Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistojo T. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo T. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 129 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 10 metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš T. B. priteista 30 000 (trisdešimt tūkstančių) litų nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei L. M. , bei 16 500 (šešiolika tūkstančių penkis šimtus) litų nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. A. .

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. B. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė žmogų, t.y. jis, 2008 m. spalio 12 d. apie 17 val. 00 min. prie parduotuvės „MAXIMA”, adresu: (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su V. M. metu, tyčia rankomis ir kojomis sudavė V. M. nemažiau dviejų smūgių į krūtinės ląstos sritį, tuo padarydamas pastarajam kraujosruvą krūtinės ląstos kairėje pusėje, VIII ir IX šonkaulių lūžius su pasieninės krūtinplėvės ir tarpšonkaulinių arterijų sužalojimu, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu, dėl ko 2008 m. spalio 14 d. apie 17 val. 00 min. V. M. , būdamas namuose, adresu: (duomenys neskelbtini), mirė.

Nuteistasis T. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 16 dienos nuosprendį.

Nuteistasis apeliaciniame skunde mano, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendis yra neteisingas, nepagrįstas bylos medžiaga ir įrodymais, dėl to neteisėtas.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nebuvo surinkta įrodymų, pagrindžiančių, kad apeliantas padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Ikiteisminio tyrimo metu bei teismo posėdžio metu kaltu jis neprisipažino, nurodė, kad nėra padaręs jokios nusikalstamos veikos. V. M. niekada nemušė, pinigų iš jo nereikalavo. Įvykio dieną buvo nuėjęs pas savo draugą N. P. , kur kartu su juo išgėrė alkoholio, po to kartu nuvažiavo į sporto klubą „Sportima“ pažiūrėti futbolo. Sporto klube buvo iki 16 valandos, po to nuvažiavo vėl pas N. P. , kuris jį vėliau, apie 19-20 val., nuvedė pas apelianto draugę R. S. , gyvenančią adresu: (duomenys neskelbtini). Tos pačios dienos rytą buvo išėjęs iš savo draugės Rasos. Pakeliui sutiko L. Š. , gyvenančią (duomenys neskelbtini). Jos namas yra apie 100 metrų atstumu iki aikštelės. L. Š. nuteistasis pasakė, kad sulaužys užtvara, nes ji neteisėtai pastatyta. Kilo konfliktas, po to kvartalo gyventojai iškvietė policiją. Pareigūnams jie sakė, kad nuteistasis prie jų kabinėjosi, mušėsi. Su gyventojais jis konfliktavo todėl, kad dėl pastatytos užtvaros jis negalėdavo patekti į stovėjimo aikštelę, kurioje anksčiau lankydavosi. Pas N. P. jis nuėjo apie 12 valandą, po to abu nuėjo į parduotuvę pirkti alkoholio. Grįžę iš parduotuvės, palaukė, kol atvažiuos jų kitas draugas G. G. . Tada apie 15 val. visi trys išvyko į „Sportima“ klubą. Grįžtant apie 16 val. (automobilį vairavo G. G. ), pakeliui sustojo prie parduotuvės, greičiausiai „Maxima“, esančios (duomenys neskelbtini). Į parduotuvę apeliantas užėjo vienas, G. G. su N. P. jo laukė automobilyje. Pas N. P. apeliantas išbuvo iki 19-20 val., po to nuėjo nakvoti pas draugę Rasą. V. M. pažįsta, nuteistajam yra žinoma, kad jis yra siuvėjas, tačiau su juo jokių reikalų nėra turėjęs.

Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje apsiribojo tokia fraze kaip: „Nors kaltinamasis T. B. ir neigia padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, tačiau jo kaltė yra pilnai įrodyta nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais bei rašytiniais įrodymais", tačiau teismas šio teiginio nepagrindžia ir nenurodo, kuo remiasi, konstatuodamas kaltę.

Vilniaus apygardos teismas sprendimą priėmė, neištyręs visų svarbių bylai įrodymų. Teismas nuosprendyje visiškai neteisingai įvertino nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus. Nei vienas apklaustas nukentėjusysis ar liudytojas nepatvirtino, kad nuteistasis dalyvavo nusikaltime. Apklausti nukentėjusieji bei liudytojai pripažino, kad nėra apelianto anksčiau matę, mato pirmą kartą ir nurodo, jog apie nusikaltimą išgirdo iš kitu asmenų.

