Tarnyba atsižvelgė, kad pareiškėja ne pirmą kartą kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, pateikdama Metinę gyventojo (šeimos) turto ir pajamų deklaraciją, kurioje netinkamai deklaruoja savo turimą turtą ir pajamas, nors ankstesniais Tarnybos sprendimais antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjai dėl minėtos priežasties buvo nutrauktas, kas Tarnybai pagrįstai tokius pareiškėjos veiksmus leido įvertinti kaip piktnaudžiavimą valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialinėmis ir procesinėmis teisėmis. Vėlesnis pareiškėjos 2010 m. gruodžio 16 d. Deklaracijos už kitą ataskaitinį laikotarpį pateikimas pirmosios instancijos teismui nepaneigia pareiškėjos veiksmų, atliktų kreipimosi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo momentu, neteisėtumo Įstatyme įtvirtintų pareigų ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principų laikymosi požiūriu. Pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai inter alia įtvirtina pareiškėjo, kuris prašo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, pareigą bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, teikti valstybės garantuojamai pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją, o Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta pamatinė imperatyvi nuostata draudžianti piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis. Įstatymas nenumato pareigos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ginčyti pareiškėjo pateiktą deklaraciją su neteisingais duomenimis apie pajamas, tačiau paaiškėjus neteisingų duomenų pateikimo faktą, jis turi būti atitinkamai įvertintas Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtintų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų (konkrečiu atveju – Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 8 punkto) taikymo aspektu. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo tinkamai motyvuotomis išvadomis, pagrįstomis išsamia administracinės bylos medžiagos, byloje aktualių teisės aktų bei teismų praktikos analize, kad konkrečiu atveju Tarnyba turėjo teisę atsisakyti pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą. Pažymėtina, kad konkrečiu atveju pareiškėja prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, kurioje pareiškėja siekė iškelti bankroto bylą darbdaviui UAB „Simon Louwerse logistika“, pateiktame prašyme dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėja nurodė, kad jokios socialinės pašalpos negauna. Taigi pareiškėjos atvejis neatitinka Įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintų Įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalies taikymo išimčių.

Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad palikus galioti skundžiamą Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-124-10, kuriuo pareiškėjai atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą, nenustačius Tarnybos neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos bei pareiškėjos nurodyto dydžio palūkanų priteisimo. Kadangi pareiškėjos reikalavimai buvo atmesti, Klaipėdos apygardos administracinis teismas pagrįstai netenkino ir pareiškėjos reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisę gauti iš kitos šalies išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja apeliaciniu skundu nenurodė iš esmės jokių naujų aplinkybių, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, nepateikė motyvų, susijusių su administracinio ginčo esme, o skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą grindė tik tariamai padarytais procesinės teisės pažeidimais. Pareiškėja nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo bylą nedalyvaujant jai pačiai ir jos atstovui, buvo šališkas ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 ir 5 straipsnius, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalį bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Teisėjų kolegija minėtus pareiškėjos argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija dėl pareiškėjos ir jos atstovo nedalyvavimo pažymi, kad pagal ABTĮ 49 straipsnio 1 dalį proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus; pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovų. ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas nutartimi gali atidėti bylos nagrinėjimą, jeigu į posėdį neatvyko vertėjas ar proceso šalis, kai teismas nusprendžia, kad be jų negalima nagrinėti bylos, arba kai būtina išreikalauti naujus įrodymus ir kitais reikiamais atvejais. Taigi minėtos proceso normos nenumato, kad administracinėse bylose ginčo šalies atstovavimas bei jos (ar atstovo) dalyvavimas teismo posėdyje yra privalomas, o Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas negarantuoja besąlygiškos teisės į antrinę teisinę pagalbą administracinėse bylose. Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas paskutiniame teismo posėdyje netenkino pareiškėjos prašymo dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo ir išnagrinėjo bylą iš esmės. Pažymėtina, kad pareiškėja buvo atvykusi į teismo posėdį, tačiau savo valia iš jo pasišalino, tokį savo poelgį motyvuodama subjektyviu nesutikimu su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu nagrinėti bylą iš esmės. Pirmosios instancijos teismas pateikė išsamius argumentus, kodėl laikė bylos nagrinėjimo atidėjimą netikslingu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais motyvais. Pažymėtina, kad pareiškėja pateikė atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 22 d. nutarties, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 13 d. nutartimi jį atmetė kaip nepagrįstą, todėl net ir sutikus su pareiškėjos argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesulaukė atskirojo skundo išnagrinėjimo, šis faktas neturėtų jokios reikšmės galutiniam bylos rezultatui. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja prašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo pateikė tik teismo posėdžio dieną (2011 m. vasario 22 d.), nurodydama, kad 2011 m. vasario 17 d. kreipėsi į Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Šiuo aspektu reikšminga aplinkybė, kad Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. SP-340-(7.0265) jau buvo atsisakyta pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėjamoje administracinėje byloje, tačiau pareiškėja dėl šios antrinės teisinės pagalbos kreipėsi pakartotinai, tai padarė prieš pat pirmosios instancijos teismo posėdį, be to, prašymą padavė tai pačiai Tarnybai, kurios sprendimas yra skundžiamas. Tokie pareiškėjos veiksmai yra nesuderinami su ABTĮ 53 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta proceso šalių pareiga savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai. Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja viso proceso pirmosios instancijos teisme metu aktyviai naudojosi procesinėmis teisėmis, reikšdama įvairius prašymus (inter alia dėl pirmosios instancijos teismo teisėjų nušalinimo), pirmosios instancijos teismui pateikė išsamų skundą, kuriame išdėstė savo poziciją ir ją pagrindžiančius argumentus bei įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė (ABTĮ 81 straipsnis). Be to, pareiškėja realizavo teisę į apeliaciją, savarankiškai surašydama ir paduodama apeliacinį skundą, o apeliacinės instancijos teismas patikrino ir įvertino pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau jokių pažeidimų nenustatė. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėja pati į apeliacinės instancijos teismo posėdį neatvyko bei nepateikė įrodymų, kad atitinkama valstybės garantuojamos teisinės pagalba tarnyba yra priėmusi sprendimą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą nagrinėjamoje byloje, paskiriant advokatą atstovauti pareiškėjos interesus. Tai suteikia pagrindą išvadai, kad pareiškėjos argumentai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismas jokių procesinių pažeidimų nepadarė. Pasisakydama dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies taikymo šioje administracinėje byloje, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šios teisės normos yra skirtos garantuoti teisę į gynybą asmeniui, kuris yra valstybės įtariamas ar kaltinamas nusikaltimo padarymu, t. y. kuris yra valstybės persekiojamas. Tuo tarpu pareiškėjos antrinės teisinės pagalbos siekimas šioje administracinėje ginčo byloje nesiejamas su baudžiamaisiais (ar administracinių teisės pažeidimų) teisiniais santykiais, todėl nei Lietuvos Respublikos Konstitucijos, nei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos aptariamos nuostatos konkrečiu atveju nepažeidžiamos. Nors Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje teisė į gynybą aptariama plačiau, pagal šioje teisės normoje įtvirtintą reguliavimą imperatyvas užtikrinti nemokamą teisinę pagalbą teisme siejamas su sąlyga, kad tai reikalinga užtikrinti teisę į veiksmingą teisingumą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, nėra pagrindo teigti, kad administracinės bylos nagrinėjimas pareiškėjos atžvilgiu buvo neteisingas, objektyviai apribojęs pareiškėjai galimybę tinkamai apginti savo tariamai pažeistus interesus, t. y. kad nebuvo užtikrintas veiksmingas teisingumas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, yra pagrįstas pareiškėjos nesutikimu su priimtu sprendimu, o ne konkrečiomis ir objektyviais įrodymais patvirtintomis aplinkybėmis bei atitinkamais motyvais, paremtais ABTĮ numatytais teisiniais pagrindais. Atsižvelgdama į bylos aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu bei konstatuoti, kad šiuo aspektu buvo pažeistos pareiškėjos procesinės teisės bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatos.

Pareiškėja kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – tris Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimus ir 2010 m. gruodžio 16 d. Deklaraciją, kurie, pareiškėjai teigimu, patvirtina, kad ji turėjo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos nurodyti Tarnybos sprendimai laiko atžvilgiu priimti vėliau (2011 m. sausio 18 d. ir 2011 m. vasario 21 d.), pareiškėjai Deklaraciją pateikiant už kitą ataskaitinį laikotarpį, todėl teigti, kad egzistavo ta pati teisinė ir faktinė situacija kaip ir skundžiamo Tarnybos sprendimo priėmimo metu, nėra pagrindo. Pareiškėja šios aplinkybės tinkamai nepagrindė ir neįrodė.

Pažymėtina, kad nors pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja teismo pareigą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas šios pareigos nevykdė, šie jos argumentai suformuluoti abstrakčiai, nenurodyta kokių konkrečių duomenų pirmosios instancijos teismas neišreikalavo, kokių įrodymų neanalizavo, į kokius jos esminius argumentus neatsakė, todėl nėra įmanoma aiškiai identifikuoti, kokie konkrečiai pažeidimai buvo padaryti, ir juos teisiškai įvertinti. Teisėjų kolegija jokių akivaizdžių ir esminių pažeidimų, galinčių turėti įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nenustatė.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį savo išlaidų atlyginimą iš kitos šalies turi teisę gauti tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Kadangi pareiškėjos skundas atmetamas, pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisIrmantas JarukaitisRomanas Klišauskas