Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Simonos Dementavičienės (kolegijos pirmininkės, pranešėjos) ir Editos Šliumpienės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Solar PIII“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Solar PIII“ ieškinį atsakovei Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė prašė teismo iš dalies panaikinti atsakovės 2025 m. liepos 18 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – nutarimas), kuriuo konstatuota, kad sutarties bendrosios dalies 4.3 punktas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 12 punkto sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, taip pat kad 4.3 punktas ir 10.5.2 papunktis atitinka minėto straipsnio 2 dalies bendrąjį vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų. Ieškovė nurodė, kad vartotojas įsigijo geografiškai nutolusios saulės elektrinės dalį (toliau – įrenginys). Įrenginio priežiūros ir aptarnavimo paslaugos mokestis numatytas sutarties specialiojoje dalyje. Tačiau bendrosios dalies ginčo punktuose įtvirtinta galimybė kiekvienais metais kainą perskaičiuoti. Ieškovė nesutinka, kad ginčo 4.3 punktas, kai perskaičiavus kainą pagal suderintą vartotojų kainų indeksą (toliau – SVKI) ji padidėja, atitinka CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 12 punktą; 4.3 punktas, kai perskaičiavus kainą pagal SVKI ji sumažėja, atitinka CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį ir 10.5.2 papunktis, pagal kurį ieškovė turi teisę vienašaliu sprendimu vartotojams sumažinti savo paslaugų kainą, atitinka CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalį. Tiek nesąžiningų sąlygų direktyvoje, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje pripažįstamas leistinu kainų indeksavimas vartojimo sutartyse su sąlyga, kad taikomas metodas yra aiškiai apibrėžtas ir verslininkas nekontroliuoja paties indekso pokyčių. Todėl nacionalinės teisės aiškinimas, kuriuo būtų paneigta tokia galimybė, neatitiktų Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės reikalavimų ir pažeistų vienodo jos taikymo principą. Sutarčių sąlygos neatitinka skaidrumo reikalavimo tik tuo atveju, jeigu jos nėra išreikštos aiškiai ir suprantamai (CK 6.228⁴ straipsnio 7 dalis). Ginčo punkte aiškiai numatyta nuo kurio mėnesio SVKI bus apskaičiuojama nauja kaina. Teisė padidinti paslaugų kainą yra nustatyta siekiant užtikrinti tinkamą paslaugų teikimą ir kliento interesus.

2. Atsakovė atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Atsakovė nurodė, kad tarp šalių buvo sudaryta mišri sutartis, atitinkanti pirkimo–pardavimo ir atlygintinų paslaugų sutarties požymius, todėl šiai sutarčiai taikytinos pirkimą–pardavimą, atlygintinas paslaugas reglamentuojančios CK normos, taip pat vartotojų, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsaugą įtvirtinančios teisės normos. Įrenginio priežiūros ir aptarnavimo paslaugos mokestis, nors ir numatytas kaip konkretus 58 Eur dydis, ginčo 4.3 punkte kiekvienais metais įtvirtinama jo perskaičiavimo tvarka. Todėl paslaugų mokestis, kuris bus apskaičiuojamas iš naujo pagal 4.3 punkte įtvirtintą metodiką, tiesiogiai susijęs su paslaugų kaina. Ginčo 4.3 punktas neatitinka skaidrumo reikalavimo, nes jis nėra aiškus ir suprantamas. Ieškovė galėtų manipuliuoti 4.3 punkto ir 10.5.2 papunkčio prieštaravimais, jeigu perskaičiavus paslaugų kainą pagal SVKI ji būtų ieškovei nenaudinga, ji galėtų savo pasirinkimu netaikyti tokio perskaičiavimo, nes teisę vienašališkai mažinti paslaugų kainą jai numato ginčo 10.5.2 papunktis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. sausio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.

