- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-06-16
- Bylos Nr.
- I-248-596/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03638-2013-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- S. I., Ž. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros, Generalinei prokuratūrai
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų S. I. ir Ž. R. skundus atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros, ir Generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. I. skunde, kurį patikslino 2015-03-04, prašo: 1) panaikinti Generalinės prokuratūros 2013-09-09 sprendimą Nr. 17.2.-16287; 2) priteisti iš atsakovo 8 987,73 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią per laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2011-01-03 (b. l. 104–115).
Pareiškėjas Ž. R. skunde, kurį patikslino 2015-03-12 ir 2015-03-23, prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią per laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2013-12-31: neišmokėtą prokuroro darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30, kurią sudaro 22 750,53 Eur, ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį laikotarpiu nuo 2013-10-01 iki 2013-12-31, kurią sudaro 1 438,75 Eur (b. l. 116–117, 118).
Pareiškėjai savo skundus grindžia iš esmės analogiškais argumentais ir nurodo, kad Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 str. nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (toliau – ir Darbo apmokėjimo įstatymas). Darbo užmokesčio galutiniam dydžiui lemiamos reikšmės turi pareiginės algos koeficientas, kurį mažinant iš esmės pinigine išraiška mažėja ne tik pareiginės algos dydis, bet ir nuo jos skaičiuojami procentiniai priedai už ištarnautas Lietuvos valstybei metus ir kvalifikacinį rangą. Prokurorų pareiginės algos koeficientai nustatyti Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (toliau – ir Priedėlis) III skirsnyje. Lietuvos Respublikos Seimui 2009-04-23 ir 2009-07-17 priėmus Priedėlio pakeitimo įstatymą, nuo 2009-05-01 ir nuo 2009-08-01 pareiškėjų pareiginės algos koeficientai sumažėjo. Mano, kad pareiginės algos koeficientai sumažinti nepagrįstai, todėl skundai turi būti tenkinami (b. l. 104–115, 116–117, 118).
Pareiškėjas Ž. R. pažymėjo, kad tarnybą prokuratūroje pradėjo nuo 1998-10-27. Nuo 2007-12-12 dirbo Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroru, nuo 2011-04-04 paskirtas Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotoju (b. l. 116–117).
Pareiškėjas S. I. patikslintame skunde pažymėjo, kad ėjo Generalinės prokuratūros Valdymo ir kontrolės analizės skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas. 2011-01-03 buvo atleistas iš tarnybos prokuratūroje pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 44 str. 2 d. 8 p. 2013-08-22 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą ir prašė apskaičiuoti ir išmokėti dėl pareiginės algos koeficientų mažinimo susidariusį darbo užmokesčio skirtumą už laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2011-01-03, o nusprendus, kad toks prašymas nepagrįstas – pateikti paskaičiavimus, kokio dydžio darbo užmokesčio dalis buvo neišmokėta per minėtą laikotarpį dėl pareiginės algos koeficientų mažinimo, tačiau Generalinė prokuratūra ginčijamu raštu atsisakė tenkinti jo prašymą. Be to, pareiškėjas skundą iš esmės grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013-07-01 nutarimu, kuriame nurodo, jog Konstitucinis Teismas, spręsdamas dėl teisėjų pareiginės algos koeficientų, pasisakė ir dėl Priedėlio pakeitimų, kiek tai susiję su prokurorų pareiginės algos koeficientų mažinimu ir tokio mažinimo galiojimu laike, tačiau Priedėlis (2009-04-23, 2009-07-17 redakcijos su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nebuvo tyrimo dalykas minėtoje konstitucinės justicijos byloje. Mano, kad Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarimu įstatymų leidėjui sukūrė tik moralinę pareigą nustatyti prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, o teisiniai padariniai (kurie kiltų teisės aktą pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai) nekilo. Daro išvadą, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, nustatytas Priedėlyje (2009-04-23, 2009-07-17 redakcijose), prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. ir konstituciniam teisinės valstybės principui (b. l. 104–115).
