Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Rositos Patackienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Aistei Lunienei, dalyvaujant pareiškėjai – J. L. R., pareiškėjos – J. L. R. atstovui – I. R., atsakovo – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei – šios institucijos Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriaus vyriausiajai specialistei Agnei Urnavičienei, atsakovės – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos atstovei – šios institucijos Užsieniečių reikalų skyriaus vyresniajai specialistei Anai Daugienei, vertėjai Ritai Nasalytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos – J. L. R. skundą atsakovams – Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėja – J. L. R. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydama:

1.1. panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Migracijos departamentas) 2011 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. (15/4-9-M8K-R1)10K-2694 „Dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei J. L. R.“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/4-9-M8K-R1)10K-2694);

1.2. panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir atsakovė, ir Migracijos valdyba) Užsieniečių reikalų skyriaus 2011 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 10-27-S-1245 „Dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ (toliau – ir sprendimas Nr. 10-27-S-1245);

1.3. įpareigoti atsakovus spręsti klausimą dėl leidimo pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo iš naujo.

2. Pareiškėja skunde nurodo, jog: atsakovų veiksmai, atsisakant pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra neteisėti, todėl jų priimti sprendimai naikintini ir atsakovai įpareigotini išduoti prašomą leidimą; atsakovų atsisakymas išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neatitinka administracinio akto reikalavimų, kadangi atsisakymuose nenurodoma, kad priimtas administracinis sprendimas, nenurodomi konkretūs pareiškėjos pateiktų dokumentų trūkumai bei tiksliai neįvardijami teiktini dokumentai, nenurodyta ir apskundimo tvarka; atsakovų nurodyti argumentai dėl leidimo neišdavimo (t. y., pirma, kad atsakovus Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos SIRENE nacionalinis skyrius 2010 m. sausio 22 d. rašte (toliau – ir SIRENE raštas) informavo, jog pareiškėjai išduotas Europos Sąjungos nuolatinio gyventojo šeimos nario leidimas gyventi (duomenys neskelbtini) Respublikoje buvo panaikintas 2009 m. gegužės 6 d. ir teisiškai negalioja, pareiškėja šio dokumento negrąžino; antra, kad pareiškėja neva Lietuvoje yra neteisėtai, todėl negali pateikti dokumentų; trečia, kad, esą, daug kartų pareiškėjos pateikti dokumentai neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 5, 7, 8–11 punktų) neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo ir yra neteisėti; be to, dėl atsakovų kaltės pareiškėjos statusas Lietuvoje Respublikoje išlieka neapibrėžtas ir ji negali naudotis užsieniečiui suteiktomis teisėmis. Pareiškėjos skundas grindžiamas tokiais argumentais.

2.1.1. Leidimas nuolat gyventi (duomenys neskelbtini) Respublikoje nėra panaikintas ir yra teisiškai galiojantis, o atsakovai tiesiog meluoja, teigdami, kad pareiškėja negrąžino (duomenys neskelbtini) Respublikoje išduoto leidimo: pareiškėją neteisėtai sulaikant ir patalpinant į užsieniečių centrą, šis dokumentas iš jos buvo paimtas, perduotas Migracijos departamentui jo prašymu ir jame yra saugomas.

2.1.2. SIRENE rašto informacija neatitinka turinio, kurį nurodo atsakovai. Šio dokumento atsakovai nepateikė pareiškėjai, tačiau dėl jame suteiktos informacijos teisėtumo teisme išnagrinėti ir patenkinti kiti pareiškėjos skundai dėl atsakovų neteisėtų veiksmų (administracinės bylos Nr. I-534-244/2010 ir Nr. I-128-580/2011), todėl, pasak pareiškėjos, ji žino, jog SIRENE rašte, kaip pagrindas nesuteikti jai leidimo, yra visiškai kito turinio informacija, o būtent, kad leidimas neišduotinas dėl Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 2007 m. kovo 19 d. rašto Nr. 5-S-2364, į kurį atsižvelgdamas Migracijos departamentas 2007 m. kovo 21 d. sprendime nepagrįstai pareiškėją įtraukė į nepageidautinų atvykti į Lietuvos Respubliką asmenų sąrašą. Nurodytus Policijos departamento ir Migracijos departamento sprendimus Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino kaip neteisėtus; be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 24 d. (pareiškėja klaidingai nurodo 2011 m. vasario 14 d.) sprendime administracinėje byloje Nr. I-128-580/2011 tenkino kitą pareiškėjos skundą – pripažinti neteisėtu Migracijos departamento atsisakymą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Minėtose administracinėse bylose atsakovai taip pat rėmėsi ir SIRENE raštu, tačiau teismas nustatė, kad minėtas raštas pateiktas informuojant apie 2007 m. kovo 19 d. Policijos departamento sprendimą, bet ne apie leidimo gyventi (duomenys neskelbtini) Respublikoje panaikinimą, o susirašinėjimas ir duomenys, gauti iš (duomenys neskelbtini) Respublikos, neturi teisinio pagrindo, nes neatitinka reikalavimų dokumentams, todėl jais remtis negalima. Be to, atsakovų administracinėje byloje Nr. I-128-580/2011 pateikti dokumentai (prijungta administracinė byla Nr. I-128-580/2011 (b. l. 39, 49, 57, 63, 68, 76, 79)) patvirtino, kad Europos Sąjungos nuolatinio gyventojo šeimos nario leidimas gyventi (duomenys neskelbtini) Respublikoje 2009 d. gegužės 6 d. nebuvo panaikintas ir teisiškai nuolat galioja iki šiol.

2.1.3. Iš esmės atsakovai, prisidengdami neva naujais pagrindais, nevykdo teismo sprendimų ir raštais, kurie nėra administraciniai aktai, daro kliūtis pareiškėjai pasinaudoti Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr. 2004/38/EB (toliau – ir Direktyva) suteiktomis teisėmis. Pasak pareiškėjos, skundžiamuose sprendimuose atsakovai remiasi tais pačiais įrodymais ir argumentais, kuriuos teismai pripažino netinkamais, o jų pagrindu atsakovų atliktus veiksmus – neteisėtais. Skundžiamuose sprendimuose atsakovai imasi revizuoti teismo sprendimus, siekdami jų nevykdyti.

Pasak pareiškėjos, ji Lietuvoje yra teisėtai: pirma, pareiškėja turi galiojantį (duomenys neskelbtini) Respublikoje išduotą leidimą būti Šengeno susitarimo valstybių teritorijoje, šis leidimas nepanaikintas; antra, pareiškėja turėjo ir turi visas teises atvykti į Lietuvą ir čia būti, kadangi čia turi jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, Lietuvoje nuolat gyveno jos vyras – E. R. (po vyro mirties pareiškėja atvyko į jo laidotuves bei tvarkyti turtinių reikalų), į Lietuvą yra pakviesta atvykti dėl Vilniaus apylinkės prokuratūroje atliekamo ikiteisminio tyrimo, be to, teismo nutartyje pareiškėjai pavesta saugoti turtą, kuris iki mirties priklausė E. R..

