- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-20
- Bylos Nr.
- 2A-633/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Danutė Milašienė, Vytas Milius
- Ieškovas
- J. Š.
- Atsakovas
- P. J.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Danutės Milašienės ir Vyto Miliaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. Š. ieškinį atsakovui P. J. dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, jungtinės veiklos rezultato padalijimo ir 250 000 Lt priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė J. Š. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo P. J. 250 000 Lt kompensacijos iš jungtinės veiklos rezultatų, išlaikymą nepilnametei dukrai S. Š., gimusiai (duomenys neskelbtini), periodinėmis išmokomis po 700 Lt kas mėnesį nuo bylos iškėlimo teisme iki vaiko pilnametystės bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ji ir atsakovas P. J. 1994 m. pradėjo gyventi kartu. Nors ginčo šalys santykių neįregistravo, tačiau, ieškovės teigimu, gyveno kaip vyras ir žmona, vedė bendrą ūkį, bendrai dalino savo pajamas ir išlaidas. Ieškovės manymu, tai galima apibūdinti kaip jungtinės veiklos santykius. Ieškovė ir atsakovas vertėsi nekilnojamojo turto verslu, pirko ir pardavinėjo nekilnojamojo turto objektus, o gauto pelno nesidalino, nes laikė, jog biudžetas yra bendras ir bendru sutarimu buvo išleidžiami abiejų poreikiams tenkinti, investuoti į naujai įsigyjamus objektus. 2003 m. pora susilaukė dukters, todėl ieškovė liko prižiūrėti dukrą ir rūpintis namais, o atsakovas toliau užsiėmė verslu. Visi kartu persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini) esantį butą. Nors iš verslo gaunamu pelnu pora nesidalijo, ieškovė visiškai pasitikėjo atsakovu. 2005 m. poros santykiai pašlijo ir 2007 m. rugsėjį nutrūko. Ieškovei pasiūlius pasidalinti turtą, atsakovas pasiūlė nusipirkti butą. Vėliau ginčo šalys sutarė, kad atsakovas ieškovės vardu nupirks 2 kambarių butą. 2008 m. ieškovė su dukra išsikėlė gyventi pas mamą, o atsakovas savo pažado neįvykdė. Atsakovas kas mėnesį dukros išlaikymui skiria 500 Lt, kurių ieškovės teigimu, nepakanka, todėl prašo dukros išlaikymui priteisti po 700 Lt kas mėnesį ir sumokėti 250 000 Lt kompensaciją dėl buto.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 21 d. sprendimu patvirtino taikos sutartį tarp šalių dėl 500 Lt išlaikymo vaikui priteisimo bei atmetė ieškovės J. Š. ieškinį atsakovui P. J. dėl jungtinės veiklos rezultato padalijimo ir 250 000 Lt priteisimo. Remdamasis šalių paaiškinimais teismas nustatė, kad šalys periodiškai gyveno kartu ir vedė bendra ūkį, ilgiausiai nuo 2002 m. iki 2007 m., tačiau jų santykiai nebuvo artimi šeiminiams santykiams, nes atsakovas nurodė, kad ieškovė uždirbdavo tik sau, bendro gyvenimo metu visas išlaidas dengė jis, vaikas buvo visiškai jo išlaikomas. Byloje nepateikta įrodymų, kad ieškovė bent kiek prisidėjo prie jų bendro gyvenimo laikotarpyje įgyto turto lėšomis arba jėgomis, ji nepaneigė atsakovo teiginių apie turto įsigijimą iš jo asmeninių lėšų. Ieškovė neįrodinėjo ir įgyto turto jungtinės veiklos pagrindu balanso ir jo vertės, o savo reikalavimo pagrindu laikė atsakovo laišką, kuriame atsakovas svarstė buto pirkimo klausimą. Nors ieškovė nurodytą laišką vertina kaip susitarimą dėl turto padalijimo ir motyvuoja, kad 250 000 Lt užtektų dviejų kambarių pirkimui, tačiau atsakovas nurodė, kad jis laiške svarstė apie busto pirkimą dukrai, ketino paimti paskolą, tačiau atėjusi krizė pakeitė planus. Atsakovas nurodė, kad jokio susitarimo dėl turto padalijimo su ieškovė nebuvo.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimą dėl 250 000 Lt priteisimo tenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovė neįrodė, kiek ji prisidėjo prie bendrai gyvenant įgyto turto. Teismas rėmėsi tik atsakovo paaiškinimais, bet nesivadovavo kitais byloje pateiktais įrodymais. Įrodymus vertino neobjektyviai, atsakovo rašytą laišką vertino kaip pasvarstymą pirkti butą dukrai, tačiau jo nelaikė susitarimu dėl turto padalijimo tarp jų. Sprendime nenurodyta, kodėl yra atmetami kiti įrodymai – ieškovės paaiškinimai, rašytiniai įrodymai, liudytojų paaiškinimai.