Akivaizdu, kad nei vienas liudytojas ar nukentėjusysis nebuvo nusikaltimo vietoje, kai buvo padarytas nusikaltimas bei jo nematė. Todėl, liudytoju ir nukentėjusiųjų parodymai, jog apeliantas padarė nusikaltimą, yra išvestiniai įrodymai, gauti iš kito šaltinio. Visi aukščiau nurodyti parodymai neturi jokios įrodomosios reikšmės ir teismas jais remtis negalėjo. Visos abejonės privalo būti traktuojamos kaltinamojo naudai. Tačiau priešingai, teismas nuosprendyje iš esmės apskritai net nemotyvavo, kodėl atmeta apelianto parodymus dėl šio įvykio ir to nekomentavo. Šiuo atveju belieka tik spėlioti, kodėl argumentai buvo atmesti.

Vertinant nukentėjusiųjų parodymus, turėjo būt kreipiamas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusieji bei kai kurie liudytojai yra giminės ir gali būti suinteresuoti bylos baigtimi proceso dalyviai. Dėl to, kad nukentėjusieji byloje turi tam tikrus interesus, jų parodymai sąmoningai ar ne gali būti nevisai tikslūs. Be to, šiuo atveju teismas privalo atsižvelgti ir į tai, kad nukentėjusieji įvykio nematė, tačiau palaiko pareikštą civilinį ieškinį žalai atlyginti.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo posėdžio metu buvo prašoma apklausti liudytoją R. M. , kuris nusikaltimo dieną, kai buvo sumuštas V. M. , prie alkoholinių gėrimų parduotuvės buvo kartu su V. M. . Tačiau teismas atmetė prašymą apklausti šį liudytoją teismo posėdyje. Todėl buvo akivaizdžiai pažeista nuteistojo teisė į tinkamą gynybą, jam buvo atimta galimybė gintis.

Vilniaus apygardos teismas nuosprendyje remiasi 2008 m. spalio 12 d. parduotuvės „Maxima“, esančios adresu: (duomenys neskelbtini), vidaus vaizdo įrašu. Apeliantas mano, kad šis įrašas neįrodo jo kaltės dėl nužudymo, kadangi teismas konstatavo, jog iš minėto įrašo matosi - 2008 m. spalio 12 d. 16:06:02 val. asmuo, panašus į T. B. , įeina į parduotuvės vidų; 18:27:23 val. tas pats asmuo vėl ateina į parduotuvę ir 18:27:25 val. ir 18:28:38 val. vaikšto po parduotuvę bei kalba mobiliojo ryšio telefonu. Taip pat 2008 m. spalio 12 d. vaizdo įraše 12:41:21 val. matomas išeinantis iš parduotuvės asmuo, panašus į V. M. (t. 1, b. l. 52-55). Ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis nurodė, kad tą dieną pirko alkoholinius gėrimus, greičiausiai -„Maxima“ parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), tačiau tai nereiškia, jog šalia parduotuvės jis padarė nusikaltimą bei nužudė žmogų.

Be to, teismas sprendime nurodo, kad „..išanalizavus T. B. mobilaus ryšio telefono abonento įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinę su celių bokštų koordinatėmis, nustatyta, kad 2008 m. spalio 12 d. nuo 16.09 val. iki 17.45 val. T. B. buvo (duomenys neskelbtini)ir jos prieigose, (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l.. 63-65), be to, ir nuo 11.00 iki 17.45 val. jis galėjo būti nusikaltimo padarymo vietoje ((duomenys neskelbtini)).

Vilniaus apygardos teismo konstatavimas, kad parduotuvės vaizdo įraše matomas vyras yra panašus į nuteistąjį bei pagal skambučių išklotinę jis galėjo būti nusikaltimo padarymo vietoje, yra ne konkretūs įrodymai, o tik teismo prielaidos, kurios net negali būti vertinamos, kaip pagrįsti įrodymai.

Kaip jau buvo minėta, nusikaltimo padarymo dieną apeliantas buvo (duomenys neskelbtini), kadangi joje gyvena jo draugai bei draugė. Be to, teismas nuosprendyje visiškai nevertino fakto, kad celių veikimo atstumai bei kryptys yra radijo tinklo planavimo duomenys, atspindintys tiktai vidutinį statistinį abonentų aptarnavimą tinkle, bet nereiškiantys garantuotos abonento buvimo vietos. Be to, ši informacija (spindulys, azimutas ir kt.) gali keistis dėl tinklo modifikavimo darbų. Konkretaus abonento skambučiams planavimo duomenų besąlygiškai taikyti negalima. Miesto sąlygomis yra visiškai įmanoma, kad abonentą aptarnaus ne ta celė, kurios planuotoje veikimo zonoje abonentas yra, bet kuri nors gretima celė arba celė, esanti nuo abonento toliau nei jos planuotas veikimo nuotolis. Tai priklauso nuo radijo bangu sklidimo sąlygų, kurias įvairiai lemia signalo atspindžiai nuo pastatų, reljefo situacija, meteorologinės sąlygos, abonento buvimas aukštame pastate, tinklo apkrovimas duotoje vietoje duotuoju momentu, daugelis kitų faktorių.

