Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Paaiškina, kad 2017 m. sausio 24 d. įsigijo žemės sklypą, esantį Latvių g. 55A, kad čia galėtų vykdyti statybos projektą. Pareiškėjai buvo žinoma, kad įsigyjamo žemės sklypo kraštinė dalis patenka į saugomo Žvėryno vandens malūno pastato teritoriją. Šis objektas, kurio unikalus kodas Kultūros vertybių registre yra 12382, į šį registrą buvo įtrauktas nuo 1996 m. sausio 29 d. ir, pareiškėjos žiniomis, jo teritorija vėliau nebuvo keista. Dar iki įsigyjant minėtą žemės sklypą, ankstesnio jo savininko iniciatyva buvo pradėti derinti šios teritorijos plėtros planai, o 2016 m. gruodžio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą Nr. 1-731 „Dėl sklypo prie Latvių ir Birutės gatvių (kadastro Nr. 0101/0031:373) detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtinti žemės sklypo detalųjį planą ir jo sprendinius. Iki Vilniaus miesto savivaldybės tarybai priimant nurodytą sprendimą, kompetentingos institucijos, įskaitant ir kultūros paveldo sritį prižiūrinčias institucijas, įstatymų nustatyta tvarka derino šios teritorijos detaliojo plano projektą bei jam pritarė. 2016 m. sausio 14 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus skyriaus bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Kultūros paveldo apsaugos skyriaus atstovai patvirtino detaliojo plano projekto atitiktį paveldosaugos reikalavimams ir nurodė: „pagal gretimybes ir reljefą planuojamoje teritorijoje numatomas daugiabučio gyvenamojo namo aukštis iki 16 metrų atitinka paveldosauginius reikalavimus Žvėryno ir Vilniaus senamiesčio atžvilgiu“. Šių institucijų atstovų parašai yra ir ant sklypo detaliojo plano pagrindinio brėžinio. Pareiškėja, toliau derindama planuojamo daugiabučio gyvenamojo namo dokumentaciją, 2017 m. kovo 28 d. kreipėsi į Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyrių su prašymu patvirtinti daugiabučio gyvenamojo namo statybos projektą. 2017 m. balandžio 13 d. Kultūros paveldo departamentas pateikė dėl šio projekto pastabų, tačiau jokio principinio prieštaravimo dėl statybų šiame žemės sklype nebuvo išreikšta. Į Kultūros paveldo departamento Vilniaus skyriaus pastabas pareiškėja atsižvelgė ir pateikė naujus projektinius pasiūlymus tvirtinti 2018 m. kovo 14 d., kaip nurodyta pareiškėjos pateiktuose projektiniuose pasiūlymuose. Taigi, pareiškėjos projektiniuose pasiūlymuose buvo visiškai atsižvelgta į tai, jog jos žemės sklypas ribojasi su saugomo objekto teritorijos riba, pagal tai buvo planuojami ir sklypo užstatymo sprendiniai. Vis dėlto į pareiškėjos pateiktą prašymą iki pat šio skundo teismui pateikimo dienos nėra gautas joks atsakymas. Pareiškėja sužinojo, jog Kultūros paveldo departamente svarstomas Žvėryno vandens malūno apsaugos zonų išplėtimo klausimas. Apie patį komisijos posėdį ji nebuvo informuota, tačiau jame dalyvavo. Į pareiškėjos teiktus paaiškinimus ir argumentus nebuvo atsižvelgta. Atsakovė priėmė aktą Nr. KPD-RM-2698, kuriuo patikslino saugomo objekto apskaitos duomenis. Komisija nustatė Žvėryno vandens malūno pastatui 24 386,00 kv. m teritorijos plotą bei 8 400,00 kv. m vizualinės apsaugos pozonį. Patikslinti vertybės apskaitos duomenys iš esmės keičia ankstesniais sprendimais nustatytą žemės sklypo Latvių g. 55A užstatymo tvarką. Naujoji apsaugos zona patenka į jau suprojektuoto daugiabučio gyvenamojo namo plotą, taip pat sukuria neaiškumų dėl galimybės įrengti privažiavimą prie namo, net jei jis ir būtų atitrauktas nuo naujosios saugomo objekto teritorijos ribos. Tokia situacija pažeidžia pareiškėjos teisėtus lūkesčius, kadangi taip ne tik mažinama žemės sklypo vertė, tačiau ir apsunkinamos tolesnės jo plėtros galimybės.

