- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-04-21
- Bylos Nr.
- 3K-3-244/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Pranas Žeimys, Egidijus Laužikas, Sigitas Gurevičius
- Suinteresuotas asmuo
- Kauno miesto savivaldybės, Kauno
- Pareiškėjas
- Z. B.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Sigito Gurevičiaus ir Egidijaus Laužiko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 30 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Z. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir praleistų įstatyme nustatytų terminų prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei kitiems dokumentams pateikti atnaujinimo; suinteresuoti asmenys: Kauno miesto savivaldybė, Kauno apskrities viršininko administracija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja Z. B. nurodė, kad 1991 m. lapkričio 6 d. kreipėsi į Kauno miesto valdybą, prašydama atkurti nuosavybės teises į jos seneliui I. S. ir tėvui S. G.S. priklausiusį išlikusį nekilnojamąjį turtą. Kauno miesto valdyba 1993 m. spalio 5 d. potvarkiu Nr.1210-v nusprendė neatkurti pareiškėjai nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), kaip nepateikusiai Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento. Pareiškėjos teigimu, apie šio potvarkio priėmimą ji nebuvo informuota. Pareiškėja nežinojusi ir apie tai, kad 1997 m. liepos 1 d. buvo priimtas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kurio 10 straipsnyje buvo nustatytas terminas iki 2001 m. gruodžio 31 d. pateikti prašymą ir pilietybę patvirtinantį dokumentą bei terminas iki 2003 m. gruodžio 31 d. pateikti giminystės ryšius su buvusiu turto savininku ir jo nuosavybės teises įrodančius dokumentus. Kadangi 1993 m. Kauno miesto valdyba susirašinėjimą su pareiškėja, gyvenančia užsienyje, nutraukė, tai ji buvo įsitikinusi, kad prarado bet kokias teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Apie nurodytą potvarkį pareiškėjai tapo žinoma tik 2005 metais, o pateikti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančio dokumento 1991 m.–1993 m. ji negalėjusi dėl to, kad tuo metu nebuvo ir negalėjo būti Lietuvos Respublikos pilietė. Pilietybė jai buvo suteikta išimties tvarka ir Lietuvos Respublikos piliečio pasas išduotas 1998 m. balandžio 27 d. Sužinojusi apie pasikeitusius teisės aktus ir jų pagrindu turimą teisę kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybes teises ir kitiems dokumentams pateikti, ji kreipėsi į administracinį teismą, tačiau proceso metu paaiškėjo, jog būtina nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus ir surinkti papildomos medžiagos. Tik 2006 m. spalio 7 d. buvo atkurtas vieno iš turto savininkų – pareiškėjos tėvo S. G. S. – gimimo liudijimas. Pareiškėjos manymu, Kauno miesto savivaldybė privalėjo pranešti jai apie pasikeitusius teisės aktus ir prašyti papildomų dokumentų, todėl tik dėl šio suinteresuoto asmens kaltės ji pavėlavo pateikti reikiamus dokumentus ir jai nebuvo atkurtos nuosavybės teisės. Prašymo atkurti nuosavybės teises pagrįstumą pareiškėja įrodinėjo, nurodydama, kad namų valdoje, buvusioje (duomenys neskelbtini) (šiuo metu – (duomenys neskelbtini)), buvo įsikūręs Br. S. Tabako ir Papirosų fabrikas, 1938 m. priklausęs septyniems broliams, tarp jų – ir pareiškėjos tėvui S. G. S. B. S. priklausė 2919,1066 kv. m žemės, pirktos iš J., ir pastatai: mūrinis trijų aukštų fabrikas su dviem mūriniais dviejų aukštų sandėliais, dviejų aukštų gyvenamasis namas su kontora, vieno aukšto namas su rūsiu ir šeši ūkiniai pastatai. Šias aplinkybes, pareiškėjos teigimu, patvirtina Kauno apskrities archyvo 2006 m. sausio 24 d. pažyma Nr. V-10-323. Neturėdama dokumentų, kuriuose būtų nurodyta, kokiomis dalimis savininkams priklausė nekilnojamasis turtas, pareiškėja, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais įstatymais, prašė preziumuoti, kad jos tėvui iki nacionalizacijos priklausė 1/7 dalis žemės ir pastatų (duomenys neskelbtini). Pareiškėja taip pat nurodė, kad iš Kauno apskrities archyvo 2006 m. sausio 24 d. pažymos Nr. V10-322 matyti, kad jos senelis I. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1940 kv. m žemės ir keturis mūrinius 2-3 aukštų pastatus bei sandėlius, buvusius (duomenys neskelbtini) (šiuo metu – (duomenys neskelbtini)). Senelis mirė 1936 m. liepos 26 d., tačiau, turimų dokumentų duomenims, paveldėjimas teisiškai nebuvo įformintas (net 1939 metais, t. y. praėjus trejiems metams po senelio mirties, prašymai ir leidimai statyti buvo tvarkomi mirusiojo I. S. vardu). Pareiškėjos teigimu, faktiškai visą senelio turtą po jo mirties ėmė valdyti jos tėvas S. G. S., nes buvo vyriausias šeimoje, vadovavo šeimos verslui. Kadangi kitų pretendentų į nurodytą turtą šiuo metu nėra, tai jai (pareiškėjai) taip pat turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į visą žemę ir namus, buvusius (duomenys neskelbtini) (šiuo metu – (duomenys neskelbtini)). Pareiškėja prašė teismo: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos tėvas S. G. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1/7 dalį ūkinės-komercinės paskirties pastatų ir gyvenamųjų namų (iš viso dešimt pasatų) bei 2919,1066 kv. m žemės (duomenys neskelbtini) (šiuo metu – (duomenys neskelbtini)); 2) nustatyti juridinę reikšmę turinį faktą, kad pareiškėjos tėvas iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1940 kv. m žemės ir keturis mūrinius 2-3 aukštų pastatus bei sandėlius (duomenys neskelbtini) (šiuo metu – (duomenys neskelbtini)); 3) atnaujinti praleistą įstatyme nustatytą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos tėvui S. G. S. priklausiusį išlikusį nekilnojamąjį turtą – pirmiau nurodytus gyvenamuosius namus, ūkinės-komercinės paskirties pastatus ir žemę – pateikti; 4) atnaujinti praleistą įstatyme nustatytą terminą visiems giminystės ryšius su buvusiu savininku ir jo nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškimą patenkino ir nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos Z. B. tėvas S. G. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1/7 dalį ūkinės-komercinės paskirties pastatų ir gyvenamųjų namų (iš viso dešimt pastatų) bei 2919,1066 kv. m žemės (duomenys neskelbtini) (šiuo metu – (duomenys neskelbtini)), bei juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvas iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1940 kv. m žemės ir 4 mūrinius 2-3 aukštų pastatus bei sandėlius (duomenys neskelbtini) (šiuo metu – (duomenys neskelbtini)); atnaujino įstatyme nustatytą ir pareiškėjos praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į jos tėvui priklausiusį išlikusį nekilnojamąjį turtą – gyvenamuosius namus, ūkinės-komercinės paskirties pastatus ir žemę (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) – pateikti; taip pat atnaujino pareiškėjai praleistą įstatyme nustatytą terminą visiems giminystės ryšius su buvusiu savininku ir jo nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Teismas nustatė, kad pareiškėja neturi tiesioginių įrodymų, jog jos tėvas po senelio mirties 1936 m. liepos 26 d. nuosavybės teise valdė turtą, buvusį (duomenys neskelbtini) (šiuo metu – (duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) (šiuo metu – (duomenys neskelbtini)), tačiau laikė, kad pareiškėjos nurodytas aplinkybes, jog po I. S. mirties jos tėvas S. G. S. kartu su kitais šešiais broliais priėmė atsiradusį palikimą (duomenys neskelbtini), faktiškai pradėdami jį valdyti, patvirtina byloje pateikti netiesioginiai įrodymai: Kauno apskrities archyvo 2006 m. sausio 24 d. pažyma Nr. V-10-323, įvairūs į bylą pateikti Br. S. Tabako ir Papirosų fabriko pasirašyti dokumentai (CPK 176-178 straipsniai). Teismas pažymėjo, kad toks palikimo priėmimo būdas buvo reglamentuotas tuo metu galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado 1255, 1261 straipsniuose. Vadovaudamasis archyviniais duomenimis (Kauno apskrities archyvo 2006 m. sausio 24 d. pažyma Nr. V10-322, Kauno miesto LTD Vykdomojo komiteto fonde esančiu 1940 m.–1941 m. nacionalizuotų namų sąrašu), pagal kuriuos, 1936 m. liepos 26 d. mirus pareiškėjos seneliui, nekilnojamuoju turtu (duomenys neskelbtini), rūpinosi ir mokesčius už jį mokėjo pareiškėjos senelio įpėdiniai ir kad turtas buvo nacionalizuotas iš įpėdinių, taip pat remdamasis pareiškėjos atstovės paaiškinimais, liudytojo Ž. G., kuris yra Kauno žydų bendruomenės pirmininkas, parodymais bei atlikęs tuo metu galiojusių teisės aktų normų analizę, teismas sprendė, kad pareiškėjos seneliui I. S. priklausė ir nekilnojamasis turtas, buvęs (duomenys neskelbtini) (šiuo metu – (duomenys neskelbtini)), kurį po jo mirties faktinio palikimo priėmimo būdu taip pat paveldėjo pareiškėjos tėvas S. G. S. Spręsdamas dėl pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistus įstatyme nustatytus terminus prašymui ir kitiems dokumentams pateikti, teismas pažymėjo, kad pareiškėja, įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybę, tapo tinkamu subjektu nuosavybės teisėms į jos tėvo turėtą nekilnojamąjį turtą atkurti. Byloje esantis 1993 m. spalio 5 d. potvarkis Nr. 1210-v, kuriuo atsisakyta atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, teismo vertinimu, nelaikytinas teisiškai reikšmingu ir užkertančiu kelią pareiškėjai įgyvendinti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsižvelgęs į tai, kad šio potvarkio priėmimo metu pareiškėja, neturėdama Lietuvos Respublikos pilietybės, nebuvo nuosavybės teisių atkūrimo subjektas, teismas laikė, kad nurodytas potvarkis nepažeidė jos teisių ir tuo metu buvo pagrįstas bei teisingas. Nustatęs, kad po potvarkio priėmimo susirašinėjimas su pareiškėja, kuri, nors yra Lietuvos Respublikos pilietė, tačiau gyvena užsienyje, buvo nutrauktas, tuo tarpu nuosavybės teisų atkūrimo santykius reglamentavę įstatymai nuolat keitėsi ir dėl šių pasikeitimų pareiškėjai atsirado teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, teismas konstatavo, kad, pasikeitus įstatymo nuostatoms dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pareiškėjos prašymą turėjusi institucija – Kauno miesto savivaldybė, kaip viešojo administravimo institucija, pagal savo kompetenciją privalanti padėti kiekvienam asmeniui įgyvendinti jo prigimtinę teisę į nuosavybę, privalėjo informuoti pareiškėją apie 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu atsiradusią galimybę atkurti nuosavybės teises į išlikusi nekilnojamąjį turtą, juolab kad savivaldybėje buvo užvesta pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo byla ir šiai institucijai buvo žinomas pareiškėjos siekis atkurti nuosavybės teises į praeityje mieste garsių savininkų turėtą vertingą nekilnojamąjį turtą. Tenkindamas pareiškėjos prašymą dėl terminų atnaujinimo, teismas taip pat atsižvelgė į pareiškėjos garbingą amžių (pareiškėja gimusi 1928 m.), taip pat į tai, kad ji gyvena užsienyje. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, galėjo apsunkinti jos galimybes sekti įstatymų raidą, rinkti reikiamus įrodymus.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. spalio 17 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 30 d. sprendimą paliko nepakeistą, suinteresuotų asmenų Kauno miesto savivaldybės ir Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinius skundus atmetė. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atnaujinti pareiškėjai praleistus įstatyme nustatytus terminus dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti, teisėjų kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, turi būti atsižvelgta į prašomo atnaujinti termino paskirtį. Tai, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytas prašymų bei giminystės ryšį įrodančių dokumentų padavimo terminas buvo iš naikinamojo pakeistas į atnaujinamąjį, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo įstatymo leidėjo siekį užtikrinti socialinio teisingumo įgyvendinimą, kad maksimaliai visi asmenys galėtų pasinaudoti restitucijos teise. Pripažindama, kad pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos prašymą dėl terminų atnaujinimo ne vien formaliais motyvais, o vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), teisėjų kolegija reikšmingomis laikė pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad pareiškėja kryptingai siekė įgyvendinti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau jos kreipimosi į atitinkamas institucijas metu neturėjo subjektinės teisės. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad pareiškėjos amžius ir jos gyvenamoji vieta užsienio valstybėje apsunkino jos galimybę susižinoti apie pasikeitusius įstatymus Lietuvoje ir laiku paduoti prašymą bei reikiamus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teisėjų kolegijos nuomone, yra teisingos ir atitinka nurodytus CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus kriterijus. Dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su įrodymų pakankamumo problema, teisėjų kolegija pažymėjo, kad, sprendžiant šį klausimą, būtina atsižvelgti į tai, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, todėl prielaidų darymas yra neišvengiamas. Svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota. Nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pateikti visi rašytiniai įrodymai, patvirtinantys pareiškėjos giminystės ryšį su S. G. S.: Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma apie pareiškėjos gimimą, pareiškėjos santuokos liudijimas. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjos tėvas S. G. S. yra I. S. sūnus. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje pateiktų rašytinių įrodymų visuma, analizuojant juos minėtų Civilinių įstatymų sąvado normų požiūriu, nuosekliai patvirtina faktą, kad I. S. turtą, buvusį (duomenys neskelbtini), po jo mirties paveldėjo ir valdė jo vaikai, taip pat ir pareiškėjos tėvas. Teisėjų kolegija taip pat laikė, kad iš byloje esančios Kauno apskrities archyvo 2006 m. sausio 24 d. pažymos Nr. V10-322 turinio akivaizdu, kad pastatai, buvę (duomenys neskelbtini), buvo nacionalizuoti ne iš I.S., kuris tuo metu jau buvo miręs, o iš jo įpėdinių. Nesutikdama su apeliantų teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas juridinę reikšmę turinčius faktus nustatė remdamasis liudytojo G. Ž., gimusio 1952 metais, parodymais, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nurodytus faktus nustatė, vertindamas įrodymų visumą (CPK 185 straipsnyje) ir vadovaudamasis teismų praktikoje suformuluotu tikimybių pusiausvyros principu.
III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 17 d. nutartį ir Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos prašymą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir praleisto įstatyme nustatytų terminų atnaujinimo atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias materialinės teisės normas, padarė procesinės teisės normų pažeidimų ir nesilaikė įstatyme nustatytų terminų atnaujinimo bei juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo klausimais suformuotos teismų praktikos:
1. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, vertindami prašomų atnaujinti terminų praleidimo priežasčių svarbumą, nepagrįstai sureikšmino pareiškėjos garbingą amžių ir jos gyvenimą užsienio valstybėje. Pripažinę šias aplinkybes svarbiomis ir nulėmusiomis pareiškėjos praleistų terminų atnaujinimą, teismai netinkamai taikė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalis ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teismų praktikos bylose, kuriose buvo sprendžiamas nurodytame įstatyme nustatytų ir piliečių praleistų terminų atnaujinimo klausimas. Pareiškėjos prašomi atnaujinti terminai buvo ne kartą pratęsti, todėl pakankamai ilgi (apie 10 metų), be to, apie juos buvo skelbiama viešai, todėl pareiškėja, kuri Lietuvoje nuolat negyveno ir 1991 metais, todėl jau nuo tada, nepaisant jos garbaus amžiaus, turėjo čia gyvenančius atstovus, privalėjo tuos terminus žinoti. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas svarbia prašomų atnaujinti terminų praleidimo priežastimi pareiškėjos nurodytą aplinkybę, kad Kauno miesto savivaldybė nepagrįstai nutraukė su ja susirašinėjimą ir, išnagrinėjusi jos pirminį prašymą, neinformavo pareiškėjos apie įstatymo nuostatų pasikeitimus, netinkamai aiškino ir taikė Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 5.2 punkto nuostatas. Šiame punkte yra nustatyta prašymus nagrinėjančios institucijos teisė (bet ne pareiga) prašyti pateikti papildomą informaciją (dokumentus) arba patikslinti prašymą, tačiau tik tada, kai piliečiai, neturėję teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo pateikę prašymus, tačiau šie nebuvo nagrinėjami. Teismai nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad tinkamu nuosavybės teisių atkūrimo subjektu pareiškėja tapo jau nuo 1998 m. balandžio 27 d., įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybę, ir nuo to laiko turėjo realią galimybę asmeniškai ar per atstovus įstatyme nustatyta tvarka pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą kartu su nauju prašymu iki 2001 m. gruodžio 31 d., o tuo metu neturėdama nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, pateikti juos arba keiptis į teismą dėl turto valdymo nuosavybes teise fakto nustatymo iki 2003 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja nenurodė jokių objektyvių kliūčių dėl kurių ji, tapusi Lietuvos Respublikos piliete ir nuo 1998 m. turėdama pilietybę patvirtinantį dokumentą, per įstatyme nustatytus terminus negalėjo aktyviai veikti ir tinkamai įgyvendinti savo teises.