Vilniaus apygardos teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi vieno liudytojo, kuriam taikomos anonimiškumas, parodymais. Šis liudytojas nurodė, kad „..matė kaip Valdas gulėjo ant žemės ir jį mušė nepažįstamas vyras - spyrė kojomis į nugarą, kumščiu trenkė į galvą. Jis buvo šviesaus gymio, stambokas, neaukšto ūgio, gal apie 30 metų, galėjo jam būti ir 25-28 metai. Tuomet V. M. žmona paklausė ar apie tai ji gali papasakoti prokurorui ir ji sutiko liudyti. Liudytoja parodė, kad V. M. mušusį asmenį galėtų atpažinti“. Nuosprendyje nurodyta, kad Liudytojui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, buvo pateikta fotolentelė, kurioje jis atpažino T. B. , kaip asmenį, kuris 2008 metų rinkimų dieną, prie „Maxima“ parduotuvės, (duomenys neskelbtini), mušė V. M. , spyrė jam kojom, mušė kumščiais per galvą (t. 3, b. l. 33-36).

Apeliantas mano, kad šio liudytojo parodymais teismas negalėjo remtis. Kaip matyti iš bylos medžiagos nei vienas liudytojas ar nukentėjusysis nebuvo tuo metu, kai buvo padarytas nusikaltimas bei jo nematė. Šie parodymai yra išvestiniai įrodymai, gauti iš kito šaltinio. Kitų įrodymų byloje nėra. Akivaizdu, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šių asmenų parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti įrodymai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 301 straipsnio 2 dalis).

Europos žmogaus teisių teismo praktikoje yra įtvirtinta taisyklė, kad liudytoju (nukentėjusiųjų), kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais galima remtis tik kaip vienu iš įrodymų, tačiau tokie parodymai baudžiamojoje byloje negali būti lemiančiais, tuo labiau vieninteliais įrodymais. Asmenų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Kiti įrodymai, patvirtinantys asmenų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymus, turi būti duomenys, kurie patvirtina bent vieną tokio liudytojo (nukentėjusiojo) nurodytą aplinkybę, turinčią reikšmės bylai.

Apelianto manymu, Vilniaus apygardos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ konstatavo, kad nuosprendyje teismas turi konstatuoti, ar pakanka surinktų įrodymų, ar jie leidžia tiksliai nustatyti visas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes. Nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Įrodymai dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryši, kad iš jų analizės nuosprendyje logiškai išplauktų kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Teismas, aprašydamas įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, privalo padaryti vienareikšmę išvadą apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, išdėstomi ir kitais byloje surinktais įrodymais paneigiami kaltinimui prieštaraujantys duomenys.

Pažymėtina, kad teismo išvados, vertinant įrodymus, turi būti pagrįstos. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką, ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo T. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų ir, vadovaudamasis BPK 303 str. 2 d. nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis T. B. apeliaciniame skunde neigdamas savo kaltę dėl V. M. tyčinio nužudymo, tai grindžia tik savo parodymais, duotais teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Tuo pačiu nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje teismas visiškai neargumentavo būtent kokiais įrodymais pagrindė jo kaltę, t. y. apkaltinamajame nuosprendyje nėra įrodymų analizės, atskleidžiant jų turinį bei nustatytas faktines aplinkybes, neišdėstyti motyvai dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, teismo išvados pagrįstos tik prielaidomis ar spėjimais ir pan.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone aukščiau paminėti apeliacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti. Skundžiamame nuosprendyje teismas išsamiai išanalizavo ne tik paties nuteistojo, bet ir nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, teismo medicinos specialisto išvadas apie V. M. padarytus kūno sužalojimus ir jo mirties priežastis, ištyrė 2008 m. spalio 12 d. vaizdo įrašą, gautą iš parduotuvės ,,Maxima“, esančios (duomenys neskelbtini), išanalizavo nuteistojo T. B. bei liudytojo N. P. mobiliųjų telefonų skambučių išklotines su celių bokštų koordinatėmis. Remdamasis tokia išsamiai byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų analizės visuma, teismas ištirtus įrodymus įvertino ir apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodytos pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas dėl nuteistojo kaltės, o taip pat ir motyvus, kuriais vadovaujantis atmetė paties T. B. , liudytojo N. P. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, išdėstė nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, o taip pat ir nuteistajam skirtinos bausmės motyvus.

