- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-21
- Bylos Nr.
- 1A-153/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-52-1-01267-2010-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Elena Vaininė (pirm.), Valdimaras Bavėjanas, Viktoras Kažys
- Nuteistasis
- G. L.
- Nukentėjusysis
- M. V.
- Advokatai
- Gediminas Skaistys
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai.
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo G. L. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 13 metų 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėta bausmė, paskirta Alytaus rajono apylinkės 2011-05-27 teismo nuosprendžiu, ir G. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 metų 9 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Iš G. L. priteista nukentėjusiajai M. V. 6 046,49 Lt turtinei ir 25 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. L. nuteistas už tai, kad 2010 m. lapkričio 28 d., laikotarpiu nuo 16 iki 19 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, P. B. gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, asmeninio konflikto su P. B. metu, tyčia jam sudavė ne mažiau keturių smūgių medine pliauska bei ne mažiau penkių smūgių kojomis ir rankomis į galvos sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam P. B. stiprų galvos sumušimą: kraujosruvas odoje ir poodyje kairio smilkinio srityje, kaktos abiejose pusėse, kairės ausies kaušelyje, kairės akies viršutiniame voke, kairiame skruoste ir kairėje pažandėje, kraujosruvas galvos minkštuosiuose audiniuose dešinėje viršugalvio-momens-kaktos srityje ir viršugalvio kairės pusės-kairio momens-kaktos kairės pusės srityje, kraujosruvas abiejuose smilkininiuose raumenyse, kraujosruvą apatinės lūpos dešinės pusės gleivinėje, muštines žaizdas viršugalvio dešinės pusės-kaktos dešinės pusės srityje ir dešiniame skruoste, strėlinės siūlės srities-kaktikaulio kairės pusės linijinį lūžimą, kaukolės pamato priekinės daubos kairės pusės linijinį lūžimą, kraujo išsiliejimą ir susikaupimą (apie 30 ml) virš galvos smegenų kietojo dangalo kairio kaktikaulio srityje, kraujo išsiliejimą ir susikaupimą (apie 50 ml) po galvos smegenų kietuoju dangalu kairės pakaušinės galvos smegenų skilties srityje, kraujosruvas po galvos smegenų minkštaisiais dangalais abiejų galvos smegenų pusrutulinių smilkininių, pakaušinių ir dalinai momeninių skilčių srityje (šių sužalojimų visuma yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su mirtimi), bei spardydamas kojomis sudavė nukentėjusiajam P. B. ne mažiau keturių smūgių į dešinį šoną, ne mažiau penkių smūgių į rankų, kojų sritis, tuo padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą dėl kraujosruvų odoje, kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairėje alkūnėje, kairėje šlaunyje ir kairiame kelyje, odos nubrozdinimų dešiniame dilbyje, kairiame dilbyje, kairiame kelyje ir kairėje blauzdoje bei nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl dešinės pusės VII-VIII šonkaulių lūžimo, ko pasėkoje nuo į galvą suduotų smūgių, sukėlusių stiprų galvos sumušimą, pasireiškusį kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžimu, galvos smegenų sumušimu, galvos smegenų ir smegenų kamieno pabrinkimu, 2010 m. lapkričio 29 d. laiko tarpe nuo 6.15 val. iki 14.15 val. P. B. įvykio vietoje mirė, tokiu būdu jį nužudė.
Šalies argumentai
Nuteistasis G. L. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. nuosprendį (toliau – skundžiamas nuosprendis) panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliantas mano, kad skundžiamas teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas.
