Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. E. M., L. R. ieškinį atsakovui M. K. dėl vekselio ir laidavimo pripažinimo negaliojančiais bei vykdomųjų įrašų panaikinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovai kreipdamiesi į teismą nurodė, kad 2012-06-23 ieškovas G. E. M. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 320 000 Lt sumai, o ieškovų motina E. M. pasirašė šio vekselio laidavimą. Pasak ieškovų, vekselis G. M. buvo pasirašytas susidėjus sunkioms aplinkybėms dėl sunkios padėties, panaudojant apgaulę, todėl pripažintinas negaliojančiu CK 1.91 str. 1 d. pagrindu. Taip pat nurodė, jog nors E. M. nebuvo pripažinta neveiksnia, tačiau turėjo rimtų psichikos sutrikimų, vartojo vaistus; ieškovų tvirtinimu, ji negalėjo suprasti laidavimo pasirašymo metu savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, be to atsakovas pateikė E. M. pasirašyti vekselį apgaule, t.y. nutylėdamas, kas tai per dokumentas, kokia jo reikšmė, kokias pasekmes sukelia, todėl laidavimas pripažintinas negaliojančiu CK 1.89 str. 1 d., 1.91 str. 1 d. pagrindais. Prašė: a/ pripažinti negaliojančiu 2012-06-23 paprastą neprotestuotiną vekselį, kuriame vekselio davėjas nurodytas G. E. M., a.k. (duomenys neskelbtini) 320 000 Lt (trijų šimtų dvidešimties tūkstančių litų) sumai, bei panaikinti pagal šį vekselį išduotą 2012-07-10 paprastojo vekselio vykdomąjį įrašą (Notarinio registro Nr. 14-4030); b/pripažinti negaliojančiu E. M., a.k. (duomenys neskelbtini) laidavimą 2012-06-23 paprastajam neprotestuotinam vekseliui, kuriame vekselio davėjas nurodytas G. E. M., a.k. (duomenys neskelbtini) išduotam 320 000 Lt sumai, bei panaikinti pagal laidavimą už šį vekselį išduotą 2012-07-10 paprastojo vekselio vykdomąjį įrašą (Notarinio registro Nr. 14-4030); priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip visiškai nepagrįstą. Palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus.

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Byloje nustatyta, kad ieškovas G. E. M. 2012-06-23 pasirašė atsakovo naudai paprastą neprotestuotiną vekselį 320 000 Lt sumai; vekselis taip pat pasirašytas E. M., nurodant ją laiduotoja (t. 1, b.l. 26). Pagal šį vekselį išduoti vykdomieji įrašai (t. 1, b.l. 28, 29). 2012-10-02 E. M. mirė; palikimą priėmė L. R. (t. 1, b.l. 54).

Ieškovai pareiškė ieškinį, kuriuo prašo pripažinti vekselį negaliojančiu CK 1.91 str. 1 d. pagrindu, kaip sudarytą dėl susidėjusių sunkių aplinkybių ir apgaulės; o E. M. vekselio laidavimą prašo pripažinti negaliojančiu CK 1.89 str. 1 d., 1.91 str. 1 d. pagrindais, kaip sudarytą asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, ir dėl apgaulės.

Kasacinio teismo praktikoje, nagrinėjant tokio pobūdžio bylas, laikomasi pozicijos, jog dėl to, kad vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo.

Dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 str. 1 d. pagrindu.

Ieškovas, prašydamas pripažinti vekselį negaliojančiu CK 1.91 str. 1 d. pagrindu kaip sandorį, sudarytą dėl susidėjusių sunkių aplinkybių ir apgaulės, paaiškino, jog ieškovas kreipėsi į atsakovą pagalbos dėl ypač prastos finansinės padėties, turėdamas didelių įsiskolinimų už komunalines paslaugas, taip pat kitų įsiskolinimų. Ieškovas ketino iš atsakovo kuriam laikui pasiskolinti 20 000 Lt ir taip padengti bent labiausiai pradelstus įsiskolinimus, kad nebūtų nukreiptas išieškojimas į butą, kuriame jis gyveno kartu su motina E. M.. Ieškovo teigimu, nepasirašius vekselio vekselyje nurodytai sumai, jis nebūtų gavęs iš atsakovo prašytos sumos – 20 000 Lt. Taip pat ieškovas nurodė, jog atsakovas nepaaiškino, kad nurodyta vekselyje suma turės būti sumokėta jau po 7 kalendorinių dienų nuo vekselio išrašymo, t.y. jau po 7 d. atsakovas įgis teisę reikalauti iš ieškovo pinigų. Tačiau net ir pasirašęs vekselį ieškovas prašytos paskolinti sumos iš atsakovo negavo. Atsakovas faktiškai ieškovui paskolino tik 6 000 Lt ir dėl tos sumos išrašė dar vieną vekselį 6 500 Lt sumai. Todėl, ieškovo tvirtinimu, vekselis pripažintinas negaliojančiu ir kaip sandoris, sudarytas dėl apgaulės, kuri pasireiškė tiek aktyviais veiksmais – pažadu suteikti paskolą pasirašius ginčo vekselį, ir ieškovui vekselį pasirašius – paskolos nesuteikimu, tiek nutylėjimu, kad pagal ginčo vekselį iš ieškovo bus reikalaujama 320 000 Lt sumos po 7 kalendorinių dienų.