Atsakovams pateikti dokumentai leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pilnai atitinka Aprašo nuostatas; jeigu, atsakovų nuomone, pateikti dokumentai neatitinka Aprašo nuostatų, atsakovai, remdamiesi būtent Aprašu, privalo konkrečiai nurodyti trūkumus ir teiktinus dokumentus, tačiau šios pareigos jie nevykdo tyčia, siekdami sutrukdyti pareiškėjai pateikti tinkamus dokumentus bei vilkinti pareiškėjos prašymų nagrinėjimą.

Atsakovas – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 56–59) nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.

1. Dėl pareiškėjos teiginio, kad Migracijos departamentas 2011 m. sausio 31 d. rašte Nr. (15/4-9-M8K-R1)10K-2694 atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei prašymo šį raštą (pasak pareiškėjos – sprendimą) panaikinti

1.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2000 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 388 patvirtintų Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų 12.42 punktu, Migracijos departamentas pagal kompetenciją rengia migracijos tarnyboms metodines rekomendacijas ir teikia joms praktinę pagalbą. Migracijos departamentas 2011 m. sausio 12 d. gavo Migracijos valdybos prašymą įvertinti pareiškėjos pateiktus dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir pateikti savo nuomonę, ar Migracijos valdyba gali šiuos dokumentus priimti. Migracijos departamentas įvertino pateiktus pareiškėjos dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir 2011 m. sausio 31 d. rašte Nr. (15/4-9-M8K-R1)10K-2694 pateikė Migracijos valdybai savo nuomonę dėl šių dokumentų priėmimo.

Pažymėtina, jog pareiškėja klaidingai teigia, kad Migracijos departamentas rašte Nr. (15/4-9-M8K-R1)10K-2694 nurodė, kad ji neturi teisės gauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje: Migracijos departamentas išreiškė nuomonę tik dėl pareiškėjos pateiktų dokumentų priėmimo; klausimas, ar pareiškėja turi teisę gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galėtų būtų sprendžiamas tik jeigu būtų priimti jos dokumentai dėl tokio leidimo išdavimo.

1.2. Remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi, administracinis sprendimas – administracinis aktas ar nustatyta tvarka priimtas kitas nustatytos formos dokumentas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, tačiau Migracijos departamentas rašte Nr. (15/4-9-M8K-R1)10K-2694 neišreiškė valios, priimdamas sprendimą priimtas pareiškėjos atžvilgiu, o tik pateikė nuomonę Migracijos valdybai dėl pareiškėjos pateiktų dokumentų priėmimo. Klausimą, ar priimti pareiškėjos dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, sprendė Migracijos valdyba. Pabrėžtina, kad rašto Nr. (15/4-9-M8K-R1)10K-2694 panaikinimas nagrinėjamu atveju nesukeltų pareiškėjai jokių teisinių pasekmių.

2. Dėl pareiškėjos teiginio, kad atsisakymas priimti jos dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo yra neteisėtas

2.1. Vadovaujantis Aprašo 5 punktu, užsienietis gali pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, būdamas Lietuvos Respublikoje, tik tuo atveju, jeigu joje jis yra teisėtai. Pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė, todėl, norėdama atvykti į Lietuvos Respubliką, privalo turėti vizą arba Direktyvoje nurodytą leidimą gyventi (Įstatymo 11 straipsnis). Pasak pareiškėjos, ji Lietuvos Respublikoje yra tesėtai, nes turi (duomenys neskelbtini) Respublikos 2008 m. spalio 7 d. išduotą Europos Sąjungos šeimos nario leidimą gyventi (duomenys neskelbtini) Respublikoje (duomenys neskelbtini).

2.2. Lietuvos Respublika (Migracijos departamentas) 2007 m. gruodžio 20 d. į centrinę Šengeno informacinę sistemą buvo įtraukusi įspėjimą dėl pareiškėjos neįsileidimo į Šengeno erdvę iki 2010 m. gruodžio 19 d. pagal Šengeno konvencijos 96 straipsnį. Pagal Šengeno konvencijos 25 straipsnio 1 dalį tokiu atveju, kai viena iš Susitariančiųjų šalių į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo, Susitariančioji šalis, kuri ketina išduoti leidimą gyventi užsieniečiui, dėl kurio yra įtrauktas įspėjimas, pirmiausia konsultuojasi su perspėjimą davusia Susitariančiąja šalimi ir atsižvelgia į jos interesus; leidimas gyventi išduodamas tik dėl svarbių priežasčių, paprastai humanitariniu pagrindu arba dėl tarptautinių įsipareigojimų. Dėl Lietuvos Respublikai nežinomų priežasčių (duomenys neskelbtini) Respublika konsultacijų, prieš išduodama leidimą gyventi pareiškėjai, nevykdė, nors tai privalėjo daryti; konsultacijos pradėtos jau išdavus leidimą gyventi.

2.3. Konsultacijos dėl užsieniečių, dėl kurių yra įtrauktas įspėjimas į centrinę Šengeno informacinę sistemą, tarp Susitariančiųjų šalių vykdomos per SIRENE Susitariančiųjų šalių nacionalinius skyrius, Lietuvos Respublikoje – per Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos SIRENE nacionalinį skyrių (toliau – ir SIRENE Lietuvos nacionalinis skyrius). SIRENE Lietuvos nacionalinis skyrius 2010 m. sausio 22 d. informavo Migracijos departamentą, kad sprendimas dėl pareiškėjos leidimo gyventi Lenkijoje galutinai panaikintas 2009 m. gegužės 6 d. ir jos turimas Europos Sąjungos šeimos nario leidimas gyventi (duomenys neskelbtini) Respublikoje (duomenys neskelbtini) teisiškai negalioja. Migracijos departamentas taip pat buvo informuotas, kad pareiškėja minėto leidimo negrąžino. Šią informaciją pateikė SIRENE (duomenys neskelbtini) nacionalinis skyrius. Pažymėtina, kad SIRENE Susitariančiųjų šalių nacionalinių skyrių teikiama informacija yra patikima ir nekvestionuojama. Visiškai neaišku, kuo vadovaudamasi pareiškėja teigia, kad SIRENE rašte nurodoma kitokio turinio informacija.

2.4. Pareiškėja klaidingai teigia, jog Europos Sąjungos šeimos nario leidimas gyventi (duomenys neskelbtini) Respublikoje (duomenys neskelbtini) yra perduotas Migracijos departamentui ir jame saugomas. Migracijos departamento duomenimis, minėtą leidimą Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras) perdavė (duomenys neskelbtini) Respublikos ambasadai Lietuvos Respublikoje.

