Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Altimus-Tech Spolka z ograniczona odpowiedzialnoscia, veikančio per Altimus-Tech Sp. z. o. o. Lietuvos filialą skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2. Komisija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 10 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 4 dalimi ir 22 straipsnio 1 dalimi atsisakė priimti UAB „LiTak-Tak“ skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Ministerijos 2021 m. sausio 13 d. raštą Nr. (24.30-72)-3-117 (toliau – ir Raštas), motyvuodama tuo, kad Raštas priimtas Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (toliau – ir NSUSOAĮ) 12 straipsnio 18 dalyje nurodytu pagrindu, todėl, vadovaujantis NSUSOAĮ 20 straipsniu, sprendimai skundžiami tiesiogiai teismui.

10. Pareiškėjas akcentavo, jog skundo dalykas nėra susijęs su NSUSOAĮ normų taikymu, o šiuo atveju nebūtų sprendžiamas NSUSOAĮ pagrindu priimtų administracinių sprendimų teisėtumo klausimas. Ministerijos Raštas, Komisijai sprendžiant jo teisėtumo klausimą, būtų tikrinamas ne NSUSOAĮ, o atitikties VAĮ normoms atžvilgiu. Be to, pati Ministerija nurodė, jog Raštas gali būti skundžiamas arba teismui, arba Komisijai. Taigi, viešojo administravimo subjektas nurodė jo priimto administracinio akto apskundimo tvarką, patvirtindamas, jog Raštas priimtas ne pagal NSUSOAĮ nurodytą procedūrą. Pareiškėjas, be kita ko, atkreipė dėmesį į tai, jog Ministerija nurodydama Rašto apskundimo tvarką nereferavo į NSUSOAĮ ir taip aiškiai patvirtino, jog Raštas yra priimtas ne NSUSOAĮ, o Taisyklių pagrindu. Abu elementai (skundą nagrinėjanti institucija ir apskundimo pagrindas) aiškiai patvirtina, jog pareiškėjas dėl Rašto panaikinimo galėjo ir turėjo kreiptis arba į Komisiją, arba į teismą.

11. Pareiškėjas pažymėjo, kad Komisija, priimdama Sprendimą iš esmės laikėsi pozicijos, kad tam, jog ginčas nebūtų žinybingas Komisijai, viešojo administravimo subjektui (dėl kurio veiksmų į Komisiją su skundu kreipiasi suinteresuotas asmuo) pakanka bent paminėti kurį nors kitą įstatymą, kuriame įtvirtinta ne Komisijos, o kito subjekto (pavyzdžiui, tik teismo) teisė nagrinėti pateiktus skundus. Tačiau tokia Komisijos pozicija nereiškia, jog ji neturi teisės (ir pareigos) viešojo administravimo subjekto veiksmus vertinti VAĮ atžvilgiu. Nepaisant to, jog viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinį aktą, ir vadovaujasi tam tikru specialiuoju įstatymu, tai nereiškia, kad tokie veiksmai negali būti vertinami VAĮ normų atžvilgiu.

14. Ministerija laikėsi pozicijos, jog būdama viešojo administravimo subjektu, ji veikia išimtinai teisės aktų jai nustatytos kompetencijos ribose ir vykdo jai priskirtinas funkcijas. Ministerijos Rašte nurodytas teisinis pagrindas – Nutarimas, kuriuo pareiškėjas pripažintas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų. Vadovaujantis NSUSOAĮ 12 straipsnio 18 dalies nuostatomis, Nutarimas, patvirtinantis, kad investuotojas neatitinka nacionalinio saugumo interesų, reiškia, kad jis negali atlikti veiksmų, nurodytų šio straipsnio 3 dalyje, t. y. vykdyti veiklos nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbiame ūkio sektoriuje.

II.

19. Teismas, cituodamas NSUSOAĮ 12 straipsnio 17 dalį, nurodė, kad Ministerija priimdama Raštą, informuojantį pareiškėją apie jo pateiktų prašymų nenagrinėjimą, pareiškėjo atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros neinicijavo ir jos neatliko. Nutarimą dėl pareiškėjo atitikties nacionalinio saugumo interesams 2020 m. spalio 7 d. priėmė Vyriausybė. Aplinkybė, kad Ministerija vadovavosi Nutarimu ir pacitavo NSUSOAĮ normą, nesudaro pagrindo daryti išvados, jog Raštas, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymus dėl importo sertifikato ir importo licencijos išdavimo, yra sprendimas, priimtas NSUSOAĮ 12 straipsnio, reglamentuojančio investuotojų atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą ir sprendimų dėl nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės reorganizavimo, pertvarkymo, likvidavimo ar turto, nurodyto nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės saugumo plane, priėmimą, pagrindu ir jam taikoma speciali apskundimo tvarka. Tai, kad Raštui taikoma įprasta viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų apskundimo tvarka, nurodė ir sprendimą priėmusi institucija, vadovaudamasi Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 38 punktu, Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 20 straipsnio 1 dalimi, 29 straipsnio 1 dalimi, o teismui pateiktame atsiliepime jokių argumentų dėl galbūt neteisingai nurodytos Rašto apskundimo tvarkos nenurodė.