Pareiškėja pažymi, kad net jei egzistuotų pagrindas plėsti Žvėryno vandens malūno pastato teritorijos ribas, atsakovė turėjo laikytis proporcingumo principo, nustatyti tokias teritorijos ribas ir tik tiek, kiek būtina pačiam saugomam objektui apsaugoti, ir ne daugiau tam, jog nebūtų pažeistas konstitucinis privačios nuosavybės neliečiamumo principas. Šiuo atveju tai nebuvo padaryta, priešingai, Žvėryno vandens malūno pastato teritorijos riba gerokai išplėsta į pareiškėjos žemės sklypą, nors jokios faktinės aplinkybės, susijusios su saugomu objektu, nėra pasikeitusios. Akte nėra jokių argumentų, kodėl dar 1996 m. nustatytos apsaugos zonos turėjo būti pakeistos praėjus 22 metams, t. y. 2018 m. Prieš priimdama Aktą, atsakovė privalėjo atlikti istorinius, fizinius ir kitus tyrimus. Tik remdamasi šių tyrimų metų gautais duomenimis galėjo spręsti dėl saugomo objekto teritorijos ploto išplėtimo bei vizualinės apsaugos pozonio nustatymo. Akto turinys rodo, jog tokie tyrimai nebuvo atlikti. Akto 15 p. nurodyti šaltiniai ir literatūra, kurie buvo pagrindas priimti atitinkamą sprendimą. Analizuojant šiame sąraše esantį 21 šaltinį, matyti, kad dauguma duomenų yra iki 1996 m., kai Žvėryno vandens malūno pastatas buvo pripažintas saugomu – tokių šaltinių šiame sąraše yra 11. Likę šaltiniai yra iš 2003 ar 2009 m., t. y. buvo žinomi dar iki detaliojo plano patvirtinimo. O 2017 ar 2018 m. šaltinių šiame sąraše apskritai nėra. Naujausias atsakovės naudotas šaltinis yra 2016 m. ir jis skirtas ne konkrečiai šiam objektui, bet Vilniaus miesto planams apskritai. Lieka neaišku, kokia grėsmė buvo įžvelgta Žvėryno vandens malūno pastato vertingosioms savybėms, dėl kurios 2018 m. buvo išplėstas Žvėryno vandens malūno pastato teritorijos plotas bei sukurta vizualinės apsaugos zona, ypač atsižvelgiant į tai, jog visiškai šalia paties saugomo objekto 2003 m. buvo pastatytas daugiabutis gyvenamasis namas. Naujoji saugomo objekto teritorijos riba išplečiama gerokai apimant pareiškėjai priklausantį žemės sklypą. O kitų sklypų ribos sutampa su Žvėryno vandens malūno pastato teritorijos riba. Toks atsakovės sprendimas, kai saugomo objekto teritorijos riba plečiama tik vieno konkretaus sklypo sąskaita, leidžia kelti klausimą dėl neobjektyvaus ir šališko atsakovės atlikto tyrimo, o tai prieštarauja ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam objektyvumo principui.

Atsakovė Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

NKPAĮ reikalavimas kultūros paveldo objekto teritorijos ribas apibrėžti tik taip, kad sutaptų su esamų sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis, galiojo iki 2013 m. birželio 31 d. Pagal nuo 2013 m. liepos 1 d. galiojančios NKPAĮ 11 straipsnio 2 dalies redakciją, kultūros paveldo objekto teritorijos ir kultūros paveldo vietovės ribos apibrėžiamos remiantis istorinių ir kitų tyrimų duomenimis, taip, kad sutaptų su esamų sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis arba kitokiomis nekilnojamųjų daiktų, gamtinių ar antropogeninių elementų ribomis.

Priešingai, nei teigiama skunde, iš Žvėryno vandens malūno pastato apibrėžtų teritorijos bei apsaugos zonų ribų plano 2 lapo matyti, jog atsakovė nagrinėjamu atveju vadovavosi proporcingumo principu ir kultūros paveldo objekto teritorijos ribas, atsižvelgusi į gamtos elementus – medžius ir tvenkinių pakrančių reljefą, kurie yra vertingosios savybės, – apibrėžė minimaliai apimdama pareiškėjai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą.

Vertinimo tarybų aktų pagrindimas istorinių šaltinių ir specialiosios literatūros tyrimais atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose aprobuotą praktiką.