2. Bylą nagrinėję teismai, nustatydami juridinę reikšmę turinčius faktus, netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus ir taip pažeidė CPK 178, 183, 185 straipsniuose įtvirtintas įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, todėl nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjos pateiktų įrodymų pakanka tam, kad būtų nustatyta pareiškėjos tėvo nuosavybės teise turėto ir iš jo nacionalizuoto turto (ar jo dalies) apimtis ir kiek tuomet jam priklausiusio turto yra išlikę šiuo metu. Teismų išvados, kad pareiškėjos tėvas įgijo paveldėjimo pagrindu 1/7 dalį turto, buvusio (duomenys neskelbtini), ir dėl to šis turtas jam priklausė nuosavybės teise iki nacionalizacijos, yra pagrįstos tik prielaidomis apie faktinį palikimo priėmimą, tačiau nepatvirtintos įrodymais, kad egzistavo šiuo pagrindu įgytas nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai.
3. Nei bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nustatęs pareiškėjos įrodinėjamus faktus, nei tokį sprendimą palikęs galioti apeliacinės instancijos teismas, nekonstatavo būtinos tam sąlygos, t. y. kad pareiškėjos tėvas turėjo nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus (formaliąja prasme), tačiau jie yra dingę, ir taip netinkamai taikė CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 445 straipsnį ir nukrypo nuo kasacinio teismo šiuo klausimu duotų išaiškinimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56 „Dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, taikymo teismų praktikoje“ 10 punktas). Be to, nesant teisinio pagrindo atnaujinti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų ir pareiškėjos praleistų terminų, jos prašomi nustatyti faktai nebus juridiniai, t. y. nesukels pareiškėjai jos siekiamų teisinių pasekmių, nes jų pagrindu pareiškėjai neatsiras jokių su nuosavybės teisių atkūrimu susijusių teisių.
Atsiliepimas
Pareiškimu dėl prisidėjimo prie suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės kasacinio skundo suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija, nurodydama, kad palaiko kasatoriaus išdėstytus argumentus dėl skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose padarytų materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimų bei kasatoriaus nurodomos teismų praktikos nesilaikymo, prašo kasacinį skundą patenkinti.
Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja Z. B. prašo kasacinį skundą atmesti, skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime pareiškėja nurodo, kad dėl terminų atnaujinimo ir Kauno miesto valdybos 1993 m. spalio 5 potvarkio Nr. 1210-v nuginčijimo ji kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą 2005 m. liepos mėnesį, nes būtent tada sužinojo apie šį potvarkį. Bylos duomenimis, pareiškėja nebuvo informuota apie priimtą sprendimą neatkurti jai nuosavybės teisių, todėl kasatoriaus argumentas, kad pareiškėja galėjo įgyvendinti savo teises per atstovą, prieštarauja bylos medžiagai. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja aktyviai siekė susigrąžinti jai priklausiusią nuosavybę, tačiau nesėkmingai. Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas pareiškėjai nebuvo išduotas per visą Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo laikotarpį ne dėl jos kaltės, todėl kasatorius nepagrįstai nurodo, kad nebuvo objektyvių priežasčių, dėl kurių galėtų būti atnaujinti terminai prašymui ir kitiems dokumentams pateikti. Nėra jokių prieštaravimų tarp pateiktų rašytinių įrodymų, pareiškėjos paaiškinimų ir liudytojo parodymų. Visi šie įrodymai vientisai patvirtina aplinkybes apie pareiškėjos tėvo turėtą nuosavybę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, todėl pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
1997 m. liepos 1 d. priimto Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje (pirminėje redakcijoje), kaip ir 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 10 straipsnio 5 dalyje, buvo įtvirtinta analogiška nuostata, kad su prašymu atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su turto savininku patvirtinantys dokumentai. Šių dokumentų pateikimo terminus nustatydavo Vyriausybė. Tačiau įstatymų leidėjas 2001 m. rugpjūčio 3 d. priimto įstatymo Nr. IX-489 padarytais 1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 1 ir 4 dalių pakeitimais bei 2004 m. spalio 12 d. priimtu to paties įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatymu nustatė prašymo atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininkų patvirtinančių dokumentų pateikimo nuosavybės teises atkuriančioms institucijoms pateikimo terminus. Lietuvos Respublikos piliečio prašymas atitinkamai institucijai turėjo būti paduotas iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turėjo būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio pakeitimo įstatyme, priimtame 2004 m. spalio 12 d., buvo nustatyta, kad piliečiams, praleidusiems nustatytus terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleisti terminai gali būti atnaujinami (Įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalys).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai Z. B. Lietuvos Respublikos pilietybė buvo suteikta išimties tvarka ir pilietės pasas buvo išduotas 1998 m. balandžio 27 d. Pareiškėja, būdama Lietuvos Respublikos pilietė ir siekdama, kad jai būtų atkurtos nuosavybės teisės į konkrečius išlikusius objektus, prašymą atkurti nuosavybės teises turėjo paduoti ne teismui, o atitinkamai institucijai (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 17 straipsnis). Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 6 punkte nurodytos institucijos, kurioms pateikiami prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą pilietis turi būti kreipęsis su prašymu atkurti nuosavybės teises į atitinkamą valstybės instituciją. Tik tada, kai po 2001 m. gruodžio 31 d. buvo kreiptasi su prašymu į atitinkamą valstybės instituciją, piliečiui atsiranda teisė kreiptis į administracinį teismą su pareiškimu dėl praleisto termino atnaujinimo. Pareiškimas atnaujinti praleistą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti bendrosios kompetencijos teisme nenagrinėtinas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai, iš esmės išnagrinėdami pareiškimą atnaujinti praleistą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti, pažeidė rūšinio teismingumo taisykles (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 22 straipsnio 1 dalis).
Pareiškime pareiškėja prašė teismo ne tik atnaujinti praleistus terminus prašymui ir kitiems dokumentams pateikti (1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 10 straipsnio 1, 4 dalių 2004 m. spalio 12 d. redakcija), bet ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis I. S. ir jos tėvas S. G. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė pareiškime nurodytą nekilnojamąjį turtą.
Asmuo, kreipdamasis dėl nuosavybės teisės atkūrimo į atitinkamą instituciją, turi jai pateikti turimus dokumentus apie savininko turėtą nuosavybę. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja į atitinkamą valstybės instituciją, kuri administracine tvarka sprendžia nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, nesikreipė ir turimų nuosavybės teisę patvirtinančių įrodymų jai nepateikė. Pareiškėja visus turimus įrodymus pateikė teismui. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja visus turimus dokumentus, patvirtinančius senelio ir tėvo nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, turėtų pateikti nuosavybės teises atkuriančiai valstybės institucijai, kuri administracine tvarka įvertintų pateiktų dokumentų juridinę reikšmę ir priimtų atitinkamą sprendimą dėl jų pakankamumo ar nepakankamumo nuosavybės teisei atkurti. Jeigu ši institucija, įvertinusi pareiškėjos pateiktus dokumentus, patvirtinančius jos senelio ir tėvo nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, padarytų išvadą, kad jų pakanka nuosavybės teisei atkurti, tai pareiškėjai būtų atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamus objektus (1997 m. liepos 1 d. Įstatymo Nr. VIII-359 9 straipsnio 1dalis, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Tvarkos 12 punktas). Priešingu atveju, kai institucija prieitų prie išvados, kad pateiktų dokumentų nepakanka nuosavybės teisei atkurti, tik tada pareiškėja galėtų kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo (Įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, Tvarkos 13 punktas). Nagrinėjamu atveju, dar negavus atitinkamos institucijos išvados dėl nuosavybės teisę įrodančių dokumentų pakankamumo (nepakankamumo), juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjos senelis ir jos tėvas nuosavybės teise valdė tam tikrą turtą, negalėjo būti nustatytas. Tokią praktiką Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija yra suformavusi civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008, kurios faktinės aplinkybės yra iš esmės tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad, esant tokiai situacijai, bendrosios kompetencijos teismai apskritai negalėjo įsiterpti į viešosios teisės reglamentuojamų santykių sritį. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė pareiškėjos Z. B. pareiškimą nagrinėti civilinio proceso tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Dėl to atitinkamą sprendimą – nutraukti bylą – priima kasacinis teismas (CPK 293 straipsnio 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 17 d. nutartį ir Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 30 d. sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.