Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 7 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

R. R. nuteistas už tai, kad 2012 m. lapkričio 15 d., apie 15.20 val., bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), du kartus ranka suduodamas savo mamai nukentėjusiajai A. R. į pakaušį ir vieną kartą ranka suduodamas nukentėjusiajai I. P.-B. į galvą, taip sukėlė nukentėjusioms A. R. ir I. P.-B. fizinį skausmą, bei du kartus suduodamas ranka nukentėjusiajai D. Š. į veidą, taip padarydamas kraujosruvas kairiame akies voke ir dešinės akies apatiniame voke, padarė D. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. R., jo gynėja bei nukentėjusiosios A. R. ir D. Š. prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, nukentėjusioji I. P.-B. dėl apeliacinio skundo paliko spręsti teismui, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl R. R. kaltės sukėlus nukentėjusioms A. R. ir I. P.-B. fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdžius nukentėjusiosios D. Š. sveikatą, teisingai kvalifikavo apelianto veiką pagal BK 140 str. 1 d. ir proporcingai nubaudė. Apeliantas skunde deklaruoja manymą, kad apylinkės teismas priėmė neteisingą sprendimą jo atžvilgiu, tačiau kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, su nuteistojo kritika nesutinka.

Pažymėtina, kad nuosprendyje išdėstytos pirmosios instancijos teismo išvados pripažįstamos neatitinkančiomis bylos aplinkybių tik tada, kai šių išvadų nepatvirtina įrodymai, išnagrinėti pirmosios instancijos teismo posėdyje, kai pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo iš esmės paveikti šio teismo išvadas, kai yra prieštaringų įrodymų, turinčių daug reikšmės teismo išvadoms, kuomet teismas nenurodo nuosprendyje, dėl ko priėmė vienus įrodymus ir atmetė kitus, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytose teismo išvadose yra esminių prieštaravimų, kurie paveikė nuteistojo kaltumo klausimo išsprendimą, baudžiamojo įstatymo pritaikymą ar bausmės paskyrimą. Šiuo atveju kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas teisiamojo posėdžio metu aiškinosi nukentėjusiųjų A. R., I. P.-B., D. Š. prieštaringų teiginių prigimtį skirtingose baudžiamojo proceso stadijose ir padarė atitinkamas išvadas dėl minėtų asmenų parodymų. Taigi kolegija pažymi, kad teismas nuosprendį grindė ne tam tikrais įrodymais, kuriuos apeliantas skunde įvardijo kaip ,,...girtų nukentėjusiųjų parodymais...“, o surinktų ir ištirtų įrodymų visetu, sudarančiu vieningą nuteistojo kaltę patvirtinančią medžiagą (BPK 301 str. 1 d.).