Atsiliepimas
Generalinė prokuratūra atsiliepimuose į pareiškėjų patikslintus skundus nurodo, kad su pareiškėjų patikslintais skundais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Taip pat pareiškėjų reikalavimams prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 7 str. 2 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime nurodė, kad pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas prokurorų ir Priedėlio IV skirsnyje išvardytų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientų mažinimo mastas, prieštaravusiu Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatoms, įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 str. kyla pareiga teisingai, per protingą laiką nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą, asmenys savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Nuo minėto nutarimo įsigaliojimo praėjo pakankamai mažai laiko, kad galima būtų teigti, jog nėra įgyvendinamas kompensavimas per protingą laiką. Lietuvos Respublikos Vyriausybei pateiktas svarstyti kompensavimo mechanizmas, todėl mano, kad pareiškėjų praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Jeigu teismas nuspręstų pareiškėjų skundus tenkinti, prašė praradimus kompensuoti per įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (b. l. 134–136).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2004-04-20 įsakymu Nr. P-181 „Dėl S. I. paskyrimo į kitas pareigas“ nuo 2004-05-03 skyrė pareiškėją S. I. į Generalinės prokuratūros Valdymo kontrolės ir analizės skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas ir nustatė 14,1 pareiginės algos koeficientą, 12 procentų priedą už ištarnautus metus Lietuvos valstybei ir 15 procentų priedą už turimą vyriausiojo justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą (b. l. 13).
Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2010-12-10 įsakymu Nr. P-735 „Dėl Generalinės prokuratūros valdymo skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo S. I. atleidimo iš tarnybos prokuratūroje“ nuo 2011-01-03 atleido pareiškėją S. I. iš einamų pareigų (b. l. 14).
Pareiškėjas S. I. 2013-08-22 kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas išmokėti susidariusį darbo užmokesčio išmokos skirtumą laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2011-01-03 arba pateikti paskaičiavimus apie grąžintiną darbo užmokesčio skirtumą (b. l. 15).
Generalinė prokuratūra 2013-09-09 raštu Nr. 17.2-16287 pareiškėjui S. I. išaiškino, kad Generalinė prokuratūra vadovaujasi galiojančiais ir teisėtais aktais, todėl neįsigaliojus Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimui ir įstatymų leidėjui nenustačius sumažintų pareiginių algų kompensavimo mechanizmo, neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymų (b. l. 16–17).
Generalinės prokuratūros 2013-09-23 pažymoje Nr. 17.9.-2346 „Apie S. I. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį nuo 2009-05-01 iki 2011-01-03“ nurodyta, kad pareiškėjui S. I. laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2011-01-03 nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis yra 31 032,84 Lt (b. l. 25).
Generalinės prokuratūros vyriausiasis valstybinis justicijos patarėjas 1998-10-26 įsakymu Nr. 470-K „Dėl Ž. R. priėmimo į tarnybą“ nuo 1998-10-27 priėmė pareiškėją Ž. R. į tarnybą Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros Nusikaltimų asmeniui tyrimo skyriaus stažuotoju (prokuroro etate) ir nustatė mėnesinio pareiginio atlyginimo koeficientą – 10 (b. l. 55).
Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2007-12-07 įsakymu Nr. P-684 „Dėl Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Ž. R. perkėlimo“ nuo 2007-12-12 perkėlė pareiškėją Ž. R. į Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro pareigas ir nustatė 13 pareiginės algos koeficientą, 9 procentų priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedą už justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą (b. l. 56).
Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2011-03-31 įsakymu Nr. P-232 „Dėl Generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro Ž. R. perkėlimo“ nuo 2011-04-04 perkėlė pareiškėją Ž. R. į Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamentą vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigoms, nustatė 11,64 pareiginės algos koeficientą, 12 procentų priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedą už turimą vyresniojo justicijos patarėjo kvalifikacinį rangą (b. l. 57).
Generalinė prokuratūra 2013-09-17 raštu Nr. 17.2-1355 pareiškėjui Ž. R. išaiškino, kad Generalinė prokuratūra vadovaujasi galiojančiais ir teisėtais aktais, todėl neįsigaliojus Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimui ir įstatymų leidėjui nenustačius sumažintų pareiginių algų kompensavimo mechanizmo, neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymų (b. l. 58–59).