4. Teismas išanalizavęs ir įvertinęs 4.3 punktą nustatė, kad ieškovė neatskleidė pirkėjui esminės informacijos apie kainą, jos pakeitimą. Ieškovė suteikė sau teisę keisti – didinti kainą vienašališkai. Teismo vertinimu, sutarties kainą nustatančios sąlygos neabejotinai laikytinos pagrindinį sutarties dalyką apibrėžiančiomis sąlygomis. Tuo tarpu nurodytos sąlygos neatskleidimas nei 4.3 punkte, nei nesant nuorodos į kitas sutarties sąlygas, vertintinas kaip aiškumo ir pakankamumo reikalavimo nesilaikymas. Ieškovė, kaip pardavėja, akivaizdžiai pažeidė savo pareigą atskleisti pirkėjui visapusišką informaciją, susijusią su sutarties vykdymu. Tai, kad ginčo punkte aiškiai numatyta nuo kurio mėnesio apskaičiuojama nauja kaina neturi reikšmės, nes vertinamas ne kainos dydžio pagrįstumas, o sąlygos dėl kainos keitimo sąžiningumas. Viena vertus, nacionalinė ir tarptautinė teisė nedraudžia pardavėjui didinti kainos, tačiau, kita vertus, pagrindai turi būti aiškiai, suprantamai apibrėžti ir numatyti sutartyje, užtikrinant šalių interesų pusiausvyrą.

5. Teismo vertinimu, atsakovė teisėtai ir pagrįstai nutarimu pripažino, kad 4.3 punktas ir 10.5.2 papunktis, įtvirtantys ieškovės vienašališką kainos keitimą ir teisę pakeisti sutartį, kai sumažinama paslaugų kaina, atitinka CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies bendrąjį vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų, t. y. iš esmės pažeidžia sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, vartotojo teises ir interesus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

6. Apeliaciniu skundu apeliantė (ieškovė) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Teismas neaptarė ginčo 4.3 punkte įtvirtintos kainos kitimo formuluotės, nepaaiškino, kuo ji neskaidri ir / ar kokią informaciją nuslepia. Pirma, remiantis 4.3 punktu, ar paslaugų kaina didės, mažės ir kiek priklauso ne nuo apeliantės (ieškovės) valios, o išimtinai nuo SVKI pokyčio, kurio ji nekontroliuoja. Todėl toks kainos perskaičiavimas laikytinas esamos sutarties nuostatos vykdymu, o ne sutarties vienašaliu keitimu. Teismas nepagrįstai nesivadovavo ESTT 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimu byloje Nr. C-326/14, jo priėmimo metu galiojo aktuali direktyvos Nr. 2009/136/EB (toliau – nesąžiningų sąlygų direktyva) 20 straipsnio 2 dalis. Antra, CK 6.2284 straipsnio 2 dalies 12 punktas nėra taikomas vertinti sutartinėms sąlygoms, kuriomis nustatomas kainos kitimas pagal oficialų statistinį indeksą. Ginčo punkte įtvirtinta visa reikalinga informacija, sudaranti galimybę vartotojui suprasti taikomą kainos kitimo metodą, ko ir reikalaujama iš verslininko pagal nesąžiningų sąlygų direktyvos ir CK nuostatas. Trečia, teismas nepaaiškino, kokia esminė informacija apie kainą 4.3 punkte vartotojui neatskleista.

1.2. Ginčo 4.3 punktas ir 10.5.2 papunktis tiek, kiek jų pagrindu paslaugų kaina yra perskaičiuojama ir gali sumažėti, nėra nesąžiningos sąlygos. Pirma, teisinis reguliavimas neįtvirtina, kad verslininko galimybė mažinti paslaugų kainą vartotojo naudai galėtų būti laikoma nesąžininga ar neskaidria vartotojo atžvilgiu. Antra, ginčo punktai nekonkuruoja tarpusavyje, nesukuria tarpusavio prieštaros. Ginčo 10.5.2 papunktyje įtvirtinta sąlyga yra skirta bet kokiam kitam paslaugų kainos keitimui (ją mažinant), kuris nėra susijęs, neišplaukia iš kainos perskaičiavimo mechanizmo įtvirtinto sutarties 4.3 punkte. Trečia, teismas ir atsakovė padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantė (ieškovė) gali manipuliuoti ginčo punktų prieštaravimu vienas kitam, be to, jeigu perskaičiavus paslaugų kainą pagal SVKI ji apeliantei (ieškovei) būtų nenaudinga, ji galėtų savo nuožiūra netaikyti tokio perskaičiavimo, nes teisę mažinti paslaugų kainą vienašališkai jai numato 10.5.2 papunktis.