Dėl susidėjusių sunkių aplinkybių.

Sprendžiant, ar susidėjusios sunkios aplinkybės yra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu, turi būti konstatuotas šių sąlygų egzistavimas: 1) susidėjus nepriklausomoms nuo kitos sandorio šalies aplinkybėms, dėl kurių asmuo buvo priverstas sudaryti sandorį aiškiai nenaudingomis sąlygomis; 2) kitai sandorio šaliai žinant apie šias aplinkybes bei jomis pasinaudojant, primetant kitai sandorio šaliai savo valią. Sunkios aplinkybės yra vertinamasis požymis, jam įrodyti reikalinga faktų ir aplinkybių visuma, pagrindžianti tokį teiginį tokia apimtimi, kad sudarytų faktinį ir teisinį pagrindą pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu.

Ieškovas paaiškino, kad su atsakovu yra seni pažįstami, nuo 1996 m. atsakovas skolino jam pinigų; nors atsakovas iš dalies paskolas grąžindavo, tačiau įsiskolinimas augo, vėliau 2006-2008 m. atsakovas investavo į ieškovo verslą. Teigdamas, kad yra skolingas atsakovui apie 120 000 Lt, vėlgi pripažino, kad į tą sumą įeina tik iš dalies paskaičiuotos palūkanos, dėl kurių buvo tartasi su atsakovu. Paaiškino, kad sutiko pasirašyti vekselį atsakovui, nes norėjo iš jo pasiskolinti dar 20 000 Lt, kurie buvo būtini susidariusiems įsiskolinimams padengti; ieškovas bijojo, kad įsiskolinimų išieškojimas bus nukreiptas į butą. Atsakovas jam paskolino tik 6 000 Lt, dėl kurių buvo pasirašytas dar vienas vekselis – 6 500 Lt sumai. Taip pat ieškovas nurodė, jog buvo pasirašyti dar 2 vekseliai po 10 000 Lt, tačiau ieškovas atsakovo žadėtų paskolinti pinigų negavo, todėl vekseliai liko pas ieškovą. Ieškovas nurodė manantis be pagrindo pasirašęs vekselį dėl to, kad vekselis yra išduotas tame tarpe ir dėl sumų, dėl kurių anksčiau ieškovas buvo pasirašęs paskolos sutartis, todėl, pasak ieškovo, atsakovui atsirado galimybė reikalauti dvigubai daugiau nei jis buvo skolingas atsakovui. Atsakovas, patvirtindamas ieškovo nurodytas aplinkybes, kad ieškovas pradėjo skolintis iš atsakovo nuo 1996 m., papildomai paaiškino, jog pradžioje buvo surašomi paskolos raštai, skaičiuojamos palūkanos, kartais ieškovas neženklias sumas grąžindavo, tačiau visumoje jo įsiskolinimas atsakovui augo. Vėliau atsakovas pagal žodinį susitarimą su ieškovu investavo pinigų į ieškovo verslą; tačiau ieškovas ir šių susitarimų nesilaikė, įsipareigojimų nevykdė, pinigų negrąžindavo. Bendrai su ieškovu paskaičiavus visus ieškovo įsiskolinimus su palūkanomis atsakovui, buvo nustatyta apie 314 000 Lt – 315 000 Lt suma. Kadangi atsakovas dar paskolino ieškovui 6 000 Lt, buvo išrašytas vekselis bendrai 320 000 Lt sumai. Atsakovas pripažino, kad žadėjo ieškovui paskolinti papildomai 20 000 Lt, buvo surašyti dar du vekseliai po 10 000 Lt, tačiau atsakovui nesuradus galimybės paskolinti žadėtus pinigus, du vekseliai po 10 000 Lt liko pas ieškovą.