21. Pirmosios instancijos teismas aptarė VAĮ įtvirtintus pagrindus, dėl kurių būtų galima nenagrinėti (atsisakyti nagrinėti) pareiškėjo prašymus. Nagrinėjamu atveju atsakovas nenurodė nei vieno iš pagrindų. Aplinkybė, kad yra priimtas Vyriausybės Nutarimas, kuriuo pareiškėjas pripažintas neatitikantis nacionalinio saugumo interesų, nėra pagrindas atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymus. Teismas taip pat laikė pagrįstu ir pareiškėjo skundo argumentą, kad Komisija informuodama pareiškėją apie nenagrinėtinus jo prašymus pažeidė prašymo išnagrinėjimo terminą, todėl šį Raštą pripažino neteisėtu ir jį panaikino. Tuo pačiu pažymėjo, jog Rašto neteisėtumą pagrindžia ir tai, kad Ministerija gavusi pakartotinį 2021 m. sausio 14 d. pareiškėjo prašymą pakartotinai pateiktų prašymų priėmimo klausimo nagrinėti neatsisakė, prašymą 2021 m. vasario 19 d. svarstė Strateginių prekių licencijų išdavimo klausimams spręsti komisijoje.

III.

26. Ministerijos teigimu, teismas taip pat nenustatė ir nevertino, kad Ministerijos Rašto rezoliucinės dalies formuluotė kaip nors sutrukdė pareiškėjui suprasti priežastis, dėl kurių pareiškėjas nėra tinkamas subjektas licencijai gauti, todėl ir negalėjo tikėtis jos gauti. Pareiškėjo teisė žinoti neigiamo atsakymo motyvus nebuvo pažeista.

28. Ministerijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodoma jokių išskirtinių aplinkybių, leidžiančių teismui savo iniciatyva nukrypti nuo bylos nagrinėjimo ribų, tokiu būdu suvaržant atsakovo teisę išdėstyti savo argumentaciją. Teismo sprendime taip pat nepateikiama argumentų dėl kokių priežasčių atsirado būtinybė panaikinti Ministerijos Raštą po to, kai Ministerija jau buvo patenkinusi pareiškėjo prašymą pradėti pakartotinę administracinę procedūrą. Apie pareiškėjo skundo dalyko ribų peržengimą turėjo būti informuota Ministerija tam, kad galėtų pateikti savo paaiškinimus. Iš atsakovo šiuo atveju buvo atimta teisė būti išklausytam, o paskelbtas teismo sprendimas laikytinas siurpriziniu.

29. Atsakovo įsitikinimu, teismas sprendime netinkamai kvalifikavo ginčo teisinius santykius, netinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris turėtų būti naikintinas.

31. Pareiškėjo vertinimu, Ministerijos apeliacinis skundas yra nepagrįstas, kurio realus tikslas ne skundžiamo sprendimo panaikinimas, tačiau siekis vilkinti procesą dėl pareiškėjo pateiktų nagrinėti prašymų. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas nieko bendro su Ministerijos Raštu bei Komisijos Sprendimu neturinčių formuluočių interpretavimu ir kitais ginčui neaktualiais argumentais. Ministerija apeliaciniame skunde nenurodė nei vieno konkretaus teisinio argumento, pagrindžiančio Ministerijos poziciją, pateikti abstraktūs ir prieštaringi argumentai, nepagrįsti teisės aktų nuostatomis arba kitais įrodymais.

34. Pareiškėjo tvirtinimu, skundžiamas teismo sprendimas nėra siurprizinis, o Ministerijos teisė būti išklausytai nebuvo pažeista. Pati Ministerija nesinaudojo jai suteikta teise būti išklausytai, teikė teismui abstrakčius argumentus dėl skundžiamų klausimų. Ministerija taip pat nenurodė, kaip šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas būdamas aktyvus ir savo iniciatyva peržengdamas skundo ribas, pažeidė ABTĮ nuostatas arba proceso šalių interesus. Priešingai, pareiškėjo vertinimu, teismo aktyvumas prisidėjo prie pareiškėjo pažeistų teisių gynybos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl viešojo administravimo institucijos atsisakymo nagrinėti prašymą.

36. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos. Todėl byla nagrinėjama pagal apeliaciniu skundu apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas.

37. Apeliantas teigia, kad ginčo 2021 m. sausio 13 d. rašto Nr. (24.30-72)-3-117 „Dėl prašymų dėl importo sertifikato ir importo licencijos išdavimo“ rezoliucinės dalies formuluotės išraiška teisiškai nereikšminga, pareiškėjui buvo nurodyti neigiamo atsakymo motyvai. Iš apeliacinio skundo sektų, kad atsakovo nuomone, raštas yra neigiamas sprendimas.

38. Dėl šių apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas į Ministeriją kreipėsi prašydamas išduoti galutinį panaudojimą patvirtinantį dokumentą (importo sertifikatą) ir individualią karinės įrangos importo iš (duomenys neskelbtini) licenciją. Strateginių prekių eksporto, importo, tranzito, tarpininkavimo, siuntimo Europos Sąjungoje licencijų rūšis, jų išdavimo, patikslinimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo ar galiojimo panaikinimo ir strateginių prekių galutinį panaudojimą patvirtinančių dokumentų išdavimo tvarką reglamentuoja Taisyklės, priimtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos strateginių prekių kontrolės įstatymu ir kitais teisės aktais. Taisyklių 14-15 punktuose nustatyta, kad juridinis ar fizinis asmuo arba užsienio juridinio asmens ir kitos organizacijos filialas, norintis gauti licenciją ar galutinį panaudojimą patvirtinantį dokumentą, privalo pateikti Ministerijai nustatytos formos prašymą ir atitinkamus dokumentus. Taisyklių 19 punkte nustatyta, kad Ministerija ne vėliau kaip per 5 darbo dienas išnagrinėja Taisyklių 14.1 papunktyje nurodytą prašymą ir kartu pateiktus dokumentus, kurių reikia licencijai ar galutinį panaudojimą patvirtinančiam dokumentui gauti. Ministerija, nustačiusi, kad pateikti ne visi Taisyklių IV skyriuje nurodyti dokumentai arba juose yra klaidingų ar netikslių duomenų, per 5 darbo dienas nuo prašymo išduoti licenciją ar galutinį panaudojimą patvirtinantį dokumentą gavimo raštu ar elektroniniu paštu praneša apie tai įmonei. Kai įmonė pašalina nustatytus trūkumus, patikslina arba pateikia Taisyklių IV skyriuje nurodytus dokumentus, Ministerija per 5 darbo dienas nuo visų dokumentų gavimo juos išnagrinėja ir perduoda prašymą ir kartu pateiktų dokumentų kopijas strateginių prekių kontrolę atliekančioms valstybės institucijoms ir įstaigoms pagal jų kompetenciją. Jeigu įmonė nepašalina identifikuotų dokumentų trūkumų ir (ar) nepatikslina atitinkamų dokumentų, prašymas nenagrinėjamas. Pagal Taisyklių 20 punktą, valstybės institucijos ir įstaigos išnagrinėja prašymą ir gautus dokumentus ir pagal kompetenciją pateikia Ministerijai išvadas per 12 darbo dienų nuo dokumentų gavimo. Taisyklių VI skyriuje yra reglamentuojami atvejai, kai atsisakoma išduoti licenciją ar galutinį panaudojimą patvirtinantį dokumentą. Sistemiškai aiškinant šias teisės normas yra akivaizdu, kad „prašymo nenagrinėjimas” yra specialus teisinis terminas naudojamas apibūdinti administracinę procedūrą pagal aukščiau paminėtas teisės normas. Būtent tokį terminą ir panaudojo Rašte atsakovas. Teismo nuomone, valdžios institucijos veikia protingai ir specialiuosius teisinius terminus naudoja pagal jų prasmę apibūdintą teisės norminiuose aktuose. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad Raštu atsakovas priėmė neigiamą sprendimą.

39. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino pareiškėjui dėl Ministerijos pradėtos pakartotinės administracinės procedūros teisinių padarinių jau nebesukeliantį Ministerijos 2021 m. sausio 13 d. raštą Nr. (24.30-72)-3-117 „Dėl prašymų dėl importo sertifikato ir importo licencijos išdavimo“. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad vykdant pakartotinę administracinę procedūrą buvo priimtas galutinis sprendimas. Be to, administacinių bylų teisenai yra būdingas dispozityvumo principas. Dispozityvumo principas administracinių bylų teisenoje reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato pareiškėjas, skunde (prašyme) suformuluodamas savo materialinį teisinį reikalavimą (skundo (prašymo) dalyką) bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (skundo (prašymo) pagrindą) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-257/2012). Be to, pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, ne tik kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė, bet ir įstatymų saugomas interesas. Akivaizdu, kad ginant įstatymų saugomą interesą administracinės procedūros padarinių gali ir nebūti. Teismas, atsižvelgdamas į aukščiau nurodytą teisę, reikšmingas bylos aplinkybes bei apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad apeliantas neįrodė, kad teismas panaikino Raštą, kuris pareiškėjui teisinių padarinių nesukelia.