Nei Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (toliau – ir NKPAĮ), nei Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų pavyzdiniai nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. ĮV-149, nenustato žemės sklypų savininkų ar valdytojų privalomo kvietimo į nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų posėdžius ir tokių asmenų dalyvavimo juose.

Departamentas tvarko Kultūros vertybių registrą, kuriame registruojamos kultūros vertybės ir jų duomenys, pagal įstatymų nustatytus reikalavimus kaupia, tvarko ir saugo su šiuo registru susijusius dokumentus. Pagal Kultūros vertybių registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1053, 9 punktą, Kultūros vertybių registro tvarkymo įstaiga yra Departamentas, kuris pagal nuostatų 13.1 punktą registruoja nekilnojamąsias ir kilnojamąsias kultūros vertybes. Pagal Kultūros vertybių registro nuostatų 6.1 punktą, vertinimo tarybos yra Kultūros vertybių registro duomenų teikėjai. Būtent vertinimo tarybos sprendimas yra pagrindas registruoti atitinkamas nekilnojamąsias kultūros vertybes, Departamentas atlieka tik duomenų įregistravimo Kultūros vertybių registre funkciją, tačiau nepriima sprendimų dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių įregistravimo Kultūros vertybių registre ar jų reikšmingumo, vertingųjų savybių ir teritorijos ribų apibrėžimo. Jokie teisės aktai nenustato teisės ir pareigos Departamentui kontroliuoti ar revizuoti vertinimo tarybos priimtų sprendimų, Departamentui taip pat nesuteikta teisė tikrinti tarybos akto pagrįstumo ir nevykdyti tarybos priimtų sprendimų, t. y. neatlikti jam pavestų registratoriaus funkcijų.

Paaiškina, kad dar iki Akto priėmimo nedidelė žemės sklypo, esančio Latvių g. 55 A, Vilniuje, dalis pateko į Žvėryno vandens malūno pastato teritoriją. Aktu patikslinus šio kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes ir teritorijos ribas, į objekto teritoriją patenka didesnė minėto žemės sklypo dalis. Nors tik dalis pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, adresu: Latvių g. 55 A, Vilniuje, patenka į Žvėryno vandens malūno pastato teritoriją, pareiškėja administracinėje byloje ginčija visą Aktą, Skunde apskritai nepagrįsdama, kuo Žvėryno vandens malūno pastato teritorijos ribos pokyčiai kituose žemės sklypuose, kurie jai nepriklauso nei nuosavybės teise, nei yra valdomi kitais pagrindais, pažeidžia jos teises ar teisėtus interesus. Derinant detalųjį planą jo sprendiniai atitiko tuo metu galiojusius Žvėryno vandens malūno pastato, saugomo kartu su jam nustatyta teritorija (NKPAĮ 11 straipsnio 1 dalis), paveldosaugos reikalavimus, įtvirtintus apskaitos dokumentuose. Pagal NKPAĮ 2 straipsnio 24 punktą, paveldosaugos reikalavimai – saugomo objekto ar vietovės valdymo, naudojimo, disponavimo jais sąlygos, teritorijos ir apsaugos zonos žemės ir kitos specialiosios naudojimo sąlygos, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytos vertingosioms savybėms apsaugoti. Paveldosaugos reikalavimai gali kisti, nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai priėmus sprendimą dėl vertybių apskaitos duomenų tikslinimo pagal NKPAĮ 8 straipsnio 5 dalį. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybų aktai pagal įstatymus sukuria tam tikras teises bei pareigas ir yra vienkartiniai teisės taikymo aktai, tai yra administraciniai aktai, ginčai dėl kurių panaikinimo priskiriami administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis a. b. Nr. AS525-431/2009, 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis a. b. A662-1444/2010). Pareiškėja klaidingai teigia, jog Aktas prieštarauja anksčiau už paveldosaugą atsakingų institucijų patvirtintiems sprendimams derinat detalųjį planą. Priimdama Aktą, atsakovė Vertinimo taryba įgyvendino savo kompetenciją, suteiktą NKPAĮ ir įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais.

Skunde pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Vertinimo taryba negalėjo priimti Akto, kuriuo išplečiamos Žvėryno vandens malūno pastato teritorijos ribos, prieš tai nepakoregavusi paties detaliojo plano. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos turi teisę tikslinti nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijų ribas, galiojant teritorijų planavimo dokumentui, tačiau nekilnojamųjų kultūros paveldo vertinimo tarybų aktai savaime nekeičia galiojančių teritorijų planavimo dokumentų sprendinių, kurie gali būti keičiami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka. Vertinimo tarybos aktas nėra teritorijų planavimo dokumentas. Atmestini visi skundo teiginiai, jog, galiojant teritorijų planavimo dokumentui – detaliajam planui, Vertinimo taryba negalėjo patvirtinti Akto.