Sunkiai susidėjusių aplinkybių egzistavimas ginčijamų sutarčių sudarymo metu turi būti grindžiamas įrodymais, kuriuos šiuo atveju privalėjo pateikti ieškovas (CPK 178 str.). Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo metu teismas ne kartą buvo nurodęs ieškovams pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius nurodomas aplinkybes. Ieškovas teiginiams, kad buvo susidėjusios sunkios ginčo sandorio sudarymą nulėmusios aplinkybės, pagrįsti pateikė pažymą apie tai, kad laikotarpiu nuo 2012-01-31 iki 2012-08-31 ieškovo nėra Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registre (t. 1, b.l. 55), bei Vilniaus energijos 2012-09-30 pažymą (t. 1, b.l. 68), iš kurios matyti, kad įsiskolinimas už šilumos energiją sudaro 7 377,06 Lt. Teismo vertinimu, minėti įrodymai patvirtina 7 377, 06 Lt įsiskolinimo buvimo faktą ir tai, kad ieškovas pusę metų iki sandorio sudarymo nedirbo, tačiau nesudaro pagrindo spręsti, kad įsiskolinimų išieškojimas galimai galėjo būti nukreiptas į butą ir dėl to ieškovui, kaip jis teigia, grėstų realus būsto praradimas, ar kad ieškovas dėl jam iškilusių kokių nors kitų grėsmių turėjo poreikį ir/ ar būtinybę skolintis pinigų, ir būtent tai sąlygojo vekselio pasirašymą. Taip pat byloje nėra įrodymų, sudarančių pagrindą teigti, jog ieškovas galėjo ir jam buvo būtina skolintis tik iš atsakovo, o neva vienintelė atsakovo iškelta sąlyga 20 000 Lt paskolos suteikimui buvo vekselio 320 000 Lt sumai išrašymas. Ieškovas pripažino, jog į kitus asmenis, tame tarpe ir į savo seserį – ieškovę L. R., dėl paskolos net nesikreipė. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio, skolininkas (vekselio davėjas) privalo įrodyti, jog nėra tokio teisinio santykio atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja. Vėlgi, ieškovas, jeigu procesiniuose dokumentuose ir yra nurodęs, kad vekselyje nurodytos sumos iš atsakovo nėra gavęs, tačiau bylos nagrinėjimo metu neneigė skolinių įsipareigojimų atsakovui fakto. Nors ieškovas ir nurodė esąs skolingas atsakovui 120 000 Lt, t.y. mažesnę nei vekselio sumą, tačiau tuo pačiu pripažino, kad jo nurodyta suma yra tik su dalinėmis palūkanomis, kokią sumą sudaro dalinės, ieškovo neįvardintos, palūkanos, nenurodė; tuo pačiu neneigė, kad kartu su atsakovu suderino, jog galimai bendra skola atsakovui yra vekselyje nurodyta suma. Taip pat ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo nurodomo tų pačių sumų dvigubo išieškojimo. Taigi, pagal išdėstytus teismų praktikoje pripažintus kriterijus nagrinėjamu atveju nustatytos faktinės aplinkybės, pateikti įrodymai nesudaro pagrindo konstatuoti ir aptariamų teisinių nuostatų kontekste spręsti dėl ieškovo valios ydingumo sudarant ginčo vekselį.

Dėl apgaulės.

Pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014 ir kt.).

Ieškovas, ginčydamas vekselį, rėmėsi aplinkybėmis, kad ginčijamas sandoris neatitinka tikrosios jo valios ir yra sudarytas dėl apgaulės, kuri pasireiškė: a/ atsakovas nutylėjo, kad vekselio suma turėjo būti išmokėta po 7 kalendorinių dienų nuo vekselio išrašymo; b/ ieškovui pasirašius vekselį, atsakovas pažadėjo suteikti ieškovui 20 000 Lt paskolą, kurios nesuteikė.

Nors ieškovas teigė, jog atsakovas nieko jam nepaaiškino dėl pinigų grąžinimo termino, nenurodė, kada turi būti grąžinta suma, tačiau iš vekselio turinio (t. 1, b.l. 26) aiškiai matyti, jog vekselis išrašytas 2012-06-23, o pats ieškovas vekselyje įsipareigojęs besąlygiškai sumokėti atsakovui vekselio sumą iki 2012-06-30, t.y. po 7 kalendorinių dienų. Ieškovas neneigė, jog vekselį surašė pats. Taigi, vekselio turinys suponuoja išvadą, kad ieškovui buvo žinomas įsipareigojimo įvykdymo terminas; tuo tarpu išvadai, kad atsakovas tyčia nutylėjo įsipareigojimo įvykdymo terminą, siekdamas suklaidinti ieškovą, pagrindo nėra. Pastebėtina, jog paminėtos ieškovo aplinkybės dėl prievolės įvykdymo termino dar kartą patvirtina patį skolinių įsipareigojimų atsakovui faktą, be to prieštarauja ieškovo nurodytoms aplinkybėms, jog vekselį pasirašė dėl to, kad jam buvo pažadėta paskolinti papildomai 20 000 Lt. Teismas įžvelgia prieštaravimus ir tarp ieškovo nurodytų aplinkybių: ieškovas nurodo, kad viena vertus, jam buvo reikalingi pinigai įsiskolinimams padengti ir todėl jis pasirašė ginčo vekselį, kitaip sakant, buvo priverstas sunkių aplinkybių sudaryti ginčo vekselį nenaudingomis sąlygomis; kita vertus, ieškovas, neneigdamas skolinių įsipareigojimų atsakovui fakto, kalba apie apgaulę, kuri pasireiškė nutylėjimu dėl įsipareigojimo įvykdymo termino; ir dar teigia, jog atsakovo apgaulė pasireiškia tuo, kad atsakovas, ieškovui pasirašius ginčo vekselį, pažadėjo paskolinti 20 000 Lt ir, ieškovui vekselį pasirašius, jų nepaskolino. Dar kartą akcentuotina, jog apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Tuo tarpu iš ieškovo nurodomų aplinkybių reikia daryti išvadą, kad jeigu atsakovas būtų jam paskolinęs papildomai 20 000 Lt, ieškovas nebūtų apgautas ir neturėtų pagrindo ginčyti vekselį.