1.3. Teismas nenagrinėjo dviejų reikšmingų aspektų. Pirma, vidutinio vartotojo gebėjimų lygio nustatymo atsižvelgiant į apeliantės (ieškovės) teikiamų prekių ir paslaugų prigimtį (CK 6.2284 straipsnio 5 dalis). Apeliantės (ieškovės) vartotojas yra protingas ir apdairus, nes jis renkasi pirkti nutolusios saulės elektrinės dalį. Neabejotina, kad toks vartotojas geba suvokti tiek infliacijos reiškinį, tiek paslaugų kainos indeksavimo pagal SVKI mechanizmą. Tuo labiau, kad ir pačios elektros energijos kainos įprastai yra svyruojančios, tai įrenginius įsigyjantiems vartotojams yra pažįstama, suvokiama aplinkybė. Vartotojui nereikia atlikti matematinių skaičiavimų, aktyvių informacijos paieškų, nes, vadovaudamasi 4.3 punktu, visą informaciją, likus ne mažiau kaip 20 k. d. iki naujos paslaugų kainos taikymo dienos, vartotojui pateikia apeliantė (ieškovė). Antra, atsakovės nutarime padarytų matematinių klaidų vertinant 4.3 punkto formulę (CK 6.228⁴ straipsnio 7 dalis), lėmusias neteisėto nutarimo priėmimą.

7. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliantės (ieškovės) apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1. Net ir nustatydama kainą, kuri susijusi su kainų indeksavimu, apeliantė (ieškovė) privalo užtikrinti, kad tokia sąlyga būti aiški ir suprantama, t. y. atitiktų skaidrumo reikalavimą. Iš 4.3 punkto formuluotės matyti, kad sąlygoje nėra įtvirtinama vartotojo teisė, nesutinkant su keičiama paslaugų kaina, nutraukti sutartį. Vertinant 4.3 punkto formuluotę nėra aišku pagal kurio mėnesio vidutinės metinės infliacijos vidurkio rodiklį bus apskaičiuojama nauja paslaugų kaina. Dėl apeliantės (ieškovės) argumentų, kad kainos kitimas pagal indeksą neturėtų būti prilyginamas „vienašaliam kainos didinimui“, ir cituojamos ESTT bylos Nr. C-326/14 nurodytina, kad nėra pagrindo vadovautis šia byla, nes skiriasi šių bylų faktinės aplinkybės. Formule tik sudaromas įspūdis dėl teisingos kainos keitimo apskaičiavimo, tačiau faktiškai, tokios formulės naudojimas beveik visada sąlygos vienašališką paslaugų kainos padidinimą, be kita ko, didesnį nei nustatytas šalies infliacijos lygis. Pastebėtina, kad infliacijos dydis Lietuvoje jau ne vienerius metus išlieka teigiamas, o ir esant neigiamam infliacijos lygiui, būtinas itin ženklus infliacijos sumažėjimas, kad atsirastų galimybė kainai mažinti, todėl 4.3 punkte nurodyta formulė yra labiau ekonomiškai naudinga apeliantei (ieškovei) nei vartotojui, nes pagal ją, labiau tikėtina, jog paslaugų kaina vartotojui kasmet didės nei liks tokia pat ar mažės. Sutartis nėra nei dėl vertybinių popierių, nei kitų finansinių dokumentų, nei dėl daiktų perleidimo ir paslaugų teikimo, kai kaina yra susijusi su biržų kursų ar indeksų svyravimais ir jos nekontroliuoja verslininkas, nei dėl užsienio valiutos, kelionės čekių ar užsienio valiuta išreikštų tarptautinių pašto perlaidų pirkimo–pardavimo. Todėl sutartis nepatenka į CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodyta išimtį. Vartotojui nėra suteikiama teisė nesutikti su pakeitimais (kainos pasikeitimu) ir nutraukti sutartį. Pabrėžtina, kad sąlygos, kurioms esant vartotojas turėtų teisę išeiti iš sutarties, kai jis nesutinka su kainos pakeitimu, neturi būti itin nepalankios vartotojui, t. y. sukeliančios nepagrįstus finansinius nuostolius. Priešingu atveju, vartotojas gali neturėti realios galimybės pasitraukti iš sutarties. Verslininkui vienašališkai keičiant sutartyje sutartą paslaugų kainą, vartotojui turėtų būti aiškūs tokio keitimo pagrindai, o jų tikrumas ir būtinumas įrodytas.