Jis nusikaltimo, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nepadarė ir prie jo padarymo neprisidėjo. Nukentėjusįjį P. B. nužudė ne jis, o jo (apelianto) brolis R. L. Būtent R. L., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, asmeninio konflikto su P. B. metu, tyčia sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius medine pliauska bei ne mažiau kaip penkis smūgius kojomis ir rankomis P. B. į galvos sritį, tuo padarydamas nukentėjusiajam stiprų galvos sumušimą bei nežymų sveikatos sutrikdymą, nuo ko P. B. įvykio vietoje mirė, tokiu būdu nužudė P.B. Jis pirmas ikiteisminio tyrimo metu nurodė tokias įvykio aplinkybes. Jam iki šiol nežinomos priežastys, dėl kurių jo brolis sudavė kelis kartus medine pliauska P. B. į galvą, nes nei jiems vartojant alkoholį, nei po to, jokio konflikto nebuvo. Tai patvirtino ir kartu su jais pas P. B. buvęs liudytojas L. S. P. B. išėjus į lauką, jo brolis R., matant apeliantui, paėmė medinę pliauską ir laikė ją dešinėje rankoje, prie dešinės pusės šono. P. B. įėjus į kambarį R. smogė 3-4 kartus P. B. į galvą. Po pirmo smūgio nukentėjusiajam iš galvos pradėjo stipriai bėgti kraujas, R. L. iš karto nukentėjusiajam sudavė dar kelis smūgius. Jis (apeliantas) prišokęs prie brolio bandė jį atitraukti nuo nukentėjusiojo ir pats nepastebėjo kaip įlipo į ant žemės buvusį nukentėjusiojo kraują. Išeinat iš P. B. namų jis paėmė iš brolio medinę pliauską ir įmetė ją į besikūrenantį pečių. Išėję jie nuėjo link miestelio, o po to jis (apeliantas) nuėjo pas V. R., o brolis - namo. Jis, būdamas pas V. R., pastebėjo, kad kruvinas jo batas, V. R. leidus, jį nusiplovė. Apie tai, kad P. B. negyvas sužinojo kitą dieną iš L. A. Jis klausė brolio kam šis trenkė pliauska P. B., bet jis atsakė, kad dabar jau nieko nepakeisi, tai girdėjo liudytojai N. P. bei V. R., tačiau teismas į tai neatsižvelgė.
Šalies argumentai
Apeliantas teigia, jog melagingi yra R. L. parodymai, kad apeliantas jo prašė prisiimti kaltę. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai patikėjo jo brolio parodymais, nes šis anksčiau nebuvo teistas, o jis (apeliantas) teistas ne kartą. R. L., pabuvęs suimtas, prašė jo (apelianto) prisiimti visą kaltę, prisižadėdamas jam visada padėti finansiškai, todėl jis (apeliantas) sutiko prisiimti sau brolio kaltę. Priimti vienam kaltę siūlė ir kriminalistas G. Jis (apeliantas) parašė atvirą prisipažinimą, prisiimdamas visą brolio kaltę, kad šis išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Šias aplinkybes gali patvirtinti jo sesuo I. L. ir brolis N. L., kurių teismas neiškvietė ir nepaklausė, ir tuo pažeidė jo (apelianto) teises. Apeliantas prašo šiuos liudytojus apklausti apeliacinės instancijos teisme, o taip pat iškvieti ir apklausti teisme liudytoją N. P., kuris buvo apklaustas tik ikiteisminio tyrimo metu, todėl jo parodymai yra niekiniai.
Apelianto teigimu, visi byloje esantys įrodymai yra šalutiniai arba išvestiniai, todėl neįrodantys jo kaltės nužudžius P. B. Remtis liudytojo R. L. parodymais negalima, nes jis visą įvykių seką interpretuoja sau palankia linkme, norėdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Liudytoja A. V. pati įvykio nematė, ji duoda išgalvotus parodymus, nes jis (apeliantas) su šia liudytoja nuolat konfliktuodavo. Liudytojai V. R. ir L. A. taip pat įvykio nematė. Liudytojas L. S., iš pradžių kartu su juo ir broliu vartojęs alkoholį pas P. B., vėliau išėjo ir apie tai, kas nužudė P. B. nežino. Liudytojas A. P. tik iš nuogirdų girdėjo, kad nužudyti galėjo apeliantas ar V. R.. Liudytojas V. U. įvykio nematė ir apie jį nieko nežino. Liudytoja D. M., byloje atlikus procesinius veiksmus, visus faktus traktuoja tyrimui naudinga linkme. Ant iš jo paimtų drabužių, kuriais jis vilkėjo įvykio metu, kurie buvo nufotografuoti ir pateikti ekspertizei, P. B. kraujo profilių nerasta.