2.5. Remiantis Aprašo 7 punktu, užsienietis prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikia asmeniškai, išskyrus Aprašo 8–11 (šiuose punktuose reglamentuojami atvejai, kada prašymą gali pateikti asmens atstovai) punktuose nurodytus atvejus, tuo tarpu pareiškėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pateikė paštu. Be to, prie pareiškėjos prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pridėti dokumentai, įgaliotų Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyriaus darbuotojų vertinimu, taip pat neatitiko Aprašo reikalavimų. Plačiau nurodyti, dėl ko konkrečiai šie dokumentai neatitiko Aprašo reikalavimų šiuo metu neįmanoma, nes dokumentus Migracijos departamentas grąžino Migracijos valdybai, o ši, Migracijos departamento duomenimis, grąžino juos pareiškėjai.

3. Dėl pareiškėjos teiginio, kad Migracijos departamentas nevykdo teismų sprendimų

Pasak pareiškėjos, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 14 d. sprendime pripažino neteisėtu Migracijos departamento atsisakymą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau Migracijos departamentas nėra priėmęs tokio sprendimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-128-580/2011 panaikino Migracijos departamento 2010 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. (15/5-3)1U-18 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės J. L. (R.) išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/5-3)1U-18) ir pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimą grąžino Migracijos departamentui nagrinėti iš naujo (pareiškėja jį apskundė apeliacine tvarka). Pažymėtina, kad minėtoje byloje nebuvo sprendžiamas J. L. R. leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo klausimas, šis klausimas nebuvo nagrinėjamas ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (administracinė byla Nr. A63-1745/2010).

Taigi, pareiškėjos teiginys, kad Migracijos departamentas nevykdo teismų sprendimų išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra visiškai nepagrįstas.

4. Dėl pareiškėjos prašymo įpareigoti Migracijos departamentą išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010), teismas negali pakeisti viešojo administravimo institucijos, kuriai pagal įstatymus pavesta spręsti dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, ir, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje kategoriškai įpareigojant išduoti leidimą nuolat gyventi, iš esmės pats priimti sprendimą išduoti leidimą; vadinasi, pareiškėjos prašymas išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti vykdomas.

Atsakovė – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 63–64) nurodo, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu, o iš neteisėtai esančio užsieniečio prašymas dėl leidimo gyventi išdavimo negali būti priimtas, todėl prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.

1. Remiantis Įstatymu, užsienietis prašymą išduoti leidimą gyventi gali pateikti Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei arba konsulinei įstaigai užsienyje, o užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi gali pateikti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai (28 straipsnis); sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo priima Migracijos departamentas, o išduoda – vidaus reikalų ministro įgaliotos institucijos (51 straipsnio 2 punktas). Tvarka, reglamentuojanti dokumentų leidimui laikinai gyventi gauti pateikimą ir leidimų laikinai gyventi užsieniečiui išdavimą nustatyta Apraše.

2. Migracijos valdyba 2011 m. sausio 10 d. paštu gavo pareiškėjos prašymą ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, dokumentai 2011 m. sausio 12 d. buvo išsiųsti Migracijos departamentui įvertinti ir informuoti, ar nėra kliūčių priimti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas grąžino dokumentus ir paaiškino, kad: Apraše nenumatyta galimybė užsieniečiui tokį prašymą pateikti paštu; prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi užsienietis gali pateikti tik būdamas Lietuvos Respublikoje teisėtai, o pareiškėjai išduotas Europos Sąjungos nuolatinio gyventojo šeimos nario leidimas gyventi (duomenys neskelbtini) Respublikoje yra panaikintas 2009 m. gegužės 6 d. ir teisiškai negalioja, jos buvimas laikomas neteisėtu; pareiškėjos atsiųsti dokumentai neatitinka Apraše tvirtintų reikalavimų, taikomų dokumentams, kurie turi būti pateikiami, užsieniečiui siekiant gauti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje pagrindu.

Migracijos valdyba paštu pareiškėjai grąžino su prašymu patiektus dokumentus bei pateikė Migracijos departamento atsakymo kopiją.

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-534-244/2010 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01304-2009-2) pagal pareiškėjos – J. L. R. skundą atsakovui – Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus 2007 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. (15/5-8)4U-17 „Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) pilietei J. R.“ panaikinimo, 2010 m. sausio 21 d. sprendime (prijungta administracinė byla Nr. I-534-244/2010 (b. l. 88–91)) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos – J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos – J. R. skundą atsakovui – Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, 2011 m. sausio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A63-1745/2010 (b. l. 37–45; prijungta administracinė byla Nr. I-534-244/2010 (b. l. 118–126)) pareiškėjos skundą patenkino: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. sausio 21 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: panaikinti Migracijos departamento 2007 m. kovo 21 d. sprendimą Nr.(15/5-8)4U-17, 2007 gruodžio 20 d. sprendimą įtraukti (duomenys neskelbtini) pilietę J. R. į Šengeno informacinę sistemą (C.SIS). Šiame teismo sprendime, be kita ko, konstatuota:

„Byloje nustatyta, kad 2006 m. spalio 6 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. (15/5-12)-14U-8 grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini). Šiame sprendime nurodyta, kad pareiškėjai 2003-06-17 sprendimu atsisakyta išduoti leidimą laikinai apsigyventi. 2003-05-21 nuteista pagal LR BK 292 str. 2 d. 4 metams laisvės atėmimo, atliekant bausmę pataisos namuose. Bausmės pabaiga 2006 m. rugsėjo 25 d. 2005-09-25 pareiškėja raštu išreiškė norą būti grąžintai į (duomenys neskelbtini). Šiame sprendime Migracijos departamentas be kita ko įvertino pareiškėjos teistumą, taip pat ir pareiškėjos šeiminius ryšius (2000-09-29 susituokė su Lietuvos Respublikos piliečiu E. R.) ir nusprendė, kad J. R. po grąžinimo į (duomenys neskelbtini) netaikytinas įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnyje numatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką. Taigi, Migracijos departamentas, priimdamas šį sprendimą, įvertino pareiškėjos teistumą bei jos šeiminius ryšius ir neuždraudė J. R. atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėja su šiuo sprendimu buvo supažindinta.

Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus vedėjo pavaduotojas, vadovaudamasis policijos departamento 2007-03-19 raštu, kuriame nurodoma, kad J. R. buvo nuteista pagal LT BK 292 str. 1 d. 4 metams laisvės atėmimo, todėl ji kelia grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir prašoma pareiškėją įtraukti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą, priėmė 2007-03-21 sprendimą Nr. (15/5-8)4U-17, kuriuo, vadovaujantis tais pačiais argumentais, kuriais pagrįstas 2006-m. spalio 6 d. sprendimas, neuždraudžiantis pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, J. R. uždraudė iki 2017-03-21 atvykti į Lietuvos Respubliką. Apie šį sprendimą pareiškėjai nebuvo pranešta.

Byloje skundžiamas 2007-03-21 atsakovo sprendimas priimtas praėjus 5 mėnesiams po Migracijos departamento 2006 m. spalio 6 d. sprendimo, kuriuo konstatuota, kad nėra pagrindo pareiškėjai uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.

Nagrinėjamu atveju, Migracijos departamentas įvertino pareiškėjos atžvilgiu reikšmingas aplinkybes (padarytą nusikaltimą, šeiminius ryšius) ir 2006-10-06 priėmė sprendimą neuždrausti J. R. atvykti į Lietuvos Respubliką.