2.2. Lingvistiškai vertinant 4.3 punktą, nėra aišku, kodėl ši sąlyga dėstoma atskirai nuo 10.5 punkto, kuriame taip pat aptariama apeliantės (ieškovės) teisės vienašališkai keisti sutartį, ir koks tokio sutarties turinio dėstymo tikslas, nes tiek sutarties 4.3 punktas, tiek 10.5 punktas nustato vienašališkos sutarties keitimo atvejus. Abejotina, ar vien tai, kad keičiasi vartotojų kainų indeksas, savaime reiškia ir padidėjusias apeliantės išlaidas ir sąnaudas paslaugoms teikti, ar nustatytoji formulė atitinka išlaidų ir sąnaudų išaugimo lygį, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad iš sutarties sąlygų nėra aišku, kas konkrečiai sudaro (kokiais kriterijais remdamasi) apeliantė (ieškovė) apskaičiavo paslaugų kainą. Atitinkamai, nežinodamas, iš kokių konkrečiai duomenų (apeliantės (ieškovės) išlaidų ir sąnaudų paslaugoms teikti) yra sudaryta kaina, vartotojas neturi galimybės ir įvertinti, ar kainos pasikeitimas atitinkamai metais yra objektyviai pagrįstas ir būtinas. Ginčo punktai konkuruoja tarpusavyje, tokiu būdu suteikiama teisė apeliantei (ieškovei) piktnaudžiauti savo padėtimi, paslaugų kainos mažinimo atveju pasirinkti, kuriuo punktu vadovautis.

2.3. Sutarties sąlygų aiškumas ir suprantamumas turi būti vertinamas pagal konkrečias bylos aplinkybes, apibūdinančias vartotojo sugebėjimus suprasti tikrąjį sutarties sąlygų turinį bei atsižvelgiant į vidutiniškai gerai informuoto, protingai atidaus ir apdairaus vartotojo suvokimo standartą, ir aplinkybė, kad įsigyjamas daiktas – nutolusi saulės elektrinė, savaime neturėtų keisti vidutinio vartotojo standarto sampratos. Nors apeliantė (ieškovė) akcentuoja nutarime atliktų skaičiavimų aritmetines klaidas, atsakovės pateikti galimi kainų svyravimai ir jų skaičiavimai neturi esminės reikšmės sąlygos nesąžiningumui nustatyti ir ne jie lėmė sprendimą dėl sąlygos pripažinimo nesąžininga.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Faktinės aplinkybės, reikšmingos apeliacinės instancijos teisme

8. Apeliantė (ieškovė), kaip pardavėja, ir M. M., kaip pirkėjas, 2023 m. balandžio 19 d. sudarė Įrenginio pirkimo–pardavimo ir paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – sutartis), kurios pagrindu pirkėjas nuotoliniu būdu įsigijo saulės elektrinės dalį, o apeliantė (ieškovė) įsipareigojo už atlygį teikti įrenginio ir saulės elektrinės aptarnavimo, priežiūros paslaugas.

9. Pirkėjas 2025 m. balandžio 29 d. kreipėsi į atsakovę prašydamas įvertinti sutarties 4.3 punkto ir 10.5.2 papunkčio sąlygų sąžiningumą, nes, jo vertinimu, sąlygos iš esmės pažeidžia sutarties šalių pusiausvyrą pirkėjo, kaip vartotojo, nenaudai (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalis, 5–7 punktai) (DOK-132004, priedas Nr. 3).