Apeliantas teigia, jog jam viso ikiteisminio tyrimo metu kriminalinės policijos pareigūnai darė psichologinį spaudimą. Jis apie tokius neteisėtus veiksmus nurodė teismui. Į teismą buvo iškviesta tyrėja, kuri jį apibūdino kaip agresyvų viso tardymo metu. Apeliantas teigia, jog jis buvo agresyvus, nes jį apklausinėdavo ne tyrėja, o kriminalistai. Dėl kriminalistų neteisėtų veiksmų jis buvo paskelbęs bado akciją. Jie su broliu, būdami A. areštinėje, susirašinėjo laiškais ir susitarė ką kiekvienas iš jų turi sakyti. Jis liepė broliui sakyti, kad žalią striukę, ant kurios buvo rasta nukentėjusiojo kraujo, buvo apsivilkęs apeliantas. Nors visi liudytojai patvirtinimo, kad apeliantas buvo apsivilkęs juodą striukę, kuri kartu su kitais jo rūbais buvo paimta ekspertizei, ir ant kurių, padarius DNR ekspertizę, nukentėjusiojo kraujo rasta nebuvo. Jis nurodė vilkėjęs žalią brolio striukę tik dėl to, kad prisiėmė sau jo kaltę. Iš tiesų žalią striukę vilkėjo jo brolis R. ir jis tai nurodė tyrėjai. Teigia, jog brolis, pamatęs ant striukės kraujo dėmes, norėjo ją išmesti, tačiau apeliantas neleido to padaryti. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog jo brolio parodymai kiekvieną kartą yra skirtingi. Vienuose parodymuose jis neigia kaltę, kituose teigia, jog jis irgi sudavė smūgius nukentėjusiajam. Be to, R. L. prisipažino, kad jam kriminalistai darė fizinį spaudimą. Neatitinka tikrovės liudytojo N. P. parodymai apie tai, kad neva jis (apeliantas) sakęs, jog atkeršijo už jį.
Apeliantas teigia, jog jis, prisisėmęs sau brolio kaltę, visus pastarojo atliktus veiksmus prieš nukentėjusįjį prisiėmė sau. Jis broliui jokio spaudimo prisiimti kaltę nedarė. Jo brolis, išgėręs tampa agresyvus, ir tai gali patvirtinti šeimos nariai, brolis N. L. ir sesuo I. L. Apeliantas mano, kad jis buvo nuteistas už tai, kad jau anksčiau buvo teistas. Tačiau į šią aplinkybę negalėjo būti atsižvelgta, nes jis jau yra atlikęs bausmes už savo padarytas nusikalstamas veikas. Jis nuo pat pradžių kategoriškai neigė padaręs nusikaltimą, o vėliau 2011-02-19 atviru prisipažinimu prisipažino padaręs nusikaltimą, prisiimdamas sau brolio kaltę, todėl priklausomai nuo jo parodymų keitėsi ir brolio parodymai.
Apeliantas pažymi, kad jis teismui pateikė svarbius įrodymus - laiškus, kurie teisme nebuvo ištirti, o buvo tik prijungti prie bylos. Todėl liko išsamiai neištirtos svarbios aplinkybės. Dėl to apeliantas prašo grąžinti bylą teismui, kad taikant BPK 295 ir 300 straipsnių nuostatas, būtų atnaujintas naujų įrodymų tyrimas.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis G. L. ir jo gynėjas prašė nuteistojo G. L. apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo G. L. apeliacinis skundas atmestinas.
Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis įvykio aplinkybėmis ir teigia, kad jis nusikaltimo už kurį yra nuteistas nepadarė.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, tai yra jo prerogatyva, teisė bei pareiga. Proceso dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą. Tai, kad apeliantas ir teismas skirtingai vertino įrodymus, nėra pagrindas naikinti teismo sprendimą, jeigu teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus. Tokie motyvai skundžiamame teismo nuosprendyje yra išdėstyti. Teismas pripažindamas G. L. kaltu tyčia nužudžius P. B. rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išsamiai išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė išvadas atitinkančias faktines bylos aplinkybes.
Apelianto skunde pateikiama įvykio versija, pagal kurią nukentėjusįjį P. B. nužudė ne jis, o jo brolis R. L., nėra nauja. Analogišką versiją G. L. pateikė ir pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teismas šią nuteistojo versiją išsamiai patikrino ir motyvuotai atmetė. Teismas suabejojo nuteistojo G. L. parodymų nuoširdumu ir tikrumu, nes jo parodymai viso proceso metu nebuvo vienodi ir nuoseklūs ir, priešingai, patikėjo liudytojo R. L. parodymais, nes jis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu davė iš esmės vienodus ir nuoseklius parodymus, kuriuos patvirtino ir kiti byloje surinkti bei teisme ištirti bylos duomenys. Apeliantas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, teigia, kad jo brolio parodymai kiekvieną kartą yra skirtingi, o grįsti jo kaltę kitais byloje esančiais įrodymais negalima, nes jie yra šalutiniai arba išvestiniai. Tokie apelianto teiginiai atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys bylos medžiagai.