Tai, kad kultūros paveldo objekto vertingosios savybės, paveldosaugos reikalavimai gali kisti, nustato ir nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojantys teisės aktai. Departamentas pareiškėjai yra išdavęs specialiuosius paveldosaugos reikalavimus. Pagal Specialiųjų paveldosaugos reikalavimų turinio ir išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. ĮV-975, 18.3 punktą, išduoti specialieji paveldosaugos reikalavimai keičiami naujais specialiaisiais paveldosaugos reikalavimais, patvirtintais Departamento teritorinio skyriaus vedėjo arba Departamento direktoriaus, nustačius naujas kultūros paveldo objekto ar vietovės vertingąsias savybes, darančias įtaką tvarkomiesiems statybos darbams ir kurių naujam reglamentavimui reikia keisti specialiuosius paveldosaugos reikalavimus. Taigi, atmestini visi skundo teiginiai, jog Aktas prieštarauja už paveldosaugą atsakingų institucijų priimtiems sprendimams ir jo priimti atsakovė negalėjo.

NKPAĮ reikalavimas kultūros paveldo objekto teritorijos ribas apibrėžti tik taip, kad sutaptų su esamų sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis, galiojo iki 2013-06-31. Pagal nuo 2013-07-01 galiojančios NKPAĮ 11 straipsnio 2 dalies redakciją, kultūros paveldo objekto teritorijos ir kultūros paveldo vietovės ribos apibrėžiamos remiantis istorinių ir kitų tyrimų duomenimis taip, kad sutaptų su esamų sklypų ar jų dalių, kurie yra daiktinės teisės objektai, ribomis arba kitokiomis nekilnojamųjų daiktų, gamtinių ar antropogeninių elementų ribomis. Rengiant Akto projektą, buvo atlikti fiksavimo tyrimai, nustatyti aprašo 7.1 punkte, ir istorinės-meninės raidos tyrimai pagal aprašo 7.2 punktą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad nėra pagrindo Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašo nuostatų aiškinti kaip įpareigojančio kiekvienu atveju atlikti visus jame įvardytus tyrimus. Pagal aprašo 10 punktą, teisė spręsti dėl reikalingų tyrimų rūšies ir apimties suteikta nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimą organizuojantiems ir vykdantiems subjektams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1444/2010, 2011 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63 -2346/2011).

Paaiškina, kad Centras, vadovaudamasis kultūros paveldo objektui Aprašo 6 punkte nustatytais vertinimo kriterijais, t. y. amžiaus cenzu, autentiškumo požymiais, reikšmingumu, pasiūlė nustatyti kultūros paveldo objekto vertingųjų savybių pobūdį – archeologinį, taip pat architektūrinį (lemiantį reikšmingumą – svarbų), želdynų (lemiantį reikšmingumą – svarbų), istorinį (lemiantį reikšmingumą – tipišką) bei kraštovaizdžio pobūdį, o objekto reikšmingumo lygmenį – regioninį. Tikslinant Žvėryno vandens malūno pastato ribas buvo vadovautasi NKPAĮ 11 straipsnio 2 dalies reikalavimu, kad ribos, remiantis istorinių ir kitų tyrimų duomenimis, apibrėžiamos atsižvelgiant ne tik į esamų žemės sklypų ar jų dalių ribas, bet ir į kitų nekilnojamųjų daiktų, gamtinių ir antropologinių elementų ribas. Pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto formos pildymo aprašo, patvirtinto Departamento direktoriaus 2011-07-11 įsakymu Nr. Į-230, 35 punktą, vertinimo tarybos akto formos pagrindinės dalies 12 punkte vertybės apibrėžtos teritorijos ribos apibrėžiamos geografinėmis koordinatėmis, aprašant tokių ribų posūkių taškų ir tarp jų einančių atkarpų padėtį aplinkos atžvilgiu geodais ir (ar) glaustu tekstu.