2.1. ginčo 4.3 punkte įtvirtinta „paslaugų kaina, kuri automatiškai be atskiro šalių valios išreiškimo perskaičiuojama kiekvienais metais, atsižvelgiant į Valstybės duomenų agentūros skelbiamą vidutinės metinės infliacijos dydį, apskaičiuotą pagal 12 paskutinių mėnesių, palyginti su atitinkamų ankstesnių 12 mėnesių, vartojimo prekių ir paslaugų suderintą vartotojų kainų indeksą (toliau – infliacija). Perskaičiuota paslaugų kaina taikoma nuo atitinkamų metų sausio 1 d. Paslaugų kaina yra indeksuojama pagal formulę: prieš indeksaciją taikyta paslaugų kaina (senoji) x (1 + infliacija) = nauja paslaugų kaina. Paslaugų kaina po indeksavimo negali padidėti ar sumažėti daugiau nei 5 proc., lyginant su ankstesniais kalendoriniais metais taikyta paslaugų kaina. Apie perskaičiuojamą paslaugų kainą pardavėjas informuoja pirkėją likus ne mažiau kaip 20 k. d. iki naujos paslaugų kainos taikymo dienos“.

2.2. ginčo 10.5.2 papunktyje įtvirtinta: „sutartis gali būti vienašališkai pakeista pardavėjo iniciatyva, informavus apie tai pirkėją platformoje ir (arba) paskutiniais žinomais kontaktiniais duomenimis ne vėliau kaip prieš 30 k. d. iki šių pakeitimų įsigaliojimo dienos“, be kita ko, kai „paslaugą kaina mažinama“.

10. Atsakovė ginčo nutarimu (žr. nutarties 1 punktą) nutarė pripažinti ginčo sąlygas nesąžiningomis ir įpareigojo apeliantę (ieškovę) šių sąlygų netaikyti.

11. Apeliantė (ieškovė) ieškiniu su atsakovės ginčo nutarimu nesutiko, tačiau pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.

12. Nagrinėjamu atveju apeliantė (ieškovė) skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

13. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

14. Pažymėtina, kad įstatymas draudžia teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, atvejai, kai teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, pripažįstami absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-1075/2025, 20 punktas).

15. Vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – VTAĮ) 35¹ straipsnio 14 dalyje įtvirtinta, kad suinteresuoti asmenys, nesutinkantys su Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimais, priimtais dėl nesąžiningų sąlygų nustatymo išnagrinėjus vartojimo sutartis, turi teisę pareikšti ieškinį bendrosios kompetencijos teisme CPK nustatyta tvarka. Kai ieškinį pareiškia pardavėjas ar paslaugų teikėjas, atsakovė yra Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

16. Kaip matyti, VTAĮ 35¹ straipsnio 14 dalis tiesiogiai nustato tik tai, kad, kai ieškinį pareiškia pardavėjas ar paslaugų teikėjas (šiuo atveju apeliantė (ieškovė), atsakovė yra Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (toliau – ir tarnyba). Apeliantė (ieškovė), vadovaudamasi šia specialiąja teisės norma, pagrįstai atsakove nurodė tarnybą. Tačiau ši teisės norma neįtvirtina, koks yra vartotojo procesinis statusas byloje.

17. Vadinasi, vartotojo procesinis statusas turi būti nustatomas pagal bendrąsias CPK taisykles. Pagal CPK 47 straipsnį trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, įtraukiamas tada, kai bylos išsprendimas gali turėti įtakos jo teisėms ar pareigoms; tokie asmenys gali būti įtraukiami ir teismo iniciatyva.

18. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarimas priimamas ne abstrakčiai, o vartotojo interesų kontekste, vartotojas yra tas asmuo, kuris teigia, kad jo teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, ir dėl to kreipiasi dėl gynimo. Todėl teismo sprendimas dėl tarnybos nutarimo (ne)panaikinimo realiai paliečia vartotojo teisinę padėtį.