Kaip matyti iš liudytojo R. L. parodymų turinio, jis visų apklausų metu vienodai ir nuosekliai teigė, kad jo brolis G. su pliauska sudavė kelis kartus nukentėjusiajam į galvos sritį bei spardė nukentėjusįjį, ir tik vienoje ikiteisminio tyrimo metu atliktoje apklausoje liudytojas parodė ir pats spardęs nukentėjusįjį, tačiau vėliau tokius savo parodymus motyvuotai paneigė. Liudytojas R.L. parodė, kad jam būnant suimtam buvo daromas spaudimas prisiimti brolio kaltę, todėl jis ir nurodė spardęs nukentėjusįjį. Apeliantas tokius liudytojo parodymus vadina melagingais ir teigia, jog jis prisiėmė brolio (R. L.) kaltę, ir šią aplinkybę gali patvirtinti jo brolis N. L. bei sesuo I. L. Apeliacinės instancijos teismas apelianto prašymu į teismo posėdį kvietė liudytoją N. L. ir liudytoją I. L. Liudytojas N. L., pasinaudojęs BPK 278 ir 82 straipsnių nuostatomis, atsisakė duoti parodymus (3 t. 162-163 b. l.), o liudytoja I. L. teisme nebuvo apklausta, nes nepavyko nustatyti jos buvimo vietos (t. 3, 158 b. l.), su liudytoja nepavyko susiekti ir apelianto nurodytu telefono numeriu (3 t. 190 b. l.). Teismui nepavykus nustatyti liudytojos I. L. buvimo vietos, apeliantas atsisakė savo prašymo kviesti ir apklausti minėtą liudytoją (3 t., 200 b. l.). Taigi naujų duomenų, patvirtinančių apelianto teiginius apie neva jo prisiimtą brolio kaltę, negauta, o byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad teisingus parodymus davė liudytojas R. L. Nors apeliantas teigia, kad visi kiti byloje esantys įrodymai yra šalutiniai arba išvestiniai, todėl jais grįsti jo kaltę negalima, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia asmens kaltės grįsti netiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia bei logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, jog teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio nuostatų, išsamiai ištyrė ir išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus ir visus juos motyvuotai įvertino. Nors apelianto skunde išvardinti liudytojai A. V., V. R., L. A., L. S., A.P., V. U., D. M. nėra tiesioginiai įvykio liudytojai, tačiau jų parodymais nustatyti faktai yra susiję su šioje byloje aptariamu įvykiu, todėl yra reikšmingi nustatant įvykio aplinkybes. Visų apelianto paminėtų liudytojų parodymai yra detaliai aptarti, išanalizuoti ir įvertinti skundžiamame teismo nuosprendyje, apeliantas jų parodymų turinio neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas pakartotinai jų neanalizuoja. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti minėtų liudytojų parodymų objektyvumu ir patikimumu, nes jie atitinka faktines bylos aplinkybes. Apeliantas nesutinka tik su liudytojo N. P. parodymų turiniu, teigdamas, kad neatitinka tikrovės liudytojo parodymai, kad neva apeliantas jam sakęs, kad atkeršijo nukentėjusiajam už jį. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytojas N. P. patvirtino tokius savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., 157-159 b. l.), teigdamas, kad šiuo metu jis nieko neatsimena, o ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus (3 t., 199-200 b. l.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojo N. P. parodymų tikrumu. Be to, analogišką, apelianto ginčijamą, aplinkybę nurodė ir liudytojas V. R.
Apeliantas savo skunde, kaip ir pirmosios instancijos teisme, teigia, kad striukę ant kurios buvo rastos kraujo dėmės vilkėjo jo brolis, o jo batas buvo kruvinas dėl to, kad jis, norėdamas atitraukti smurtaujantį prieš nukentėjusįjį brolį, įlipo į ant žemės buvusį nukentėjusiojo kraują. Šie apelianto teiginiai yra paneigti byloje surinktais, teisme ištirtais ir skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais. Liudytojas R. L. viso proceso metu vienodai teigė, jog jis būdamas P. B. namuose vilkėjo žalsvą vasarinę striukę. Pats apeliantas ikiteisminio tyrimo metu prisipažino vilkėjęs žalią striukę ant kurios buvo rastas nukentėjusiojo kraujas. Liudytoja A. V. parodė, kad nuteistasis nešiojo brolio striukes. Šie įrodymai, vertinant juos kitų byloje surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste, leidžia daryti išvadą, kad striukę, ant kurios buvo rastas nukentėjusiojo kraujas, įvykio metu dėvėjo nuteistasis. Apelianto parodymai apie kraujo atsiradimo ant jo bato aplinkybes vertinami kaip neįtikinami. Šiame kontekste pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje apeliantas kategoriškai neigė plovęs batą pas V. R. ir tik šiam liudytojui tvirtinant, kad jis matė kaip apeliantas plovė savo batą, nuteistasis prisipažino tai daręs. Tokie nenuoseklūs ir kintantys apelianto parodymai duoda pagrindą abejoti jo parodymų nuoširdumu ir tikrumu.