Šis sprendimas nėra panaikintas ar pakeistas.

Skundžiamas 2007-03-21 sprendimas, grindžiamas tais pačiais argumentais, jame nėra nurodytos naujos ar pirmesniame sprendime neįvertintos aplinkybės, todėl toks sprendimas negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu.

Pareiškėjai apie skundžiamą sprendimą, priimtą pagal Įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties, pranešta nebuvo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad buvo pažeistas minėtas įstatymas bei sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad tokiu būdu atsakovas pažeidė ne tik paminėtą įstatymą, bet ir 2004/38/EB direktyvos 30 str. 1 d., kur numatyta valstybės institucijų pareiga informuoti asmenį apie sprendimą, varžantį jo judėjimo laisvę. Todėl teismo išvada, kad atsakovas neprivalėjo informuoti pareiškėjo apie priimtą sprendimą, yra nepagrįstas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Pastebėtina, kad gero administravimo kodekso, patvirtinto 2007 m. birželio 20 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija Nr. 7 (2007), 14 straipsnis numato, jog valdžios institucijoms priimant sprendimą, kuris tiesiogiai ir neigiamai paveiks privačių asmenų teises, tokiems asmenims, jei tai nėra akivaizdžiai nebūtina, turi būti suteikta galimybė per protingą terminą ir nacionalinėje teisėje nustatytu būdu išreikšti savo požiūrį, jei prieš tai jiems tokia galimybė nebuvo suteikta. Teisingumo teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (pvz. teisingumo Teismo 2002 gruodžio 12 d. sprendimas Distilerie Fratelli Cipriani SpA prieš Ministro delle Finanze (C-395/00), 51 p.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2006 m. spalio 6 d. sprendime tos pačios aplinkybės vertinamos vienaip, o 2007 m. kovo 21 d. sprendime tos pačios aplinkybės vertinamos priešingai, esant nepanaikintam ir nepakeistam pirmesniam sprendimui ir nenurodant kokių nors naujų aplinkybių.

Teisėjų kolegija, visapusiškai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad skundžiamas atsakovo sprendimas, kuriame buvo padaryta paminėta išvada, nėra pakankamai pagrįstas ir motyvuotas, be to, jį priimant buvo pažeistos procedūrinės taisyklės, kurios šiuo atveju turėjo užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Individualus pareiškėjos situacijos tyrimas ir vertinimas, kurio reikalauja teisės aktai, buvo atliktas paviršutiniškai, neišsamiai ir nevisapusiškai. Visa tai šiuo konkrečiu atveju sudaro pakankamą pagrindą skundžiamą sprendimą panaikinti kaip nepagrįstą.

Panaikinus Migracijos departamento 2007 m. kovo 21 d. sprendimą, naikintini ir kiti skunde nurodomi sprendimai, kurie laikytini išvestiniais reikalavimais iš pagrindinio reikalavimo.“

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-128-580/2011 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00731-2010-7) pagal pareiškėjos – J. L. R. skundą atsakovui – Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl Migracijos departamento 2010 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. (15/5-3)1U-18 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės J. L. (R.) išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos” panaikinimo, 2011 m. vasario 24 d. sprendime (prijungta administracinė byla Nr. I-128-580/2011 (b. l. 135–139)) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: panaikino Migracijos departamento 2010 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. (15/5-3)1U-18 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės J. L. (R.) išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos” ir perdavė klausimą nagrinėti iš naujo.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 6 d. nutartyje (b. l. 48) nutarė prie šios administracinės bylos prijungti administracines bylas Nr. I-534-244/2010 ir Nr. I-128-580/2011.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 15 d. nutartyje (b. l. 116-129) šią administracinę bylą pagal pareiškėjos – J. L. R. skundą atsakovams – Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01077-2011-2) sustabdė, kol įsiteisės Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-128-580/2011 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00731-2010-7).

6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos – J. L. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos – J. L. R. skundą atsakovui – Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, 2011 m. gruodžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-3114/2011 (prijungta administracinė byla Nr. I-128-580/2011 (b. l. 179–186)) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimą paliko nepakeistą, pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė. Šioje teismo nutartyje, be kita ko, konstatuota, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Migracijos departamento 2010 m. kovo 4 d. sprendimą ir grąžino klausimą pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nagrinėti iš naujo, kad pagal 127 straipsnio 4 dalį priimti sprendimus dėl užsieniečio išsiuntimo Įstatymo 126 straipsnio 2 punkte nustatytu pagrindu (kai užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra) priskirta Migracijos departamentui, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai grąžino pareiškėjos išsiuntimo klausimą nagrinėti iš naujo būtent šiai institucijai.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 28 d. nutartyje (b. l. 139–140) šią administracinę bylą atnaujino, išnykus aplinkybei, dėl kurios ši administracinė byla buvo sustabdyta.

1. Teismo posėdyje pareiškėja – J. L. R., remdamasi skunde pateiktais argumentais, prašė skundą tenkinti.

2. Teismo posėdyje pareiškėjos – J. L. R. atstovas – I. R. (2011 m. sausio 18 d. įgaliojimas (b. l. 84–86)), remdamasis pareiškėjos skunde pateiktais argumentais, prašė pareiškėjos skundą tenkinti ir panaikinti skundžiamus atsakovų sprendimus bei įpareigoti atsakovus išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

3. Teismo posėdyje atsakovo – Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovė – šios institucijos Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriaus vyriausioji specialistė Agnė Urnavičienė (2011 m. gegužės 10 d. įsakymas Nr. 3K-63 Dėl įgaliojimų suteikimo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teisės, tarptautinio bendradarbiavimo ir personalo skyriaus vyriausiajai specialistei Agnei Urnavičienei (b. l. 147)), remdamasi atsiliepime į pareiškėjos skundą pateiktais argumentais, prašė pareiškėjos skundo netenkinti ir atmesti skundą kaip nepagrįstą.

4. Teismo posėdyje atsakovės – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos atstovė – šios institucijos Užsieniečių reikalų skyriaus vyresnioji specialistė Ana Daugienė (2012 m. sausio 2 d. įgaliojimas Nr. 10-IL-32 (b. l. 148)), remdamasi atsiliepime į pareiškėjos skundą pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

1. Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas J. V. 2006 m. spalio 6 d. sprendime Nr. (15/5-12)-14U-8 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės J. R. grąžinimo į (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/5-12)-14U-8) (prijungta administracinė byla Nr. I-534-244/2010 (b. l. 11, 52)), vadovaudamasis Įstatymo 127 straipsnio 5 dalimi, 129 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, įvertinęs tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), nusprendė grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), neuždraudžiant jai atvykti į Lietuvos Respubliką. Sprendime Nr. (15/5-12)-14U-8, be kita ko, nurodyta:

1.1. (duomenys neskelbtini) pilietė J. R., gim. (duomenys neskelbtini) d. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nuolat gyvenanti (duomenys neskelbtini), į Lietuvos Respubliką atvyko 2000 m.; nuo 2000 m. birželio 14 d. iki 2003 m. birželio 12 d. Lietuvoje gyveno, turėdama leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje. J. R. 2000 m. rugsėjo 29 d. susituokė su Lietuvos Respublikos piliečiu E. R., gim. (duomenys neskelbtini) d.