40. Apeliantas taip pat teigia, kad teismas nukrypo nuo bylos nagrinėjimo ribų. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teismas nesutinka. Visų pirma, Lietuvos vyriausiasis adminstracinis teismas yra išaiškinęs, kad apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia (ABTĮ 28 str. 3 d.), o tai reiškia, kad išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija negali būti ginčo šalimi administracinėje byloje teisme, į kurį persikėlė ikiteismine tvarka išnagrinėtas ginčas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-987-662/2016; kt.). Papildomai Lietuvos vyriausiasis adminstracinis teismas yra pažymėjęs, kad į teismą „persikelia“ ginčas ne dėl Komisijos sprendimo, o dėl pažeistos ar ginčijamos teisės. Teismas neatlieka kvazi apeliacinės funkcijos tikrindamas Komisijos priimto sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, o nagrinėja ginčą dėl teisės iš esmės. Tai tuo pačiu reiškia, kad teismas savo sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi ne vertinti išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendime išdėstytus argumentus ir padarytų išvadų pagrįstumą bei teisėtumą, o išspręsti ginčą dėl teisės, laikantis visų ABTĮ nustatytų taisyklių bei reikalavimų, keliamų teismo sprendimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3620-415/2020). Be to, pareiškėjas patikslintame skunde tiesiogiai nurodė, kad „šiuo atveju ginčija Ministerijos neveikimą, pasireiškusį ne tik nepagrįstu atsisakymu nagrinėti Bendrovės pateiktus prašymus, bet ir pažeidžiant VAĮ nustatytus terminus. Ministerijos atlikti Bendrovės teisių pažeidimai (pasireiškę neveikimu) ne tik pažeidžia imperatyvias viešojo administravimo subjektui taikomas įstatymų normas, tačiau taip pat ir pareiškėjo teises ir teisėtus lūkesčius“. Iš pareiškėjo skundo teismui, akivaizdu, kad pareiškėjas kėlė ne tik Komisijos procedūrinių veiksmų teisėtumo klausimą, bet ir savo teisių klausimą atsakovo atliktų administracinių procedūrų atžvilgiu.

41. Be to, pirmosios instancijos teismas 2021 m. kovo 25 d. nutartimi, spręsdamas skundo priėmimo klausimą nutarė ne tik priimti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LiTak-Tak“ patikslintą skundą, bet ir patikslinti šalių procesinę padėtį – atsakovu šioje administracinėje byloje laikyti Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministeriją. Atsakovas, teikdamas atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 32-34) nurodė, kad „raštas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas”. Taigi, Ministerija žinojo, kad procese yra atsakovas, kad ginčo dalykas yra Raštas ir pateikė su tuo susijusius argumentus. Todėl apelianto argumentai, kad teismas nukrypo nuo bylos nagrinėjimo ribų, priėmė siurprizinį sprendimą, yra nepagrįsti.

42. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

43. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo 5098,94 EUR bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (1965,04 EUR išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme ir 3133,90 EUR išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme). Iš pateiktų įrodymų matyti, kad išlaidos apeliacinės instancijos teisme buvo patirtos advokato pagalbai gauti.

44. Dėl prašymo priteisti išlaidas patirtas apeliacinės instancijos teisme, teismas pažymi, kad ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Teismas vertina, kad apeliacinės instancijos teisme sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, prašymas pagrįstas įrodymais, todėl tenkinamas. Dėl prašymo priteisti išlaidas patirtas pirmosios instancijos teisme, teismas pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 3 dalimi, klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų pareiškėjui atlyginimo perduotinas spręsti pirmosios instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui Altimus-Tech Spolka z ograniczona odpowiedzialnoscia, veikančiam per Altimus-Tech Sp. z. o. o. Lietuvos filialą, iš atsakovo Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos 3133,90 (tris tūkstančius šimtą trisdešimt tris eurus ir devyniasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Pareiškėjo Altimus-Tech Spolka z ograniczona odpowiedzialnoscia, veikančio per Altimus-Tech Sp. z. o. o. Lietuvos filialą, prašymą priteisti išlaidas patirtas pirmosios instancijos teisme perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui – Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.