Tai, kad nuosprendyje yra išsamiai išanalizuoti byloje ištirti įrodymai iš esmės toliau pripažįstama ir pačiame apeliaciniame skunde teigiant, kad teismas neteisingai įvertino nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, teismas ištirtus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų reikalavimų, tačiau vien tai, kad teismo išvados netenkina nuteistojo ir prieštarauja jo pateikiamam tų pačių įrodymų subjektyviam vertinimui, nereiškia, kad teismo išvados ir skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįsti. Įstatyme numatyta kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad nei vienas apklaustas nukentėjusysis ar liudytojas nepatvirtino, kad būtent nuteistasis smurtavo prieš V. M. , nes nei vienas iš jų nebuvo nusikaltimo vietoje, o apie padaryto nusikaltimo aplinkybes sužinojo tik iš kitų asmenų, todėl jų parodymai yra išvestiniai (netiesioginiai), gauti iš kito šaltinio, todėl neturi jokios įrodomosios reikšmės ir teismas negalėjo jais remtis. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai irgi visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys.

Pagal įstatymą tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius, nes ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tokiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Nagrinėjamoje byloje esančių faktinių duomenų teismui pakako T. B. kaltei įrodyti. Jie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Ištirtų įrodymų, kuriais pagrįsta T. B. kaltė, patikimumas buvo patikrintas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu baudžiamojo proceso kodekse numatytomis priemonėmis. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje surinktais, išnagrinėtais ir patikrintais įrodymais, įvertinęs jų visumą (susietumo aspektu), motyvuotai paneigė T. B. versiją apie tai, kad jis įvykio vakarą nebuvo prie parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini)nes būk tai tuo metu girtavo liudytojo N. P. bute. Teisėjų kolegijos nuomone teismas, išsamiai ištyręs įrodymus, juos išanalizavęs, bei tinkamai įvertinęs, padarė motyvuotas išvadas paneigiančias nuteistojo T. B. sukurtą versiją, pagrindė jo kaltumą dėl V. M. sumušimo, ko pasekoje pastarasis mirė.