1.2. Migracijos departamentas 2003 m. birželio 17 d. sprendime Nr. (15/4-l)-3I-2565 atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai apsigyventi, motyvuodamas, kad keliama grėsmė valstybės viešajai tvarkai.

1.3. Vilniaus apygardos teismas 2003 m. sausio 15 d. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 82¹ straipsnio 3 dalį nuteisė pareiškėją 10 m. laisvės atėmimo bausme; Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. gegužės 21 d. nutartyje veika perkvalifikuota į Baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 2 dalį ir nustatyta galutinė 4 m. laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose; bausmės pradžia – 2003 m. sausio 15 d., pabaiga – 2006 m. rugsėjo 25 d. 2006 m. rugsėjo 22 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu pareiškėja sulaikyta Užsieniečių registracijos centre iki 2006 m. lapkričio 22 d. pareiškėja 2006 m. rugsėjo 25 d. skunduose Lietuvos Respublikos Prezidentui ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui raštu išreiškė norą būti grąžintai į (duomenys neskelbtini) (pareiškėja turi (duomenys neskelbtini) Liaudies Respublikos piliečio pasą (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2010 m. lapkričio 29 d.).

1.4. Pareiškėja Lietuvos Respublikoje šiuo metu yra neteisėtai, neturėdama Lietuvos Respublikos vizos ar leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, taigi pagal Įstatymo 23 straipsnio 6 punktą. Lietuvos Respublikoje ji yra neteisėtai.

1.5. Įvertinus nurodyta, jos šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, pareiškėjai po grąžinimo į (duomenys neskelbtini) netaikytinas Įstatymo 133 straipsnyje numatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką.

2. Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos 2007 m. kovo 19 d. rašte Nr. 5-S-2364 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės J. R. įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą“ (toliau – ir raštas Nr. 5-S-2364) (prijungta administracinė byla Nr. I-534-244/2010 (b. l. 12, 61); prijungta administracinė byla Nr. I-128-580/2011 (b. l. 20)) prašė Migracijos departamento įtraukti pareiškėją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą. Rašte Nr. 5-S-2364, be kita ko, nurodyta:

2.1. Vilniaus apygardos teismas 2004 m. lapkričio 15 d. nuteisė pareiškėją pagal Baudžiamojo kodekso 292 straipsnio „Neteisėtas žmonių gabenimas per valstybės sieną“ 1 dalį, 22 straipsnio „Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką“ 1 dalį, 63 straipsnio „Bausmės skyrimas už kelias nusikalstamas veikas“ 1 ir 9 dalis bei 5 dalies 2 punktą 4 m. laisvės atėmimo bausme.

2.2. Pareiškėja padarė apysunkį nusikaltimą, kuris kvalifikuojamas kaip tyčinis nusikaltimas, todėl jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gresia viešajai tvarkai.

3. Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus vedėjo pavaduotojas V. K., atsižvelgdamas į Policijos departamento pateiktą išvadą, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, taip pat į tai, kad Lietuvos Respublikoje gyvena užsienietės sutuoktinis – Lietuvos Respublikos pilietis, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 ir 4 dalimis, 2007 m. kovo 21 d. sprendime Nr. (15/5-8)4U-17 „Dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) pilietei J. R.“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/5-8)4U-17) (prijungta administracinė byla Nr. I-534-244/2010 (b. l. 13, 59–60); prijungta administracinė byla Nr. I-128-580/2011 (b. l. 21–22)) nusprendė uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2017 m. kovo 21 d. Sprendime Nr. (15/5-8)4U-17, be kita ko, nurodyta:

3.1. Pareiškėja, (duomenys neskelbtini) pilietė, nuolat gyvenanti (duomenys neskelbtini), į Lietuvos Respubliką atvyko 2000 m., 2000 m. rugsėjo 29 d. susituokė su Lietuvos Respublikos piliečiu E. R., nuo 2000 m. birželio 14 d. iki 2003 m. birželio 12 d. Lietuvos Respublikoje gyveno, turėdama leidimą laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje.

3.2. Migracijos departamentas 2003 m. birželio 17 d. sprendime Nr. (15/4-l)-3I-2565 atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės viešajai tvarkai.

3.3. 2002 m. rugsėjo 13 d. pareiškėjos atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, jai skirta kardomoji priemonė – suėmimas. Vilniaus apygardos teismas 2003 m. sausio 15 d. pagal Baudžiamojo kodekso 82¹ straipsnio 3 dalį nuteisė pareiškėją 10 m. laisvės atėmimo bausme su 6250 Lt bauda, konfiskuojant 1/2 jai priklausančio turto; Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. gegužės 21 d. nutartyje veika perkvalifikuota į Baudžiamojo kodekso 292 straipsnio 2 dalį ir nustatyta galutinė 4 m. laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose; bausmės pradžia – 2003 m. sausio 15 d., pabaiga – 2006 m. rugsėjo 25 d. 2006 m. rugsėjo 22 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu pareiškėja, kaip neteisėtai esanti Lietuvos Respublikoje bei siekiant užtikrinti valstybės saugumą ir viešąją tvarką, sulaikyta ir apgyvendinta Užsieniečių registracijos centre.

3.4. Migracijos departamentas 2006 m. spalio 6 d. sprendime Nr. (15/5-12)-14U-8 nusprendė grąžinti pareiškėją į (duomenys neskelbtini). Įvertinus tai, kad pareiškėja pareiškė norą būti grąžinta į (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikoje gyvena jos sutuoktinis – Lietuvos Respublikos pilietis E. R., pareiškėjai po grąžinimo į (duomenys neskelbtini) nebuvo taikomas Įstatymo 133 straipsnyje numatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką. Sprendimas Nr. (15/5-12)-14U-8 buvo įvykdytas 2006 m. spalio 13 d.

3.5. Migracijos departamentas 2007 m. kovo 20 d. gavo Policijos departamento išvadą (raštas Nr. 5-S-2364) apie tai, kad, atsižvelgus į tai, jog pareiškėja padarė apysunkį nusikaltimą, kuris kvalifikuojamas kaip tyčinis nusikaltimas, jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gresia šalies viešajai tvarkai; rašte Nr. 5-S-2364 siūloma uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką.