Iš tikrųjų, byloje yra duomenų, kad įvykio dieną (2012 m. lapkričio 15 d.) tiek nukentėjusiosios, tiek nuteistasis buvo apsvaigę nuo alkoholio. Šią aplinkybę viso baudžiamojo proceso metu pripažino ir nukentėjusiosios, ir nuteistasis, o, be to, R. R. alkoholio matuokliu buvo nustatytas 2,41 promilės girtumas (1 t., 40 b. l.). Tačiau vien tai, kad nukentėjusiosios buvo apsvaigusios nuo alkoholio, nereiškia, kad A. R., I. P.-B. ir D. Š., 2012 m. lapkričio 15 d. apklausiamos ir pranešdamos policijai apie jų atžvilgiu įvykdytą nusikalstamą veiką (1 t., 20; 21; 23; 25; 29; 33 b. l.), neadekvačiai suvokė susiklosčiusią situaciją, nurodė aplinkybes, kurių realiai nebuvo, ir taip apkalbėjo apeliantą. Nors nukentėjusiosios A. R. ir D. Š., atitinkamai apelianto motina ir sugyventinė, kitaip nei nukentėjusioji I. P.-B., vėliau ikiteisminio tyrimo metu iš esmės pakeitė savo parodymus (1 t., 27–28; 31 b. l.), teisiamajame posėdyje iš viso atsisakė liudyti prieš R. R., o apeliacinės instancijos teismo posėdyje davė išskirtinai nuteistajam palankius parodymus, kolegija pritaria apylinkės teismo išvadai, kad pirminiai, o ne paskesni nukentėjusiųjų A. R. ir D. Š. parodymai atitinka realią įvykio situaciją, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai teisingomis laikė iškart po įvykio A. R. ir D. Š. atpasakotas aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytoju apklaustas ikiteisminio tyrimo tyrėjas S. G., priėmęs iš nukentėjusiųjų protokolus-pareiškimus ir užrašęs jų pirminius parodymus, nurodė, kad nukentėjusiosios buvo apsvaigusios nuo alkoholio, tačiau ne tiek, kad būtų kilę abejonių dėl jų gebėjimo adekvačiai suvokti ir vertinti įvykio aplinkybes. Liudytojas S. G. taip pat patvirtino, kad protokoluose-pareiškimuose ir liudytojų apklausos protokoluose užrašė būtent tai, ką papasakojo nukentėjusiosios, ir pastarosios perskaičiusios, kas užrašyta, tai patvirtino savo parašais. Tokius liudytojo S. G. parodymus patvirtino ir nukentėjusioji I. P.-B., kurios parodymai viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs ir vienodi, kurios akivaizdoje D. Š. atpasakojo įvykio aplinkybes S. G., o pastarasis jas užrašė. Kaip minėta, nukentėjusioji I. P.-B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje, tiek apeliacinės instancijos teisme davė vienodus parodymus, vienareikšmiškai tvirtindama, kad, pamačiusi sumuštą, verkiančią, gulinčią ant grindų savo draugę D. Š., pradėjo šaukti ant R. R., ir pastarasis jai sudavė smūgį į veido sritį. Minėta nukentėjusioji teigia aiškiai mačiusi, kaip R. R. iš kart po to mušė ir savo motiną A. R., sudavė pastarajai 2–3 smūgius ,,...kažkur į nugaros pusę...“. Tai, kurioje konkrečiai vietoje R. R. sudavė du smūgius savo motinai A. R. – virtuvėje ar koridoriuje, ar kitur, nepaneigia paties smūgių sudavimo fakto ir negali būti pagrindas abejoti nukentėjusiosios I. P.-B. parodymais, nes iš įvyko vietos apžiūros protokolo matyti, kad buto, esančio Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), virtuvės ir koridoriaus erdvė yra vientisa (1 t., 4–6 b. l.).

Tiesa, nukentėjusioji I. P.-B. pati nematė, kaip nuteistasis sumušė D. Š., tik matė pastarąją jau sumuštu veidu, tačiau pažymėjo, kad po įvykio D. Š. jai aiškiai pasakė, jog ją (D. Š.) sumušė R. R., tai abejonių I. P.-B., jos pačios teigimu, nesukėlė, nes prieš įvykį D. Š. nebuvo sužalota, o kambaryje D. Š. ir R. R. buvo dviese. Nėra pagrindo netikėti ir nesiremti tokiais nukentėjusiosios I. P.-B. parodymais, nes jie sutampa su pirminiais nukentėjusiosios A. R. ir D. Š. parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir atitinka kitų objektyvios kilmės įrodymų turinį. Pirmiausia, kai nukentėjusioji A. R. atpasakojo įvykio aplinkybes tyrėjui S. G., I. P.-B. buvo išvykusi su D. Š. į ligoninę, vadinasi, negalėjo girdėti to, ką pasakojo A. R.. Antra, apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji A. R. tvirtino, kad niekas jai jokių smūgių nagrinėjamo įvykio metu nesudavė, fizinio skausmo nesukėlė ir sužalojimų nepadarė, tačiau 2012 m. lapkričio 15 d. A. R. ir jos dukters telefoninių pokalbių su policijos pareigūnų turinys byloja priešingai (1 t., 18–19 b. l.), iš jo matyti, kad A. R. verkdama skambino savo dukrai ir pranešė, kad sūnus (R. R.) girtas visus muša ir jai sudavė du sykius į galvą, pati pokalbio su pareigūnu metu kvietė atvažiuoti policiją.