Apkaltinamajame nuosprendyje teismo padarytos išvados, paneigiančios nuteistojo gynybinę poziciją, yra motyvuotos ir aiškios, todėl teisėjų kolegijai abejonių nekelia. Kaip minėta teisiamajame posėdyje buvo ištirtas iš parduotuvės ,,Maxima“, esančios (duomenys neskelbtini), vaizdo įrašo apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota, kad įvykio dieną asmuo, kuris pagal išorės požymius panašus į T. B. , 16 val. 6 minutės įeina į minėtą parduotuvę, vėliau jau 18 val. 27 min tas pats asmuo vėl įeina į parduotuvę, vaikšto po ją, kalba mobiliojo ryšio telefonu. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas ištyręs minėto vaizdo įrašo apžiūros protokolą padarė tik prielaidą, kad jame užfiksuotas T. B. , tačiau pripažįstama, kad įvykio dieną T. B. iš tiesų lankėsi minėtoje parduotuvėje, kurioje pirko alkoholinius gėrimus, ką jis patvirtino kaip ikiteisminio tyrimo metu, taip ir nagrinėjant bylą teisme. Faktiškai tą aplinkybę, kad įvykio dieną, tuo metu kai į T. B. panašus asmuo buvo užfiksuotas vaizdo įraše parduotuvėje, esančioje (duomenys neskelbtini), patvirtina ir išanalizuota T. B. mobilaus ryšio telefono pokalbių išklotinė su celių bokštų koordinatėmis, kurios leidžia teigti, kad apeliantas įvykio dieną nuo 16 val. 9 min. iki 17 val. 45 min. buvo (duomenys neskelbtini) rajone. Iš esmės šią aplinkybę patvirtino ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas mobilaus ryšio operatoriaus specialistas A. R. , kuris paaiškino, kad minėtoje telefoninių pokalbių išklotinėje visus pokalbius mobiliuoju telefonu, vykusius nuo 16 val. 9 min. iki 17 val. 45 min., užregistravo celė 10E, todėl, pasak specialisto, galima manyti, kad asmuo, naudojęsis tuo mobiliuoju telefonu, galėjo būti (duomenys neskelbtini)., prie ,,Maximos“ parduotuvės. Tuo tarpu analizuojant liudytojo N. P. įvykio dienos telefoninių pokalbių išklotinę konstatuota, kad minėto asmens užfiksuoti pokalbiai vyko nuo 13 val. 25 min. iki 15 val. 26 min. šiam asmeniui būnant (duomenys neskelbtini) mikrorajonuose, nes šie pokalbiai užfiksuoti visai kitose ryšio fiksavimo celėse, negu minėti T. B. telefoniniai pokalbiai, nors ir vykę faktiškai tuo pačiu laiku, tačiau užfiksuoti būtent celėje 10E, fiksuojančioje pokalbius asmenų, tuo metu esančių (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė teismo buvo įvertinta, nes būtent tai paneigia T. B. versiją apie tai, kad įvykio dieną jis po pietų buvo kartu su liudytoju N. P. visai kitose (duomenys neskelbtini) miesto vietose, bet ne (duomenys neskelbtini)rajone. Faktiškai šią nuteistojo gynybinę versiją paneigia ir paties liudytojo N. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Apklaustas įtariamuoju 2009 m. kovo 18 d. liudytojas, dalyvaujant gynėjui, paneigė įvykio dieną buvęs kartu su T. B. . Šią aplinkybę jis patvirtino net ir po mėnesio, t. y. 2009 m. balandžio 17 d. apklaustas liudytoju. Nors pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje minėtas liudytojas ir iš esmės pakeitė savo pirmesnius parodymus tvirtindamas, kad įvykio dieną iš tiesų praleido kartu su T. B. , tačiau teismas pagrįstai padarė motyvuotą išvadą, kad N. P. teisme pakeitė savo parodymus siekdamas padėti T. B. išvengti atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Kaip jau minėta, liudytojo N. P. parodymai teisme prieštarauja ne tik minėto vaizdo įrašo iš ,,Maximos“ parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), duomenims, bet ir paties liudytojo bei T. B. įvykio dienai turimoms telefoninių pokalbių išklotinių duomenimis, patvirtinantiems, kad minėti asmenys įvykio dieną nuo 16 val. 9 min. iki 17 val. 45 min. buvo skirtingose (duomenys neskelbtini) miesto vietose, ką patvirtina ir liudytojo N. P. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, kurie teismo ir buvo pripažinti objektyviais. Pažymėtina, kad tą aplinkybę, jog T. B. įvykio dieną iš tiesų buvo prie parduotuvės ,,Maxima“, esančios (duomenys neskelbtini), patvirtino ir liudytojas R. P. , matęs nuteistąjį apie 16 val. 30 min.-17 val. būtent prie minėtos parduotuvės. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja L. Š. , kuri įvykio dieną prie tos pačios parduotuvės irgi matė būtent T. B. besistumdantį su jai nepažįstamu vyru. Pažymėtina, kad šių liudytojų parodymus patikslina bei papildo ir liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anoniškumas, parodymai, duoti pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje. Minėtas liudytojas patvirtino, kad jis įvykio dieną būtent prie minėtos parduotuvės matė kaip nepažįstamas vaikinas mušė V. M. , o iš pateiktų nuotraukų atpažino būtent T. B. , kaip smurtavusį asmenį. Įvertinus tai, kad minėto liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anoniškumas, parodymai iš esmės patvirtina ne tik liudytojų R. P. , L. Š. parodymus, bet ir kitus byloje ištirtus minėtus įrodymus apie tai, kad įvykio dieną būtent T. B. iš tiesų buvo prie minėtos parduotuvės (duomenys neskelbtini), kur ir smurtavo prieš V. M. , kuris dėl patirtų sužalojimų vėliau mirė, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojo, kuriam taikomas anoniškumas, parodymais, laikytinas nepagrįstu ir atmetamas. Toks apeliacinio skundo teiginys akivaizdžiai paneigiamas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetu.

Atsižvelgdama į aukščiau nurodytus argumentus, kolegija daro išvadą, kad T. B. kaltė dėl V. M. tyčinio nužudymo yra pilnai įrodyta, visos reikšmingos veikos kvalifikavimui faktinės aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių, ir tai leido teismui teisingai išspręsti T. B. baudžiamosios atsakomybės klausimą. Apkaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas ištirtų įrodymų visetu, kuris, kolegijos nuomone, patvirtina T. B. kaltę dėl V. M. tyčinio nužudymo.

Pirmosios instancijos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės paskyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų. T. B. paskirta pagal BK 129 str. 1 d. dešimties metų laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 str. numatytų bausmės tikslų pasiekimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo T. B. apeliacinį skundą atmesti.