4. Migracijos departamentas 2009 m. liepos 15 d. rašte Nr. (15/5-2)10K-32122 „Dėl atsakymo raštu“ (b. l. 106; prijungta administracinė byla Nr. I-534-244/2010 (b. l. 25, 32); prijungta administracinė byla Nr. I-128-580/2011 (b. l. 11, 23, 124)) pareiškėjos atstovui patvirtino, kad Migracijos departamento valstybės tarnautojas, Migracijos departamentui 2009 m. gegužės 25 d. gavus (duomenys neskelbtini) pilietės J. L. (R.), gim. (duomenys neskelbtini) d., 2009 m. gegužės 22 d. prašymą (prašymas (b. l. 108; prijungta administracinė byla Nr. I-128-580/2011 (b. l. 127)); prašymo vertimas iš rusų kalbos į lietuvių kalbą (b. l. 107; prijungta administracinė byla Nr. I-128-580/2011 (b. l. 126))) leisti atvykti į Lietuvos Respubliką į jos vyro – Lietuvos Respublikos piliečio E. R. – laidotuves, telefonu informavo pareiškėjos atstovą, kad pareiškėja gali atvykti į Lietuvos Respubliką į savo vyro laidotuves.

5. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos SIRENE nacionalinis skyrius 2010 m. sausio 22 d. rašte Nr. MI/8223/25/LT/02 „Dėl (duomenys neskelbtini) pil. J. L.-R., gim. (duomenys neskelbtini) (b. l. 62, 73; prijungta administracinė byla Nr. I-128-580/2011 (b. l. 34)) informavo Migracijos departamentą, kad:

5.1. Sprendimas dėl pareiškėjos leidimo gyventi Lietuvoje galutinai panaikintas 2009 m. gegužės 6 d.;

5.2. Leidimas gyventi ES šeimos nariui Nr. (duomenys neskelbtini) teisiškai negalioja;

5.3. Pareiškėja dokumento (duomenys neskelbtini) tarnyboms negrąžino; manoma, kad su naujuoju partneriu išvyko į (duomenys neskelbtini); pareiškėjos duktė, žentas ir anūkė buvo įpareigoti išvykti ir paliko (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) migracijos pareigūnai daugiau duomenų apie pareiškėją neturi.

6. Migracijos departamento direktorius A. G., vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 127 straipsnio 4 dalimi ir 133 straipsniu, atsižvelgęs į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes ir įvertinęs tai, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti J. L. (R.) į (duomenys neskelbtini), 2010 m. kovo 4 d. sprendime Nr. (15/5-3)1U-18 „Dėl (duomenys neskelbtini) pilietės J. L. (R.) išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/5-3)1U-18) (prijungta administracinė byla Nr. I-128-580/2011 (b. l. 6–7, 29–30)) nusprendė išsiųsti (duomenys neskelbtini) pilietę J. L. (R.) iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Sprendime Nr. (15/5-3)1U-18, be kita ko, nurodyta:

6.1. Migracijos departamento 2006 m. spalio 6 d. sprendimu Nr.(15/5-12)-14U-8 pareiškėja 2006 m. spalio 13 d. buvo grąžinta į (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas 2007 m. kovo 21 d. Policijos departamento teikimu priėmė sprendimą Nr.(15/5-8)4U-17 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2017 m. kovo 21 d. ir įtraukė jos duomenis į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. 2007 m. gruodžio 20 d. į centrinę Šengeno informacinę sistemą įtrauktas įspėjimas dėl jos neįsileidimo pagal Šengeno konvencijos 96 straipsnį iki 2010 m. gruodžio 19 d.

6.2. Pareiškėja 2010 m. vasario 19 d. sulaikyta Vilniaus mieste, sulaikymo metu ji pateikė 2007 m. gegužės 15 d. išduotą (duomenys neskelbtini) pasą (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2017 m. gegužės 14 d., ir nuo 2008 m. spalio 7 d. iki 2013 m. sausio 2 d. galiojantį Europos Sąjungos šeimos nario leidimą gyventi (duomenys neskelbtini) Respublikoje (duomenys neskelbtini). Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdyba 2010 m. sausio 22 d. informavo Migracijos departamentą, kad 2009 m. gegužės 6 d. (duomenys neskelbtini) Respublikos kompetentingos institucijos priėmė sprendimą panaikinti minėtą leidimą gyventi, tačiau pareiškėja dokumento joms negrąžino.

6.3. Pareiškėja 2010 m. vasario 20 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nutartimi sulaikyta Užsieniečių registracijos centre trims mėnesiams, sulaikymo terminą skaičiuojant nuo 2010 m. vasario 20 d.

6.4. Pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko, buvo ir yra joje neteisėtai (Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 punktai, 23 straipsnio 6 ir 8 punktai), kadangi: pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko, nors jos duomenys įrašyti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, dėl jos į centrinę Šengeno informacinę sistemą yra įtrauktas įspėjimas dėl neįsileidimo, pareiškėja atvyko į šalį ir buvo joje, neturėdama vizos, suteikiančios teisę atvykti į Lietuvos Respubliką, būti joje ar vykti tranzitu.

6.5. Įvertinus tai, kad pareiškėja į Lietuvos Respubliką atvyko ir yra joje neteisėtai, kad jos šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, pareiškėjai po išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos taikytinas Įstatymo 133 straipsnyje numatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką apibrėžtą arba neapibrėžtą laiką. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjos duomenys įrašyti į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir jai jau uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2017 m. kovo 21 d. bei Šengeno informacinėje sistemoje dėl jos yra įtrauktas įspėjimas dėl neįsileidimo iki 2010 m. gruodžio 19 d., papildomas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nenustatytinas.

7. Migracijos valdyba 2010 m. gruodžio 29 d. rašte Nr. 10-27-S-11491 „Dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo“ (toliau – ir raštas Nr. 10-27-S-11491) (b. l. 67; prijungta administracinė byla Nr. I-128-580/2011 (b. l. 114)) nurodė pareiškėjai, kad prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo priimti negali, kadangi jos buvimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu. Rašte Nr. 10-27-S-11491, be kita ko, nurodyta, kad: pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje negali būti laikomas teisėtu, kadangi ji neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ir yra Lietuvos Respublikoje neteisėtai; Migracijos departamentas 2007 m. kovo 21 d. priėmė sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2017 m. kovo 21 d. ir įtraukė duomenis į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą; Migracijos departamentas 2010 m. kovo 4 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-3)1U-18 „Dėl (duomenys neskelbtini) Liaudies Respublikos pilietės J. L. (R.) išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“.

8. Migracijos valdyba 2011 m. sausio 12 d. persiuntė Migracijos departamentui paštu gautą pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje su priedais (su dokumentais pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio 2011 m. sausio 3 d. sprendimas) bei prašė įvertinti ir informuoti, ar nėra kliūčių priimti pareiškėjos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (2011 m. sausio 12 d. raštas Nr. 10-27-S-278 (b. l. 61, 136; prijungta administracinė byla Nr. I-128-580/2011 (b. l. 117))).

9. Migracijos departamentas 2011 m. sausio 31 d. sprendime Nr. (15/4-9-M8K-R1)10K-2694 „Dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei J. L. R.“ (b. l. 5, 60, 72) informavo Migracijos valdybą, kad:

9.1. Aprašas nenumato galimybės užsieniečiui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi bei prie šio prašymo pridedamus dokumentus pateikti paštu; vadovaujantis Aprašo 7 punktu, užsienietis prašymą išduoti arba pakeisti leidimą laikinai gyventi turi pateikti asmeniškai, išskyrus Aprašo 8–11 punktuose nurodytus atvejus.