Taigi, esant nurodytam, spręstina, jog ieškovas nepateikė duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, kad atsakovas tyčia jam pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti (apgauti) ieškovą; ieškovo argumentai, byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrindo ir išvadai dėl atsakovo kokių nors veiksmų, kurie sąlygotų vekselio pasirašymą, nesąžiningumo ar apgaulės.

Reziumuojant aukščiau išdėstytą darytina išvada, kad ieškovo G. E. M. reikalavimai ginčo vekselį pripažinti negaliojančiu CK 1.91 str. 1 d. pagrindu (ieškovo nurodomų aplinkybių bei pateiktų įrodymų kontekste) nepagrįsti, todėl netenkintini (CPK 178 str.). Netenkinus reikalavimo dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, atmestinas ir reikalavimas panaikinti pagal šį vekselį išduotą 2012-07-10 paprastojo vekselio vykdomąjį įrašą (Notarinio registro Nr. 14-4030).

Dėl laidavimo pagal vekselį pripažinimo negaliojančiu.

Ieškovai E. M. vekselio laidavimą prašo pripažinti negaliojančiu CK 1.89 str. 1 d., 1.91 str. 1 d. pagrindais, kaip sudarytą asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, ir dėl apgaulės. Paaiškino, jog E. M. turėjo rimtų psichikos sutrikimų, ilgai sirgo, todėl, nors ir nebuvo pripažinta neveiksnia, visgi dėl psichikos ligų ir vartojamų vaistų laidavimo pagal ginčo vekselį pasirašymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.

Bylos nagrinėjimo metu ieškovė L. R. paaiškino, jog jos mirusi motina E. M. turėjo psichikos sveikatos sutrikimų, nuo 1990 m. gydėsi stacionare kelis kartus. 2012 m. motina nutraukė vaistų vartojimą, todėl jai buvo prasidėję kliedesiai; ji nuolat kalbėjo netrukus gausianti palikimą. Pasak ieškovės, atsakovas žinojo, jog ir G. E. M., ir E. M. yra ligoniai ir serga šizofrenija, be to ieškovė yra skambinusi atsakovui ir prašiusi neskolinti G. E. M. pinigų. Pažymėjo, jog tuo metu, kai buvo pasirašomas vekselis, motina sunkiai vaikščiojo po namus, į lauką neišeidavo. Tvirtina, jog motinos atžvilgiu buvo panaudota apgaulė, be to motina dėl savo psichinės sveikatos būklės nesuprato savo veiksmų reikšmės pasirašant vekselį.

Ieškovo G. E. M. teigimu, atsakovas paslapčia nuo ieškovo, pasinaudodamas itin sunkia E. M. sveikatos būkle bei jos pasitikėjimu, davė jai pasirašyti ginčo vekselį kaip laiduotojai. Tvirtina, jog E. M. yra pasirašiusi laidavimą atsakovui išduotame vekselyje dėl 6 500 Lt; pasak ieškovo, tikėtina, kad atsakovas jam nematant davė motinai pasirašyti dėl laidavimo ir pagal ginčo vekselį ir tokiu būdu motiną apgavo.

Atsakovas paaiškino nieko nežinojęs apie E. M. ir G. E. M. susirgimus; neigė apie tai kalbėjęs su ieškove, taip pat neigė sulaukęs ieškovės L. R. prašymo neskolinti G. E. M. pinigų. Tvirtino, jog E. M. prieš pasirašydama vekselį jo turinį perskaitė ir tik tuomet pasirašė; ji suprato, kad laiduoja už G. E. M.. E. M. pasirašė tik vieną ginčo vekselį; vekselis 6 500 Lt sumai išrašytas nebuvo.

Dėl laidavimo pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 str. 1 d. pagrindu.