Apeliantas teigia, kad jo brolis (R. L.) išgėręs tampa labai agresyvus, tačiau tokie apelianto teiginiai prieštarauja byloje apklaustų liudytojų parodymams. Liudytoja A. V. nuo vaikystės pas ją gyvenantį R. L. apibūdino kaip girtuoklį, tačiau nepiktybinį, neagresyvų, niekada nepasakantį grubaus žodžio, žmogų. Liudytoja parodė, jog niekada nėra girdėjusi, kad jis būtų ką nuskriaudęs ar sumušęs, yra paslaugus, draugiškas, linkęs užjausti. Ir priešingai, G. L. apibūdino kaip agresyvų, daug kartų jai grasinusį ir keiksmažodžiais vadinusį asmenį. Liudytoja teigė bijojusi G., nes šis vartojo narkotikus ir buvo agresyvus (1 t., 165-167 b. l.; 3 t. 40-41 b. l.). Liudytojas V. R. taip pat parodė, kad R. yra ramus, jo charakteris ramesnis ir lėtesnis (3 t. 41 b. l.). Teisme apklausta tyrėja D. M. parodė, kad R. L. yra pakankamai ramus žmogus, ko nepasakysi apie jo brolį G. L., kuris tyrimo metu visą laiką elgėsi agresyviai (3 t. 76-77 b. l.). Liudytojas L. S. taip pat parodė, jog R. nelinkęs smurtauti, G. karšto charakterio, impulsyvus, R. pažįsta daug metų jis išgėręs ramus, lėtas, mano, kad jis negali smurtauti. Taigi paminėti liudytojų parodymai paneigia apelianto teiginius apie R. L. agresyvų būdą ir, priešingai, patvirtina, kad būtent apeliantas pasižymi ūmiu ir agresyviu charakteriu.
Deklaratyvūs ir prieštaraujantys bylos medžiagai yra apelianto skundo teiginiai, kad ikiteisminio tyrimo metu prieš jį buvo naudojamas psichologinis smurtas ir jis buvo nuteistas tik todėl, kad anksčiau buvo ne kartą teistas. Kaip jau buvo aptarta anksčiau, apelianto kaltė įvykdžius P. B. nužudymą įrodyta iš dalies jo paties, taip pat liudytojų parodymais, o taip pat daiktų, įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, specialistų išvadomis bei kitais rašytiniais bylos duomenimis. Teisme apklausta tyrėja D. M. paneigė nuteistojo teiginius, kad prieš apeliantą buvo naudojamas psichologinis smurtas. Liudytoja parodė, kad be jos su G. L. niekas nebendravo, kriminalistai jį tik atveždavo, visose apklausose dalyvavo gynėjas (3 t., 76-77 b. l.). Teismas neturi pagrindo abejoti šios liudytojos parodymais.
Apeliantas skunde teigia, kad jis apygardos teismui pateikė svarbius įrodymus – laiškus, tačiau jie nebuvo ištirti. Apelianto minimi laiškai yra įsiūti į bylą, tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad jie prie bylos medžiagos nebuvo prijungti ir įrodymais nepripažinti.
Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje atlikta įrodymų analizė patvirtina, jog byloje yra surinkta pakankamai įrodymų iš skirtingų šaltinių nuosekliai atitinkančių kaltinimo nustatytas bylos aplinkybes ir atskleidžiančių nusikaltimo padarymo mechanizmą, nusikaltimo paskatas ir kaltės turinį. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos aplinkybes bei įrodymus, procesinių pažeidimų nepadarė. Teismas tinkamai įvertino byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą ir padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistojo G. L. kaltės tyčia nužudžius P. B. Teismas teisingai taikė nuteistajam baudžiamąjį įstatymą (BK 129 straipsnio 1 dalis) ir už šio nusikaltimo padarymą paskyrė tinkamą, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančią bausmę.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti nuteistojo G. L. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo G. L. apeliacinį skundą atmesti.