9.2. Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi užsienietis gali pateikti migracijos tarnybai tik būdamas Lietuvos Respublikoje teisėtai (Aprašo 5 punktas).

9.3. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos SIRENE nacionalinis skyrius 2010 m. sausio 22 d. informavo Migracijos departamentą, kad J. L. R. išduotas Europos Sąjungos nuolatinio gyventojo šeimos nario leidimas gyventi (duomenys neskelbtini) Respublikoje (šio dokumento kopija pateikta Migracijos valdybai) yra panaikintas 2009 m. gegužės 6 d. ir teisiškai negalioja, tačiau pareiškėja šio dokumento (duomenys neskelbtini) Respublikos atitinkamoms tarnyboms negrąžino.

9.4. J. L. R. atsiųsti dokumentai neatitinka Aprašo reikalavimų, taikomų dokumentams, kurie turi būti pateikiami, užsieniečiui siekiant gauti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje pagrindu.

Su sprendimu Nr. (15/4-9-M8K-R1)10K-2694 Migracijos valdybai grąžintas pareiškėjos prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir su juo pateiktus dokumentus, kuriuos Migracijos valdyba yra gavusi paštu.

10. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrius 2011 m. vasario 14 d. sprendime Nr. 10-27-S-1245 „Dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ (b. l. 4, 54, 74) informavo pareiškėją, kad:

10.1. pareiškėjos prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Lietuvos Respublikoje ir su šiuo prašymu pateikti dokumentai buvo išsiųsti į Migracijos departamentą, kuris raštu informavo, jog atsiųsti dokumentai neatitinka reikalavimų, taikomų dokumentams, kurie turi būti pateikiami, užsieniečiui siekiant gauti leidimą laikinai gyventi teisėtos veiklos Lietuvos Respublikoje pagrindu, o užsienietis prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi gali pateikti tik būdamas Lietuvos Respublikoje teisėtai.

10.2. Pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas, nes Europos Sąjungos nuolatinio gyventojo šeimos nario leidimas gyventi (duomenys neskelbtini) yra panaikintas 2009 m. gegužės 6 d.

Su sprendimu Nr. 10-27-S-1245 pareiškėjai grąžinti su prašymu pateikti dokumentai bei pateikta Migracijos departamento rašto kopija.

11. Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrius, atsakydamas į pareiškėjos 2011 m. birželio 21 d. prašymą, 2011 m. birželio 22 d. rašte Nr. 10-27-S-52 „Dėl leidimo laikinai gyventi (duomenys neskelbtini)“ (b. l. 98) informavo pareiškėją, kad leidimas laikinai gyventi (duomenys neskelbtini) Respublikoje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) piliečio pasas (duomenys neskelbtini) ir asmens byla dėl sulaikymo 2010 m. vasario 20 d. buvo perduoti Užsieniečių registracijos centrui.

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje, be kita ko, sprendžiama, ar Migracijos departamento 2011 m. sausio 31 d. raštas Nr. (15/4-9-M8K-R1)10K-2694 „Dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei J. L. R.“ (b. l. 5, 60, 72) bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2011 m. vasario 14 d. raštas Nr. 10-27-S-1245 „Dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ (b. l. 4, 54, 74) yra teisėti ir pagrįsti.

2. Teismas pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A63-1745/2010 (b. l. 37–45; prijungta administracinė byla Nr. I-534-244/2010 (b. l. 118–126)) konstatuota, kad pagal Migracijos departamento 2006 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. (15/5-12)-14U-8, kuriuo pareiškėja buvo grąžinta į (duomenys neskelbtini), J. R. po grąžinimo į (duomenys neskelbtini) netaikytinas įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 133 straipsnyje numatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką. Tačiau minėtasis Migracijos departamento 2006 m. spalio 6 d. sprendimas Nr. (15/5-12)-14U-8 nereiškia, jog pareiškėja gali atvykti į Lietuvos Respubliką, nesilaikydama Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatytų reikalavimų.

Taip pat pabrėžtina, kad Migracijos departamentas 2009 m. liepos 15 d. rašte Nr. (15/5-2)10K-32122 „Dėl atsakymo raštu“ (b. l. 106; prijungta administracinė byla Nr. I-534-244/2010 (b. l. 25, 32); prijungta administracinė byla Nr. I-128-580/2011 (b. l. 11, 23, 124)) pareiškėjos atstovui patvirtino, kad Migracijos departamento valstybės tarnautojas, Migracijos departamentui 2009 m. gegužės 25 d. gavus (duomenys neskelbtini) pilietės J. L. (R.), gim. (duomenys neskelbtini) d., 2009 m. gegužės 22 d. prašymą (prašymas (b. l. 108; prijungta administracinė byla Nr. I-128-580/2011 (b. l. 127)); prašymo vertimas iš rusų kalbos į lietuvių kalbą (b. l. 107; prijungta administracinė byla Nr. I-128-580/2011 (b. l. 126))) leisti atvykti į Lietuvos Respubliką į jos vyro – Lietuvos Respublikos piliečio E. R. – laidotuves, telefonu informavo pareiškėjos atstovą, kad pareiškėja gali atvykti į Lietuvos Respubliką į savo vyro laidotuves. Taigi, pareiškėjai buvo leista atvykti tik į vyro laidotuves.

Vadinasi, pareiškėja į Lietuvą galėjo ir gali atvykti tik pagal Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatytus reikalavimus, t. y. turėdama vizą arba Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nario leidimą gyventi. Tokią poziciją nurodė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-3114/2011 (prijungta administracinė byla Nr. I-128-580/2011 (b. l. 179–186)), pacituodamas įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 11 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, jog Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, bet turi 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančioje Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir naikinančioje Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, nurodytą leidimą gyventi, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje iki 3 mėnesių per pusę metų be vizos.

3. Pabrėžtina, kad tiek Migracijos departamento 2011 m. sausio 31 d. sprendime Nr. (15/4-9-M8K-R1)10K-2694, tiek Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2011 m. vasario 14 d. sprendime Nr. 10-27-S-1245 pareiškėjai nebuvo atsisakyta išduoti jos prašomo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (tai net nebuvo nagrinėta), o buvo grąžinti pareiškėjos pateikti dokumentai, kurie, pasak atsakovų, buvo pateikti nesilaikant Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo nuostatų. Šie skundžiami raštai, pareiškėjos nuomone, užkirto jai kelią gauti pareiškėjos prašomą leidimą.

Teismo vertinimu, skundžiami raštai tėra tik informacinio pobūdžio, nesukeliantys materialinių pasekmių pareiškėjai, nes juose yra nurodoma, kad pareiškėjos pateikti dokumentai neatitinka Aprašo nuostatų, todėl pareiškėjos pateikti dokumentai skundžiamais raštais grąžinami pareiškėjai. Šia prasme skundžiami sprendimai sukelia tik procedūrinio pobūdžio pasekmes, jie neužkerta kelio pareiškėjai, tinkamai pateikus visus dokumentus bei jos statusą pagrindžiančius įrodymus, ateityje kreiptis dar kartą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1466/2010 pabrėžė, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje.