Generalinės prokuratūros 2013-10-21 pažymoje Nr. 17.9.-23200 „Apie Ž. R. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30“ nurodyta, kad pareiškėjui Ž. R. laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-09-30 nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis yra 78 553,03 Lt (b. l. 67). Generalinės prokuratūros 2015-03-17 pažymoje Nr. 17.9.-1015 „Apie Ž. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) darbo užmokestį nuo 2013-10-01 iki 2013-12-31“ nurodyta, kad pareiškėjui Ž. R. laikotarpiu nuo 2013-10-01 iki 2013-12-31 nepriskaičiuota darbo užmokesčio dalis yra 4 967,7 Lt (b. l. 119).
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl trunkamojo pažeidimo, kuomet pareiškėjams kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Prokurorų tarnybos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas, kurio 49 str. (2008-11-06 įstatymo Nr. X-1785 redakcija) nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Darbo apmokėjimo įstatymo 3 str. (2008-11-06 įstatymo Nr. X-1773 redakcija) 3 d. nustatyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš: 1) pareiginės algos; 2) priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus; 3) priedo už kvalifikacinį rangą.
Darbo apmokėjimo įstatymo 5 str. 3 d. (2008-11-06 įstatymo Nr. X-1773 redakcija) nustato, kad priedą už ištarnautus valstybei metus sudaro 3 procentai valstybės politiko ar valstybės pareigūno pareiginės algos už kiekvienus trejus metus, tačiau priedo dydis neturi viršyti 30 procentų pareiginės algos. Minėto įstatymo 5¹ str. (2007-07-03 įstatymo Nr. X-1254 redakcija) nustatyta prokurorų priedų už kvalifikacinį rangą skaičiavimo nuo pareiginės algos tvarka: 1) jaunesniajam justicijos patarėjui – 10 procentų dydžio; 2) justicijos patarėjui – 15 procentų dydžio; 3) vyresniajam justicijos patarėjui – 20 procentų dydžio; 4) vyriausiajam justicijos patarėjui – 25 procentų dydžio; 5) valstybiniam justicijos patarėjui – 30 procentų dydžio; 6) vyriausiajam valstybiniam justicijos patarėjui – 40 procentų dydžio. Darbo apmokėjimo įstatymo 4 str. 2 d. nustatyta, kad pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Prokurorų pareiginės algos koeficientai yra nustatyti Priedėlio III skirsnyje.
Seimas 2009-04-23 priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-224, kurio 1 str. (įsigaliojusiu 2009-05-01) pakeitė Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlį, inter alia jo III skirsnį, pirmą kartą sumažindamas pareiginės algos koeficientus. Šiuo įstatymu sumažinti tik Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai. Kitų prokuratūros grandžių – apygardų ir apylinkių prokuratūrų – prokurorų pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami. Šiame kontekste pažymėtina, kad skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareiginės algos koeficientas iki mažinimo buvo nustatytas 14,1, o skyriaus prokuroro – 13. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2009-04-23 Nr. XI-224 redakcija) Generalinės prokuratūros skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareiginės algos koeficientas buvo nustatytas 12,4, t. y. sumažintas nuo 14,1 iki 12,4, o skyriaus prokuroro – 11,44, t. y. sumažintas nuo 12,9 iki 11,44.
Seimas 2009-07-17 priėmė Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą Nr. XI-361, kurio 1 str. (įsigaliojusiu 2009-08-01) pakeitė Priedėlį, inter alia jo III skirsnį, antrą kartą sumažindamas pareiginės algos koeficientus. Šiuo įstatymu sumažinti visų prokurorų pareiginės algos koeficientai. Pažymėtina, kad Generalinės prokuratūros departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas iki 11,64, skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojui – iki 11,47, skyriaus prokurorams – iki 10,58.
Darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-07-17, 2 str. nustatytas sumažintų prokurorų pareiginės algos koeficientų galiojimo laikas 2010-07-02, 2011-11-22, 2011-12-21 priimtų Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymų 1 str. buvo pratęstas. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-04-23, 3 str. 2 d. buvo nustatyta vėl taikyti šio įstatymo 2 str. nustatytus nesumažintus, t. y. iki 2009-04-30 galiojusius, prokurorų pareiginės algos koeficientus, tačiau šio teisinio reguliavimo įsigaliojimo laikas 2010-06-30 ir 2011-11-22 priimtų Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymų 1 str. buvo atidėtas.