Dėl nukentėjusiosios D. Š. iškeltos versijos, kad neva ji pati susižalojo krisdama iš lovos, pažymima, jog tokie nukentėjusiosios teiginiai prieštarauja ne tik kitos nukentėjusiosios I. P.-B. parodymams, specialisto tyrimo išvadoms, jog D. Š. nustatyti sužalojimai veide kritiminei traumai nebūdingi, o padaryti įvykio metu dviem smūgiais bukais kietais daiktais suduodant į veidą (1 t., 14–15 b. l.), kurias dar sykį teisiamajame posėdyje patvirtino ekspertas J. S. (1 t., 144–145 b. l.), bet iš dalies ir paties nuteistojo parodymams, kuomet jis prisipažino sudavęs vieną smūgį nukentėjusiajai D. Š..

Nepaisant to, dėl kokių priežasčių nukentėjusiosios A. R. ir D. Š. keitė savo parodymus, byloje surinkti, aptarti ir ištirti įrodymai aiškiai patvirtina, kad R. R. panaudojo fizinį smurtą prieš visas tris nukentėjusiąsias. Taigi kolegijai nekyla abejonių dėl to, kad visos trys nukentėjusiosios patyrė atitinkamus BK 140 str. 1 d. dispozicijoje numatytus padarinius dėl nusikalstamo apelianto elgesio – A. R. ir I. P.-B. patyrė fizinį skausmą, o D. Š. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Elementarią gyvenimišką patirtį turinčiam ir normalios psichikos žmogui visiškai aišku, kad fizinis smurtinis poveikis į žmogaus kūną mažų mažiausiai sukelia fizinį skausmą. Nukentėjusioji A. R., vėlgi, aiškiai norėdama sušvelninti savo sūnaus teisinę padėtį, jai kilusius negatyvius padarinius mėgino neigti, nors, kaip jau aptarta, bylos duomenys liudija, kad verkdama ji skambino savo dukrai ir skundėsi dėl R. R. elgesio, prašė policijos pagalbos. Nukentėjusioji D. Š. ir po įvykio dar lankėsi pas medikus ir skundėsi sveikata dėl to, kad ją 2012 m. lapkričio 15 d. sumušė sugyventinis, jai buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 26 d. (1 t., 14–15 b. l.).

Taigi, byloje surinkti, skundžiamame nuosprendyje išdėstyti ir šioje nutartyje aptarti įrodymai vienareikšmiškai paneigia deklaratyviais R. R. versijas. Tai, kad atliekant tyrimą baudžiamojoje byloje ir teisminėje bylos nagrinėjimo stadijoje nebuvo nustatyti ir apklausti kiti asmenys, kurie galbūt buvo įvykio vietoje ir apie kuriuos savo skunde, jų neįvardydamas, užsimena apeliantas, nekeičia šios bylos esmės, kadangi pakanka įrodymų konstatuoti R. R. kaltę jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Byloje aiškiai nustatytas priežastinis ryšys tarp apelianto veikos ir kilusių neigiamų padarinių, numatytų BK 140 str. 1 d. Nuteistojo veikoje yra nustatyti visi būtini – objektyvieji ir subjektyvieji – BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

BK 54 str. 1 d. numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam R. R. BK 140 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų (BK VIII skyrius) nepažeidė, aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, nenurodė ir apeliantas. Kolegijos nuomone, apeliantui, kaip recidyvistui (BK 27 str. 1 d.), nesant jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, esant nustatytai vienai jo atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, kad nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos jo nusikalstamam elgesiui (BK 60 str. 1 d. 9 p.), paskirta griežčiausia BK 140 str. 1 d. sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė už fizinį smurtavimą prieš tris asmenis, kuri, be kita ko, yra mažesnė už numatytą tokios bausmės vidurkį (vidurkis 7 mėnesiai 15 dienų), yra tinkamai individualizuota, nėra aiškiai per griežta, todėl keisti nuosprendį ir šioje dalyje nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo R. R. apeliacinį skundą atmesti.