Nagrinėjamu atveju yra ginčijami atsakovų raštai kaip vienkartiniai teisės taikymo aktai, skirti konkrečiam subjektui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis), tačiau, įvertinant jų priėmimo teisinius pagrindus bei pasekmes, sukeliamas subjektui, kurio atžvilgiu tokie aktai yra priimami, tokie aktai negali būti pripažįstami individualiais teisės aktais, skųstinais administraciniam teismui. Minėti raštai yra vieni iš viešojo administravimo procedūrų metu priimamų procedūrinio pobūdžio dokumentų, kuriais atkreipiamas pareiškėjos dėmesys į pateiktų dokumentų trūkumus, o tokie dokumentai pagal savo pobūdį nepriskirtini prie aktų, kurie yra ginčo administraciniame teisme dalykas. Nors ir negalima teigti, kad skundžiami raštai pareiškėjai iš viso jokių teisinių pasekmių nesukuria, šios teisinės pasekmės iš esmės yra tik procedūrinio, o ne materialaus pobūdžio, nes minėti raštai neužkerta kelio tinkamai laikantis Aprašo nuostatų kreiptis į atsakovus dar kartą.

Taigi, ginčijami raštai savaime nedaro įtakos pareiškėjos teisiniam statusui. Todėl byla dalyje dėl Migracijos departamento 2011 m. sausio 31 d. rašto Nr. (15/4-9-M8K-R1)10K-2694 „Dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei J. L. R.“ (b. l. 5, 60, 72) bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2011 m. vasario 14 d. rašto Nr. 10-27-S-1245 „Dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ (b. l. 4, 54, 74) panaikinimo, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, nes administraciniai teismai nesprendžia dėl viešojo administravimo procedūrų metu priimamų procedūrinio pobūdžio dokumentų, t. y. ne individualių administracinių aktų, teisėtumo ir pagrįstumo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnis), Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkto pagrindu nutraukiama.

4. Kartu teismas, vertindamas pareiškėjos skunde pateiktus argumentus dėl atsakovų įpareigojimo spręsti klausimą dėl leidimo pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, atsakys į juos atskirai.

4.1. Dėl pareiškėjai išduoto Europos Sąjungos nuolatinio gyventojo šeimos nario leidimo gyventi

Pareiškėja teigia, kad jai išduotas Europos Sąjungos nuolatinio gyventojo šeimos nario leidimo gyventi (b. l. 9, 10) tebegalioja. Teismas atmeta tokius pareiškėjos argumentus kaip nepagrįstus. Yra duomenys, kad J. L. R. neturi Europos Sąjungos nuolatinio gyventojo šeimos nario leidimo gyventi (prijungta administracinė byla Nr. I-128-580/2011 (b. l. 170–174)). Ypač pabrėžtina, kad Europos Sąjungos nuolatinio gyventojo šeimos nario leidimo gyventi turėjimą ir tokio leidimo patikimumą (skirtingai negu administracinėje byloje Nr. I-128-580/2011) nagrinėjamoje administracinėje byloje turi įrodyti pati pareiškėja, o ji galiojančio Europos Sąjungos nuolatinio gyventojo šeimos nario leidimo gyventi atsakovams nepateikė. Nagrinėjamoje byloje, pareiškėjai siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, įrodinėjimo našta (lot. onus probandi), siekiant įrodyti, kad minėtą leidimą pareiškėja turi, tenka pareiškėjai, jai teikiant dokumentus su prašymu gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo nuostatas. Tokia išvada darytina, atsižvelgiant į Aprašo 5, 7 punktų nuostatas, jog užsienietis prašymą išduoti arba pakeisti leidimą pateikia asmeniškai teisėtai būdamas Lietuvoje. Ypač pabrėžtina, kad Europos Sąjungos nuolatinio gyventojo šeimos nario leidimas, kaip asmens dokumentas, bei duomenys apie jo patikimumą gali būti pateikiami tik paties pareiškėjo.

Šiame sprendime minėta, kad pagal įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 11 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, jog Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos narys, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, bet turi 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/38/EB dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, iš dalies keičiančioje Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ir naikinančioje Direktyvas 64/221/EEB, 68/360/EEB, 72/194/EEB, 73/148/EEB, 75/34/EEB, 75/35/EEB, 90/364/EEB, 90/365/EEB ir 93/96/EEB, nurodytą leidimą gyventi, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje iki 3 mėnesių per pusę metų be vizos. Taigi, jeigu pareiškėja pateiktų Europos Sąjungos nuolatinio gyventojo šeimos nario leidimą gyventi ar vizą, būtų traktuojama, jog pareiškėja yra Lietuvoje teisėtai. Tačiau tai ji privalo įrodyti, pateikdama prašymą gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagal Aprašo nuostatas.

Pareiškėja nepateikė dokumentų asmeniškai (Aprašo 7 punktas), taip pat nepateikė patikimų įrodymų, kad Lietuvoje yra teisėtai (Aprašo 5 punktas). Todėl pareiškėjos argumentai, kad jos pateikti dokumentai atitinka Aprašą, nepagrįsti.

5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, ypač į tai, kad skundžiamuose raštuose atsakovai nė nenagrinėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo klausimo, pareiškėjos prašymas dėl įpareigoti atsakovus spręsti klausimą dėl leidimo pareiškėjai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo atmestinas kaip nepagrįstas.

6. Ypač pabrėžtina, kad nepagrįsti pareiškėjos argumentai, pateikti teismo posėdyje, esą, jos statusas Lietuvoje yra neapibrėžtas dėl to, kad jos neišsiunčia (žr. administracinę bylą Nr. I-128-580/2011) (nes, pasak pareiškėjos, negali išsiųsti, kadangi ji Lietuvoje yra teisėtai), bei dėl to, kad, nors neišsiunčia, ji negali gauti leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, todėl negali gauti medicininės pagalbos ir pan. Dar kartą akcentuotina, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo klausimas didžiąja dalimi priklauso nuo pačios pareiškėjos – būtent ji pati turi pateikti patikimą, galiojantį Europos Sąjungos nuolatinio gyventojo šeimos nario leidimą, kaip asmens dokumentą, o ji to nepadarė. Teismas sutinka su atsakovų pozicija, kad pareiškėja, kaip (duomenys neskelbtini) pilietė, turi teisę bet kada grįžti į savo kilmės valstybę, todėl šie formalūs klausimai dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo išsprendimo negali niekaip pažeisti pareiškėjos teisių.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 101 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Bylą dalyje dėl Migracijos departamento 2011 m. sausio 31 d. rašto Nr. (15/4-9-M8K-R1)10K-2694 „Dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei J. L. R.“ bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus 2011 m. vasario 14 d. rašto Nr. 10-27-S-1245 „Dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ panaikinimo nutraukti.

Likusioje dalyje pareiškėjos – J. L. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.