19. Nagrinėjamu atveju apeliantė (ieškovė), kaip pardavėja, remdamasi VTAĮ 35¹ straipsnio 14 dalyje nustatyta tvarka (žr. šios nutarties 16 punktą), kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą prašydama nagrinėti ginčą iš esmės, tai teisme nagrinėjamas ne vien tarnybos nutarimo teisėtumas, o tas pats materialus vartojimo teisinių santykių ginčas tarp pardavėjos / paslaugų teikėjos (apeliantės (ieškovės) ir vartotojo. VTAĮ numato, kad vartojimo ginčus nagrinėjančios institucijos sprendime (nutarime) turi būti nurodyta ginčo šalių teisė kreiptis į teismą dėl to paties ginčo dalyko (VTAĮ 27 straipsnio 3 dalies 10 punktas), o pati institucija sprendžia būtent dėl vartotojo reikalavimų pagrįstumo. Taip pat ginčo nagrinėjimas nutraukiamas, jei viena iš ginčo šalių dėl nagrinėjamo ginčo kreipiasi į bendrosios kompetencijos teismą (VTAĮ 26 straipsnio 3 punktas). Vadinasi, ginčo šalys yra vartotojas ir pardavėjas (paslaugų teikėjas), o ne pardavėjas ir tarnyba.

20. Be to, tarnybos sprendimas dėl ginčo esmės yra siunčiamas ginčo šalims, o jei nei viena ginčo šalis per 30 d. nepareiškia ieškinio teisme, sprendimas įsigalioja ir tampa privalomas (VTAĮ 27 straipsnio 3 dalies 9 punktas). Vadinasi, teismo sprendimas, priimtas pagal pardavėjos (paslaugų teikėjos) ieškinį, tiesiogiai lemia, ar vartotojo naudai priimtas sprendimas bus paliktas nepakeistas, pakeistas ar panaikintas. Tai jau yra tiesioginis pasisakymas dėl vartotojo teisių ir pareigų materialiniame santykyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-1075/2025, 24 punktas).

21. Kasacinis teismas minėtoje 2025 m. gegužės 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-76-1075/2025 pabrėžė, kad absoliutus negaliojimas nekonstatuojamas vien dėl to, kad neįtrauktas asmuo turi tam tikrą faktinį ar net ekonominį suinteresuotumą; reikia vertinti, ar sprendimu tikrai pasisakyta dėl to asmens teisių ir pareigų taip, kaip suprantama pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Taigi, esminis dalykas, kad turi būti tiesiogiai nuspręsta dėl neįtraukto asmens teisių ir pareigų.

22. Nagrinėjamu atveju vartotojas nėra tik potencialiai suinteresuotas ginču. Jis yra asmuo, kurio reikalavimą tarnyba patenkino, o apeliantės (ieškovės) ieškinys nukreiptas prieš tokio reikalavimo pagrįstumą. Todėl skundžiamas teismo sprendimas tiesiogiai paveikia vartotojo teisinę padėtį.

23. Apibendrinant darytina išvada, kad apeliantė (ieškovė) kreipėsi į teismą prašydama nagrinėti vartojimo ginčą iš esmės, todėl šioje byloje sprendžiama ne vien dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos priimto nutarimo teisėtumo, bet ir dėl vartotojo (pirkėjo) reikalavimo pagrįstumo. Vadinasi, teismo sprendimas tiesiogiai veikia vartotojo materialiąsias teises ir pareigas, todėl vartotojas turėjo būti įtrauktas į bylą bent jau trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis). Jo neįtraukus, yra teisinis pagrindas vertinti, kad byla išnagrinėta pasisakant dėl neįtraukto asmens teisių ir pareigų, kas sudaro CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytą absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą.

24. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad vartotojas yra pirminio vartojimo teisinio santykio ginčo šalis, kurios naudai buvo priimtas tarnybos ginčo nutarimas. Todėl teismas, remdamasis CPK 45 straipsniu, turi pareigą pasiūlyti ieškovei įtraukti vartotoją bendraatsakovu, o ieškovei su tuo nesutikus – įtraukti jį į bylą trečiuoju asmeniu.

25. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau nurodoma, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 8 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.