Žvėryno vandens malūno pastato teritorijos riba į pareiškėjai nuosavybes teise priklausantį žemės sklypą, vadovaujantis NKPAĮ 11 straipsnio 2 dalimi, buvo pasiūlyta vertinimo tarybai praplėsti dėl dviejų gamtinių elementų – pavienių medžių ir tvenkinių pakrančių reljefo: pavieniai medžiai (Akto priedas Nr. 2) – numeriu „7“ pažymėta nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje vertingoji savybė) – ypač išskirtinos senosios pušys (BR Nr. 3, 6). Tai liekanos buvusio Žvėryno parko, kartu su tvenkiniais paskelbto gamtos paminklais (Isokas, Gediminas. Lietuvos gamtos paminklai. Vilnius, 1995). Atsižvelgiant į tai, ginčijama šiaurinė teritorijos riba buvo suformuota atitraukiant ją apytiksliai 10 m nuo nepakitusios (istorinės) tvenkinio šlaito ribos, kad į teritoriją patektų anksčiau minėti pavieniai želdiniai.

Teritorijos riba išplėsta į šiaurinę pusę ne vien ginčijamo sklypo teritorijoje, bet pravesta vienodai atitraukiant nuo istorinio (nepakitusio) šlaito kontūro. Tai padaryta ir į pietus nuo naujo daugiabučio namo Latvių g. 53A, ir tarp antrojo tvenkinio ir dabartinės Rusijos Federacijos ambasados sklypo. Į pietus nuo tvenkinių teritorija taip pat išplečiama apimant buvusios įvažiavimo į Pimonovų fermą (jai priklausė ir malūnas, dabartinė Rusijos Federacijos ambasada) liepų alėjos fragmentus. Šlaitas ir griova Latvių g. 55 sklype pakeisti įrengiant terasas, garažus, įvažiavimo kelią (FF Nr. 7-10, IKONOGR Nr. 25), todėl į teritoriją nepateko. Tad pareiškėjos teiginys (44), kad teritorijos riba plečiama tik vieno konkretaus sklypo sąskaita, yra nepagrįstas.

Pareiškėja teigia, kad po Akto patvirtinimo jos galimybė toliau plėtoti nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą Latvių g. 55 A, Vilniuje, tokiomis sąlygomis, kurios buvo patvirtintos anksčiau, iš esmės išnyko, kad galimybė toliau plėtoti daugiabučio gyvenamojo namo statybos projektą tampa abejotina, kadangi patikslinta objekto teritorija ne tik kertasi su suprojektuoto daugiabučio gyvenamojo namo riba, tačiau ir visiškai patenka į vietą, kurioje suplanuotas privažiavimas prie šio daugiabučio gyvenamojo namo. Skundžiamas sprendimas buvo priimtas nesivadovaujant objektyviais duomenimis, dėl to pažeidžiamos VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 5 dalį, nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir jų teritorijų bei kultūros paveldo objektų apsaugos zonų ribas apibrėžia Departamento ir savivaldybių sudarytos nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos.

Pagal NKPAĮ 2 straipsnio 14 punktą, kultūros paveldo objektai – pavieniai, kompleksiniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti. Nekilnojamoji kultūros vertybė yra kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso (NKPAĮ 2 straipsnio 21 punktas). Pagal NKPAĮ 2 straipsnio 40 dalį, vertingoji savybė apibrėžta kaip kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu.

Pagal NKPAĮ 11 straipsnio 6 dalies 2 punktą, vizualinės apsaugos pozonis – už kultūros paveldo objekto teritorijos ar apsaugos nuo fizinio poveikio pozonio esantys žemės sklypai ar jų dalys su ten esančiais kitais nekilnojamaisiais daiktais, kuriems taikomi šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimai, draudžiantys šiame pozonyje veiklą, galinčią trukdyti apžvelgti kultūros paveldo objektą.

Byloje nustatyta, kad detaliojo plano derinimo metu jo sprendiniai atitiko tuo metu galiojusius Žvėryno vandens malūno pastato, saugomo kartu su jam nustatyta teritorija (NKPAĮ 11 straipsnio 1 dalis), paveldosaugos reikalavimus, įtvirtintus apskaitos dokumentuose. Pagal NKPAĮ 2 straipsnio 24 punktą, paveldosaugos reikalavimai – saugomo objekto ar vietovės valdymo, naudojimo, disponavimo jais sąlygos, teritorijos ir apsaugos zonos žemės ir kitos specialiosios naudojimo sąlygos, įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytos vertingosioms savybėms apsaugoti. Paveldosaugos reikalavimai gali kisti, nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai priėmus sprendimą dėl vertybių apskaitos duomenų tikslinimo pagal NKPAĮ 8 straipsnio 5 dalį.