2. Teismo išvada, kad ieškovė su atsakovu tik periodiškai gyveno kartu nuo 2002 m. iki 2007 m. ir jų santykiai nebuvo artimi šeimyniniams, prieštarauja byloje nustatytiems faktams ir atsakovo paaiškinimams. Visi giminaičiai ir draugai šiuos santykius laikė šeimos santykiais. Be to, šią aplinkybę patvirtina ir 2005 m. ieškovės ir atsakovo pateiktas prašymas teismui leisti įkeisti šeimos turtą – butą, kad galėtų pasiimti paskolą ir pagerinti šeimos gyvenimo sąlygas.
3. Apeliantė nurodė, kad byloje visiškai įrodytas faktas, kad su atsakovu gyveno kaip šeima, vedė bendrą ūkį, kūrė ateities planus, įgijo šeimos turtą – butą (duomenys neskelbtini)ir du žemės sklypus ( byloje pateiktos 2002-05-15 ir 2005-10-19 žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) dalių pirkimo – pardavimo sutartys), todėl teismas neturėjo pagrindo santykių nevertinti kaip sugyventinių. Ieškovės dalys bendrame turte turėjo būti kompensuojamos buto pirkimu. Kadangi butas nebuvo nupirktas, ieškovė prašo priteisti jo 250 000 Lt vertę.
4. Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad ji savo lėšomis ar darbu neprisidėjo prie bendro turto kūrimo, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Tokiais atvejais santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą.
5. Teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę, nes vadovavosi ne įrodymų visuma, o atskiru įrodymu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas P. J. prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas teisingai įvertino jo su apeliante santykių esmę. Pažymėjo, kad tuo metu, kai atsakovas gyveno kartu su ieškove, ji neįdėdavo jokių savo asmeninių lėšų, naudojosi jo asmeniniu turtu bei darbinės veiklos rezultatais, gyveno jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusiame bute ar jo asmeninėmis lėšomis išnuomotuose būstuose, naudojosi visais jam priklausančiais namų apyvokos bei kitais daiktais, o savo asmeninėmis lėšomis, gaunamomis iš kirpėjos darbo užmokesčio, ji neprisidėdavo netgi prie maisto produktų pirkimo. Nepilnametį vaiką visiškai išlaikė atsakovas. Atsakovas pažymėjo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovė nesirėmė Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartimi, kuria leista įkeiti atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, tad šiuo rašytiniu įrodymu ieškovei neįrodinėjant santykių pobūdžio, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tokiu aspektu šios teismo nutarties vertinti ir analizuoti. Ieškovė nurodė, kad kartu su atsakovu vertėsi nekilnojamojo turto verslu, tačiau nenurodė koks turtas buvo įgytas jungtinės veiklos pagrindu ir kokį jungtinės veiklos rezultatą, jos nuomone, turėjo dalinti bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė bent kiek prisidėjo prie bendro gyvenimo laikotarpyje įgyto turto savo lėšomis ar jėgomis. Ieškovė atsakovo jai rašytą laišką vertina kaip susitarimą dėl turto padalijimo, tačiau jokio susitarimo dėl turto padalijimo su ieškove nebuvo. Laiške, kas akivaizdu iš jo turinio, nėra jokių duomenų apie kokią nors jungtinę veiklą, jos rezultatus ar susitarimą dėl jungtinės veiklos rezultato padalijimo apeliantei nuperkant dviejų kambarių butą. Ieškovė, savo ieškinyje nurodžiusi vieną nekilnojamojo turto objektą. apeliaciniame skunde kaip įgytą šeimos turtą įvardija jau daugiau nekilnojamojo turto objektų – butą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat ir du žemės sklypus. Atsakovas taip pat nurodė, kad nėra aišku, kokį turtą ieškovė laiko šeimos turtu, o kokį jungtinės veiklos rezultatu. Atsakovas pažymėjo, kad minėtą butą jam asmeninės nuosavybės teise padovanojo motina, todėl ieškovė prie šio turto įsigijimo negalėjo prisidėti. Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kad ji prisidėjo prie žemės sklypų pirkimo. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad apeliaciniame skunde ieškovė nurodė daugiau nekilnojamojo turto objektų, įgytų jungtinės veiklos pagrindu negu buvo nurodžiusi ieškinyje ir tokiu būdu kelia naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Vien tik bendras nesusituokusių asmenų gyvenimas, nesant kitų bendrosios nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų, nesuponuoja nuosavybės teisių į kitam sugyventiniui nuosavybės teise priklausantį turtą atsiradimo. Ieškovė savo ieškinyje, kuriame pati ir apibrėžė šios civilinės bylos nagrinėjimo ribas, nurodė tik vieną nekilnojamojo turto objektą – žemės sklypą, įgytą kaip jungtinės veiklos rezultatą, tačiau negalėjo nurodyti ir nenurodė, kurį būtent iš dabar jau jos apeliaciniame skunde minimų žemės sklypų jie įgijo kaip tariamos jungtinės veiklos rezultatą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nebuvo nustatytas joks konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo būtų sudarę jungtinės veiklos sutartį.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Lietuvos Aukščiausiasis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai, 2000 m. CK 6.969, 6.971 straipsniai; LAT civilinės bylos Nr. 3K-3-553/2004, 3K-3-235/2008; 3K-3-336/2009; 3K-3-482/2010 ir kt.).
Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės ir atsakovo paaiškinimus, padarė išvadą, kad šalys periodiškai drauge gyveno ir vedė bendrą ūkį, ilgiausiai nuo 2002 metų iki 2007 metų, tačiau remdamasis tik atsakovo paaiškinimais teismas nustatė, kad šalių santykiai nebuvo artimi šeimyniniams santykiams, nes bendro gyvenimo metu visas išlaidas dengė tik atsakovas ir jų santykių nepripažino (teisiškai nekvalifikavo) jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniais santykiais.
Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė neanalizavęs ir nevertinęs kitų byloje esančių įrodymų (ieškovės paaiškinimų, liudytojų T. G., A. I., E. Ž. parodymų), neišanalizavęs ir neįvertinęs šalių tarpusavio santykių, jų bendrų veiksmų (gyvenimo drauge pas tėvus, atsakovo bute (duomenys neskelbtini), dukters gimimo, jos priežiūros ir auklėjimo).
Esminis apeliantės argumentas, kuriuo ji grindžia pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą, yra susijęs su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo taisyklių netinkamu taikymu.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovės ir atsakovo bendro ūkio vedimo, bendro turto kūrimo klausimus, netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad neišsamus ir nepakankamas bylos aplinkybių ištyrimas vertinamas kaip procesinis pažeidimas, sudarantis pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329 str. 1 d.).
Vienas iš nuosavybės atsiradimo būdų yra nuosavybės įgijimas pagal sandorius (CK 4.47 str. 1 p.). Ieškinio pareiškime nurodyta, kad gyvenant drauge su atsakovu ir vedant bendrą ūkį buvo įsigyti du žemės sklypai, vienas iš jų nuosavam namui statyti. Prie ieškinio pareiškimo ieškovė pridėjo žemės sklypų 2005 metais pirkimo-pardavimo sutartis, sudarytas atsakovo. Taigi, faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovė grindžia savo reikalavimą, atitinka 1964 m. CK 472 str., 2000 m. CK 6.969 str. apibrėžtus jungtinės veiklos sutarties pagrindu atsirandančius santykius. Iš ieškinio pareiškimo turinio matyti, kad ieškovė prašo pripažinti jai nuosavybės teisę į dalį turto, įgyto gyvenant drauge su atsakovu ir vedant bendrą ūkį, priteisiant piniginę kompensaciją. Prašomą priteisti 250 000 Lt pinigų sumą ieškovė apskaičiavo ne pagal įgyto turto vertę, o pagal jos manymu susitarimą, išreikštą atsakovo laiške dėl turto pasidalijimo. Pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas tuo, kad ieškovė neįrodinėjo įgyto turto balanso ir jo vertės, ieškinį atmetė.
Kreipimosi į teismą su ieškiniu tvarka nustatyta CPK 135 str. Pagal CPK 135 str. 1 d. 2 ir 4 punktus ieškovas ieškinio pareiškime turi nurodyti ieškinio dalyką (ieškovo reikalavimą) ir faktinį ieškinio pagrindą. Nesant bent vieno iš šių elementų, nėra ieškinio. Šie ieškinio elementai apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką. Ieškovas turi tiksliai suformuluoti savo reikalavimus ir nurodyti reikalavimo faktinį pagrindą. Ieškovui neaiškiai suformulavus savo reikalavimus, o teismui tokio turinio ieškinio pareiškimą priėmus, galimas neteisingas bylos išsprendimas. Todėl teismas vadovaujantis CPK 135 str. turi įpareigoti ieškovę pašalinti ieškinio pareiškimo trūkumus.
Šioje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo įpareigoti ieškovę pašalinti trūkumus –sukonkretinti turtą, į kurio dalinę nuosavybę ji pretenduoja, ir nurodyti jo vertę pinigine išraiška. Tą teismas turėjo padaryti per ieškinio trūkumų šalinimo institutą, o to nepadaręs, turėjo galimybę parengiamųjų posėdžių metu išsiaiškinti ginčo esmę, galutinai suformuluoti ieškovės reikalavimus, įrodymus, kuriais ji grindžia savo reikalavimą. Šie veiksmai buvo reikalingi tinkamam bylos išnagrinėjimui teismo posėdyje, tačiau teismas per keletą surengtų parengiamųjų posėdžių to nepadarė. Dėl šios procesinės teisės normos pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šio pažeidimo apeliacinės instancijos teismas ištaisyti negali, todėl byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 329 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 11 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo J. Š. ieškinys dėl jungtinės veiklos rezultato padalijimo ir 250 000 Lt priteisimo iš atsakovo P. J., panaikinti ir bylą šioje dalyje perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.