Kaip jau minėta, sprendžiant, ar yra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu kaip sudarytą dėl apgaulės, byloje turi būti nustatyti atsakovo tyčiniai, nesąžiningi veiksmai (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti asmenį, sudariusį sandorį), dėl kurių asmuo buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir asmens, sudariusio sandorį, elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, jog ieškovo ir atsakovo paaiškinimai dėl E. M. pasirašymo laiduojant už G. E. M. yra prieštaringi. Pasak ieškovo, E. M. pasirašė laiduojanti ieškovo išduotą atsakovui vekselį dėl 6 500 Lt, tuomet ieškovas pats jai pasakė pasirašyti laidavimą, paaiškinęs, kad gaus pinigų, ir E. M. pasirašė vekselio laidavimą. Ieškovo teigimu, atsakovas slapčia, nematant ieškovui, pateikė E. M. pasirašyti kitą – ginčo vekselį. Tuo tarpu atsakovas neigia kito – 6500 Lt sumai išrašyto vekselio egzistavimą; paaiškino, jog E. M. paskaitė ginčo vekselį ir tik tada pasirašė laiduojanti už ieškovo įsipareigojimą; teigė, kad E. M. iš anksčiau žinojusi apie sūnaus G. E. M. įsiskolinimus atsakovui. Pažymėtina, jog jokių kitų įrodymų, patvirtinančių ieškovo teiginį, apie kito vekselio (6 500 Lt sumai) egzistavimą, išskyrus jo paties paaiškinimus, byloje nėra. Tuo tarpu iš ginčo vekselio turinio matyti, jog yra įrašyti laiduotojos vardas ir pavardė, parašas, įrašytas asmens kodas, adresas; vėlgi, duomenų, kad atsakovas galėjo disponuoti tokiais duomenimis, kaip E. M. asmens kodas, nėra, o tai sudaro pagrindą išvadai, kad šie duomenys turėjo būti įrašyti arba paties G. E. M., arba E. M., arba su jų žinia. Esant nustatytam, teismas neturi pagrindo vadovautis ieškovo paaiškinimais, kad E. M. neva pasirašiusi kito, išrašyto 6500 Lt sumai, vekselio laidavimą ar kad ieškovas galimai davė E. M. pasirašyti ginčo vekselio laidavimą ieškovui nematant. Teismo vertinimu, ieškovai nepateikė jokių duomenų, leidžiančių spręsti dėl atsakovo veiksmų, kuriuos galima būtų kvalifikuoti E. M. apgaule, nulėmusia laidavimo sudarymą (CPK 178 str.). Todėl teismas neturi pagrindo vadovautis ieškovo paaiškinimais ir spręsti dėl E. M. laidavimo pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 str. 1 d. pagrindu, t.y. dėl atsakovo apgaulės sudarant laidavimą. Pažymėtina, jog ir byloje pateikta VAVPK Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 2012-08-22 pažyma dėl pradėto ikiteisminio tyrimo (t. 1, b.l. 60) nesudaro pagrindo priešingai išvadai. Teismo vertinimu, ieškovų reikalavimai dėl laidavimo pripažinimo negaliojančiu pagal CK 1.91 str. 1 d. nuostatas neįrodyti, nepagrįsti, todėl atmestini (CK 178 str.).

Dėl laidavimo pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 str. pagrindu.

Pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalį fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu. CK nekelia reikalavimų priežasčiai, lėmusiai atitinkamą asmens būseną. Tokia būsena gali būti ir dėl išsivysčiusios ar ūminės ligos. Pasisakydamas dėl CK 1.89 straipsnio aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010).

Siekiant nustatyti, ar E. M., pasirašydama laidavimą pagal vekselį, galėjo suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, teismo 2014-06-23 nutartimi byloje buvo paskirta pomirtinė E. M. psichiatrijos ekspertizė (t. 2, b.l. 7-8). 2015-10-07 Vilniaus apygardos teisme gautas Teismo psichiatrijos, psichologijos 2015-04-07 aktas Nr. 85TPK-95/2015 (t. 2, b.l. 16-23); akto išvadoje padaryta tikimybinė išvada, kad E. M. pasirašydama laidavimą negalėjo suprasti savo veiksmų esmės, juridinių, socialinių jų pasekmių ir negalėjo adekvačiai organizuoti, reguliuoti ir kontroliuoti savo elgesio realizuodama savo civilines teises ir pareigas. Atsakovui iškėlus abejones dėl išvados objektyvumo ir išsamumo, tinkamo tyrimo metodologijos metodo, jo prašymu teismas 2016-02-19 nutartimi paskyrė E. M. pakartotinę pomirtinę ekspertizę (t. 2, b.l. 70-72). 2016-03-14-22 ekspertizės akto Nr. TPE-39/2016 išvadoje (t. 2, b.l. 82-87) nurodoma, jog E. M. sudarant laidavimo sutartį galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti.

Kviečiami į posėdį ekspertai D. T., I. K.-K., K. D. palaikė savo išvadas; komentuoti byloje esančių išvadų prieštaringumą atsisakė.