Šiame kontekste pažymėtina, kad šis ginčijamas teisinis reguliavimas ir juo nustatyti inter alia sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai galiojo iki 2013-12-31, kadangi 2014-01-01 įsigaliojo teisinis reguliavimas, kuriuo nustatyti nesumažinti jų pareiginės algos koeficientai.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas S. I. ginčui aktualiu laikotarpiu ėjo Valdymo kontrolės ir analizės skyriaus vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas (b. l. 13). 2011-01-03 buvo atleistas iš einamų pareigų (b. l. 14). Pareiškėjas Ž. R. ginčui aktualiu laikotarpiu ėjo Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokuroro pareigas (b. l. 56). Nuo 2011-04-04 buvo perkeltas į Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo pareigas (b. l. 57).
Taigi, pareiškėjams dėl pasikeitusių Priedėlyje nustatytų prokurorų pareiginės algos koeficientų buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis (įskaitant pareiginę algą, priedą už ištarnautus Lietuvos valstybei metus ir priedą už kvalifikacinį rangą).
Generalinė prokuratūra pareiškėjų reikalavimams priteisti susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 str. 2 d. (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 str. 2 d. teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 str. 1 d. nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas S. I., kurio prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2011-01-03, į teismą su skundu kreipėsi 2013-09-16. Pareiškėjas Ž. R., kurio prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2013-12-31, į teismą su skundu kreipėsi 2013-10-07. Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėjai ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį joms išmokėtas teisingai, todėl atsižvelgiant į Generalinės prokuratūros prašymą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. 2 d. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėjai skundą teismui pateikė praleidę ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio: S. I. atveju – nuo 2009-05-01 iki 2010-09-15, Ž. R. atveju – nuo 2009-05-01 iki 2010-10-06. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų reikalavimai šiose dalyse (S. I. atžvilgiu – nuo 2009-05-01 iki 2010-09-15, Ž. R. atžvilgiu – nuo 2009-05-01 iki 2010-10-06) atmetami.
Nagrinėjamu laikotarpiu (S. I. atžvilgiu – nuo 2010-09-16 iki 2011-01-03, Ž. R. atžvilgiu – nuo 2010-10-06 iki 2013-12-31) pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio teismo 2014-12-22 nutarime, kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad: 1) Priedėlio (2009-04-23, įsigaliojusi 2009-05-01) III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-04-23, 3 str. 2 d. (2009-04-23 redakcija, 2010-06-30 redakcija, 2011-11-22 redakcija, 2012-12-20 redakcija) tiek, kiek ja buvo nustatytas ir atidėtas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo numatyta taikyti nesumažintus prokurorų pareiginės algos koeficientus, įsigaliojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Priedėlio (2009-07-17 redakcija) III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 4) Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-07-17, 2 str. (2009-07-17 redakcija, 2010-07-02 redakcija, 2011-11-22 redakcija,), 2 str. (2011-12-21 redakcija) 2 d. tiek, kiek jais buvo nustatytas ir pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 5) Priedėlio (2009-07-17 redakcija) III skirsnis (2011-12-21 redakcija, įsigaliojusi 2012-05-01) tiek, kiek jame buvo įtvirtinti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, nustatytieji atlikus prokuratūros pertvarką, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 6) Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnio pakeitimo įstatymo 2 str. (2011-11-21 redakcija, 2012-12-20 redakcija) tiek, kiek juo buvo nustatytas ir pratęstas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, galiojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime, be kita ko, nurodė, kad oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos, suformuotos 2013-07-01 Konstitucinio Teismo nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas) mutatis mutandis taikytinos ir teisiniam reguliavimui, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties buvo mažinami prokurorų ir kitų valstybės pareigūnų atlyginimai. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime konstatavo, kad šiuo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Atsižvelgiant į išdėstytą, atmestinas pareiškėjo S. I. argumentas, jog Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarimu įstatymų leidėjui sukūrė tik moralinę pareigą nustatyti prokurorų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, o teisiniai padariniai (kurie kiltų teisės aktą pripažinus prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai) nekilo.
Pažymėtina, kad tam, jog būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“, kuriame pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.
Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Taigi Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 m. buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką.
Apibendrinant sprendime išdėstytus argumentus, teismas daro išvadą, jog patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, kurie, kaip minėta, yra nustatyti Grąžinimo įstatyme. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014-04-16 sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, todėl Grąžinimo įstatyme esant nustatytam pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Pažymėtina, kad tokia pozicija atitinka naujausią LVAT praktiką (LVAT 2016-02-29 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1134-520/2016; LVAT 2016-03-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-72-575/2016; LVAT 2016-03-29 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-510-552/2016).
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjai skundo reikalavimus kėlė Lietuvos valstybės ir Generalinės prokuratūros atžvilgiu.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 atkreipė dėmesį į tai, kad LVAT, nagrinėdamas bylas dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo valstybės tarnautojams (pareigūnams) po to, kai Konstitucinis Teismas pripažino antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatas, kurių pagrindu buvo mokamas mažesnis atlyginimas, savo nuoseklioje praktikoje atsakovu pripažino instituciją, kurioje valstybės tarnautojas (pareigūnas) ėjo pareigas (tarnavo), o ne Lietuvos valstybę (LVAT 2005-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005; LVAT 2006-05-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A15-406/2006; LVAT 2010-06-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010; LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1940/2013; LVAT 2013-07-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1942/2013; LVAT 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1922/2013; LVAT 2013-12-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1984/2013; LVAT 2014-01-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013).
Nagrinėjamu atveju tinkamas atsakovas pareiškėjų reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį yra Generalinė prokuratūra, tačiau atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjų reikalavimai priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalis atmetami kaip nepagrįsti, nagrinėjamos bylos teisingam išsprendimui minėtos aplinkybės dėl netinkamo atsakovo neturi reikšmės.
Pareiškėjas S. I. taip pat prašo panaikinti Generalinės prokuratūros 2013-09-09 sprendimą Nr. 17.2.-16287.
Kaip minėta, Generalinė prokuratūra 2013-09-09 raštu Nr. 17.2-16287 pareiškėjui S. I. išaiškino, kad Generalinė prokuratūra vadovaujasi galiojančiais ir teisėtais aktais, todėl neįsigaliojus Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimui ir įstatymų leidėjui nenustačius sumažintų pareiginių algų kompensavimo mechanizmo, neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymų (b. l. 16–17).
LVAT teisėjų kolegija 2016-02-15 sprendime administracinėje byloje Nr.A-668-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015-05-01 – neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
Teismo vertinimu, Generalinė prokuratūra iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip ir pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu, kuriuo remiantis įstatymų leidėjas priėmė Grąžinimo įstatymą, aiškiai reglamentuojantį dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlygio) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog Generalinė prokuratūra priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti Generalinės prokuratūros 2013-09-09 sprendimą Nr. 17.2.-16287 atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas S. I. prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar: 1) Lietuvos Respublikos Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo priedėlis (2009-04-23 ir 2009-07-17 redakcijos), kuriame nustatyti sumažinti Generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu sumažinti Generalinės prokuratūros prokurorų atlyginimai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Lietuvos Respublikos Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009-04-23 redakcija) 3 str. 2 d. (2009-04-23, 2010-06-30, 2011-11-22, 2012-12-20 redakcijos) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui (b. l. 104–115).
Kaip minėta, Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad: 1) Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009-04-23 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01, Žin., 2009, Nr. 49-1935) III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3916) III skirsnis tiek, kiek jame buvo nustatyti neproporcingai sumažinti prokurorų pareiginės algos koeficientai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo, priimto 2009-04-23, 3 straipsnio 2 dalis (2009-04-23 redakcija, Žin., 2009, Nr. 49-1935; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4305; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7042; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7987) tiek, kiek ja buvo nustatytas ir atidėtas teisinio reguliavimo, kuriuo buvo numatyta taikyti nesumažintus Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio IV skirsnyje išvardytų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientus, įsigaliojimo laikas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Esant Konstitucinio Teismo 2014-12-22 nutarimo išaiškinimui, nėra teisinio pagrindo pakartotinai kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo priedėlio nuostatų konstitucingumo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo S. I. prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjų S. I. ir Ž. R. skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.