Liudytoja E. G. (M. kaimynė) paaiškino, kad pažinojo M. šeimą nuo 1969 m. Nuo 2002 m., po E. M. vyro mirties pradėjo mažiau bendrauti su E. M., nes ji pasidarė apatiška, pati pradėjo mažiau bendrauti, bendraudama kartojosi, kalbėjo tą patį, su ja buvo neįdomu. Paskutiniais metais prieš mirtį su E. M. nebendravo, nes E. M. beveik neišeidavo iš namų; liudytojos manymu, E. M. turėjo sveikatos problemų, kurie atsirado dėl išgyvenimų po vyro mirties, ji labai išgyveno ir vėliau taip ir neatsigavo.

Liudytoja J. B. (gydytoja psichiatrė, gydžiusi E. M.) paaiškino, kad nieko tiksliai dėl E. M. sveikatos būklės paaiškinti negali, prisimena, kad E. M. lankėsi pas ją, jai buvo išrašomi vaistai, patvirtino jai medicininiuose dokumentuose nustatytą diagnozę; E. M. buvo rami, tvarkinga senutė. Išsakyti nuomonę dėl E. M. susirgimų įtakos jos gebėjimui suprasti savo veiksmų esmę atsisakė, tvirtindama, kad tai tik ekspertų kompetencija.

Ieškovai prašė sprendžiant klausimą dėl CK 1.89 str. nuostatų taikymo vadovautis D. T. ir I. K.–K. padarytomis išvadomis ir laidavimą pripažinti negaliojančiu; pasak jų, pakartotinės ekspertizės išvados neišsamios ir jomis vadovautis nėra pagrindo. Atsakovo tvirtinimu, pirmoji ekspertizė atlikta pažeidžiant įstatymo reikalavimus, ją atliekant negalėjo dalyvauti psichologas; priešingai nei ieškovai, teigia, kad pakartotinė ekspertizė yra išsami, todėl prašo vadovautis pakartotinės ekspertizės išvadomis.

Ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus (CPK 218 str.). Tai reiškia, kad turi būti įvertinti įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas nesivadovaus jomis kaip įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011).

Teismo manymu, vertinant byloje atliktų ekspertizių prieštaringas išvadas, svarbu nagrinėjamo ginčo kontekste pažymėti tai, jog pagal Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2003-08-18 įsakymu Nr. V-499 patvirtintas Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių darymo valstybinėje Teismo psichiatrijos tarnyboje prie SAM nuostatas psichiatrijos ekspertizės uždaviniai yra tame tarpe teismo nurodymu įvertinti psichikos būklę asmenų, jų gebėjimą suprasti savo veiksmų reikšmę bei juos valdyti, sudarant sandorius (nuostatų 3.6 p.), o psichologijos ekspertizės – nustatyti emocinės būklės įtaką asmens gebėjimui pilnai suvokti savo veiksmų reikšmę bei juos kontroliuoti sudarant sandorius (nuostatų 4.11 p.). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad E. M. nustatyti psichikos sutrikimai, todėl teismo nutartimi abiem atvejais buvo paskirta pomirtinė psichiatrijos ekspertizė. Atliekant pirmą ekspertizę dalyvavo ir psichologė. Nors nuostatų 2 p. įtvirtinta, jog teismo psichologijos ekspertizė skiriama asmenims, kurių psichikos sveikata nekelia abejonių, teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad nuostatuose nėra draudimo dalyvauti psichologui atliekant psichiatrinę ekspertizę, nesivadovauti pirmos ekspertizės išvadomis vien dėl to, kad ją atliekant dalyvavo psichologė, nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmojoje išvadoje ekspertai padarė tikimybinę išvadą, kad E. M. pasirašydama laidavimą negalėjo suprasti savo veiksmų esmės, juridinių, socialinių jų pasekmių ir negalėjo adekvačiai organizuoti, reguliuoti ir kontroliuoti savo elgesio realizuodama savo civilines teises ir pareigas. Bylos nagrinėjimo metu apklausti ekspertai paaiškino, jog tikimybinė išvada buvo padaryta dėl jiems pateiktų duomenų pakankamumo stokos. Tuo tarpu pakartotinę ekspertizę atlikęs ekspertas tvirtino, esą duomenų išvadai padaryti pakako. Iš bylos medžiagos, atliktų ekspertizių turinio nustatyta, kad E. M. turėjo aukštąjį – muzikinį išsilavinimą, Vilniaus psichiatrijos ligoninėje gydyta 6 kartus laikotarpiu nuo 1990-04-18 iki 2001-02-28. Pirmą kartą psichikos sutrikimas jai diagnozuotas 1990-04-18; nuo 1994 m., iš pradžių terminuotai, vėliau neterminuotai, E. M. nustatyta II invalidumo grupė dėl lėtinio psichikos sutrikimo –paranoidinės šizofrenijos. Stacionariai hospitalizuota dar 1997 m., paskutinį kartą 2001 m. Vėliau E. M. stacionare gydyta nebuvo, 2004 m. ambulatoriškai diagnozė pakeista į šizoafektinį sutrikimą, depresijos tipą. Pastebėtina, jog pirmosios ekspertizės akte faktiškai nuo 2004 m. E. M. būklė nėra analizuojama, tik nurodoma, jog vėlesniuose įrašuose epizodiškai konstatuojami praturtėjimo kliedesiai (dėl palikimo iš Amerikos, girdi balsus, jai tai aiškinančius), mąstymo nenuoseklumas, nuskurdimas. Taip pat nurodoma, jog 2012 m. psichikos būsenoje nefiksuojama aktyvios psichoprodukcijos, toliau pažymimas mąstymo nenuoseklumas, skurdumas, nekritiškumas, emocinis blankumas, fiksuojamas išvaizdos netvarkingumas bei nurodoma, kad jai skiriami antipsichotiniai ir nuotaiką stabilizuojantys medikamentai. Ekspertai nurodo, jog vėliau tiriamosios būsena nepasiekia net dalinės medikamentinės remisijos lygio. Ekspertai vertino, jog artimiausi juridiškai reikšmingam laikotarpiui – 2012-06-23 (laidavimo sudarymas) E. M. vizitai pas apylinkės psichiatrą yra 2012-06-01 ir 2012-07-27; psichikos būsenoje nepastebėta teigiamos dinamikos, pažymima, kad pacientė turėjo pergyvenimų, lieka ne visai nuoseklaus mąstymo, nekritiška. Konstatuojama, jog pateiktoje medicininėje dokumentacijoje yra duomenų, kad netrukus iki ir po 2012-06-23, kai E. M. sudarė laidavimo sutartį ir pasirašė vekselį 320 000 Lt sumai, jos psichikos būsena atitiko lėtinio psichikos sutrikimo – šizoafektinio sutrikimo depresijos tipo kriterijus F25.1. Ekspertai sprendė, jog pateikti duomenys apie lėtinį E. M. psichikos sutrikimą – šizoafektinį sutrikimą, depresijos tipą, jam būdingus išreikštus mąstymo, emocijų bei valios sutrikimus, dėmesio koncentracijos sunkumus ir žemą protinį darbingumą, asmenybės defekto požymius sudaro tikimybinę išvadą, kad E. M. pasirašydama laidavimą negalėjo suprasti savo veiksmų esmės, juridinių, socialinių jų pasekmių ir negalėjo adekvačiai organizuoti, reguliuoti ir kontroliuoti savo elgesio realizuodama savo civilines teises ir pareigas (t. 2, b.l. 13-15). Tuo tarpu pakartotinės ekspertizės išvadoje (t. 2, b.l. 86-87) eksperto išvada kategoriška; ekspertas, įvertinęs tuos pačius duomenis, pasisako, jog E. M. konstatuoti psichikos sutrikimo (šizoafektinio sutrikimo, depresijos tipo) simptomai (emocinis blankumas, monotoniškumas, mąstymo skurdumas, jo sulėtėjimas, nuotaikos svyravimai) sudarant laidavimo sutartį 2012-06-23 nebuvo tiek išreikšti, kad dėl jų E. M. nesugebėtų prasmingai suvokti sutarties sudarymo fakto, sąlygų ir teisinių pasekmių bei savo vaidmens šioje teisinėje situacijoje. Laidavimo sutarties pasirašymo laikotarpiu E. M. buvo šizoafektinio sutrikimo, depresijos tipo, medikamentinės remisijos būsenos. Ekspertas daro išvadą, kad E. M., atsižvelgiant į jos psichikos sveikatos būklę, 2012-06-23, sudarant laidavimo sutartį, galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Taigi, abejose išvadose patvirtinti E. M. nustatyti psichikos sutrikimai ir diagnozė, bet ekspertų išvados prieštaringos, tie patys medicininiuose dokumentuose esantys duomenys specialistų įvertinti skirtingai. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju atliktos pomirtinės ekspertizės, E. M. ginčui aktualiu laikotarpiu (2012-06-23) nebuvo tirta ekspertų, lankėsi pas psichiatrą 2012-06-01 ir 2012-07-27, t.y. apie beveik mėnesį iki ir po sandorio sudarymo, byloje kokių nors kitų objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą vienareikšmiškai išvadai dėl psichinės būsenos, byloje nėra, todėl visos nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teismui ekspertų išvadas vertinti rezervuotai. Akcentuotina, kad sprendžiant dėl CK 1.89 str. nuostatų taikymo, t.y. galėjo ar negalėjo asmuo, sudarydamas sandorį, suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, svarbu ir būtina atsižvelgti ir į sudaryto sandorio turinį, t.y. jo naudingumą ar žalingumą, protingumą, pagrįstumą ir t.t. Nagrinėjamu atveju, analizuojant tiek ieškovo paaiškinimus, iš kurių matyti, kad ieškovas, paaiškinęs motinai, kad „gausim pinigų“, tiesiog pasakė jai pasirašyti vekselį nurodytoje vietoje, tiek atsakovo paaiškinimus, kad E. M., perskaičiusi vekselį, jį pasirašė, teismo vertinimu, yra pagrindas spręsti, kad nei ieškovas, nei atsakovas nepaaiškino E. M. laidavimo pasirašymo pasekmių. Nors teismas neturi pagrindo nesutikti su atsakovo atstovu, kad laidavimas pagal savo esmę nėra sudėtingas sandoris, tačiau vėlgi, nagrinėjamu atveju E. M. psichiniai susirgimai neabejotinai turėjo įtakos jos gebėjimams suvokti atliekamą veiksmą. Vertintina ir tai, kad E. M. dėl savo sveikatos būklės faktiškai neišeidavo iš namų, apribojusi bendravimą, gyveno tik su ieškovu (savo sūnumi). Todėl tai, kad E. M. pasirašė laidavimą, ieškovo paprašyta, jam paaiškinus, kad gaus pinigų, nagrinėjamu atveju kelia abejonių dėl jos turėtų tikslų, siekių ir atlikto veiksmo prasmės suvokimo. Nustatytos byloje aukščiau aptartos faktinės (paties vekselio pasirašymo, tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusių santykių,) aplinkybės, nenustačius jokio E. M. vaidmens sūnaus skoliniuose įsipareigojimuose, nesudaro pagrindo įžvelgti nei sudaromo laidavimo naudingumo E. M., nei kokio nors būtinumo ar kt., dėl ko teismas galėtų spręsti, kad E. M. turėjo tikslą užtikrinti sūnaus prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimą ir kad ji sąmoningai siekė jį realizuoti. Taigi, byloje nenustatyta jokio asmeninio E. M. intereso, motyvacijos ar jos siekiamo tikslo dėl ginčo laidavimo, todėl visiškai akivaizdu, jog aptariamu atveju adekvačiai situaciją suvokiantis asmuo nebūtų sudaręs laidavimo sandorio. Nagrinėjamojoje situacijoje vien sandorio pasirašymo faktas negali būti tapatinamas su jį pasirašiusio asmens gebėjimu suvokti jo pasekmes. Taigi, aukščiau aptartų byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei padarytų išvadų kontekste spręstina, kad E. M. laidavimo sutarties sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, todėl E. M. vekselio laidavimas CK 1.89 str. 1 d. pagrindu pripažintinas negaliojančiu. Pripažinus laidavimą negaliojančiu, tenkintini ir reikalavimai panaikinti pagal laidavimą už šį vekselį išduotą 2012-07-10 paprastojo vekselio vykdomąjį įrašą (Notarinio registro Nr. 14-4030).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos ieškovui priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Ieškovai prašo priteisti 2131,02 Eur žyminio mokesčio, 386,50 Eur už ekspertizę, 1130,08 Eur už advokato pagalbą, iš viso 3 647,60 Eur. Atsakovas M. K. sumokėjo už ekspertizės atlikimą 600 Eur. Bylos nagrinėjimo metu atvykęs į posėdį ekspertas K. D. pateikė prašymą apmokėti už dalyvavimą teismo posėdyje pagal tarnyboje nustatytus įkainius 1 val. – 70 Eur. Kadangi ekspertas dalyvavo bylos nagrinėjime 2 val., jam priteistini 140 Eur.

Patenkinus ieškinį iš dalies, atsižvelgiant į atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas už ekspertizės atlikimą bei į tai, kad šalys turi apmokėti ekspertui už jo dalyvavimą bylos nagrinėjimo metu, iš atsakovo ieškovams (ieškovei L. R., kadangi jos vardu atlikti visi mokėjimai) priteistini 1453,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat iš atsakovo VŠĮ Nepriklausomai teismo psichiatrijos tarnybai už eksperto dalyvavimą priteistini 140 Eur.

Vilniaus apygardos teismo 2013-09-17 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki sprendimo įsiteisėjimo, o sprendimui įsiteisėjus, naikintinos (CPK 150 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančiu E. M., a.k. (duomenys neskelbtini) laidavimą 2012-06-23 paprastajam neprotestuotinam vekseliui, kuriame vekselio davėjas nurodytas G. E. M., a.k. (duomenys neskelbtini) išduotam 320 000 Lt sumai.

Panaikinti pagal laidavimą už šį vekselį išduotą 2012-07-10 paprastojo vekselio vykdomąjį įrašą (Notarinio registro Nr. 14-4030).

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo M. K., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovei L. R., a.k. (duomenys neskelbtini) 1453,80 Eur (tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt tris eurus 80 centų) patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo M. K., a.k. (duomenys neskelbtini) VŠĮ Nepriklausomai Teismo psichiatrijos tarnybai, į.k. 303048035, a.s. Nr. LT57400043328323810, 140 Eur (šimtą keturiasdešimt eurų).

Vilniaus apygardos teismo 2013-09-17 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki sprendimo įsiteisėjimo, o sprendimui įsiteisėjus, panaikinti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.